Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Romualdas Lincevičius Baudž. byla Nr.1A-329-133/2012;

Teisėja Lidija Deksnienė Proceso Nr. 1-17-3-00009-2010-5;

2012 m. gegužės 9 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romualdo Lincevičiaus, teisėjų Reginos Majauskienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, išteisintajai J. A., jos gynėjai advokatei Loretai Kraujutaitienei, nukentėjusiajam E. T., jo atstovei advokatei Gintarei Girdzijauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. T. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-01-18 nuosprendžio, kuriuo J. A. išteisinta dėl kaltinimo, kaip nepadariusi veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d.

Nukentėjusiojo E. T. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. a.k. (duomenys neskelbtini) privataus kaltinimo skundu buvo kaltinama, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., t. y. tuo, kad ji 2010-11-25 (duomenys neskelbtini) artilerijos bataliono II ugnies baterijos II ugnies būrio V ugnies skyriaus vadui pateikė tarnybinį pranešimą, kuriuo tyčia apkaltino E. T. seksualiniu priekabiavimu, t.y. paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pažeminti E. T..

Nukentėjusiojo nuomone, J. A. šmeižtas jo atžvilgiu taip pat pasireiškė tuo, jog buvo sakoma, kad darbo metu jis, J. A. ir A. Š. važiavo į Achemos gamyklos poilsio namus (profilaktoriumą), ko niekada nebuvo - tai patvirtina 2010-12-03 A. Š. pranešimas (tarnybinio patikrinimo dėl seksualinio priekabiavimo ir atsisakymo vykdyti įsakymą išvados Nr. TI-S1 52 lapas). Taip pat J. A. teigė, jog darbuotojų baliaus metu, vykusio 2009 m. sausio mėn., (J. A. teigė, jog balius vyko 2009 m. gruodį) ir po jo, važiuojant, E. T. prie jos priekabiavo bei siūlė vakarą toliau praleisti dviese, tačiau to nepatvirtina 2010-12-03 A. L. ir R. V. pranešimai (tarnybinio patikrinimo dėl seksualinio priekabiavimo ir atsisakymo vykdyti įsakymą išvados Nr. TI-S1 50, 51 lapai). Dėl tokio J. A. elgesio buvo pažemintas nukentėjusiojo orumas ir garbė, kadangi J. A. aktyviai siekė paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją vien tik dėl to fakto, jog tarnybos metu nepakluso jo, E. T., kaip tuometinio jos vado, reikalavimams, už ką gresia tarnybinė atsakomybė. Tai patvirtina liudytojas R. J., kuris 2011-11-16 teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jis, kaip skyriaus vadas, išeidamas iš darbo kelioms laisvoms nuo darbo dienoms, savo užduotis vykdyti pavedė E. T., kuris, laikinai eidamas tokias pareigas, kaip turintis kompetenciją asmuo, gali duoti nurodymus kitiems kariams, o šie turi jam paklusti. R. J. grįžus po laisvadienių, paaiškėjo, jog J. A. nepakluso E. T. nurodymams, o, susiklosčius tokiai situacijai, apie tai buvo informuoti R. J. bei baterijos vadas. R. J. baterijos vadas nurodė pravesti pakalbį su J. A. bei išklausyti jos parodymų. Liudytojas R. J. paaiškino, jog E. T. pranešdamas apie tai aukštesniam vadui, pasielgė tinkamai, nes vykdė skyriaus vado pareigas. Iš šių liudytojo parodymų, nukentėjusiojo nuomone, seka išvada, jog J. A. buvo suinteresuota apkaltinti jį seksualiniu priekabiavimu, kadangi J. A. nuo 2009 m. aktyviai nedalyvauja baterijos koviniame rengime, todėl galima situacija, jog, apšmeiždama E. T. dėl seksualinio priekabiavimo, siekė išvengti baterijos vadų skiriamų užduočių. Nukentėjusiojo teigimu, iš šių motyvų bei liudytojų parodymų darytina pagrįsta išvada, jog J. A. apkaltindama E. T. seksualiniu priekabiavimu, galimai siekė jam atkeršyti bei paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją taip plačiai, jog būtų pažeminta jo garbė ir orumas.

Be to, teismas, nukentėjusiojo teigimu, neteisingai vertino arba apskritai nevertino teisiamojo posėdžio metu duotų liudytojų parodymų, iš kurių nei vienas nepatvirtino, jog būtų girdėjęs ar matęs, kaip E. T. priekabiauja prie J. A., kadangi visi liudytojai buvo girdėję tik J. A. kalbas, ar juokus apie tariamą seksualinį priekabiavimą. O tai aiškiai ir nedviprasmiškai įrodo, jog apie jį sklido kalbos, buvo juokaujama jo atžvilgiu, kas neabejotinai žemino jį kaip žmogų ir kaip karį, todėl galima daryti išvadą, jog jį šmeižianti informacija buvo paskleista J. A. iniciatyva ir itin plačiu mastu. Teismas neatsižvelgė į liudytojų parodymus bei jų objektyvumą kas sąlygojo neteisėto išteisinamojo nuosprendžio priėmimą J. A. atžvilgiu.

Nukentėjusiojo teigimu, teismas, išteisindamas J. A., nuosprendyje konstatavo nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra nustatyta, kad, vykstant tyrimui kariuomenėje, kariai visą informaciją sužinojo iš J. A., kad ji paskleidė kariams žinias, galinčias pažeminti E. T.. Teismas nurodė, kad kaltinamoji nepaskleidė jokios informacijos, apie E. T., ji tarnybiniu pranešimu pranešė vadui apie priekabiavimą prie jos. Skunde nurodoma, jog iš to išplaukiantys teismo motyvai yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini, nes nei vienas iš liudytojų nepatvirtino, jog būtų girdėjęs ar matęs, kaip jis priekabiauja prie J. A., kadangi visi liudytojai buvo girdėję tik J. A. kalbas apie tariamą seksualinį priekabiavimą.

Nukentėjusiojo nuomone, tik aktyviais J. A. veiksmais buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija jo atžvilgiu, todėl jos veiksmai laikytini nusikalstamo pobūdžio, bei J. A. kurstė kitas moteris duoti melagingus parodymus E. T. atžvilgiu, o tai tik patvirtina faktą, jog buvo siekiama pažeminti jo garbę ir orumą.

Tai, jog J. A. suprato, jog paskleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, patvirtina faktas, jog atlikus tyrimą, V. M. 2010-12-21 pateikė tarnybinio patikrinimo dėl seksualinio priekabiavimo ir atsisakymo vykdyti įsakymą išvadą Nr. TI-S1, kurioje konstatavo, jog „tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių E. T. veiksmus kvalifikuoti kaip seksualinį priekabiavimą“.

Kauno apygardos teisme buvo gautas išteisintosios J. A. atsiliepimas į nukentėjusiojo apeliacinį skundą, kuriuo išteisintoji prašė apeliacinį skundą atmesti. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, pagrįstai vadovavosi rašytiniais įrodymais, liudytojų parodymais, aplinkybių visetu. Kadangi J. A. veikoje nėra BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, todėl reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji, jos gynėja ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo E. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Kolegija konstatuoja, kad šiuos įstatymo reikalavimus teismas taikė tinkamai, pagrįstai J. A. dėl LR BK 154 str. 1 d. numatytos veikos išteisino, nenustatęs jos veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis t.y. įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nukentėjusysis ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais grindžiamas išteisinimas, vertinimą su iš to sekančiomis pasekmėmis.

BPK 20 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 d. – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 d. – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygų, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Kolegija daro išvadą, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes ir su jomis nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Teismo išvados, kad J. A. veiksmuose nėra BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, pagrįstos.

Šmeižimas pagal BK 154 straipsnį - tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Objektyviai ši veika pasireiškia aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimu laikoma tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas, t. y. tik melagingos informacijos skleidimas. Be to, skleidžiama informacija turi neatitikti tikrovės bei turi būti žeminanti. Šmeižiant skleidžiama tokia informacija, kuri gali pakirsti žmogaus reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo.

Paskleidimas - tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės, t. y. skleidžiama informacija turi būti žinomai melaginga.

Šioje byloje nukentėjusysis E. T. J. A. kaltino tuo, jog ji paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeminančią E. T., kadangi J. A. (duomenys neskelbtini) artilerijos bataliono II ugnies baterijos II ugnies būrio V ugnies skyriaus vadui pateikė tarnybinį pranešimą, kuriuo tyčia apkaltino E. T. seksualiniu priekabiavimu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs surinktus duomenis bei visapusiškai ir nešališkai juos įvertinęs, padarė pagrįstą bylos duomenimis išvadą, jog J. A. kreipimasis į savo artilerijos bataliono II ugnies baterijos II ugnies būrio V ugnies skyriaus vadą bei tarnybiniame pranešime dėl priekabiavimo nurodytų aplinkybių pateikimas dėl galimai nukentėjusiojo padarytos nusikalstamos veikos negali būti laikomos šmeižiančios informacijos paskleidimu, kaip tai numato BK 154 straipsnio 1 dalis, t. y. nėra būtino objektyviosios pusės požymio - informacijos paskleidimo tretiesiems asmenims.

Nuosprendyje konstatuota, kad 2011-01-04 Karo policijos Kauno įgulos Viršininko patvirtintu tyrėjos nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 152 str. 1 d. dėl E. T. galimo seksualinio priekabiavimo J. A. atžvilgiu ir J. A. buvo pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. J. A. į teismą, kaltindama E. T. pagal LR BK 152 str. 1 d. privataus kaltinimo tvarka nesikreipė.

Tačiau, šiuo atveju, karės J. A. kreipimasis į savo tiesioginį vadą, karo policijos tyrimo pareigūnų tiesioginių funkcijų pareigų, susijusių su ikiteisminio tyrimo procedūromis, vykdymas, aiškinantis galimai padarytą nusikalstamą veiką, įvykio aplinkybių fiksavimas atitinkamuose procesiniuose dokumentuose nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal LR BK 154 straipsnį. Todėl net ir ta aplinkybė, kad pagal LR BK 152 str. 1 d. atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatavus, kad nėra J. A. skundo, nesudaro pagrindo teigti, kad E. T. kreipimasis į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl tariamai jos padarytos nusikalstamos veikos, dėl kurios kaltinimas nepasitvirtino, yra tikrovės neatitinkančios ir E. T. žeminančios informacijos paskleidimas, t. y. šmeižimas. Pats J. A. kreipimasis į savo vadą jau rodo, jog buvo kreipiamasi, siekiant apginti galimai pažeistas teises, kompetentingai, civilizuotai išsiaiškinti tiesą, o ne turint tikslą apšmeižti kitą asmenį. Be to, šmeižimu laikomas tik tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atlikus tyrimą kapitonas V. M. 2010-12-21 pateikė tarnybinio patikrinimo dėl seksualinio priekabiavimo ir atsisakymo vykdyti įsakymą išvadą Nr. TI-S1, kurioje nustatė, kad 2010-11-25 buvo gauti du (duomenys neskelbtini) artilerijos bataliono II ugnies baterijos II ugnies būrio V ugnies skyriui eil. J. A. tarnybiniai pranešimai.

Pirmajame iš tarnybinių pranešimų eilinė J. A. nurodė, kad 2010-11-17 jai budint Artilerijos batalione kaip II baterijos budėtojai, atėjo E. T. ir pasakė, kad ji eitų į skyriaus vadų kabinetą, kur visų tuo metu buvusių karių akivaizdoje pasakė „ar prisimeni“ tuo primindamas, kad, kaip žadėjo, atsilieps jos tolimesnėje tarnyboje. Tuo metu seržantas R. J. visų akivaizdoje paklausė, kodėl ji pažemino seržantą E. T. grandinių ir eilinių akivaizdoje ir, kodėl nevažiavo į tech. parką, kaip to reikalavo seržantas. E. T.. J. A. savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad E. T. reikalavo važiuoti į tech. parką likus 20 min. iki instruktavimo pradžios, ir, žinodama jo kėslus, mandagiai atsisakė paaiškindama, kad vyks instruktažas kuriame jame ji privalo dalyvauti.

Antrajame 2010-11-25 tarnybiniame pranešime dėl priekabiavimo eil. J. A. nurodė, kad E. T. nuo pat pradžių tarnybos Artilerijos batalione pradėjo rodyti išskirtinį dėmesį, nuolat primygtinai prašė slaptai susitikinėti, kalbėjo apie šampano gėrimą kartu, prašėsi pakviečiamas į namus, kai nebus sutuoktinio. J. A. nurodė, kad ji prašė E. T. atstoti ir palikti ją ramybėje, bet jis vis tiek kabinėjosi. Kai J. A. nesutiko su E. T. pasiūlymais, tada jis pasakė, kad atsilieps jos tarnyboje, bei rašant eilinę atestaciją. Tuo E. T., laikinai eidamas skyriaus vado pareigas, šmeižė J. A. baterijos vadams ir bandė pažeminti jos, kaip žmogaus orumą bei garbę.

Kapitonui V. M. atlikus tarnybinį patikrinimą, matyti, kad dėl karių drausminės atsakomybės už seksualinį priekabiavimą (pagal Lietuvos Kariuomenės drausmės statuto 87 str.) tarnybinio patikrinimo metu nebuvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių seržanto E. T. veiksmus kvalifikuoti kaip seksualinį priekabiavimą. Tačiau išvadoje taip pat nurodyta, kad eil. J. A., atsisakydama vykdyti seržanto E. T. duotą nurodymą vykti į technikos parką, drausmės pažeidimo sudėties nepadarė. O aplinkybės, kai GRG AB II ugnies baterijos vadas kapitonas M. R. pokalbio metu su J. A., išreiškė skeptišką savo požiūri į karės pranešimą dėl priekabiavimo ir pažeistų jos teisių, buvo vertinamos kaip padaryta kario (vado) klaida, po kurio jis gavo įspėjimą.

Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytojų parodymai yra prieštaringi. Tačiau taip pat akivaizdu, kad visi liudytojai yra kariūnai, kurių dalis tebedirba kariuomenėje, jie yra saistomi statutinių reikalavimų, pavaldumo santykių bei uždaros bendravimo erdvės, o tai ir sąlygoja tokių veiksmų latentiškumą. Todėl, akivaizdu, kad prieštaravimus, esant tokioms aplinkybėms labai sunku pašalinti, nors ir buvo tam išnaudotos visos galimybės, tačiau, kolegijos nuomone, bet ir esant minėtiems prieštaravimas J. A. veiksmai nelaikytini šmeižimu.

E. T. skundo motyvai, kurie susiję išskirtinai tik su J. A. asmeniniu gyvenimu, kaip jos ištuokos bei vaikų gyvenamosios vietos nustatymo byla ar atostogų praleidimo su draugu aplinkybės, nenagrinėtini, kadangi tai peržengia teisinio dalyko nagrinėjimo ribas. Kišimasis į asmens privatų gyvenimą, jokia apimtimi negali būti pateisinamas nei versijų teorijomis, nei prielaidomis pateikiamomis kaip galimi faktai.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat netiria aplinkybių, susijusių su nestatutiniais santykiais kariuomenėje, todėl pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J. A., nuosprendyje visiškai pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad, vykstant tyrimui kariuomenėje, kariai visą informaciją sužinojo iš J. A., kad ji paskleidė kariams žinias, galinčias pažeminti E. T.. J. A. veiksmai apsiribojo tarnybiniu pranešimu vadui apie priekabiavimą prie jos. O vertinant atlikto tarnybinio tyrimo išvadas, akivaizdu, kad vadovaujantis kariuomenės drausmės statuto 63 bei 66 straipsniais ir 1997-09-04 KAM įsakymu Nr.825 „ Dėl kreipimosi į generalinį inspektorių tvarkos", visi kariai turi teisę, kai yra pažeistos įstatymo bei kitų teisės aktų jiems garantuotos teisės ar kai jiems duodamas akivaizdžiai neteisėtas įsakymas, nesilaikydami karių pavaldumo tvarkos gali tiesiogiai kreiptis į aukštesnį pareigūną. J. A. neveikė tiesiogine tyčia, o priešingai bandė ginti savo garbę ir orumą.

Baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų, sąmoningai, tyčia, egzistuojant visumai objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą nusikaltimą. Jei veikoje nėra bent vieno iš tokių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

J. A. nuomonė, kad prie jos buvo priekabiaujama, nelaikoma melaginga, tikrovės neatitinkančia informacija. Po tarnybinio patikrinimo, atlikto kariuomenėje, nenustatyta, kad J. A. pranešimas buvo žinomai melagingas, kad kariuomenės vadai neteko pasitikėjimo E. T., o J. A. negali atsakyti už kitų karių nuomonę ar kalbas.

Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, jog išteisintosios veiksmuose nėra LR BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių, tiek objektyviųjų, tiek ir subjektyviojo - tyčios, todėl dėl šios veikos ji išteisinta pagrįstai.

Kadangi J. A. išteisinta nenustačius, kad padaryta veika turinti nusikalstamos veikos sudėties požymių, nukentėjusiojo civilinis ieškinys pagrįstai, vadovaujantis LR BPK 115 str. 3 d. 2 p., paliktas nenagrinėtas.

Apylinkės teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus byloje įrodymus, išsamiai ir objektyviai juos įvertino, teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos, nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

nukentėjusiojo E. T. apeliacinį skundą atmesti.