Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Jūratės Jakubonienės, Rimo Švirino sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Rolandai Bučmienei, Audronei Stulginskaitei – Puidienei, dalyvaujant prokurorams Renatai Staniulienei, Andriui Kiuršinui, gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

GIEDRIUS ŠIŠKUS, a.k (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) , Pagėgių sav., Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, gyv. (duomenys neskelbtini) , Tauragėje, deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) , Tauragės rajone, 9 klasių išsilavinimo, nedirbantis, teistas 2009 10 14 Tauragės raj. apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 1 d. – 9 mėn. laisvės apribojimo, iš įskaitos išbrauktas 2010 08 17, 2013 11 20 Tauragės raj. apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 2 d. – 15 MGL bauda, turintis 2 neišnykusius ir nepanaikintus teistumus,

kaltinamas nusikaltimais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1dalyje 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 146 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š. nesunkiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui ir neteisėtai atėmė laisvę, panaudodamas smurtą, o būtent: jis 2013 m. gruodžio 30 d., apie 23 val. 40 min., (duomenys neskelbtini) , Jurbarko r., D. J. priklausančiame gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu, tyčia, ne mažiau kaip du kartus peiliu dūrė I. J., su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystės), padarydamas, jai kairės plaštakos, veido, kairės šlaunies pjautas žaizdas su keturgalvio raumens pažeidimu, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Po to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. gruodžio 30 d., apie 24.00 val., (duomenys neskelbtini) ., Jurbarko r., D. J. priklausančiame gyvenamajame name, panaudodamas fizinį smurtą, t.y. suėmęs už rankos ir sudavęs I. J. vieną smūgį į veido sritį, per prievartą, atimdamas galimybę priešintis, išvežė sužalotą nukentėjusiąją iš jos mamos D. J. namų, tokiu būdu neteisėtai atėmė laisvę.

G. Š. buvo kaltinamas ir tuo, kad jis jog rengėsi nužudyti šeimos narį, o būtent laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d., per pažįstamą asmenį – E. M., skambindamas jam telefonu, prašė padėti įsigyti šaunamąjį ginklą, kuriuo jis galėtų nužudyti I. J., su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystės), tačiau G. Š. nepavyko įsigyti ginklą ir nužudyti I. J., nes apie rengimąsi nužudyti tapo žinoma policijos pareigūnams, kurie užkirto kelią nusikaltimo įvykdymui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, ištyręs ir įvertinęs visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis dėl I. J. sužalojimo ir neteisėto laisvės atėmimo nustatė, kad įrodymai byloje surinkti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, tai yra teisėtais būdais ir tvarka bei laikantis įstatymo. Byloje esantys įrodymai buvo patikrinti teisiamojo posėdžio metu.

BK 138 str. 2 d. 3 p. nustatyta, kad tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo giminaitį ar šeimos narį, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų. Kaltinamasis G. Š. ir nukentėjusioji I. J. teisme patvirtino, jog jie gyveno kartu, buvo sugyventiniai aštuonerius metus, susilaukė dviejų vaikų, tačiau susituokę nebuvo. Taigi šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad I. J. ir G. Š. buvo sugyventiniai, juos siejo faktiniai šeimyniniai santykiai. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Kadangi G. Š. su I. J. faktiškai gyveno šeimoje, vienas kitą rėmė materialiai, gyveno tame pačiame nuomojamame bute, susilaukė dviejų dukrų, rodo, juos buvus šeimyniuose santykiuose. Kaltinamasis G. Š. teisme neneigė, jog jis turėtu peiliu sužalojo I. J., tačiau teigia, jog jis sužaloti nenorėjo, traukdamas antklodę netyčia perbraukė per nukentėjusios koją. Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad 2013-12-30 vakare, kaltinamasis G. Š. nesunkiai sutrikdė I. J. sveikatą ir tai patvirtina atlikta teismo medicinos ekspertizės išvada( t.2.b.l. 54), kurios metu buvo nustatyti šie sužalojimai: kairės plaštakos, veido, kairės šlaunies pjautos žaizdos su keturgalvio raumens pažeidimu. Nurodoma, jog sužalojimai I. J. galėjo būti padaryti duriamu - pjaunamu įrankiu, kuo galėjo būti ir tyrimui pateiktas peilis. Taigi sužalojimų lokalizacija rodo, kad I. J. duriančiu- pjaunančiu įrankiu buvo suduotas ne vienas smūgis, o ne mažiau kaip du smūgiai. Nukentėjusios sesuo A. J. teisme patvirtino, kad kaltinamasis G. Š. pribėgo prie sesers Ingridos, dūrė jai peiliu į koją ir per ją perbraukė. Matė kraują ir žaizdą. Nukentėjusioji I. J., teigia jog buvo labai išsigandusi, kai pamatė įpykusį sugyventinį, todėl dėl šoko nepamena, kaip sužalojo koją. Vėliau nusivedęs į pirmą aukštą, jis kumščiu sudavė smūgį į veidą ir prakirto lūpą. Liudytoja D. J. patvirtino, mačiusi Giedriaus rankose peilį, kurį laikydamas rankose užbėgo į antrame namo aukšte esantį vaikų miegamąjį. Taigi byloje tiek liudytojų, tiek nukentėjusios parodymais, bei rašytine medžiaga- specialisto išvada nustatyta, kad I. J. buvo suduota ne mažiau dviejų smūgių, sukeltos pasekmės, kurios įvertintos kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tarp sukeltų pasekmių ir kaltinamojo veiksmų neabejotinai nustatytas priežastinis ryšys. Dėl subjektyviųjų požymių. Kaltinamasis teigia, kad jis netyčia sužalojo sugyventinę, tiesiog rankoje turėjo peilį ir traukdamas nuo jos gulinčios antklodę, netyčia peiliu perbraukė per koją. Teismas įvertinęs įrodymų visumą, daro išvadą jog G. Š. veikė tyčia, siekė nusikalstamų pasekmių, ir jas sukėlė. Kūno sužalojimas pripažįstamas padarytas dėl neatsargumo, jei kaltininkas numato galimybę padaryti žalą kito žmogaus sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti arba tokios galimybės nenumato, nors gali ir turi tai numatyti (BK 16 straipsnis). Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma rodo, jog kaltinamasis siekė sužaloti nukentėjusiąją( suduotas ne vienas smūgis, o keli), jis veiksmus atliko tyčia, būdamas įpykęs, kerštaudamas sugyventinei, pasekmių sunkumo atžvilgiu jam buvo tas pats, sąmoningai leido padariniams kilti, o konkrečiai – buvo abejingas galimoms pasekmėms, t. y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Jokių neatsargios kaltės formos požymių byloje nėra. Įvertinus visas ištirtas įvykio aplinkybes, kad kaltinamasis smurtavo ne tik prieš sugyventinę, bet ir prieš jos seserį, perspėjo liudytoją D. J., kad „ matysi kas dabar bus“ sąmoningai smogė peiliu į koją ir per ją perbraukė ( A. J. parodymai teisme) akivaizdu, kad jis tikrai suprato savo veiksmų pavojingumą, veikė sąmoningai ir buvo visiškai abejingas pasekmėms, todėl konstatuojama, kad kaltinamasis G. Š. šią nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia, o ne dėl neatsargumo. Esant neginčijamai nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad kaltinamojo G. Š. veiksmų pasekmė- nesunkus sugyventinės I. J. sveikatos sutrikdymas, už ką jis ir privalo atsakyti. Kolegija, kaltinamojo teiginius, jog jis netyčia sužalojo I. J. vertina, kaip siekį sušvelninti savo padėtį baudžiamosios atsakomybės prasme.

BK 146 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę asmeniui, kuris neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudodamas smurtą, arba sukeldamas pavojų nukentėjusiojo asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Šio nusikaltimo objektas – žmogaus laisvė pasirinkti savo buvimo vietą. Vienas iš neteisėto laisvės atėmimo formų yra žmogaus laisvės pasirinkti savo buvimo vietą suvaržymas, laikant jį apibrėžtoje vietoje prieš jo valią. Nusikaltimas laikomas baigtu faktiškai sulaikant žmogų esamoje vietoje prieš jo valią ir nukentėjusiajam tai suvokus. Tai, kokiu tikslu žmogus yra neteisėtai laikomas nelaisvėje, jeigu nėra žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, veikos kvalifikavimui pagal BK 146 straipsnio 1 dalį reikšmės neturi. G. Š. buvo inkriminuota ši nusikalstama veika dėl to, kad jis panaudodamas smurtą atėmė sugyventinei laisvę. G. Š. teisme teigė, kad jis sugyventinei laisvės neatėmė, tiesiog norėjo ją nuvežti į ligoninę, dėl to ir vežėsi. Tokie G. Š. teiginiai, kad jis siekė nukentėjusiąją nuvežti į gydymo įstaigą, visiškai paneigti surinktais ir ištirtais įrodymais teisme. Nukentėjusioji teisme parodė, kad G. Š. čiupo ją už rankos, nusitempė į pirmą aukštą pasakė, kad ją išsiveš į Tauragę, o jeigu ji nesutiks nuskandins ją vandens telkinyje. Ji ėmė prieštarauti, tačiau G. Š. jai sudavė vieną smūgį į veidą, praskėlė lūpą, antakį, paleido iš stiklinės, stumdėsi ir jėga nusivedė iki taksi automobilio, ir išsivežė. G. Š. teisme patvirtino, kad Ingridai jis nesakė jog veš ją į ligoninę sakė, vežąs į Tauragę. Iš mamos namų Ingridą vedė už rankos į taksi automobilį, kadangi pastaroji nenorėjo važiuoti, todėl per prievartą ją išsivežė. Be to G. Š. nurodė, kad sugyventinei apsirengti neleido, kaip buvo atsigulusi lovoje, tokią ir išsivežė su timpėmis ir maikute ( žiemos metu). Liudytoja A. J. teisme parodė, kad dingus Ingridai, ji skambino pastarajai, bet niekas neatsiliepė. Šie įrodymai patvirtina, kad G. Š. vartojo prieš nukentėjusiąją smurtą, turėjo tikslą ją per prievartą išsivežti iš namų, kur pastaroji su vaikais paskutiniu metu gyveno, ir naudodamas ne tik fizinį smurtą bet ir psichologinį, grasindamas nuskandinimu, prievarta ją išsivežė ir tokiu būdu atėmė I. J. laisvę. Kolegijos nuomone, nors I. J. turėjo galimybę prašyti pagalbos taksi vairuotojo, tačiau jos valia buvo palaužyta prieš tai pavartoto smurto, grasinimų. Tai, kad sužalota nukentėjusioji atsiradus galimybei, sustojus taksi automobiliui Tauragės mieste ir G. Š. pasakius lipk iš mašinos, pabėgo nuo kaltinamojo, patvirtina nukentėjusiosios būseną tuo metu, išgąstį dėl galimo grasinimų įgyvendinimo. Įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, suprato, kad atima sugyventinei laisvę laisvai pasirinkti savo buvimo vietą, prievarta išvežė iš mamos namų ir to norėjo, taigi veikė tiesiogine tyčia, už ką privalo atsakyti. Kaltinamojo versija, kad jis nukentėjusiąją vežė į ligoninę paneigta liudytojo V. G. parodymai, kad G. Š. grįžtant į Tauragę „:Taksi“ automobiliu nesakė jog reiktų ką nors vežti į ligoninę. Jo veiksmai ikiteisminio tyrimo metu teisingai kvalifikuoti ir pagal LR BK 146str.2d., kaip nusikaltimų sutaptis su BK 138str.2d.3p..

Ikiteisminio tyrimo metu G. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d., per pažįstamą asmenį – E. M., skambindamas jam telefonu, prašė padėti įsigyti šaunamąjį ginklą, kuriuo jis galėtų nužudyti I. J., su kuria bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystės), tačiau G. Š. nepavyko įsigyti ginklą ir nužudyti I. J., nes apie rengimąsi nužudyti tapo žinoma policijos pareigūnams, kurie užkirto kelią nusikaltimo įvykdymui. Kolegija įvertinusi visus teisme ištirtus įrodymus daro išvadą, kad G. Š. dėl šios nusikalstamos veikos išteisintinas, nesant veikoje nusikaltimo sudėties.

Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad rengimasis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Pagal baudžiamosios teisės doktriną rengimosi ir pasikėsinimo stadijos dar vadinamos išankstine (parengtine) nusikalstama veika. Objektyvieji rengimosi požymiai yra: 1) nusikaltimo priemonių ir įrankių suieškojimas; 2) nusikaltimo priemonių ir įrankių pritaikymas; 3) veikimo plano sudarymas; 4) bendrininkų telkimas; 5) kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Kiekvienas nurodytas rengimosi požymis turi alternatyvią savarankišką reikšmę, t. y. bet kurio iš jų nustatymas kaltininko veikoje gali būti vertinamas kaip rengimasis padaryti nusikalimą. Iš subjektyviosios pusės rengimosi padaryti nusikaltimą stadijai, kaip kryptingai, tikslingai nusikalstamai veikai, būdinga tik tiesioginė tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad kaltininkas: 1) supranta nusikaltimo, kuriam rengiasi, pobūdį, jo sudėties požymius; 2) įsitikinęs, kad sumanytam nusikaltimui būtina pasirengti atliekant atitinkamus veiksmus; 3) suvokia numatytų rengimosi veiksmų pobūdį, jų svarbą tolesnei nusikalstamai veikai; 4) numato priežastinį ryšį ir jo vystymąsi tarp rengimosi ir vėlesnių nusikalstamos veikos stadijų; 5) įsitikinęs, kad atlikęs numatytus pasirengimo veiksmus neapsiribos jais ir tęs savo veiką, padarys sumanytą nusikaltimą. Veika gali būti kvalifikuojama kaip rengimasis nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę.

Kaltinimas G. Š. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo buvo grindžiamas išimtinai vieninteliu įrodymų šaltiniu, tai yra brolio E. M. parodymais bei 2014-01-20 savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų atlikimo protokolu iš kurio matyti, kad 2013-11-22 užfiksuotas slaptas Tauragės AVPK ONTS vyr. tyrėjų Ž. M. ir M. T. pokalbis su E. M., kurio metu E. M. patvirtina, kad G. Š. prašė surasti ginklą, kuriuo neva norėjo nužudyti I. J. (T. 1, b.l. 22-28). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas E. M. patvirtino, kad brolis Giedrius būdamas girtas jam paskambino ir pasiteiravo ar jis negalėtų surasti ginklą. Šiam pasakius, kad pažiūrės, jau sekančią dieną Giedrius būdamas blaivus liepė nekreipti dėmesio. Po kiek laiko būdamas neblaivus Giedrius vėl klausė jo ar suradai ginklą, nes sakė nori nušauti Ingridos meilužį ir „jan“ kaip suprato pačią Ingridą. Tiesiogiai, kad nori nušauti sugyventinę Ingridą, jis nenurodė. Tokie patys E. M. parodymai yra užfiksuoti ir slapto pokalbio su pareigūnais metu ( t.1.b.l. 22-28). Byloje tokių duomenų, kad kaltinime nurodytu laiku kaltinamasis būtų turėjęs realią galimybę įsigyti ginklą, būtų sukaupęs atitinkamą sumą pinigų, juos būtų perdavęs broliui, nėra. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją kaltinamasis G. Š. būtent ir nurodė, kad tokį jo nemotyvuotą elgesį lemdavo girtumas, jis net nežinojo ar sugyventinė turi meilužį, tik įtarinėjo, konkretaus asmens, kur jis įvardino broliui „kuiliu“ jis nežinojo ( t.3,b.l. 18-20). Tokias pačias aplinkybes jis nurodė ir bylą nagrinėjant teisme. Jis išgyveno dėl skyrybų su sugyventine, buvo sunki materialinė padėtis, todėl tai įtakojo jo mintis pačiam nusižudyti, nei kitą nužudyti. Tokio tikslo nužudyti Ingridą jis neturėjo, tačiau būdamas girtas galėjo pasakyti. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Išanalizavus byloje surinktus ir aptarus įrodymus – liudytojo E. M. parodymus viso bylos proceso metu, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautus duomenis – pokalbių su motina G. D. išklotines ( b.l. 131-135, t.1) negalima daryti kategoriškos ir neginčytinos išvados, kad G. Š. rengėsi nužudyti sugyventinę I. J.. Neblaivaus asmens pasakyti žodžiai „padėsiu kuilį į pavėsį ir jan“ kalbantis telefonu su E. M. ir prašymas surasti ginklą, tikintis jog pastarasis šio jo prašymo nevykdys, negali būti pripažinti rengimosi padaryti labai sunkų nusikaltimą – nužudyti I. J. požymiais. Jeigu G. Š. ir įtarinėjo I. J. neištikimybe, ir išsakė, kad jos niekam kitam neatiduos, vien tik tokių žodžių pasakymas negali būti laikomas labai sunkaus tyčinio nusikaltimo veikimo plano sudarymu. Kaip minėta, veika gali būti kvalifikuojama kaip rengimasis nužudyti tik esant apibrėžtai kaltininko tyčiai atimti gyvybę. Nėra byloje duomenų, kad G. Š. būtų ieškojęs bendrininkų, būtų pasirūpinęs ginklu, ar būtų pasirūpinęs pinigų ginklui įsigyti, parengęs konkretų planą nusikalstamam sumanymui įvykdyti, todėl negalima traktuoti, kad jis rengėsi atlikti tokius veiksmus, kurių neatliko dėl to, kad sutrukdė pareigūnai. Nesant rengimosi požymių, negali būti ir pareigūnų sutrukdymo asmeniui atlikti kokius nors veiksmus. Už mintis asmenys nėra baudžiami, net jeigu jos išsakomos garsiai, bet nesiimama konkrečių valinių veiksmų išsakytoms mintims realizuoti. G. Š. veiksmai yra spontaniško pobūdžio įtakoti alkoholio, jis veikė be išankstinio pasiruošimo, ir tai akivaizdžiai parodė jo elgesys 2013-12-30 dienos vakare. Nenustačius veikoje nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų nusikaltimo - rengimosi nužudyti I. J. sudėties požymių, G. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį, ir 129 straipsnio 2dalies 3 punktą turi būti išteisintas (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Skiriant kaltinamajam bausmę atsižvelgiama į BK 54 str. 2 d. numatytus reikalavimus.

G. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tai kad jis pripažino neva netyčia sužalojęs sugyventinę, negali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taip pat nėra akivaizdžių požymių rodančių jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų veikų. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką G. Š. padarė būdamas neblaivus, kas turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui. Kad jis 2013-12-30 vakare vartojo alkoholinius gėrimus (buvo girtas), neneigia ir pats kaltinamasis. Be to liudytojas V. G. nurodė, kad vykstant į E. G. Š. automobilyje gėrė alkoholinius gėrimus, kurio parodymais netikėti teismas neturi pagrindo. Atlikus asmens blaivumo testą sulaikytam G. Š. 2013-12-31 5 val. ryto nustatytas neblaivumas- 1,10 promilės alkoholio( t.3.b.l. 43). Todėl teismo nuomone, išgertas alkoholis tikrai turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui.

Kaltinamasis iki šių nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas du kartus, abu teistumai nėra išnykę. Įvykio liudytojų R. R. ir V. I. charakterizuojamas teigiamai, kaip darbštus, paslaugus žmogus. G. Š. iki veikų padarymo oficialiai nedirbo, Tauragės psichikos sveikatos centro psichiatrinėje ir narkologinėje įskaitoje įrašytas nebuvo. Skiriant bausmę, taip pat atsižvelgiama ir į kaltinamojo pavartoto smurto pobūdį – buvo suduotas ne vienas smūgis, tai padaryta panaudojant peilį, kas tiek nusikaltimą, tiek patį asmenį daro pavojingesnius. Įvertinama taip pat ir tai, kad nukentėjusiajai padaryti sužalojimai ilgalaikių pasekmių nesukėlė, jų padarinių I. J. nejaučia, dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikusi prašymą leisti susitaikyti su kaltinamuoju, nes jam atleidžia, atsiprašė ir nors jos prašymas buvo atmestas, tačiau tai turi reikšmės sprendžiant bausmės trukmės dydį (t.,3.b.l. 117-119). Nukentėjusios civilinio ieškinio nėra. Skiriant bausmes, atsižvelgtina į visumą aukščiau aptartų aplinkybių, į tai, kad nėra nustatyta sąlygų, kurios leistų taikyti BK 62 str. ar BK 54 str. 3 d. nuostatas. Abi nusikalstamos veikos priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai ( BK 11str.4d.), sukeltos pasekmės, sutrikdyta sveikata, pažeista žmogaus laisvė, G. Š. skirtina sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kiek mažesnė nei sankcijos vidurkis. Kadangi kaltinamojo tikslas buvo išsivežti sugyventinę į Tauragę, smurtą vartojo įbauginimo ir prievartinio išsivežimo tikslu, vertintina kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, todėl paskirtos bausmės už šias veikas bendrintinos apėmimo būdu (BK 63 str. 5 d. 1 p.). Vadovaujantis LR BK 64str.1d.2d., BK 65str.2d.paskirtoji bausmė subendrintina su 2013-11-20 baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme- bauda. Laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kaltinamasis G. Š. laikinai sulaikytas 2013-11-22 ir paleistas iš sulaikymo 2013-11-24 ( t.3.b.l. 30-33).. Po to sulaikytas 2013-12-31 ir tą pačią dieną skirta kardomoji priemonė - suėmimas trims mėnesiams, kurio terminas teismo nutartimis pratęstas iki 2014-12-30( t.3.b.l. 44,47-87, 151-152, t.4, b.l.12-13). Laikas, kaltinamojo išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime, įskaitytinas į bausmę. Kardomoji priemonė suėmimas iki nuosprendžio įsiteisėjimo nekeistina, kadangi 2014-09-25 Kauno apygardos teismo nutartimi konstatuoti suėmimo taikymo pagrindai neišnyko.

Daiktinis įrodymas – peilis saugomas Tauragės AVPK ( t.2,b.l. 109), nuosprendžiui įsiteisėjus kaip menkavertis daiktas – sunaikintinas ( BPK 94 straipsnio 1dalies 4 punktas).

Baudžiamojoje byloje yra pareikštas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys 592,51 litų sumai dėl turtinės žalos, susijusios su I. J. ir A. J. gydymo išlaidomis, atlyginimo (b. l. 63-67 T. 2). Civilinis ieškinys yra pagrįstas iš dalies, tiek kiek tai susiję su nukentėjusios I. J. gydymo išlaidomis – 537,42 Lt ( b.l. 66, t.2.). Byloje pateikta pažyma patvirtina, jog I. J. gydėsi šešias dienas ir jos gydymas valstybei kainavo 537,42 Lt.). Kadangi, tai buvo pasekmė nusikalstamų G. Š. veiksmų. Paslaugų dydis įrodytas pateiktais dokumentais, todėl jis tenkintinas (BPK 115 str.1 d.). Prašymas priteisti A. J. gydymo išlaidas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nėra sprendžiamas šioje byloje A. J. sužalojimo faktas. Kadangi šioje byloje nėra sprendžiamas G. Š. kaltės klausimas dėl A. J. sužalojimo, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštas ieškinys 55,08 Lt sumoje dėl A. J. gydymo, paliekamas nenagrinėtu ( BPK 112str.4d., 115str. 3d.2p.).

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pa­gal­bos tarnyba pateikė pažymą, kad G. Š. an­trinę teisinę pagalbą teikė tarnybos koordinatoriaus parinkta advokatė ir antrinės teisinės pagalbos iš­lai­dos sudaro 780 Lt (t. 4, b. l. 86). Vadovaujantis BPK 51 str. 1 d. 7 p. gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant bylas, kai kaltinamasis yra suimtas. Todėl nurodytos išlaidos yra laikytinos procesinėmis išlaidomis, susijusiomis su advokato darbo apmokėjimu, susidariusiu dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo. Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos iš­lai­das, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Įvertinus tai, kad kaltinamasis G. Š. yra nedirbantis, nėra išsamių duomenų apie jo turtą, pajamas ir pragyvenimo šaltinį, kaltinamojo paaiškinimu, jo turtinė padėtis yra bloga, turi skolų, baudžiamuoju teismo įsakymu paskirta bauda nėra sumokėta, turi dvi mažametes dukras, kurias privalo išlaikyti, labiau tikėtina, kad jo turinė padėtis nėra gera. G. Š. skiriama laisvė atėmimo bausmė, todėl atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes advokato darbui ap­mo­kėti turėtos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

G. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, BK 146 straipsnio 2dalyje ir pagal LR BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą skirti bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 ( šešiems) mėnesiams, pagal LR BK 146 straipsnio 2 dalį skirti bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 ( šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, BK 65 straipsnio 2 dalimi paskirtoji bausmė subendrintina su 2013-11-20 Tauragės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme- 15 MGL dydžio bauda ir skirtina galutinė bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 ( šešiems) mėnesiams su 15 ( penkiolikos) MGL ( t.y. 1950 Lt/ 564 Eur) dydžio bauda.

Laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos - 2014 m. gruodžio 23 d.

G. Š. į bausmės laiką įskaičiuoti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 24 d. ( dvi dienas) ir nuo 2013m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. gruodžio 23d..

Kardomąją priemonę suėmimą palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

G. Š. pagal Lietuvos Respublikos BK 21 straipsnio 1 dalį, ir 129 straipsnio 2dalies 3 punktą išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš G. Š. 537,42 Lt/ 155 Eur. ( penkis šimtus trisdešimt septynis litus keturiasdešimt du centus) Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos už nukentėjusiosios I. J. gydymą. Ieškinį dalyje 55,09 Lt, dėl išlaidų patirtų gydant A. J., palikti nenagrinėtu.

Daiktinį įrodymą – atlenkiamą peilį saugomą Tauragės AVPK nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti.

Pasiųsti į bausmės atlikimo vietą: G. Š. pasą Nr. 20456823( esantį byloje).

Prašymo dėl proceso išlaidų priteisimo, netenkinti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą (nuteistajam šis terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos).