Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Audata“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Audata“ ieškinys atsakovams V. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Generosus dominus“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovė nepagrįstai reikalauja kompensuoti jos iniciatyva atliktų kadastrinių matavimų išlaidų dalį. Pasak teismo, atsakovų veiksmai nelaikytini neteisėtais, vadinasi, nėra jie negali būti patraukti civilinėn atsakomybėn.

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Pasak ieškovės, egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos, kurių visetas būtinas patraukti atsakovus civilinėn atsakomybėn. Ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovų veiksmai nelaikytini neteisėtais. Ieškovė šiame kontekste pažymėjo, jog ji kartu su atsakove kreipėsi dėl kadastrinių matavimų atlikimo, kas sudaro pagrindą teigti, kad atsakovė aiškiai išreiškė valią dėl užsakomų matavimų atlikimo. Atsakovė žinojo arba privalėjo žinoti apie atliktus kadastrinius matavimus, nes pati juos inicijavo, be to, neprieštaravo jų atlikimui, tai yra pritarė pagal nutylėjimą, ir gavo naudą, todėl, ieškovės vertinimu, privalo kartu su atsakovu atlyginti jos turėtus nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti ieškovės apeliaciniu skundu apibrėžtas šios bylos ribas, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, be kita ko, konstatavo, jog apeliantė neįrodė, kad atsakovai padarė deliktus. Apeliantė nesutinka su šia teismo išvada ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymu, ir netinkamai kvalifikavo bylą teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes.

Nekilnojamojo turto registro duomenys, kurie yra pateikti į šią bylą (b. l. 5-8), patvirtina, kad, pirma, apeliantė ir atsakovas bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo tris nekilnojamojo turto objektus – pastatus, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius valstybiniuose žemės sklypuose; antra, apeliantė ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo vieną nekilnojamojo turto objektą – pastatą, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį valstybiniame žemės sklype. Šios bylos procese, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog apeliantė ir atsakovė 2007 m. birželio 11 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamos valstybinėje žemėje, kurioje yra jų nuosavybės teise valdomi nekilnojamojo turto objektai, suformuoti žemės sklypą (b. l. 56); antra, A. S., veikęs savo, apeliantės, atsakovės bei R. G. vardu, 2007 m. rugsėjo 28 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas valstybinėje žemėje, kurioje yra jo ir kitų asmenų, kurių vardu jis veikė, nuosavybės teise valdomi pastatai, suformuoti žemės sklypą (b. l. 57); trečia, apeliantė pavieniui 2008 m. lapkričio 14 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama ne eilės tvarka atlikti kadastro duomenų patikslinimą (b. l. 34, 55); ketvirta, valstybės įmonė Valstybinis žemėtvarkos institutas, kurios teises ir pareigas perėmė valstybės įmonė Valstybės žemės fondas, veikusi pagal 2008 m. gegužės 28 d. valstybinės žemės sklypų kadastrinių matavimų atlikimo paslaugų pirkimo sutartį (b. l. 46-50), atliko kadastrinius matavimus (b. l. 43-45), pagal kuriuos buvo suformuoti ir inter alia jų (kadastrinių matavimų) bylų, parengtų 2009 m. vasario 27 d., pagrindu 2010 m. birželio 2 d. įregistruoti valstybinės žemės sklypai, kuriuose, be kitų nekilnojamojo turto objektų, yra šalių valdomi pastatai (b. l. 5-8); penkta, apeliantė už atliktus kadastrinių matavimų darbus sumokėjo Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui 3 540 Lt (toliau tekste – ir ginčo išlaidos) (b. l. 9).

Civilinio kodekso 4.76 straipsnyje inter alia nustatyta, jog kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms; jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog esminis klausimas, nuo kurio priklauso šios bylos išsprendimo rezultatas, būtent ir yra tas, ar ginčo išlaidos, kaip tokios, Civilinio kodekso 4.76 straipsnio prasme gali būti kvalifikuotos bendraturčių privalomomis apmokėti išlaidomis.

Apeliantė, ką patvirtina jos skundo analizė, ypatingą reikšmę teikia tai faktinei aplinkybei, jog ji su atsakove bendru prašymu kreipėsi į Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrių dėl žemės sklypo suformavimo. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, ką pagrįstai šios bylos procese akcentuoja atsakovas, bendroji prašymo teikimo momentu galiojusi taisyklė buvo ta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai rengiami ir įgyvendinami valstybės lėšomis. Ši taisyklė tiek, kiek nustato, jog žemės reformos žemėtvarkos projektai įgyvendinami valstybės lėšomis, turi išimtį, bet įvardytos taisyklės išimtis, kaip ji apibrėžta teisės aktuose, gali pasireikšti tik tais atvejais, kai asmuo (asmenys), turintis (turintys) materialinį suinteresuotumą žemėtvarkos projekto (projektų) įgyvendinimu, expressis verbis sutinka, kad jo (jų) lėšomis būtų finansuojamas žemėtvarkos projekto (projektų) įgyvendinimas (Žemės reformos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių“ 1.1 ir 1.2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 236 „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.7 punktas). Atsakovė, ką patvirtina jos ir apeliantės 2007 m. birželio 11 d. prašymo, adresuoto Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui, analizė, neišreiškė valios ir sutikimo, kad valstybinės žemės sklypas (sklypai) būtų suformuotas (suformuoti) jos lėšomis, todėl, atsižvelgiant į šią faktinę aplinkybę ir vadovaujantis aukščiau įvardytu teisiniu reguliavimu, konstatuotina, jog atsakovė, teikdama prašymą dėl žemės sklypo suformavimo, turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, kad valstybinės žemės sklypas (sklypai) bus suformuotas (suformuoti) valstybės lėšomis. Šios bylos procese jau buvo nustatyta, jog apeliantė pavieniui 2008 m. lapkričio 14 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrių, prašydama ne eilės tvarka atlikti kadastro duomenų patikslinimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis apeliantės kreipimasis, kaip toks, suponavo žemėtvarkos projekto (projektų) įgyvendinimo darbų atlikimą privačiomis, o ne valstybės lėšomis. Apeliantė, kuri šios bylos procese reikalauja ginčo išlaidų dalies kompensacijos, nepateikė įrodymų, bylojančių, kad ji, reikšdama aukščiau įvardytą prašymą, turėjo teisę veikti ir veikė ne tik savo, bet ir atsakovės, kaip bendraturtės, vardu, todėl, esant nurodytai faktinei aplinkybei, konstatuotina, jog apeliantė, neturėjusi atsakovės sutikimo (apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai negu teigia apeliantė, atsakovės nutylėjimas negali būti laikomas sutikimu jos ir apeliantės lėšomis finansuoti žemėtvarkos projekto (projektų) įgyvendinimą) ir besikreipusi į Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrių dėl valstybinės žemės sklypų, kuriuose yra ne tik jos, bet ir inter alia atsakovų nuosavybės teise valdomi nekilnojamojo turto objektai, suformavimo kita negu įprasta tvarka, veikė savo rizika ir tokiu veikimu prisiėmė padarinius, pasireiškiančius materialinės subjektinės teisės reikalauti kompensuoti ginčo išlaidų dalį neįgijimu.

Atsižvelgiant į šios bylos procese nustatytas ir aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog ginčo išlaidos, kaip tokios, šios bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti priskirtos išlaidoms, kurių atitinkamą dalį Civilinio kodekso 4.76 straipsnio ir 4.79 straipsnio 4 dalies prasme privalo kompensuoti atsakovai.

Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu teigia apeliantė, nors ir fragmentiškai motyvavo skundžiamą sprendimą, pagrįstai konstatavo, jog atsakovai, atsisakę kompensuoti ginčo išlaidų dalį, nepažeidė materialiojo įstatymo normų, ir kartu teisingai išsprendė šią bylą, kas sudaro pagrindą palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apeliantės argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jos apeliaciniame skunde.

Apeliantė pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, vadinasi, atsakovas įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Atsakovo pateikti įrodymai (b. l. 85) patvirtina, jog jis šios bylos apeliaciniame procese patyrė 1 500 Lt išlaidas, susijusias su advokato teisinės pagalbos jam suteikimu.

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 2 punkte numatyta, jog, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti inter alia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, jog rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio (atlyginimo) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydis – 1,5 minimaliosios mėnesinės algos.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tuos aspektus, jog, pirma, teisinės pagalbos atsakovui teikimas pasireiškė atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, antra, ši byla nėra sudėtinga, trečia, šios bylos apeliaciniame procese nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai ir parengti atsiliepimą į apeliacinį skundą nereikėjo specialių žinių, ketvirta, atsakovui šios bylos apeliaciniame procese atstovauja tos pačios advokatų kontoros, kurios atstovė atstovavo atsakovams bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atstovas, be to, atsižvelgdamas į Rekomendacijų 8.11 nustatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio (atlyginimo) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydį, konstatuoja esant pagrindą priteisti atsakovui iš apeliantės 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisinės pagalbos suteikimu, atlyginimą.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šios bylos apeliaciniame procese nespręstinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti V. K. iš uždarosios akcinės bendrovės „Audata“ 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.