Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Vandalinas Vainius Baudž. byla Nr. 1A-180-174/2015 Teisminio proceso Nr. 1-24-3-00014-2014-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.8.1.1.; 1.2.8.2.1.; 2.1.7.4. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2015 m. balandžio 30 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios T. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu paliktas nenagrinėtas nukentėjusiosios T. Ž. civilinis ieškinys dėl 18 825,30 Eur (65 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. buvo kaltinama pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį tuo, kad ji paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo bei viešai raštu užgauliai pažemino žmogų, o būtent: 2014 m. vasario 11 d., tikslus laikas nenustatytas, A. S., dirbdama (duomenys neskelbtini), surašė nutarimą paskirti gynėją (advokatą) ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 68-1-00709-13 įtariamajai T. Ž., motyvuodama tuo, kad pastaroji dėl psichinių trūkumų negali pasinaudoti savo teise į gynybą, nors T. Ž. niekada psichinių sutrikimų neturėjo, tuo ją apšmeižė, t. y. paskleidė apie T. Ž. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti ją arba pakirsti pasitikėjimą ja bei viešai raštu užgauliai pažemino ją, kadangi nutarimas tapo žinomas plačiam ir neapibrėžtam žmonių ratui (policijos pareigūnams, advokatams, teismo darbuotojams, teisėjams, prokurorams, proceso dalyviams ir kt.).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) yra nustatyta įtariamųjų apklausos tvarka. Tyrėjai draudžiama stengtis išgauti parodymus smurtu, įžeidimu, šmeižimu, grasinimais ar kitomis neteisėtomis priemonėmis. T. Ž. teigimu, tyrėja A. S. ne tik vartojo prieš ją neleistinus metodus, t. y. „tardė laikydama pririšta įrankiais“, bet ir pavadindama ją „psichiškai“ nesveiku asmeniu, taip norėdama išgauti iš jos ne tik norimą sau esą kaltės „prisipažinimą“, bet ir tokiais neleistinais metodais tyčia siekdama ją pažeminti, apšmeižti ir palaužti. Todėl teismas privalėjo tai išnagrinėti ir įvertinti visapusiškai ištirdamas prieš ją padarytą nusikalstamą veiką ir ją apgindamas.

Apeliantės T. Ž. nuomone, toks tyrėjos A. S. išankstinis nusistatymas yra ne tik neteisingas, bet ir įžeidžiantis. Be to, negalima ir neleistina išankstinė nuostata dėl esą asmens „psichinių“ sutrikimų arba pozicinė priešprieša.

„Apklausiantieji turi pasižymėti humaniškumu, padorumu, aukšta vidine kultūra, profesionalumu, būti išsilavinę, aukšto intelekto. Geri apklausančiojo ir apklausiamojo santykiai apsaugo nuo viso to, kas žemina žmogaus orumą, gali sukelti fizinį bei moralinį skausmą, o jeigu to išvengti negalima, privalo rasti įstatyminius būdus, kurie švelnintų tą skausmą.“ (žr. R. B., S. K. – „Apklausa ikiteisminio tyrimo metu (Taktikos teorija ir praktika)“, Mykolo Romerio Universitetas, Vilnius, 2007 m.).

Ne paslaptis, kad kartais su įtariamaisiais bei kaltinamaisiais elgiamasi ne visai korektiškai. T. Ž. teigimu, šioje byloje tyrėja A. S. „sutrypė“ viską, kas jai yra vertinga, t. y. jos, kaip žmogaus, teises, garbę ir orumą bei dalykinę reputaciją. Nenustatyta, kad tyrėja nežinojo įstatymo, savo atsakomybės pasekmių ar elgėsi neatsargiai ir nepadoriai bei kitaip elgtis negalėjo, kad nežemintų asmens arba nerado kitos išeities, jog esą Pasak T. Ž., tyrėjai A. S. buvo būdingi savanaudiški, „viešpatavimo“ interesai, dėl neleistino psichologinio poveikio būtinai norint ją įžeisti ir pažeminti, pasinaudojant jos beviltiška situacija, negalėjimu pasipriešinti ir apsiginti. Manytina, kad tai darydama, tyrėja A. S. jautė „pasitenkinimo“ jausmą, godumą, pasididžiavimą, neapykantą jai, todėl ir organizavo psichologinį diskomfortą ir norėjo taip elgtis, kad kuo daugiau įžeisti ir pažeminti ją bei padaryti žymią žalą jos interesams. Laisvai ir lengvabūdiškai elgtis su ja A. S. negalėjo, kadangi yra tyrėja, tačiau sąmoningai ji peržengė visas leistinas ribas ir padarė jai moralinę žalą.

Tirdama nusikalstamas veikas bei atlikdama apklausą tyrėja žinojo, kaip reikia elgtis, tačiau tyčia elgėsi įžeidžiančiai ir šmeižiančiai, priskirdama ją prie „neprestižinių“ kategorijų asmenų. Nusikalstamos veikos tyrėjas visų pirma prieš save turi matyti žmogų, nesvarbu, ar jis geras, ar blogas, negali naudoti kitus neteisėtus veiksmus, fizinio ir psichinio smurto, turi nepažeisti įstatymo bei moralės normų.

Smerktina praktika, kad nusikalstamos veikos tyrėja, neišsiaiškinusi, kuo žmogus iš tikrųjų yra kaltinamas, kai apklausos dalykas nebuvo tikslus, o kaltė neįrodyta, jau daro išvadą apie asmens „psichikos“ būseną ir sveikatą bei taip jį „avansu tyčia pažemina“. Toks tyrėjos elgesys, T. Ž. teigimu, buvo apsvarstytas pasirinkimas ir sukėlė jai skausmą, psichologinį diskomfortą, įtampą, itin nemalonias asociacijas, stresą , pažeminimą, dvasinius išgyvenimus, nemigą, reputacijos pablogėjimą, nuvertėjimą ir pan., tai teismas privalėjo įvertinti pinigais, t. y. kaip moralinę žalą.

Apeliantės T. Ž. įsitikinimu, tyrėja A. S. tyčia, sąmoningai, viešai ir suinteresuotai paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie jos asmenį, tokiu būdu tyčia norėdama ją pažeminti, o pasiteisino tuo, jog neva jos atliktas prieš ją šmeižimas ir įžeidimas buvo emocijos ir kad ji, kaip tyrėja, vadovavosi įstatymais ir turėjo teisę tai atlikti ir kad esą tai yra jos, kaip valstybės tarnautojos, „pareiga“ taip veikti, tai, pasak T. Ž., iš tikrųjų dar daugiau ją žemina ir skaudina. Dėl tokios savo veikos A. S. nesigaili, todėl darytina išvada, kad tokiais savo veiksmais ji tiesiogiai siekė ją pažeminti, apšmeižti ir įžeisti.

Apeliantės T. Ž. įsitikinimu, tokius pat analogiškus veiksmus A. S. atliko ir teismo posėdžio metu, maža to, ji grasino jai susidorojimu, baugindama iškelti jai dar vieną baudžiamąją bylą, tai, pasak T. Ž., įrodo, kad tokie tyrėjos veiksmai buvo iš anksto agresyvaus pobūdžio, visiškai suplanuoti ir kad ji veikė iš anksto numačiusi apibrėžtų tikslų.

T. Ž. pažymi, kad tyrėja A. S. laikė ją 4 valandas šaltyje kartu su bomžais nežmoniškomis sąlygomis ir surakintą, taip tyčia apribodama jos judėjimo laisvę ir pažeisdama jos nekaltumo prezumpcijos teisę bei orumą, o po to ją visokeriopai šmeižė ir įžeidinėjo, o svarbiame procesiniame dokumente „įvertino“ ją kaip turinčią „psichinių sutrikimų“. Tokios savo pozicijos ji laikėsi ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, tokiu būdu, T. Ž. nuomone, tęsdama prieš ją tyčinę nusikalstamą veiką.

Apeliantė T. Ž. pažymi, kad gynėjas (advokatas) jai buvo reikalingas ne dėl „psichinių sutrikimų“, kaip tai „apibūdino“ A. S., o BPK 10 ir 51 straipsniuose numatytais pagrindais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas ir net privalomas nuo pirmojo įtariamojo apklausos momento. Be to, atliekant BPK numatytus tyrimo veiksmus, draudžiama vartoti smurtą, grasinti, atlikti žmogaus orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius veiksmus (BPK 11 straipsnio 2 dalis). Tačiau T. Ž. pažymi, kad ir po šios bylos išnagrinėjimo teisme ji jaučiasi dar daugiau sumenkinta, apšmeižta ir įžeista negu prieš pradedant šią privataus kaltinimo tvarka iškeltą baudžiamąją bylą. Teismas faktiškai toliau leido ją šmeižti ir įžeidinėti bei atsisakė ginti. Ši byla yra nesibaigiantis jos asmens tyčinis, tendencingas ir viešas šmeižimas bei įžeidimas ir tikras pasityčiojimas, jos viešas sumenkinimas ir prasimanytos informacijos tyčinis paskleidimas. Jokių „psichinių sutrikimų“, skirtingai nei nurodė tyrėja A. S., ji neturėjo ir neturi, jokiose įskaitose ji nebuvo ir nėra užregistruota ir niekada nesigydė ir aptarinėti bei spręsti apie jos „psichinę“ sveikatą nei A. S., nei kitiems asmenims ji nebuvo leidusi. Nors ji pateikė teismui visų turimų įstaigų 2013-05-27, 2013-10-10, 2013-05-28 pažymų kopijas, kaip įrodymą, kad jokiose įstaigose ji nebuvo registruota ir faktiškai niekur nesigydė (t 1, b. l. 27, 28, 29), tačiau šiuos įrodymus bylą nagrinėjęs teisėjas V. Vainius tyčia atmetė ir nesivadovavo. Be to, nurodyta, kad už konfidencialumą ir paslapčių atskleidimą atsako kaltas asmuo, todėl, T. Ž. nuomone, šiuo atveju pati tyrėja A. S. turi atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą.

Dėl teisės į gynybą pažeidimo

T. Ž. pažymi, kad jai nebuvo užtikrinta teisė į gynybą ir jos pasirinkto gynėjo dalyvavimas ginant jos interesus. Apeliantės teigimu, bylą nagrinėjęs teisėjas šiurkščiai ir sąmoningai pažeidė jos teisę turėti byloje tinkamą gynėją, kuriuo ji pasitiki, ir naudotis visomis savo procesinėmis teisėmis, numatytomis BPK 17, 34, 42, 407–417 straipsniuose ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Teisėjas V. Vainius tyčia formaliais pagrindais neleido dalyvauti ir atstovauti jos interesams jos pasirinktam gynėjui L. J., atmetė dėl to visus jos prašymus ir skundus, nors BPK 54, 55 ir 56 straipsniuose yra aiškiai numatyta nukentėjusio asmens teisė pakviesti ir naudotis tokio nepriklausomo ir pasirinkto gynėjo paslaugomis, kuriuo jis gali pasitikėti. Nepaisant to, kad jai buvo užkirstas kelias pasikviesti savo gynėją, teisėjas V. Vainius neužtikrino jai kito gynėjo dalyvavimo, kaip tai numatyta BPK 28 ir 51 straipsniuose, tokiu būdu pažeidė jos teises į gynybą, atimdamas galimybę turėti veiksmingą teisinę pagalbą, tokiu būdu suinteresuotai sudarydamas sau visas sąlygas veikti byloje iš šalies, darant vieną pažeidimą po kito ir neginant jos pažeistų teisių. Tai taip pat turėjo įtakos neteisėto nuosprendžio priėmimui, kuris yra niekinis ir turi būti panaikintas.

Dėl teisėjo šališkumo, neužtikrinant teisės į nešališką ir teisingą teismą

Kadangi, kai minėta, jai tyčia nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, ir nurodytas teisėjas darė viską, kad neduoti jos pasirinktam gynėjui L. J. atstovauti jos interesams šioje byloje ir jos niekas negynė ir jai neatstovavo, todėl akivaizdu, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą. Nesant gynėjo, nušalinti teisėją ir teismą ji negalėjo, neturėdama teisinių žinių, ir tuo buvo pasinaudota prieš ją.

Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtina asmens teisė, kad jo byla būtų nagrinėjama pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Vienas iš sąžiningo teismo proceso reikalavimų, kad bylą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Tiek Europos Žmogaus teisių teismo, tiek Lietuvos teismų praktika pripažįsta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – teismas turi būti nešališkas subjektyviai, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti išankstinio asmeninio nusistatymo ar būti tendencingas, be to, teismas turi būti nešališkas ir objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo šališkumo.

Nors teismas, vykdydamas teisingumą, turi buti visiškai nepriklausomas, tačiau esant tokioms aplinkybėms ir siekiant pašalinti bet kokias abejones bylą nagrinėjančio teismo ir teisėjo nešališkumu, kad nei byloje dalyvaujantiems asmenims, nei visuomenėje nekiltų nepagrįstų teisėjų darbo vertinimų, o kartu užtikrinant teisingumo ir nešališkumo interesus, T. Ž. nuomone, šiuo atveju būtų teisinga perduoti šią baudžiamąją bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Tai, T. Ž. teigimu, turėjo padaryti šią bylą nagrinėjęs Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjas V. Vainius, tačiau šis teisėjas, kuris yra ir minėto teismo pirmininkas, suinteresuotai nieko nedarė ir nesiėmė reikalingų veiksmų ir jokių garantijų, tai yra tyčia veikė tyrėjos A. S. pusėje ir teisingumo nevykdė, tai yra veikė priešingai įstatymų reikalavimams ir buvo akivaizdžiai šališkas, tai reiškia, jog taip pat galėjo piktnaudžiauti savo teisėmis, kaip teisėjas ir kaip to paties teismo pirmininkas. Todėl ir šiais pagrindais teisėjo V. Vainiaus 2015-01-22 priimtas nuosprendis yra niekinis ir turi būti panaikintas.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintoji A. S. prašo atmesti T. Ž. apeliacinį skundą ir palikti galioti skundžiamą Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendį.

Nukentėjusioji ir privati kaltintoja T. Ž. prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintoji A. S. ir jos gynėja advokatė D. Rocevičienė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

A. S. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai.

Nors nukentėjusioji ir privati kaltintoja T. Ž. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad A. S. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. S. išteisino pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kaip nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Pagal objektyviuosius požymius įžeidimu (BK 155 straipsnis) laikomas viešas užgaulus žmogaus pažeminimas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimas – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį prieš kitą asmenį ir nori jį pažeminti, o nukentėjusysis suvokia, kad yra žeminamas. Įžeidimu yra kėsinamasi į kito asmens orumą ir garbę. Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Pažymėtina, jog šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t. y. kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas atskleidė BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų esmę, šių nusikaltimų sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 154 straipsnio 1 dalies ir 155 straipsnio 1 dalies dispozicija, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą išvadą, kad A. S. veikoje nėra šių nusikalstamų veikų požymių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu situacijos vertinimu, tuo pagrindu padaryta išvada dėl minėtų nusikaltimų sudėties požymių nebuvimo A. S. veikoje ir šios išvados motyvacija.

Nukentėjusioji ir privati kaltintoja T. Ž. apeliaciniame skunde išdėstė subjektyvų, bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių suvokimą, išdėstė teorines žinias apie įžeidimo bei šmeižimo nusikaltimus, teigė, kad išteisintosios veikoje yra BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių, kadangi tyrėja A. S., priimdama nutarimą jai skirti gynėją, šiame nutarime pateikė neteisingus duomenis apie tai, kad ji, T. Ž., dėl psichinių trūkumų negali pasinaudoti savo teise į gynybą, tuo ją apšmeižė ir, kadangi apie nutarimą sužinojo platus ratas teisininkų, tuo viešai ją įžeidė.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu kaltinamoji A. S. savo kaltę dėl jai pareikštų kaltinimų neigė bei nurodė, kad ji, atlikdama ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 68-1-00709-13, kurioje T. Ž. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl savo pareigas einančio valstybės tarnautojo įžeidimo, veikė pagal BPK reikalavimus, t. y. iš Klaipėdos psichikos sveikatos centro gavusi duomenų apie tai, kad įtariamoji T. Ž. lankėsi šiame centre ir jai buvo nustatyta diagnozė, atitinkanti psichikos sutrikimą, todėl ji, neturėdama specialių žinių, kreipėsi į ekspertą konsultacine tvarka, prašydama nustatyti, ar tikslinga T. Ž. atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę, ir kartu, siekdama užtikrinti įtariamosios T. Ž. teises ir teisėtus interesus, 2014-02-11 priėmė nutarimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 68-1-00709-13 skirti jai gynėją, vadovaujantis BPK 51 straipsniu, kuriame nurodyti atvejai, kada būtinas gynėjo dalyvavimas, pacituodama šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, todėl, A. S. teigimu, ji T. Ž. neapšmeižė bei jos neįžeidė, nes veikė nepažeisdama BPK reikalavimų, vadovavosi pagal oficialiais užklausimais byloje gautus duomenis ir tinkamai atliko savo, kaip tyrėjos, darbą.

T. Ž. apeliaciniame skunde teigiama, kad tyrėja A. S. nutarime skirti jai gynėją tyčia nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. kad ji dėl „psichinių trūkumų“ negali pasinaudoti savo teise į gynybą, tokiu būdu ją apšmeižė, o kadangi apie šį nutarimą sužinojo platus ratas teisininkų, tuo viešai ją įžeidė. Apeliantės teigimu, byloje jos pateiktos iš medicininių įstaigų pažymos patvirtina, kad ji nėra psichiatrijos ir priklausomybės ligų įskaitoje, todėl, jos teigimu, akivaizdu, kad tyrėja A. S. nutarime skirti jai gynėją nurodydama, kad ji turi „psichinių sutrikimų“, tyčia siekė ją įžeisti bei apšmeižti. Tokie apeliantės teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Priešingai apeliantės tvirtinimui, byloje esantys duomenys neleidžia daryti išvadą, kad tyrėja A. S., atlikdama ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 68-1-00709-13, turėdama pagal oficialius užklausimus gautus duomenis apie T. Ž. nustatytą diagnozę (Klaipėdos Psichikos sveikatos centro 2013-09-24 pranešime, be kita ko, nurodyta, kad T. Ž. lankėsi centre ir jai nustatyta diagnozė: vidutinio sunkumo depresinis epizodas F32.1. (b. l. 54), 2014-02-11 nutarime skirti įtariamajai T. Ž. gynėją, motyvuojant tuo, kad „dėl psichinių trūkumų ji negali pasinaudoti savo teise į gynybą ir be gynėjo (advokato) pagalbos, nebūtų reikiamai ginamos jos teisės ir teisėti interesai“, tyčia nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, tokiu būdu siekdama įžeisti bei apšmeižti T. Ž.. Byloje pagal oficialius užklausimus apie įtariamą asmenį gauti duomenys, t. y. apie T. Ž. nustatytą diagnozę, neleidžia daryti išvadą, kad tyrėja A. S. 2014-02-11 priimdama nutarimą ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 68-1-00709-13 skirti T. Ž. gynėją, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tyčia siekė ją įžeisti bei apšmeižti. Nagrinėjamu atveju, esant byloje duomenims apie T. Ž. nustatytą diagnozę – vidutinio sunkumo depresinis epizodas (b. l. 54), nekyla abejonių, kad tyrėjos A. S. nutarimas paskirti įtariamajam T. Ž. gynėją ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 68-1-00709-13 buvo priimtas būtent siekiant užtikrinti įtariamosios T. Ž. teisių ir teisėtų interesų apsaugą, o ne siekiant tyčia ją užgauliai pažeminti bei apšmeižti. Taigi tyrėjos A. S. veikoje nesant būtinųjų inkriminuojamų nusikaltimų sudėties požymių, nagrinėjamu atveju subjektyviosios pusės elemento – tyčinės kaltės, negalima ir jos baudžiamoji atsakomybė. Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą ir faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog A. S. veikoje nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių.

T. Ž. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad jai nebuvo užtikrinta teisė į gynybą. Kaip matyti iš bylos duomenų, teismas 2014-09-03 išsiuntė T. Ž. pranešimą Nr. PK-151-586 (b. l. 15), kuriame, be kita ko, nurodė, kad ji turi teisę nemokamai gauti teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka, pateikiant prašymą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad tokia teise T. Ž. būtų pasinaudojusi. Nors T. Ž. 2014-09-14 pateikė teismui prašymą pripažinti jos įgaliotu atstovu (gynėju) L. J. (b. l. 30–31), tačiau teismas 2014 m. lapkričio 12 nutartimi (b. l. 66–67) pagrįstai šį jos prašymą atmetė, atsižvelgdamas į tai, kad pagal pateiktus duomenis nenustatyta, jog L. J. įgytas aukštasis išsilavinimas atitinka Lietuvos Respublikos aukštosiose mokyklose įgytų kvalifikacijų atitikties teisės mokslams Lietuvos Respublikos teikiamoms kvalifikacijoms.

T. Ž. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Tačiau apeliantės skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti, nes T. Ž. savo apeliaciniame skunde jokių BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų nenurodė ir jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų suabejoti galimu teismo nešališkumu, neišdėstė. Visi T. Ž. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai, iš kurių galima spręsti, kad, jos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas, nėra susiję su teismo šališkumu, jo konstatavimas iš esmės siejamas su priimto nuosprendžio nepalankiu jai įrodymų vertinimu, tačiau tai nėra konkretus bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymis, numatytas BPK 58 straipsnyje. Apie tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą bei pagrįstai išteisino A. S. dėl jai pareikštų kaltinimų, skundžiamame nuosprendyje išdėstydamas A. S. nekaltumą pagrindžiančius argumentus, šioje nutartyje jau yra išdėstyta. Nesant konkrečių bylą nagrinėjusio teismo šališkumo požymių, numatytų BPK 58 straipsnyje, T. Ž. nurodytas požymis, kolegijos nevertinamas kaip teismo šališkumo požymis. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. S. nekaltumo. Nuosprendį teismas pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad apeliantė būtų pasinaudojusi nušalinimo teise ir pateikusi konkretų minėtame straipsnyje numatytą teismo šališkumo požymį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliantės T. Ž. teiginiai, kad jog šią bylą nagrinėjęs teisėjas V. Vainius, akivaizdžiai veikė kartu su tyrėja A. S., kadangi „jie kasdien bendrauja tarnybiniais bei kitais klausimais“, be to, „keletą kartų buvo pastebėta, jog ši tyrėja nuolatos laisvai užeidavo į teisėjo V. Vainiaus, kuris yra ir teismo pirmininkas, kabinetą, ilgam ten pasilikdavo, ten su juo ir jo sekretore bei kitais teismo teisėjais ir darbuotojais šnekučiuodavosi, gerdavo kavą ir palaikydavo „nekabinetinius, neformalaus pobūdžio“ santykius, todėl, T. Ž. teigimu, buvo suinteresuotas išteisinti tyrėją A. S., yra subjektyvūs apeliantės T. Ž. teiginiai, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį procesinį sprendimą, kokio pageidavo T. Ž., negali būti pagrindu abejoti teismo nešališkumu. Patikrinusi šią bylą, jokių kitų esminių BPK pažeidimų kolegija taip pat nenustatė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog išteisintoji A. S. neatliko jokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų. Todėl nėra teisinio pagrindo nukentėjusiosios T. Ž. apeliacinio skundo argumentais naikinti išteisinamojo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nuosprendžio ir A. S. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.