Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės-Balynienės, kolegijos teisėjų Algirdo Auruškevičiaus ir Rūtos Burdulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovui Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui dėl neteisėtos prastovos, darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

DK 95 straipsnio 1 dalyje nurodytos darbo sąlygos yra būtinosios. Tačiau tam tikrų kategorijų darbuotojams, atsižvelgiant į jų teisinį statusą, darbo pobūdį, darbo apmokėjimo sąlygas nustato specialieji teisės aktai, šiuo atveju – Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ISAK-2711. Šiuo atveju darbo sutarties šalys susitarė, kad darbo užmokestis bus mokamas pagal teisės aktais patvirtintą tarifikaciją, pagal kurią kasmet formuojamas darbo krūvis. 2010-2011 mokslo metais darbdavys turėjo mokėti 0,2 etato (4,75 kontaktinės ir 0,40 nekontaktinės val.) darbo užmokestį. Atsakovas yra ugdymo įstaiga, finansuojama iš biudžeto, turinti patvirtintą darbo užmokesčio fondą. Per 2010-2011 mokslo metus vaikų, lankančių gydomosios kūno kultūros užsiėmimus, skaičius liko toks pat – 5 vaikai, taigi darbo krūvis nekito. 2010-2011 metais nebuvo nė vienos dienos, kurią į gydomosios kūno kultūros užsiėmimus būtų neatvykę visi ugdytiniai (užsiėmimų dieną susirinkdavo atitinkamas skaičius vaikų – 2, 4, 5, itin retai – 1). Nepaisant to, dalis darbo užmokesčio buvo mokama už su vaiku dirbtą valandų skaičių, o kita dalis – kaip už prastovą, t. y. ne pagal nustatytą tarifikaciją. Buvo vienašališkai pakeistos darbo apmokėjimo sąlygos, nesilaikant DK 120 straipsnio 3 dalies.Darbdavys šiuo atveju nesusidūrė su jokiomis gamybinėmis, ekonominėmis, gamtinėmis ar kitomis svarbiomis aplinkybėmis (DK 122 straipsnio 1 dalis), nepatyrė jokių išlaidų, darbo užmokesčio fondas nepakito. Taikyti prastovas, kai kuriems ugdytiniams dėl ligos ar sanatorinio gydymo kartais neatvykstant į užsiėmimus, nelogiška, kaip būtų nelogiška nustatyti prastovas gydytojams ar mokytojams. Be to, prastovos taikomos tik apeliantei, nors ugdytiniai neretai neatvyksta ir į kitus užsiėmimus. Prastovos taikomos be pagrindo, dėl subjektyvių priežasčių.

Prastova yra DK numatytas atvejis, kai darbdavys, esant objektyvioms aplinkybėms, gali visa apimtimi nevykdyti darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Šalis ir toliau sieja darbo santykiai, bet jie pasikeičia – darbuotojui mokama atlyginimo dalis, jis privalo laikytis darbdavio įsakymu dėl prastovos paskelbimo nustatytų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-563/2010; 2011 m. vasario 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-66/2011). Šiuo institutu darbdaviai saugomi nuo situacijų, kai nesant jų kaltės, negalėdami suteikti sulygto darbo, jie turėtų mokėti visą atlyginimą tik už buvimą darbo vietoje. Šiuo institutu saugomos ir darbuotojų teisės – raštišku sutikimu jie gali būti perkeliami į kitas pareigas ir taip išsaugoti darbo vietą. Šiuo atveju objektyvios priežastys – vaikų sergamumas ir lankomumo sumažėjimas, bei negalėjimas apeliantės perkelti į kitą darbą, nes laisvas buvo tik 0,55 dydžio tiflopedagogo etatas, tačiau apeliantė neturi tinkamos kvalifikacijos šioms pareigoms. Apeliantė per siaurai supranta sąvoką „objektyvios priežastys“. Ji nepateikė įrodymų, kad prastovos nustatomos dėl subjektyvių priežasčių, siekiant su ja susidoroti. Atvirkščiai, apeliantei atsisakius dirbti sumažintu etatu, darbdavys turėjo teisę ją atleisti pagal DK 121 straipsnio 1 dalį. Darbdavys įspėjo apeliantę apie darbo sutarties nutraukimą, tačiau Darbo ginčų komisijai rekomendavus apeliantės neatleisti, jos neatleido. Įspėjimai ir įsakymai dėl darbo krūvio sumažinimo buvo įteikti ne tik apeliantei, bet ir kitiems pedagogams, tačiau kiti pedagogai sutiko dirbti sumažintu etatu, priešingai nei apeliantė. Net sumažinus etatus, dėl mažo vaikų skaičiaus, šiems pedagogams taip pat nustatomos prastovos. Apeliantė painioja skirtingas darbuotojų kategorijas. Mokytojai ar gydytojai turi atlikti savo darbą nepaisant to, kiek žmonių susirinks. Tuo tarpu apeliantė dirba individualiai su vienu žmogumi. Į individualų užsiėmimą neatvykus paskirtam žmogui, darbuotoja neatlieka sulygtos darbo funkcijos, todėl darbdavys neturi kitos išeities, tik nustatyti prastovą. Kiekvieno pedagogo tarifikacija nustatoma mokslo metų pradžioje, tačiau tai nereiškia, kad situacija per mokslo metus negali pasikeisti, viskas priklauso nuo vaikų lankomumo ir sveikatos. Pažymėtina, kad atvykus į užsiėmimus visiems vaikams, apeliantei mokamas pagal 2010 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu nustatytą etatą priklausantis darbo užmokestis. Darbdavys nustatė prastovą pagal DK specialiąsias normas, o ne savavališkai pakeitė darbo sutarties sąlygas. Atsakovas yra biudžetinė įstaiga, todėl mokėjimas už buvimą darbo vietoje, neatliekant darbo funkcijų, būtų neefektyvus ir neekonomiškas valstybės lėšų naudojimas. Valstybės lėšų taupymo klausimai ypač aktualūs buvo ginčo laikotarpiu dėl ekonominės krizės. 2011 m. balandžio 20 d. Valstybės kontrolė atliko finansinio (teisėtumo) audito procedūras Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, buvo vertinamas ir darbo užmokesčio mokėjimo pagrįstumas, tačiau Valstybės kontrolė nenustatė, kad lėšos naudojamos netinkamai, ar neteisėtai skelbiamos prastovos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

Ginčas byloje kilęs dėl teisės normų, reglamentuojančių prastovą ir jos apmokėjimą, aiškinimo ir taikymo. Prastovą, jos įforminimą ir darbuotojo teisinę padėtį, esant prastovai, reglamentuoja DK 122 straipsnis. Šio straipsnio pirmoji dalis apibrėžia prastovos sąvoką ir nustato, kad prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra padėtis įmonėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ir kt.). Taigi, prastovai būdinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui sulygtą darbą, o darbuotojas būtent šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatytų savo įsipareigojimų. Apeliantė, nesutikdama su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė prastovą reglamentuojančias teisės normas, kadangi ugdytinių neatvykimas į užsiėmimus negali būti pripažintas objektyvia priežastimi DK 122 straipsnio 1 dalies prasme, be to, susidariusi situacija neatitinka Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ISAK-2711, pagal kurį turi būti skaičiuojamas apeliantei mokamas atlyginimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

Vadovaujantis DK 93 straipsniu, darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Taigi darbo sutartimi jos šalys sulygsta dėl tam tikro darbo, atliekamo už sutartą (nustatytą) darbo užmokestį, o darbo užmokesčio mokėjimo prielaida yra realus darbo sutartimi sulygtų darbo funkcijų atlikimas.

Apeliantė pagrįstai nurodo, kad tam tikrų kategorijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas nustato specialieji teisės aktai, šiuo atveju – Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ISAK-2711, tačiau ji nepagrįstai nurodytą teisės aktą aiškina kaip įpareigojantį mokėti apeliantei visą darbo užmokestį ir tais atvejais, kai darbo funkcijos realiai nėra vykdomos. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2009 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. ISAK-2711 patvirtintas Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas nustato biudžetinių švietimo įstaigų pedagoginių ir kitų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų tarifinių atlygių, tarnybinių atlyginimų koeficientus ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas (Aprašo 1 punktas), t.y. jis reglamentuoja apmokėjimo už realiai vykdomas darbines funkcijas sąlygas, tačiau nereglamentuoja atvejų, kai darbuotojo darbo funkcijos realiai nėra vykdomos dėl to, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių negali suteikti darbuotojui darbo sutartimi sulygto darbo. Tokia situacija kaip tik ir yra reglamentuojama DK 122 straipsnyje, įstatymų leidėjui suderinus abiejų darbo sutarties šalių interesus, t.y. įtvirtinus atitinkamas darbdavio pareigas susidarius prastovos situacijai ir kartu darbdavio atleidimą nuo pareigos mokėti darbuotojui visą darbo užmokestį neatsižvelgiant į tai, kad darbuotojo darbo funkcijos realiai nėra vykdomos.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovei skirta 0,2 gydomosios kūno kultūros pedagogės etato, apimančio 4,75 kontaktines darbo valandas ir 0,4 nekontaktines darbo valandas per savaitę. Šis darbo krūvis nustatytas metams, atsižvelgiant į planuojamą gydomosios kūno kultūros užsiėmimus lankysiančių vaikų skaičių. Pagal jai priskirtų darbo funkcijų pobūdį, kontaktinių darbo valandų metu apeliantė su vaikais dirba individuliai, kiekvienam jų skirdama po pusvalandį laiko, todėl, kažkuriam iš vaikų į užsiėmimus neatvykus, apeliantė darbo funkcijų realiai nevykdo. Atsižvelgiant į tai nepagrįstu pripažintinas apeliantės argumentas, kad per 2010-2011 mokslo metus vaikų, lankančių gydomosios kūno kultūros užsiėmimus, skaičius liko toks pat – 5 vaikai, todėl jos darbo krūvis realiai nepakito. Atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodoma, kad darbo užmokestis darbuotojui turi būti mokamas už realų darbo funkcijų atlikimą, o ne už buvimą darbo vietoje, todėl, susidarius situacijai, kai apeliantė negalėjo darbo funkcijų vykdyti ne dėl savo kaltės, atsakovas pagrįstai vadovavosi prastovos sąlygas nustatančiomis DK nuostatomis. Apeliantės argumentai, kad atsakovas yra ugdymo įstaiga, finansuojama iš biudžeto, turinti patvirtintą darbo užmokesčio fondą, ir dėl to prastova šioje įstaigoje negali būti nustatoma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami kaip nepagrįsti, kadangi darbdavio pareiga mokėti darbuotojui darbo užmokestį siejama su darbuotojo atliekamomis darbo funkcijomis, o ne darbdavio disponavimu atitinkamomis darbuotojų darbo užmokesčiui skirtomis lėšomis. Nei apeliantės minimas Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, nei DK nuostatos, prastovos galimybės nesieja su darbdavio teisiniu statusu ir jo finansavimo ypatumais.

DK 122 straipsnis nepateikia baigtinio sąrašo priežasčių, dėl kurių įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje gali susidaryti prastovos situacija, išskyrus reikalavimą, kad priežastys, dėl kurių darbo sutartimi sulygtas darbas darbuotojui nesuteikiamas, būtų objektyvios, t.y. nepriklausančios nuo darbdavio valios. Nagrinėjamos bylos atveju prastova apeliantei buvo įforminta sumažėjus jos vedamus užsiėmimus lankančių vaikų skaičiui dėl ligos, gydymosi sanatorijoje, ir kitų priežasčių (b.l. 22). Ši priežastis atitinka DK 122 straipsnio 1 dalyje nurodytą objektyvumo kriterijų, kadangi užsiėmimus lankančių vaikų skaičiaus sumažėjimas nebuvo įtakotas atsakovo, todėl nepagrįstais pripažintini apeliantės argumentai, kad ugdytinių neatvykimas į užsiėmimus negali būti pripažintas objektyvia priežastimi DK 122 straipsnio 1 dalies prasme.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad darbo apmokėjimą prastovos atveju reglamentuojančios teisės normos yra specialiosios, jų taikymas nereiškia darbo sutarties sąlygų (konkrečiai – darbo apmokėjimo tvarkos) vienašalio pakeitimo, kadangi, pasibaigus prastovos situacijai, darbuotojui mokamas visas darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis. Todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad nustatydamas prastovą atsakovas vienašališkai pakeitė darbo sutartimi sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė prastovą reglamentuojančias materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ir jų pagrindu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.