- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-09
- Bylos Nr.
- 2K-97/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Greičius (pirm.), Olegas Fedosiukas, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- E. B.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Greičiaus, Olego Fedosiuko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. B. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. B. nuteista pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis, kuria nuteistosios E. B. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. B. nuteista už tai, kad 2005 m. birželio 11 d., apie 20 val., Utenoje, skersgatvyje tarp P. Lukšio gatvės ir Rinkos aikštės, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, iš pykčio, kilusio dėl tarpusavio nesutarimų, tyčia peiliu vieną kartą smogė R. B. į pilvą, taip, padarydama jam durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą pilvo dešinėje pusėje, kylančios storžarnės ir tuščiosios žarnos sužalojimus, sunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistoji E. B. prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir ją išteisinti arba teismų sprendimus pakeisti –nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 136 straipsnį ar 137 straipsnio 1 dalį, taikyti BK 62 straipsnį ir sušvelninti bausmę.
Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas ją už tai, kad ji R. B. sunkų kūno sužalojimą padarė tyčia, buvo neobjektyvus ir šališkas, faktines bylos aplinkybes įvertino neteisingai. Savo išvadas teismas grindė netinkamai įvertintais nukentėjusiojo R. B. bei neblaivaus liudytojo E. T. parodymais, kad ji R. B. peiliu dūrė tyčia, kad tarp jos ir nukentėjusiojo R. B. konflikto nebuvo. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojos N. K. parodymus, kad R. B. jai smogė pirmas ir ji nuo gauto smūgio nukrito, kad ji (kasatorė) ją gynė. Visi kiti apklausti asmenys arba kažką matė iš toli, arba apskritai įvykio momento nematė. Nuosprendyje paminėtas liudytojas V. V. matė tik įvykio pradžią, tačiau nematė, kada ir kas sužalojo R. B. Kasatorė mano, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Įvykis buvo 2005 m. birželio 11 d., o ikiteisminis tyrimas pradėtas tik 2008 m. gegužės–birželio mėnesiais, todėl po tiek laiko jokių N. K. padarytų sužalojimų negalėjo likti. Teismas, įrodymus ištyręs šališkai ir neobjektyviai, konstatavo, kad duomenų, patvirtinančių, jog prieš N. K. būtų panaudotas smurtas, nėra. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu N. K. ir ji (kasatorė) nuosekliai tvirtino, kad nukentėjusysis R. B. pradžioje smurtavo prieš N. K., po to kėsinosi sumušti ir ją (kasatorę). Pradžioje N. K., po to ir ji (kasatorė), tuo pačiu peiliu bandė R. B. pagąsdinti, tačiau įdūrė jam netyčia, to nenorėdama, nes buvo šoko būsenos ir net nežino, kaip tai įvyko. Teismas, nuteisdamas ją pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, rėmėsi nukentėjusiojo R. B., liudytojų R. K., V. V., E. T., G. K. parodymais, teismo medicinos eksperto išvada bei jo paaiškinimu, kad R. B. padarytos žaizdos pobūdis paneigia aplinkybę, kad jis ant peilio galėjo pats užkristi, nurodė, jog minėti liudytojai ir nukentėjusysis smurtavimo fakto prieš N. K. ir ją (kasatorę) nepatvirtino. Tokia teismo išvada, kasatorės nuomone, padaryta netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, nes ne tik liudytojai, bet ir pats nukentėjusysis R. B. patvirtino, kad konfliktas buvo, jis su N. K. apsižodžiavo, o liudytojas V. V., konfliktą matęs iš dešimties metrų atstumo, patvirtino, kad matė besistumdančius N. K. (P.), R. B. ir E. B. Byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl girtumo pats nukentėjusysis R. B. to vakaro aplinkybių gerai neprisimena, o pagrindinis liudytojas E. T., kuris paneigia nukentėjusiojo smurtavimo prieš N. K. faktą, buvo visiškai girtas.
Kasatorė teigia, kad nuosprendį apeliacine tvarka skundė ginčydama tik įrodymų vertinimą, nes teisinių žinių ji neturi, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas advokatas, kuris surašė apeliacinį skundą, nekėlė klausimo dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 136 ar 137 straipsnį bei BK 62 straipsnio taikymo. Tačiau, nagrinėjant bylą teisme, tiek ji, tiek jos gynėjas prašė veiką kvalifikuoti pagal BK 136 arba 137 straipsnį. Nors BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų neviršijo. Šio teismo nutartyje dėl veikos kvalifikavimo pasisakyta tik vienu sakiniu, tačiau tai rodo, kad apeliacinės instancijos teisme šis klausimas buvo svarstomas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio, nors šio fakto niekas nepatvirtino. Ji buvo išgėrusi tik dvi stiklines sidro. Be to, teismas nepripažino jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. to, kad ji prisipažino kalta sužalojusi R. B., dėl įvykio nuoširdžiai gailisi. Ji yra jauno amžiaus, viena augina trejų metukų dukterį, kurios, realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę, nebus kam prižiūrėti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistosios E. B. kasacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroro nuomone, kasatorės argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertino nesilaikydami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs liudytojų R. B., E. T., V. V. parodymus, išklausęs eksperto bei specialisto paaiškinimus, teisingai ir pagrįstai nustatė, kad E. B. tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam į pilvą, taip padarydama BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – sunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniame skunde išdėstytų argumentų dauguma yra skirta įvertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes. Kasatorės išdėstytas faktinių bylos aplinkybių vertinimas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl, prokuroro nuomone, plačiau nesvarstytinas. Nuteistosios argumentai dėl pripažinimo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis jos nuoširdų gailėjimąsi bei prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, nepagrįsti. Nuteistoji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino kalta. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pvz., atsiprašo nukentėjusiojo, atlygina jam padarytą žalą ir pan.). Nesant abiejų aplinkybių vienu metu, t. y. prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką bei nuoširdaus gailėjimosi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas negalimas.
Apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio nuostatų nepažeidė, į visus apeliaciniame skunde keltus klausimus atsakė. Dėl ikiteisminio tyrimo pavėluoto pradėjimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pasisakė, nurodydama, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas ne laiku dėl galimo policijos pareigūnų piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, ir apie tai, vadovaudamasi BPK 258 straipsniu, informavo Panevėžio apygardos vyriausiąjį prokurorą.
Abiejų instancijų teismai savo sprendimuose dėl galimybės E. B. taikyti BK 62 straipsnį argumentuotai pasisakė. Skiriant E. B. bausmę bendrieji bausmės skyrimo pagrindai nepažeisti.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalies taikymo
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas teismų sprendimus, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. tik teismo sprendimų teisėtumą. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistosios apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti apkaltinamąjį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, patikrinęs pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą, pripažino, kad įrodymų vertinimas atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.
Kasatorės teiginys, kad teismai padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo – BPK 20 straipsnio 5 dalies – pažeidimą, atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir vertinti juos pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Konstatuoti, kad nagrinėjamojoje byloje buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, t. y. kad įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismų sprendimai grindžiami įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimų, kad išvados padarytos neišanalizavus kiekvieno įrodymo atskirai ir neįvertinus jų visumos, nėra pagrindo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tai, kad byloje ištirti įrodymai, t. y. nukentėjusiojo, kasatorės nurodomų liudytojų E. T., N. K. parodymai ir kt., teismo įvertinti bei padarytos kitokios išvados, nei norėtų nuteistoji, savaime nėra nei BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, nei teismo nešališkumą paneigianti aplinkybė.
Pagal byloje nustatytas aplinkybes E. B. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.
BK 137 straipsnis taikomas tada, kai sunkus sveikatos sutrikdymas padaromas dėl neatsargumo. Byloje nustatyta, kad E. B. nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą padarė tyčia jam smogdama peiliu į pilvą. Nuteistosios gynybos versija, kad nukentėjusįjį sužalojo netyčia, kad jis pats užkrito ant jos rankoje turėto peilio, teismų sprendimuose motyvuotai, remiantis ištirtais įrodymais, tarp jų ir specialisto, ekspertizės akto išvadomis bei teismo medicinos eksperto paaiškinimais, atmesta. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 136 straipsnį kyla tam, kas sunkiai sužaloja žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Byloje tokių duomenų, kurie leistų nukentėjusiojo elgesį pripažinti galėjusiu sukelti E. B. staigų didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną, nėra. BK 137 straipsnis taikomas tada, kai sunkus sveikatos sutrikdymas padaromas dėl neatsargumo. Byloje nustatyta, kad E. B. kartu su N. K. pasivijo namų link ėjusį R. B. ir, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kilus tarpusavio konfliktui, iš pykčio tyčia smogė nukentėjusiajam peiliu, kurį gavo iš N. K., į pilvą, todėl kasatorės alternatyvūs prašymai, t. y. tiek prašymas panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti, tiek ir prašymas padarytą veiką iš BK 135 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 136 arba 137 straipsnius, yra nepagrįsti ir negali būti tenkinami.
BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra sunkus. Šio įstatymo sankcijoje nustatyta bausmė yra laisvės atėmimas iki dešimties metų. E. B. paskirta daug mažesnė nei sankcijos vidurkis bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Tokia bausmė paskirta atsižvelgus ir į kasatorės nurodytą aplinkybę, kad ji turi mažametę dukterį. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Teismas pripažino E. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad ji veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kasatorės teiginys, kad to, jog ji buvo apsvaigusi nuo alkoholio, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, visiškai nepagrįstas. Nukentėjusysis, liudytojai N. K., R. K. ir E. B. davė parodymus, kad visi kartu girtavo R. K. namuose, E. B. pati parodė, kad buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Kasatorės teiginys, kad jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėjo būti pripažinta tai, kad ji prisipažino kalta sužalojusi nukentėjusįjį ir dėl įvykio nuoširdžiai gailisi, taip pat atmestinas. Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta tada, jeigu kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pripažįstamas aplinkybe, reikšminga BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo aspektu, tada, kai kaltininkas savo noru, laisva valia, o ne dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo nusikalstamos veikos padarymą, t. y. kai kaltininkas savanoriškai ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme metu pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybes. Be to, net ir tais atvejais, kai yra pagrindas pripažinti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau nenustatoma, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi ją padaręs, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas netaikomas. Kasatorės teiginys, kad ji prisipažino kalta ir nuoširdžiai gailisi, prieštarauja byloje nustatytiems duomenims, jos pačios teisme duotiems parodymams, apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams bei prašymams. BK 62 straipsnis gali būti taikomas, t. y. teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, tik tada, jeigu nustato šio įstatymo 1 arba 2 dalyse numatytas sąlygas, būtinas šio įstatymo taikymui. Teismai tokių aplinkybių, kurios sudarytų galimybę taikyti E. B. BK 62 straipsnį, nenustatė.
Nesant skundžiamo nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismų sprendimai pripažintini teisėtais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistosios E. B. kasacinį skundą atmesti.