Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-28/2010

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2010-02-26
Bylos Nr.: 1A-28/2010
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Jucys, Violeta Ražinskaitė (pran.), Svajūnas Knizleris
Nuteistasis: G. S.
Nukentėjusysis: O. B.

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-28/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.2.3.1; 1.2.18.3; 2.1.7.4; 2.1.15.1.2; 2.4.6.3.1; 2.4.6.3.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teisėjų: Kęstučio Jucio, Svajūno Knizlerio,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,gynėjui Aurimui Mieželaičiui,nuteistajam G. S.,nukentėjusiosios O. B. atstovui Arvydui Milučiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios O. B. ir nuteistojo G. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 129 straipsnio 1 dalį – 10 metų;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (dėl banko mokėjimo kortelės panaudojimo kavinėje „Mano kavinė“) – 6 mėnesiams;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (dėl banko mokėjimo kortelės panaudojimo kavinėje „Vyno rūselis“) – 6 mėnesiams;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį (dėl banko mokėjimo kortelės panaudojimo parduotuvėje „MINI MAXIMA“) – 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bei apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš G. S. priteista: nukentėjusiajai O. B. 7 068 Lt turtinei ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai 2 590,66 Lt gydymo išlaidų.

Iš G. S. išieškota nukentėjusiajai O. B. 2 500 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 29 d., laikotarpiu nuo 10.40 val. iki 19.23 val., savo bute (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su G. V. metu tyčia jį pastūmė, nuo to nukentėjusysis griuvo, atsitrenkė į kriauklę ir taip patyrė nubrozdinimą bei kraujosruvą nosies srityje. Tada G. S. pastarajam tyčia rankomis ir kojomis smūgiavo 24 kartus į įvairias kūno vietas, padarydamas daugybines poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus kūne, kairės pusės trečio ir ketvirto šonkaulių lūžius, vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, G. S. tyčia sudavė G. V. tris smūgius į galvos, veido sritį, padarydamas jam daugybines kraujosruvas veide, kraujosruvas minkštuose audiniuose kairėje momeninėje srityje su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairiojo pusrutulio, galvos smegenų sumušimu kairėje momeninėje skiltyje ir dešinės smilkininės bei abiejų kaktinių skilčių sumušimu bazaliniuose paviršiuose, t. y. padarydamas galvos sumušimą, vertinamą kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl šio sužalojimo nukentėjusysis 2007 m. gruodžio 30 d., 10.40 val., ligoninėje mirė. Tokiu būdu G. S. tyčia nužudė G. V.;

be to, G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 30 d., tiksliau nenustatytu laiku S. L., kavinėje „Mano kavinė“, esančioje (duomenys neskelbtini), už maistą ir gėrimus sumokėdamas 9 Lt, atsiskaitė AB SEB Vilniaus banko G. V. išduota banko mokėjimo kortele „VISA ELECTRON“ Nr. xxxxx, neturėdamas G. V. sutikimo;

be to, G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tą pačią dieną, tiksliau nenustatytu laikuxS. L. , IĮ „xxx“ priklausančioje kavinėje „Vyno rūselis“, esančioje (duomenys neskelbtini), už maistą ir gėrimus sumokėdamas 9 Lt, atsiskaitė AB SEB Vilniaus banko G. V. išduota banko mokėjimo kortele „VISA ELECTRON“ Nr. xxxxx, neturėdamas G. V. sutikimo;

be to, G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 6 d., tiksliau nenustatytu laiku, prekybos centre „MINI MAXIMA“, esančiame (duomenys neskelbtini), už prekes sumokėdamas 3,22 Lt, atsiskaitė AB SEB Vilniaus banko G. V. išduota banko mokėjimo kortele „VISA ELECTRON“ Nr. xxxxx, neturėdamas G. V. sutikimo.

Šalies argumentai

Nukentėjusioji O. B. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pakeisti: priteisti iš nuteistojo G. S. 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, jog teismas nepagrįstai sumažino neturtinės žalos atlyginimo dydį iki 5 000 Lt. Sumažindamas neturtinės žalos atlyginimą teismas neįvertino, kad netikėta sūnėno mirtis jai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, neigiamai paveikė jos gyvenimą. Teismas atsižvelgė, jog po sūnėno mirties pablogėjo apeliantės sveikata, tačiau priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra akivaizdžiai per mažas, neatitinka nei padaryto nusikaltimo pavojingumo, nei jos emocinės būsenos, patirtų išgyvenimų, peraugusių į konkrečius sveikatos sutrikimus, kurie, kaip teisme nurodė specialistė G. N., turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su jos sūnėno mirtimi. Nustatant neturtinės žalos dydį nebuvo įvertinta nuteistojo kaltė, kad nusikaltimas padarytas nors ir netiesiogine tyčia, tačiau visgi tyčia. Veikiant tyčia padaroma kur kas didesnė neturtinė žala, nei veikiant neatsargios kaltės forma, todėl akivaizdu, jog esant tyčinei kaltės formai neturtinės žalos dydis yra didesnis. Nuteistojo kaltės forma, taip pat jo asmeninės savybės ir elgesys buvo tos reikšmingos bylai aplinkybės, į kurias neatsižvelgęs teismas nepagrįstai sumažino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teismas neatsižvelgė, kad nukentėjusysis buvo žiauriai nužudytas, suduodant 27 smūgius į įvairias kūno vietas, nuteistasis tai padarė dėl menkavertės priežasties, sumušęs paliko sužalotą nukentėjusįjį likimo valiai, juo nesirūpino, nepasidomėjo jo sveikata.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nuosprendyje nurodė, jog nužudytasis nebuvo nukentėjusiosios tėvas, vaikas ar asmuo, su kuriuo ji būtų gyvenusi, ir padarė išvadą, kad jis nebuvo tiek artimas, jog būtų galima priteisti nukentėjusiosios prašomą neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau teismas nurodė, kad neturtinė žala yra dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė būsena ir t. t. Akivaizdu, jog tų sukrėtimų ir išgyvenimų lygį bei laipsnį lemia ne tiek giminystės ryšių artumas, kiek konkretus dvasinis ryšys, jo gylis. Teismas nustatė, kad apeliantė nužudytuoju rūpinosi kaip savo sūnumi, jo žūtis labai ją paveikė, turėjo didelės įtakos jos sveikatai, todėl priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis negali būti laikomas tinkama kompensacija už patirtus dvasinius išgyvenimus. Apeliantės nuomone, teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis pažeidžia teisės doktrinoje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Šalies argumentai

Nuteistasis G. S. apeliaciniu skundu prašo nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pakeisti ir veiką perkvalifikuoti į BK 132 straipsnį, o nuosprendžio dalį dėl nuteisimo pagal BK 215 straipsnio 1 dalį panaikinti ir jį išteisinti.

Nurodo, jog nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes apeliantas nepadarė inkriminuojamų nusikaltimų.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad nei kojomis, nei rankomis nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė, o pastarasis jam nustatytus sužalojimus pasidarė pats, girtas griuvinėdamas ir atsitrenkdamas į tualeto patalpoje buvusius daiktus. Teismas apelianto kaltę grindė papildomos teismo medicinos specialisto išvados duomenimis ir specialisto paaiškinimais teisme, jog nukentėjusiojo kūne atsiradę sužalojimai negalėjo būti padaryti jam pačiam griūnant ir atsitrenkiant į kietus bukus paviršius; labiausiai tikėtina, kad jie padaryti smūgiuojant rankomis ir kojomis artimu vienas kitam laiku. Specialisto išvada yra tik tikėtina ir joje nurodytos aplinkybės turėtų būti patvirtinamos kitais byloje esančiais objektyviais duomenimis. Vienintelis įrodymas, kuriuo rėmėsi teismas konstatuodamas apelianto kaltę, yra liudytojos B. M. parodymai. Ši liudytoja parodė per buto sieną girdėjusi panašų į spardymą duslų beldimą. Jos manymu, buvo smūgiuojama į minkštą daiktą, panašu, kad spardytų žmogų. Tokie liudytojos parodymai kelia abejonių dėl jų objektyvumo ir nešališkumo, jiems nesąmoningai ar sąmoningai galėjo daryti įtaką žinomos įvykio aplinkybės, jog galbūt galėjo būti spardomas žmogus. Abejotina, ar B. M. žino, koks yra garsas, kai spardomas žmogus, ar toks garsas gali būti girdimas ir identifikuojamas per sieną iš kito buto, kuris yra kitoje koridoriaus pusėje, kai butus skiria kiekvieno buto siena ir koridorius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte nurodyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apeliantui pareikštas įtarimas ir kaltinimas paremti netiesioginiais įrodymais, iš kurių sprendžiama, jog jis tariamai sudavė 28 smūgius, o tiesioginių tai patvirtinančių įrodymų nesurinkta, abejonės dėl bylos aplinkybių nebuvo traktuotos jo naudai. Taigi byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad apeliantas sudavė visus nurodytus smūgius, o sužalojimai negalėjo atsirasti G. V. griuvinėjant. Apelianto parodymų, jog jis jokių smūgių nesudavė, o nukentėjusysis jam nustatytus sužalojimus pasidarė pats, byloje niekas nepaneigė, jie laikytini vieninteliais objektyviais įrodymais.

Byloje nebuvo įrodinėjama apelianto kaltė, t. y. visiškai netirta nusikaltimo subjektyvioji pusė. Teismas nuosprendyje aprašė BK 132 straipsnio sudėties subjektyviąją pusę, tačiau jį nuteisė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Minėti nusikaltimai atskiriami pagal subjektyviosios pusės požymį – kaltės formą (tyčią arba neatsargumą). Nepagrįsta teigti, kad apeliantas, pritaikytoje gyventi nepavojingoje aplinkoje – bute, nedidelėje uždaroje patalpoje pastumdamas suaugusį jauną vyrą, galėjo tikėtis, jog jis žus. Stumiant asmenį į tualetą, kaip ir nurodė teismas nuosprendyje, daugiausia galima tikėtis padaryti sunkų kūno sužalojimą. Tokiu atveju, jei tyčia nukreipta į kūno sužalojimą, tačiau atsiranda sunkesnės pasekmės – nukentėjusiojo mirtis, nusikaltimas kvalifikuojamas pagal atsiradusias pasekmes kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Teismo medicinos specialistas teisme neatmetė, kad sužalojimai G. V. nosies srityje galėjo būti padaryti apelianto nurodytu būdu. Pastarasis nurodė, jog G. V. griuvo veidu kriauklės link, į ją atsitrenkdamas. Kriauklės kairėje pusėje yra tualeto bakelis ir unitazas, kurių įtakos G. V. sužalojimams atsirasti neįvertino nei teismas, nei teismo medicinos specialistas. Dėl to nepagrįsta teigti, kad buvo galima numatyti nukentėjusiojo žūtį. Veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 132 straipsnį. Kiekvienas nusikaltimas yra žmogaus valios išraiškos aktas. Labai svarbu nustatyti suvoktas vidines paskatas, nulemiančias asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą, ir išsiaiškinti, kas turėjo įtakos kaltininko tyčiai susiformuoti. Šiuo atveju nebuvo nustatyta, kokie motyvai galėjo paskatinti apeliantą nužudyti savo kaimyną ir draugą. Teismas nuosprendyje nurodė, kad jų santykiai buvo geri, o konfliktas kilo dėl menko preteksto. Esant geriems santykiams, menkas pretekstas negali būti priežastis nužudyti draugą.

Konstatuodamas, jog apeliantas privalo atsakyti už savo nusikalstamus veiksmus, teismas neįvertino visų aplinkybių, susijusių su jo psichikos būsena. Gynėjas teismui pateikė prašymą įpareigoti prokurorą organizuoti Šiaulių apskrities ligoninėje surašytos G. S. ligos istorijos paiešką UAB „xxx“ patalpose ir ją pateikti teismui bei atlikti pakartotinę G. S. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Teismas šio gynėjo prašymo neišsprendė ir nesiėmė veiksmų išreikalauti apelianto atsakomybę lengvinančių įrodymų.

Kaltinimas pagrįstas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. 75U-II-51, kuriame nurodyta, kad nėra objektyvių duomenų apeliantą sirgus lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu. Byloje yra Šiaulių apskrities ligoninės 2009-03-26 raštas, jog ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai per „Europašto“ kurjerius registruotu laišku išsiųsta G. S. ligos istorija, tačiau ji dingo. Ekspertizės aktas Nr. 75U-II-51 surašytas, netyrus Šiaulių apskrities ligoninės išsiųstos ir dingusios G. S. ligos istorijos. Šiaulių apskrities ligoninės 2008-11-26 pažymoje Nr. S-l(1.16)-443 nurodyta, kad G. S. gydėsi Neurochirurgijos skyriuje, jam nustatyta diagnozė – galvos smegenų kontūzija, momenkaulio lūžimas, kairės pusės hematoma. Taip pat nurodyta, jog 2002 m. G. S. buvo sumuštas, patyrė galvos traumą, operuotas. Iš medicininių duomenų matyti, kad nuo 2005 m. G. S. kartojasi epilepsijos priepuoliai. Bylos medžiagoje nėra duomenų, jog tiriant įvykį, kuris kvalifikuotas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, būtų imtasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) numatytų priemonių „xxx“ patalpose surasti minėtą ligos istoriją. Turėjo būti išnaudotos visos galimybės pridėti prie bylos Šiaulių apskrities ligoninėje surašytą G. S. ligos istoriją ir skirti pakartotinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, įvertinant 2002 m. patirtą galvos traumą.

Teismas nepagrįstai, nesant subjektyviosios pusės požymio – kaltės, apeliantą nuteisė pagal BK 215 straipsnio 1 dalį. Teismas nustatė, kad G. V. jam išduotą banko mokėjimo kortelę buvo davęs apeliantui sumokėti už jų pirktą ir vėliau kartu išgertą alų. Iš to matyti, jog G. V. apeliantu pasitikėjo ir davė jam savo banko mokėjimo kortelę, kad abiem nupirktų gėrimų. Nupirkus gėrimų 2007 m. gruodžio 28-29 d., G. V. iš apelianto kortelės neatsiėmė, nedraudė jos toliau naudoti gėrimams pirkti. Apeliantas iki pat 2008 m. sausio 8 d. nežinojo, jog G. V. mirė. Dėl to teismas nepagrįstai nustatė, kad apeliantas atsiskaitinėjo G. V. išduota banko mokėjimo kortele, neturėdamas jo sutikimo. Jis G. V. sutikimą buvo gavęs dar 2007 m. gruodžio 28-29 d., kai šis davė savo mokėjimo kortelę. Naudodamasis G. V. sutikimu bei jo duota mokėjimo kortele, apeliantas ir toliau abiem pirko gėrimus, laukė ateinančio G. V., tačiau šis nepasirodė, o apeliantas nežinojo jį mirus. Jis G. V. mokėjimo kortelės nepavogė, nepasinaudojo tuo, jog draugas miręs, per tris kartus pirkinių įgijo už bendrą 21,22 Lt sumą, pirko tik alkoholinius gėrimus, kuriuos nešėsi namo vartoti kartu su G. V. Panaudojant jo mokėjimo kortelę, nebuvo apelianto kaltės, todėl nesant subjektyviosios pusės nėra ir nusikaltimo sudėties, jis turi būti išteisintas dėl svetimo mokėjimo instrumento panaudojimo.

BK 37 straipsnis numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Apeliantui tris kartus pasinaudojus G. V. mokėjimo kortele, bendra pirkinių suma sudarė 21,22 Lt. Atsižvelgiant į tai, jog jis nežinojo naudojęsis mirusio žmogaus mokėjimo kortele, į mažą išleistą pinigų sumą, į tai, kad pirko gėrimus ir nešėsi juos namo tikėdamasis vartoti kartu su kortelės savininku, šios veikos pripažintinos mažareikšmėmis. Dėl to jis turėjo būti išteisintas.

Teismo posėdyje nukentėjusiosios atstovas prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios skundą atmesti. Prokuroras prašo nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios ir nuteistojo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegijos nuomone, G. S. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus iš esmės nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimą tris kartus teismas be pagrindo kvalifikavo kaip atskirus nusikaltimus, o ne kaip tęstinę veiką, be to, neteisingai nustatė nukentėjusiajai priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Dėl G. V. nužudymo

Apeliantas ginčija tyčia nužudęs G. V. teigdamas, kad neturėjo jokio motyvo žudyti, šis pats susižalojo girtas griuvinėdamas tualeto patalpoje.

Tokie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Teisme išdėstytą versiją, jog nukentėjusysis dėl didelio girtumo daug kartų griuvęs atsitrenkė į mažoje tualeto patalpoje buvusius daiktus – kriauklę, unitazą ir pan., nuteistasis teigė ikiteisminio tyrimo metu prisiminęs tik 2008-10-16, t. y. praėjus dešimčiai mėnesių po įvykio (t. 2, b. l. 13-14), o iki tol jis nuosekliai teigė nukentėjusįjį nugriuvus tik vieną kartą.

Apklausiamas pirmą kartą praėjus vos dešimčiai dienų po nusikaltimo G. S. parodė tualete stumtelėjęs G. V., šis slydęs ant prišlapintų grindų ir griūdamas trenkęsis į praustuvę; jam ėmė smarkiai kraujuoti, kaip galvojo, iš nosies (t. 2, b. l. 11-12).

Analogiškai G. S. parodė parodymų patikrinimo vietoje metu teigdamas nemanęs, kad G. V. pastūmė labai stipriai (t. 2, b. l. 20-21).

Beje, G. V. griuvus tik vieną kartą G. S. nurodė ir pats raštu išdėstydamas įvykio aplinkybes (t. 2, b. l. 4-5).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas S. L. patvirtino, jog sužalojimas nosies srityje galėjo būti padarytas atsitrenkiant į kriauklę. Kiti sužalojimai galėjo atsirasti tik stipriai smūgiuojant, jie nėra būdingi griuvimui bei atsitrenkimui ir negalėjo atsirasti pačiam griūnant be pagreičio.

Specialisto išvadų Nr. M 10/08 (01) ir Nr. M 44 - M 10/08 (01) duomenys (t. 1, b. l. 38-43, 49-50) įrodo, kad G. V. mirė dėl galvos sumušimo, pasireiškusio daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis ir odos nubrozdinimu veide, kraujosruva minkštuosiuose audiniuose kairėje momeninėje srityje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš kairio pusrutulio, galvos smegenų sumušimu kairėje momeninėje skiltyje ir dešinės smilkininės bei abiejų kaktinių skilčių sumušimu bazaliniuose paviršiuose. Sužalojimai visame kūne padaryti ne mažiau kaip 28 trauminių poveikių, pagal lokalizaciją jie nėra būdingi griuvimui.

Įvertinęs specialisto S. L. paaiškinimus pirmosios instancijos teisme, jog sužalojimai G. V. galvoje padaryti mažiausiai 4 trauminių poveikių, tačiau sužalojimas nosies srityje galėjo būti padarytas atsitrenkiant į kriauklę, teismas sumažino G. S. smurto į galvą apimtį vienu trauminiu poveikiu.

Taigi specialisto išvadų duomenys ir specialisto S. L. apklausa teisme paneigia nuteistojo versiją dėl nukentėjusiajam G. V. padarytų sužalojimų mechanizmo.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad 2008-10-16 G. S. pakeitus parodymus ir ėmus teigti, jog nukentėjusysis tualeto patalpoje griuvo daug kartų, taip pats susižalodamas, įvykio vieta papildomai apžiūrėta dalyvaujant teismo medicinos gydytojui S. L. ir pačiam G. S. (t. 1, b. l. 62-65). Po apžiūros konstatuota, kad įvertinus apžiūrėtą įvykio vietą, įtariamojo parodymus, G. V. kūno tyrimo duomenis daroma išvada, jog įtariamojo parodymai ir G. V. nustatyti sužalojimai visiškai nesutampa.

Žemesnės instancijos teismas

Visa tai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusysis susižalojo pats, o nei teismas, nei teismo medicinos specialistas neįvertino tualeto patalpoje buvusių kriauklės, tualeto bakelio bei unitazo įtakos G. V. sužalojimams atsirasti.

Dėl to teismas motyvuotai atmetė teisiamajame posėdyje duotus G. S. parodymus dėl nukentėjusiojo susižalojimo, juos įvertinęs kaip gynybos taktiką, ir rėmėsi nevienkartiniais pirminiais jo parodymais, kuriuos patvirtina kiti įrodymai, pirmiausia jau aptartos specialisto išvados. Pastarosios nėra, kaip teigia apeliantas, tikėtinos, kadangi G. V. nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmas pagrįstas jų makroskopiniu ir mikroskopiniu vaizdu, t. y. objektyviais duomenimis. Specialisto paaiškinimai teisme irgi pagrįsti ne prielaidomis, bet jo paties įvertinta įvykio vietos apžiūra ir specialiomis profesijos sąlygotomis žiniomis.

Taigi atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad konstatuodamas apelianto kaltę teismas rėmėsi netiesioginiais įrodymais bei vieninteliu kitu įrodymu – liudytojos B. M. parodymais.

Apeliantas abejoja liudytoją savo bute per sieną galėjus girdėti panašų į spardymą duslų beldimą.

Liudytojos B. M. parodymai yra netiesioginis įrodymas, kadangi ji parodė ką girdėjusi, o pati įvykio nematė, tačiau nėra pagrindo jos parodymais netikėti. Liudytoja parodė apelianto bute girdėjusi ne tik duslų bumbsėjimą, bet prieš tai šauksmą ,,Kodėl tu pridarei?“, o tai atitinka paties nuteistojo parodymus, jog konfliktas su nukentėjusiuoju kilo dėl to, kad pastarasis tualete prišlapino ant grindų. Liudytojos parodymai neprieštarauja minėtoms specialisto išvadoms. Jie, įvertinus nuteistojo parodymus ir dalį jų paneigus, yra objektyvus, nors ir netiesioginis, įrodymas, atskleidžiantis prieš G. V. pavartoto smurto pobūdį.

Atkreipiamas dėmesys, jog pagal BPK 20 straipsnio prasmę, jei turimi duomenys gali patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, jie laikytini įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika pagrįsta baudžiamojo proceso teorija, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Dėl to teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos B. M. parodymais, juos susiedamas nuoseklia bei logiška grandine su kitais įrodymais ir laikydamas tinkamu įrodymu, patvirtinančiu apelianto kaltę.

Byloje nustatyta, kad nuteistojo bute be jo ir nukentėjusiojo nieko nebuvo. Iki konflikto nukentėjusysis nebuvo sužalotas. Pastarąjį išstūmus į koridorių, ten jo taip pat niekas negalėjo sužaloti, nes apklausti liudytojai A. Z., B. M., O. M., M. Ž. negirdėjo jokių muštynių namo koridoriaus bendroje erdvėje.

Taigi pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog būtent nuteistasis savo bute sužalojo nukentėjusįjį, jam suduodamas 27 smūgius, yra ne prielaida, kaip teigia apeliantas, kadangi pagrįsta teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Teismas nepažeidė nuteistojo apeliaciniame skunde minimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkto išaiškinimo.

Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nebuvo įrodinėjama jo kaltė, t. y. netirta nusikaltimo subjektyvioji pusė, o teismas, nuosprendyje aprašęs BK 132 straipsnio sudėties subjektyviąją pusę, jį nuteisė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Toks skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas paneigė apelianto versiją, jog jis nukentėjusįjį tualeto patalpoje tik pastūmė, ir įrodė G. S. prieš G. V. pavartojus intensyvų smurtą.

Tačiau teismas nenustatė ir nuosprendyje nenurodė, kad kaltininkas tiesiogine tyčia norėjo nužudyti savo auką. Dėl to apeliacinio skundo argumentas, jog kilęs konfliktas dėl menko preteksto negalėjo būti priežastis nužudyti draugą, yra perteklinis ir nesietinas su skundžiamo nuosprendžio turiniu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas išsamiai motyvavo, kad, kilus konfliktui dėl aiškiai neblaivaus S. L. G. V. prišlapinto tualeto, G. S. jį tyčia stūmė iš koridoriaus į labai mažą patalpą suprasdamas, jog dėl joje esančios kriauklės ir tualeto įrangos kaimynas krisdamas gali sunkiai susižaloti, o vėliau, be daugybės kitų smūgių, jam sudavė tris stiprius smūgius į galvą – gyvybei svarbią sritį, padarydamas sunkų, pavojingą gyvybei sužalojimą. Tai rodo jo veiksmų tyčinį pobūdį.

Teismas pagrįstai nurodė, kad taip veikdamas apeliantas suvokė savo veiksmais keliąs pavojų kito žmogaus gyvybei ir numatė jais galįs sukelti mirtinus padarinius; kita vertus, jis nenorėjo mirtinų padarinių, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Nuteistasis būtent taip ir pasielgė: išstūmęs iš buto į bendrą namo koridorių sužalotą, kruviną, girtą G. V., jį ten palikęs ir nuėjęs miegoti, daugiau nesidomėjęs jo būkle, jis buvo abejingas, t. y. nesirūpino, nesiėmė jokių priemonių, kad dėl jo paties pavartoto smurto mirtini padariniai neatsirastų.

Tai rodo pirmosios instancijos teismą nustačius, jog apeliantas veikė netiesioginės tyčios kaltės forma (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas visada neigė sudavęs nukentėjusiajam bent vieną smūgį, todėl skundžiamame nuosprendyje nebuvo pagrindo argumentuoti, kad G. S. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog kaimyną pastūmęs jį sužalojo neatsargiai, todėl šiam mirus nusikaltimas turi būti kvalifikuotas pagal atsiradusias pasekmes kaip neatsargus gyvybės atėmimas.

Toks skundo argumentas nepagrįstas.

Vertindama nuteistojo veiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi BK 16 straipsnio nuostatomis dėl neatsargaus nusikaltimo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 26 punkto išaiškinimu.

Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnio 1 dalis).

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo pasitikėjimo yra tada, kai kaltininkas numatė, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).

Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, jog elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės, tačiau tikisi gyvybės atėmimo išvengti. Toks tikėjimas turi būti paremtas objektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios, apelianto manymu, turi užkirsti kelią mirtiniems padariniams. Pasitikėjimas yra lengvabūdiškas, jei kaltininkas netinkamai įvertino ar pervertino tas aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi darydamas veiką, ir tos aplinkybės objektyviai negalėjo užkirsti kelio kito žmogaus mirčiai. Tikėjimas konkrečiomis aplinkybėmis, kurios, kaltininko manymu, objektyviai gali padėti išvengti kito žmogaus mirties, yra pagrindinis požymis, pagal kurį veika atribojama nuo nužudymo netiesiogine tyčia, kai kaltininkas yra abejingas galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui dėl savo veikos.

Neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas nenumatė, kad jo veika gali atimti gyvybę kitam žmogui, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis).

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, jog darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei.

Šioje byloje apelianto veiksmai suduodant smūgius į galvą nukentėjusiajam, įvertinus kaltininko pakankamos brandos amžių ir jį atitinkančią gyvenimo patirtį, turimą aukštąjį išsilavinimą, rodo savo veikos pavojingumo aiškų suvokimą bei galimų padarinių numatymą. Nenustatytos jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės, turėjusios užkirsti kelią mirtiniems padariniams atsirasti. Nėra pagrindo galvoti, kad smūgiuodamas į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą – apeliantas galėjo lengvabūdiškai tikėtis tokių padarinių išvengti arba net jų nenumatyti.

Kita vertus, atsakant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, jog nebuvo tirta nusikaltimo subjektyvioji pusė, būtina atkreipti dėmesį, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais.

Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir remiantis byloje surinkta bei teisiamajame posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyviais bylos duomenimis. Tokie duomenys aptarti skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose.

Dėl išdėstytų motyvų G. S. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kaip neatsargus gyvybės atėmimas, nes tokiam veikos kvalifikavimui nėra teisinių prielaidų.

Nuteistasis apeliaciniame skunde daug vietos skiria motyvams teismą neįvertinus visų aplinkybių, susijusių su jo psichikos būsena. Motyvų esmė – stacionarinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė atlikta, neturint visų duomenų apie nuteistąjį, kadangi dingusi viena ligos istorija, o teismas neįpareigojo prokuroro jos surasti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors aptariami skundo motyvai pagrįsti realiu faktu – viena ligos istorija iš tiesų dingusi kurjerių tarnyboje, tačiau savo esme jie yra deklaratyvūs, kadangi ikiteisminio tyrimo metu skirta labai daug dėmesio G. S. psichikos sveikatos būklei nustatyti.

Atlikus ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (t. 2, b. l. 70-72) nustatyta, jog nėra galimybės objektyviai įvertinti G. S. psichikos sveikatos būklės ir atsakyti į daugumą užduotų klausimų, nes reikalingas ilgesnis stebėjimas stacionaro sąlygomis, kadangi būtina diferencijuoti endogeninį procesą nuo specifinio, organinio, metabolinio asmenybės sutrikimų ir simuliacijos.

Atlikus stacionarinę kompleksinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (t. 2, b. l. 94-97) nustatyta, kad nėra objektyvių medicininių duomenų, jog G. S. būtų sirgęs lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu; jam diagnozuotas potrauminis sindromas ir mišrus asmenybės sutrikimas, dėl kurių jis galėjo ir gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti; nusikaltimo padarymo metu jis nebuvo laikino psichikos sutrikimo būsenos, fiziologinio afekto ar kitos emocinės būsenos, kurios galėjo padaryti esminę įtaką jo sąmonei ir veiksmams; jam būdingos individualios psichologinės ypatybės neturėjo esminės įtakos jo veiksmams inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu.

Iš aptariamo teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-II-51 turinio matyti, kad ekspertams buvo žinoma aplinkybė, jog G. S. nuo 2002-12-07 iki 2002-12-18 gydytas Šiaulių apskrities ligoninėje, jam diagnozuota galvos sumušimas, galvos smegenų kontūzija, kairės pusės momens ir smilkinio kaulo lūžimas bei kraujosruva po kietais smegenų dangalais.

Taigi nors Šiaulių apskrities ligoninės 2009-03-26 raštas Nr. S-1(1.16)-1325 (t. 2, b. l. 52) patvirtina, kad šioje ligoninėje surašyta G. S. ligos istorija dingo dėl ,,xxx“ kurjerių tarnybos darbo aplaidumo (šios įstaigos vadovą sulaikė tyrimo organai, o darbuotojai nebevykdė funkcijų ir pakriko), tačiau jam nustatytą diagnozę (t. 2, b. l. 49) ekspertai žinojo ir įvertino.

Be to, būtina atkreipti dėmesį į aptariamo stacionarinės ekspertizės akto duomenis, jog 2005 m. G. S. patyrė dar vieną galvos smegenų kontūziją, o 2008 m. į ligoninę pateko po ilgalaikio užgėrimo dėl ūmaus tikslinio vidutinio apsinuodijimo nepatikslintu alkoholiu.

Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad vienos ligos istorijos dingimas nerodo ekspertų neturėjus visapusiškų duomenų apie nuteistojo psichikos sveikatos būklę, o teismas pagrįstai atmetė gynėjo prašymą skirti G. S. naują ekspertizę.

Skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai patvirtina, jog G. S. veika nužudžius G. V. tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymas, padarytas netiesioginės tyčios kaltės forma.

Dėl neteisėto elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimo

Nuteistasis ginčija nuteisimą dėl neteisėto elektroninės mokėjimo priemonės, t. y. banko mokėjimo kortelės, panaudojimo motyvuodamas, kad ir šiuo atveju teismas nenustatė veikos subjektyviosios pusės požymio – kaltės.

Toks apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas.

Teisėjų kolegija neneigia apelianto nurodytos aplinkybės, jog G. V., 2007-12-29 atėjęs pas G. S. girtauti, pastarajam davė ne tik grynųjų pinigų, bet ir AB SEB Vilniaus banko išduotą mokėjimo kortelę ,,VISA ELECTRON“ Nr. xxxxx pirkti alui, kurį vėliau kartu išgėrė.

Tą dieną G. V. neatsiėmė iš G. S. banko mokėjimo kortelės, nes buvo labai girtas, be to, pastarasis jį išstūmė pro savo buto duris. Taigi nukentėjusysis ir norėdamas to nebūtų galėjęs padaryti.

Tačiau šis faktas nerodo nukentėjusįjį leidus G. S. banko mokėjimo kortele atsiskaitinėti kitokiais, negu už bendram girtavimui perkamą alkoholį, atvejais. Apie tokį leidimą savo nuožiūra naudoti atsiskaitymams svetimą banko mokėjimo kortelę nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neteigė ir apeliantas.

Teisėjų kolegija tiki apelianto parodymais, kad jis sužinojo apie G. V. mirtį tik 2008-01-08, nes byloje nėra tai paneigiančių duomenų.

Tačiau bylos duomenys įrodo, jog G. V. išduotą banko mokėjimo kortelę ,,VISA ELECTRON“ apeliantas panaudojo 2007-12-30 kavinėse ,,Mano kavinė“ ir ,,Vyno rūselis“ bei 2008-01-06 prekybos centre ,,MINI MAXIMA“.

Teisme G. S. teigė, kad po to, kai išvedė iš savo buto G. V., šis daugiau nebeprašė naudotis banko mokėjimo kortele, tačiau apeliantas naudojosi galvodamas, jog pinigus atiduos vėliau, nes tuo metu neturėjo pinigų; viską pirko savo poreikiams.

Apeliaciniame skunde nuteistasis iškėlė naują versiją, kad nežinodamas apie G. V. mirtį jis kavinėse bei prekybos centre pirko alkoholinius gėrimus abiem ir nešėsi namo, laukė jo ateinančio kartu išgerti, bet šis nepasirodė.

Tokia nauja versija yra neįtikinama, kadangi atsirado tik priėmus nuosprendį, ji prieštarauja ankstesniems nuteistojo parodymams. Be to, kavinėse apeliantas sumokėdavo tik po 9 Lt, o prekybos centre – vos 3,22 Lt. Nerealu už tokias sumas nupirkti alkoholio dviem asmenims įvertinus nustatytą aplinkybę, jog anksčiau girtaujant nuteistojo namuose su G. V. žinia jis nupirkdavo po keletą litrų alaus. Dėl to ši versija atmetama.

Aptartas apelianto elgesys rodo jį veikus tiesiogine tyčia, siekiant savanaudiškų tikslų – vienam girtauti už G. V. pinigus, juolab kad 2007-12-30 jis lankėsi net dviejose kavinėse.

Taigi skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose išdėstyti įrodymai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo motyvą, jog jo veikoje nėra nusikaltimo subjektyviosios pusės požymio – kaltės.

Esant kitus nusikaltimo sudėties požymius apeliantas neginčija.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visas tris veikas be pagrindo kvalifikavo kaip atskirus nusikaltimus motyvuodamas, jog G. S. banko mokėjimo kortelę pateikė vis kitose maitinimo ir prekybos įstaigose, kai iškildavo poreikis maistui.

Neabejotina, kad nuteistojo tikslas buvo toliau girtauti, nors, kaip pripažino pirmosios instancijos teisme, pats neturėjo pinigų. Tai patvirtina vien lankymasis dviejose kavinėse per vieną dieną. Aplinkybė, jog prekybos centre jis apsipirko po savaitės, esmės nekeičia, nes tikslas buvo tas pats (tą jis pripažino apeliaciniame skunde), o BK 215 straipsnio 1 dalies dispozicija numato, kad veika kvalifikuojama pagal šią teisės normą, neteisėtai atlikus vieną ar daugiau finansinių operacijų.

Taigi nuteistojo veika, aprašyta skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje kaip trys savarankiškos veikos, atitinka BK 215 straipsnio 1 dalies dispoziciją, tačiau turi būti vertinama kaip viena tęstinė. Apeliantas neteisėtai atliko tris finansines operacijas, atsiskaitymui panaudojęs svetimą AB SEB Vilniaus banko G. V. išduotą mokėjimo kortelę ,,VISA ELECTRON“, neturėdamas pastarojo sutikimo pirkti prekes savo asmeniniams poreikiams tenkinti.

Nors pirkiniams išleista pinigų suma – 21,22 Lt – yra nedidelė, veika nepripažįstama mažareikšme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 ,,Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis (BK 8 str. 2 d.)“ 4 punkte teismams išaiškinta, jog sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius požymius.

Aptariamoje baudžiamojoje byloje vertindama veikos objektyviuosius požymius, teisėjų kolegija atsižvelgia į baudžiamojo įstatymo ginamus asmens interesus, kad be nukentėjusiojo sutikimo (apeliantas nežinojo nukentėjusįjį mirus, t. y. galvojo jį esant gyvą, tačiau nesiėmė priemonių tokį sutikimą gauti) pirko prekes sau, atsiskaitydamas nukentėjusiajam išduota banko mokėjimo kortele. Be to, atsižvelgiama į nusikaltimo dalyką, jog, pagal nuteistąjį, jis visus tris kartus pirko alkoholinius gėrimus, o tai visuomenei gali sukelti žymiai didesnį pavojų (įvertinus neblaivių asmenų keliamą pavojų aplinkiniams), negu tai, kad svetima banko mokėjimo kortele apeliantas būtų neteisėtai pasinaudojęs, pvz., būtiniausiems maisto produktams pirkti.

Vertinant veikos subjektyviuosius požymius, atsižvelgiama į kaltininko tyčios kryptingumą, jog nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Svarbus ir veikos tikslas bei motyvas – svetimais pinigais įsigyti alkoholinių gėrimų, pačiam tam neturint pinigų. Teismo nustatytomis aplinkybėmis savanaudiškumas, siekiant įsigyti alkoholio, įvertinus jau minėtą neblaivių asmenų keliamą pavojų aplinkiniams, yra svarbus kriterijus, nepripažįstant veikos mažareikšmiškumo, nes šiuo atveju tikslo ir motyvo pavojingumas nulemia pačios veikos pavojingumą.

Dėl išdėstytų motyvų nėra teisinių prielaidų taikyti BK 37 straipsnio nuostatų ir už padarytą veiką G. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas nuosprendyje atsižvelgė, kad G. S. padarė vieną labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius, ir tris apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija koreguoja, jog apeliantas padarė ne tris, bet vieną apysunkį nusikaltimą.

Skirdamas bausmę už tyčinį nužudymą teismas atsižvelgė, kad G. S. anksčiau nebuvo nusikaltęs, tyčinį nužudymą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, nusikalstamiems veiksmams turėjo reikšmės ne tik jo paties, bet ir nukentėjusiojo asocialus gyvenimo būdas. Kita vertus, teismas nenustatė kaltininko atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o apsvaigimą nuo alkoholio pagrįstai pripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Remdamasis šiais motyvais už nužudymą teismas G. S. paskyrė mažesnę nei vidutinės trukmės bausmę.

Skiriant bausmę už neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimą, atsižvelgiama ne tik į nusikaltimo pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, pasekmes, G. S. asmenybę, bet ir į tai, kad G. V. išduotą banko mokėjimo kortelę panaudojo, jau prieš jį padaręs labai sunkų nusikaltimą. Dėl to už šį nusikaltimą įstatymui numatant alternatyvias bausmes, skiriama laisvės atėmimo bausmė. Tačiau būtina įvertinti, jog trijų neteisėtų finansinių operacijų metu apeliantas iš nukentėjusiojo sąskaitos panaudojo tik 21,22 Lt, dėl šios nusikalstamos veikos neatsirado sunkių padarinių, o sužinojęs, kad G. V. mirė, jis grąžino banko mokėjimo kortelę, ją įmesdamas į buto, kuriame gyveno nukentėjusysis, pašto dėžutę. Aptardamas veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, teismas nustatė atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir gailėjimąsi, nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Išdėstyti motyvai už neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimą G. S. leidžia skirti artimą minimaliai laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, G. S. paskirta bausmė už nužudymą ir skiriama bausmė už neteisėtą elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimą atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisingos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Nukentėjusioji O. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis pažeidžia teisės doktrinoje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog toks apeliacinio skundo argumentas pagrįstas, teismo priteistas žalos atlyginimo dydis neatitinka šių principų.

Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nustatant neturtinės žalos dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus, kurių sąrašas nėra baigtinis.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja, pavyzdžiui, vertinant padarytos neturtinės žalos dydį, kurio ribų įstatymai nenustato.

Vienas iš pagrindinių kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus veiklai, gyvenimui ir pan. Žalą padariusio asmens kaltė, jos forma (tyčia ar neatsargumas) taip pat yra vienas iš kriterijų, į kurį privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį.

Tyčia pažeidus labiausiai teisės ginamas vertybes, tokias kaip žmogaus gyvybė, sveikata ir kt., neturtinės žalos pasekmių bei ją padariusio asmens kaltės kriterijai yra esminiai ir nelaikytini lygiaverčiais kitiems, tokiems kaip padarytos turtinės žalos dydis, žalą padariusio asmens turtinė padėtis ar pan.

Nagrinėjamoje byloje iš labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai O. B. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo G. S. veiksmais, kuriais atimta gyvybė artimam giminaičiui – sūnėnui, neturėjusiam jokių kitų giminaičių. Pastaroji aplinkybė sustiprina giminystės ryšį nepriklausomai nuo formalaus giminystės laipsnio. Be abejonės, dėl netikėtos G. V. mirties nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis teismų praktiką, yra ne kartą akcentavęs, kad, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-470/2006, 2K-228/2007 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nuteistasis G. S. veikė netiesiogine tyčia.

Pirmosios instancijos teismas teisingai motyvavo būtinumo atlyginti nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą teorinius pagrindus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su jais sutinka. Tačiau nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nukentėjusiosios O. B. dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, artimam giminaičiui mirus smurtine mirtimi. Dėl to priteistas neturtinės žalos atlyginimas neatitinka patirtų išgyvenimų, turėjusių įtakos nukentėjusiosios sveikatos sutrikimams.

Byloje nepaneigta aplinkybė, kad nukentėjusiosios šeima ir pirmiausia O. B. kaip artimos giminystės ryšiu susietas asmuo vieninteliai nuolatos rūpinosi girtaujančiu G. V., neturinčiu artimesnių giminių, sudarė jam sąlygas gyventi atskirame bute, pagal galimybes stengėsi, jog jis kabintųsi į gyvenimą ir pakiltų iki visuomenei priimtinos gyvenimo kokybės. Giminišką artumą įrodo tai, kad nukentėjusiosios šeima laidojo G. V.

Dėl to suprantama, jog pastarajam netikėtai žuvus dėl menkavertės priežasties nukentėjusioji patyrė didelį emocinį sukrėtimą. Bylos duomenys įrodo, kad nukentėjusioji kenčia nuo širdies ritmo sutrikimo, serga kitomis ligomis (t. 3, b. l. 42-49). Tiesa, šie negalavimai buvo ir iki G. V. mirties, tačiau nėra pagrindo netikėti gydančios gydytojos G. N. parodymais, jog ligų paūmėjimą ir ypač širdies ritmo sutrikimą išprovokuoja didelė emocinė įtampa, sukrėtimas bei pergyvenimai. Taigi neabejotina, kad G. V. smurtinė mirtis buvo labai stiprus veiksnys, turėjęs tiesioginės reikšmės nukentėjusiosios sveikatos pablogėjimui, kuris kartu su kitais pasikeitusią gyvenimo kokybę sąlygojančiais faktoriais turi būti teisingai kompensuojamas.

Kita vertus, nukentėjusiosios O. B. prašomas padidinti iki 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas šiuo konkrečiu atveju (vis tik nužudytas ne šeimos narys) prieštarauja susiformavusiai teismų praktikai, todėl jos prašymas tenkinamas iš dalies.

Dėl išdėstytų argumentų šiuo nuosprendžiu padidinamas skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo nukentėjusiajai priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis iki 30 000 Lt.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendį pakeisti:

G. S., pripažinto kaltu pagal BK 215 straipsnio 1 dalį dėl trijų nusikalstamų veikų (dėl banko mokėjimo kortelės panaudojimo kavinėse ,,Mano kavinė“, ,,Vyno rūselis“ bei prekybos centre ,,MINI MAXIMA“), veikas perkvalifikuoti į BK 215 straipsnio 1 dalį kaip tęstinę veiką ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ir galutinę subendrintą bausmę G. S. paskirti laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, bausmę nustatyti atlikti pataisos namuose.

Iš G. S. priteistą nukentėjusiajai O. B. neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 30 000 (trisdešimties tūkstančių) litų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė Violeta RažinskaitėTeisėjai Kęstutis JucysSvajūnas Knizleris