- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-30
- Bylos Nr.
- A-822-1374-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01839-2012-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas D. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–3).
Skunde paaiškino, kad 2012 m. birželio 26 d. jam atvykus iš Alytaus pataisos namų į Lukiškių TI-K, jis nebuvo supažindintas su kalinimo Lukiškių TI-K taisyklėmis ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 112, kurioje kartu su juo buvo dar 6 asmenys, nors ši kamera yra skirta tik 2 asmenims. Be to, iš jo buvo atimtas MP4 grotuvas su artimųjų nuotraukomis, maldomis ir anglų kalbos pamokomis, todėl jis neteko teisės į savišvietą ir religiją. Kameroje buvo kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Pareigūnai ignoravo jo prašymus perkelti į nerūkančiųjų kamerą, elgėsi su juo nepagarbiai ir įžeidžiančiai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis draudžia žmogų kankinti ir žiauriai su juo elgtis. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nes buvo pažemintas ir nuviltas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 11–14) nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Tačiau Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems, ir negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus. Skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. 2012 m. birželio 26 d., pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, jis buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, su jo teisėmis, pareigomis bei draudimais. Kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125 yra išdėstytos 8 priežiūros poste, kuriame yra karantino patalpos, t. y. laikino laikymo kameros. Tokiame priežiūros poste laikomi visi asmenys, atvykę planiniu ir neplaniniu etapu (taip pat rūkantys ir nerūkantys). Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste skirstomi griežtai vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimais. Šiame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, įvykęs pokalbis su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas bei pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, 2012 m. birželio 26 d. buvo užpildyta jo kameros kortelė. Pagal turimus duomenis pareiškėjas nesutiko būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau su skundais dėl laikymo sąlygų su rūkančiais arba nerūkančiais asmenimis į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjo D. S. MP4 grotuvas turėjo įdiegtą įrašymo funkciją, taigi pateko į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priede nurodytą daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą, todėl buvo paimtas ir padėtas į sandėlį. Pareiškėjui išvykus į pataisos namus, grotuvas buvo atiduotas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą LR CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal LR CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatų, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 29–31) rėmėsi argumentais išdėstytais atsakovo atsiliepime. Paaiškino, kad pareiškėjas konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų ar pareigūnų veiksmų į Departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo D. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo kalinimo nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. liepos 16 d. metu pareiškėjo teisė į 3,6 kv. m gyvenamojo ploto kameroje Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta. Pagal byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas iš viso kalėjo 20 dienų ir vieną vakarą, iš kurių 1 dieną (2012 m. birželio 27 d. ryte ir 2012 m. liepos 12 d. ryte) kalėjo nepažeidžiant teisės į kalinimą nustatyto dydžio kamerose, t. y. laikantis nustatytų higienos normomis reikalavimų dėl ploto vienam asmeniui. Likusias 19 dienų ir vieną vakarą nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio, t. y. 3,6 kv. m gyvenamojo ploto kameroje. Teismas, apibendrinęs teisinį reglamentavimą ir byloje esančius duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė išvadą, kad nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. liepos 16 d. pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista, t. y. viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Teismui nekilo abejonių, kad gyvenimas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, sukėlė D. S. esminių nepatogumų ir dvasinių kančių.
Tačiau teismas įvertinęs, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K jo teisė į nustatyto dydžio gyvenamąjį plotą kameroje nebuvo tinkamai užtikrinta palyginus neilgą laiką (t. y. iš viso 19 dienų ir vieną vakarą), konstatavo, kad per tokį laikotarpį pareiškėjui negalėjo būti padaryta žymi žala ar ilgalaikis neigiamas poveikis jo sveikatai, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Pareiškėjo skundo argumentas, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K, jis nebuvo supažindintas su kalinimo Lukiškių TI-K taisyklėmis, atmestas kaip nepagrįstas, nes iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas su Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėmis, dienotvarke, teisėmis, pareigomis ir draudimais buvo pasirašytinai supažindintas 2012 m. birželio 26 d. (t. y. iš karto jam atvykus į Lukiškių TI-K).
Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K pareigūnai elgėsi su juo nepagarbiai ir įžeidžiančiai, teismas pasisakė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Be to, pažymėjo, kad nors pareiškėjas nesutiko būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau byloje nėra duomenų, kad D. S. kreipėsi su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar dėl laikymo sąlygų kartu su rūkančiais asmenimis. Teismas pažymėjo, kad nors Lukiškių TI-K administracijai pareiškėjas 2012 m. liepos 10 d. pateikė skundą dėl to, kad prieš jį Lukiškių TI-K pareigūnai naudojo psichologinį smurtą, tačiau iš byloje esančio tarnybinio pranešimo matyti, kad 2012 m. liepos 9 ir 10 dienomis jokių konfliktinių situacijų su nuteistaisiais ar suimtaisiais nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Atmestas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas dėl MP4 grotuvo atėmimo neteisėtumo, nes minėtas grotuvas patenka į Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priede nurodytą daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą (6 punktas).
III.
Pareiškėjas D. S. apeliaciniu skundu (b. l. 74) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.
Pareiškėjas remiasi pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais, pažymi, kad teismas neteisingai įvertino situaciją, neįvertino, kad, nors pareiškėjas pageidavo būti laikomas su nerūkančias asmenimis, į tai nebuvo atsižvelgta. Taip pat pareiškėjas teigia, kad iš jo paimtame MP4 grotuve „Philips“ nebuvo jokios įrašymo įrangos.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 78–81).
Atsiliepimas
Atsakovas remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teisme nurodytais argumentais. Pažymi, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kaita kamerose labai didelė, dažni atvejai, kai per dieną asmenų skaičius kameroje kinta keletą kartų, todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas nesiekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esat tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę nagrinėjamu laikotarpiu, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Neturtinės žalos priteisimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A525-2017/2012, A146-1527/2012, A556-73/2013) reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti atmetami, kai pažeidimo konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo, kurią kildina iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. liepos 16 d.
Nurodo, kad atvykęs į Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas su įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, iš jo buvo atimtas MP4 grotuvas su artimųjų nuotraukomis, maldomis ir anglų kalbos pamokomis; pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko; kameroje vienam asmeniui teko mažesnis, nei įstatymų nustatytas, plotas.
Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. liepos 16 d. pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo pažeista, tačiau atsižvelgęs į trumpą pažeidimo laikotarpį (19 d. ir 1 vakaras), konstatavo, kad teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra pakankama satisfakcija pareiškėjui už jo teisių pažeidimą, todėl žalos atlyginimo pinigais nepriteisė. Kitų pareiškėjo nurodomų pažeidimų teismas nenustatė. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas nesutiko būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis kreipėsi su skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar dėl laikymo sąlygų kartu su rūkančiais asmenimis.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, nepaisant jo prašymo, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, teigia, kad iš jo paimtame grotuve įrašymo įrangos nebuvo.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Remiantis byloje surinkta medžiaga, nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. liepos 16 d. pareiškėjas buvo laikomas įvairiose Lukiškių TI-K kamerose (Nr. 112, 315, 321, 357), kuriose jam skirtas gyvenamasis plotas (išskyrus 2012 m. birželio 27 d. rytą ir 2012 m. liepos 12 d. rytą) buvo mažesnis, negu teisės aktais nustatytas. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtą laikotarpį (iš viso 19 dienų ir vieną vakarą), kai pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m, buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Remiantis bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, pildydamas kameros kortelę nurodė, jog nesutinka būti laikomas kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 19). Pareiškėjo teigimu, į šį jo pageidavimą nebuvo atsižvelgta. Pirmos instancijos teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad 4 ar 5 paras jis buvo laikomas karantino patalpose kartu su rūkančias asmenimis, motyvuojant tuo, kad nėra laisvų kamerų, kur pareiškėjas galėtų būti laikomas su nerūkančias. Teigė, kad šias aplinkybes galėtų patvirtinti kartu su juo kameroje Nr. 315 laikomas asmuo, kuris buvo rūkantis (žr. 2012 m. gruodžio 13 d. teismo posėdžio garso įrašą).
Atsakovas su šiais pareiškėjo teiginiais nesutiko, paaiškino, kad atvykę į Lukiškių TI-K asmenys (tiek rūkantys, tiek ir nerūkantys) patalpinami į laikino laikymo (karantino) kameras, esančias 8 priežiūros poste (Nr. 104–125) ir ten laikomi tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, pokalbiai su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais. Kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėjus pareiškėjų prašymus ir atsižvelgus į pokalbių rezultatus, suimtieji (nuteistieji) skirstomi į gyvenamąsias kameras. Atsakovo teigimu, skiriant pareiškėją į kamerą, buvo atsižvelgta į jo pageidavimą būti laikomam kartu su nerūkančiais asmenimis, todėl jis ir buvo taip laikomas. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas į kalėjimo administraciją nesikreipė su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvykęs 2012 m. birželio 26 d. buvo nukreiptas į laikino laikymo kamerą Nr. 112, iš kurios 2012 m. birželio 27 d. vakarą perkeltas į kamerą Nr. 315. Bylos duomenys rodo, kad kameroje Nr. 315 pareiškėjas buvo laikomas iki 2012 m. liepos 11 d., kameroje laikomų asmenų skaičius periodiškai kito (b. l. 11, 18).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, 38427/05) yra konstatavęs, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Net kasdieniai užsiėmimai (mankšta) kalėjimo kieme, sportiniai žaidimai, gana didelė ir erdvi, natūralios saulės apšviesta ir vėdinama kamera nepašalino pasyvaus rūkymo padarytos žalos, patirtos tuo metu, kai pareiškėjas buvo kalinamas vienoje kameroje su rūkančiaisiais. Vien ta aplinkybė, jog sąlygos, kuriomis skundžiasi pareiškėjas, nebeegzistuoja, nereiškia, kad teismai neprivalo nagrinėti ir tirti, ar anksčiau buvusios kalinimo sąlygos galėjo turėti ir turėjo įtakos asmens sveikatos pablogėjimui. Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, nenulėmusiomis objektyviai pamatuojamą kalinio fizinės ar psichinės būklės pablogėjimą. Nerūkančio asmens kalinimas kartu su rūkančiais kaliniais ir dėlto jo priverstinis kvėpavimas tabako dūmais Žmogaus Teisių Teismo buvo pripažintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjo argumentai dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis nenuoseklūs ir prieštaringi, nesutampantys su byloje nustatytais faktais ir nepatvirtinti jokiais byloje esančiais įrodymais, atsakovas šią aplinkybę taip pat neigia. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas teikė skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar dėl laikymo sąlygų kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 9, 10, 57, 60). Nustatyta, kad Lukiškių TI-K administracijai pareiškėjas 2012 m. liepos 10 d. pateikė skundą dėl to, kad prieš jį Lukiškių TI-K pareigūnai naudojo psichologinį smurtą (b. l. 59, 61), tačiau iš byloje esančiame tarnybinio pranešimo (b. l. 62) aišku, kad 2012 m. liepos 9 ir 10 dienomis jokių konfliktinių situacijų su nuteistaisiais ar suimtaisiais nebuvo, atsižvelgiant į tai pareiškėjui pateiktas 2012 m. liepos 30 d. Lukiškių TI-K atsakymas Nr. 22-1838, apie kurio apskundimą byloje duomenų nėra.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentą, kad iš jo buvo nepagrįstai atimtas MP4 grotuvas, nes pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priede nurodyto Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašo 6 punktą draudžiama turėti garso, vaizdo įrašymo prietaisus, telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones. Pareiškėjas teigia, kad grotuve nebuvo įrašymo įrangos, tačiau toks pareiškėjo teiginys nepagrįstas jokiais įrodymais.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.
Atsakovo argumentas, jog Lukiškių TI-K negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju yra pakankama satisfakcija. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, to pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, administracija prižiūri, kad nuolat būtų teikiamos deratizacijos bei dezinsekcijos paslaugos (b. l. 26–28), į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į paminėtas byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra adekvati 180 Lt suma. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 180 Lt atlyginti neturtinę žalą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą pakeisti, D. S. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui D. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 180 Lt (vieną šimtą aštuoniasdešimt litų) atlyginti neturtinę žalą.
Nutartis neskundžiama.