Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-04-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-244-185-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-10
Bylos Nr.
1A-244-185-2014
Teisminio proceso Nr.
1-54-1-00172-2013-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jolanta Raščiuvienė, Eligijus Gladutis
Nuteistasis
M. J.
Advokatai
Jonas Pliekaitis, Rima Keblienė
Kategorijos
Baudž. byla Nr. 1A-244-185/2014
Teisminio proceso Nr. 1-54-1-00172-2013-7 Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.
(S)PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUBaudž.byla Nr.1A-00265-145-2006-592014 m. balandžio 10 d. Procesinio sprendimo kategorijaPanevėžys1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Eligijaus Gladučio, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

dalyvaujant:prokurorei Rimai Matulionienei,gynėjai advokatei Rimai Keblienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. gynėjo advokato Jono Pliekaičio apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. (dvi veikos) ir BK 187 str. 1 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 145 str. 1 d. (epizodas parduotuvėje) vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 187 str. 1 d. – dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 145 str. 1 d. (epizodas bute) – vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., bausmės subendrintos ir M. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – vieneri metai du mėnesiai laisvės atėmimo. Į bausmės laiką įskaityta M. J. suėmime ir laikinajame sulaikyme išbūta 41 diena.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2013 m. balandžio 23 d., apie 19.00 val., Biržuose, (duomenys neskelbtini), „IKI Cento“ prekybos centre, sugriebdamas A. K. už kairės rankos žasto, prisitraukdamas ją prie savęs ir sakydamas, kad ją čia vietoje užmuš; toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, būdamas prie to paties prekybos centro „IKI Cento“, sakydamas A. K., kad ji turi staigiai eiti į namus, grasindamas, kad ją užmuš ir užsimodamas kumščiu, tokiu būdu sudarydamas pagrindą, kad grasinimas gali būti įvykdytas, grasino nužudyti žmogų – nukentėjusiąją A. K. arba sunkiai sutrikdyti jos sveikatą; tęsdamas nusikalstamą veiką, Biržų m., (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), ištraukdamas iš A. K. striukės kišenės A. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung Galaxy S3“ (1700 litų vertės) ir tyčia jį trenkdamas į savo kelį, į sieną ir taip jį sulaužydamas, sugadino svetimą – A. K. priklausantį turtą, taip padarydamas nukentėjusiajai A. K. 1700 litų turtinę žalą.

Taip pat M. J. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2013 m. balandžio 23 d., apie 19.15 val., Biržų m., A. K. gyvenamojoje vietoje – bute Biržų m., (duomenys neskelbtini), užsimodamas kumščiu ir grasindamas užmušti A. K. ir V. K., paimdamas peilį bei peiliu grasindamas papjauti, užmušti, prismaugti V. K., išplūsdamas V. K. necenzūriniais žodžiais, apipildamas alumi A. K., dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, grasino nužudyti žmones – nukentėjusiuosius A. K. bei V. K., arba sunkiai sutrikdyti jų sveikatą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo M. J. gynėjas advokatas Jonas Pliekaitis prašo pakeisti Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 28 d. nuosprendį ir M. J. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 145 str. 1 d. (epizodo parduotuvėje), taip pat pašalinti iš kaltinimo (epizodo bute) aplinkybę, kad jis „paimdamas peilį bei peiliu grasindamas papjauti, užmušti, prismaugti V. K.“, ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nurodo, kad apylinkės teismas nepakankamai tiksliai įvertino visas bylos aplinkybes, todėl priėmė ne visai teisingą sprendimą. M. J. mano, kad teismas nepagrįstai jį nuteisė pagal BK 187 str. 1 d., kadangi jo sudaužytas telefonas nebuvo asmeninė nukentėjusiosios A. K. nuosavybė, o jų bendras turtas, įgytas už jo lėšas, nes jie yra gyvenę kartu ir turi bendrą vaiką. Teigia, kad BK 145 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėčiai nepakanka paprasto grasinimo, jis turi būti realus. Mano, kad teismo motyvai, jog grasinimas yra realus, pagrindžia tai, jog nuteistasis ir anksčiau yra grasinęs nukentėjusiajai, o išėjęs iš parduotuvės lydėjo ją iki namų, nepakankamai akcentuoti, jog prekybos centre „Iki Cento“ grasinimas buvo tikrai realus, todėl dėl šio epizodo M. J. turėtų būti išteisintas. M. J. mano, kad antrame grasinimo nužudyti epizode jam nepagrįstai inkriminuotas peilio panaudojimas. Pats nuteistasis to nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, ant peilio nėra jokių jo piršto antspaudų, o nukentėjusiųjų A. K. ir V. K. parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisme skyrėsi ne tik dėl smulkių detalių, bet ir tarpusavyje, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo turėtų būti pašalinta.

Teismo posėdyje gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. J. kaltės bei jo veikų kvalifikavimo pagal BK 145 str. 1 d. (dvi veikos) ir BK 187 str. 1 d.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad nuteistajam M. J. inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 145 str. 1 d. (dvi veikos) ir 187 str. 1 d., požymius apylinkės teismas nustatė remdamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nustatytomis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis. Sprendžiant M. J. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. M. J. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės, nurodė, kokiais įrodymais ir kodėl jais remiasi, o kitus atmeta. Kadangi kolegija nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus vertindamas įrodymus ir jų pagrindu padarydamas išvadas dėl nuteistojo M. J. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad apylinkės teismas nepakankamai tiksliai įvertino visas bylos aplinkybes, todėl priėmė ne visai teisingą sprendimą, laikytini nepagrįstais.

Apeliaciniame skunde ginčijamas M. J. nuteisimas pagal BK 187 str. 1 d., teigiant, kad jo sudaužytas telefonas nebuvo asmeninė nukentėjusiosios A. K. nuosavybė, o jų bendras turtas, įgytas už jo lėšas, nes jie yra gyvenę kartu ir turi bendrą vaiką. Tačiau šie skundo argumentai paneigti nukentėjusiosios A. K. parodymais apie tai, kad minimas telefonas yra jai dovanotas, jis nebuvo bendras jos ir M. J. turtas ir tuo telefonu ji naudojosi iki pat nusikalstamos veikos padarymo. Be to, ši aplinkybė nuteistojo nebuvo ginčijama nei ikiteisminio tyrimo metu ar teisme, priešingai, nuteistasis M. J., duodamas parodymus dėl šios veikos padarymo, visą laiką tvirtino, kad jis paėmė A. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ir jį sudaužė iš pykčio, nes paėmęs telefoną jame pamatė parašyta „brangusis“, o patikrinęs, kieno tai telefono numeris, paaiškėjo, kad taip pavadintas buvo V. K. (A. K. sugyventinis). Todėl atsižvelgus į šias aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog M. J. tyčia sugadino svetimą turtą ir pagrįstai jį nuteisė už šios nusikalstamos veikos padarymą.

Kitas apelianto skundo argumentas yra susijęs su M. J. peilio panaudojimu grasinimo bute epizode – nuteistasis ginčija peilio panaudojimo faktą. Tačiau kolegija su tuo nesutinka, nes peilio panaudojimą patvirtina abiejų nukentėjusiųjų - V. K. ir A. K. nuoseklūs parodymai, kad M. J. iš stalčiaus buvo paėmęs peilį, laikė jį atkišęs į V. K. pusę, grasino užmušti, o nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga, t. y. liudytojos I. B. parodymai, kad jai atėjus pas dukrą A. K. į butą, pamatė vonioje sėdintį M. J. su V. K., dukra buvo išsigandusi, drebėjo, sakė, kad M. J. „šoko su peiliu“, įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad apžiūrint įvykio vietą – butą, esantį Biržų m., (duomenys neskelbtini), koridoriuje, ant batų dėžės padėtų rūbų guli virtuvinis peilis. Ta aplinkybė, kad ant peilio nerasta identifikavimui tinkamų antspaudų ir kad peilio panaudojimo fakto niekada nepripažino pats nuteistasis, nepaneigia, jog M. J. buvo paėmęs peilį ir juo grasino. Taigi atsižvelgus į pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad peilio panaudojimas M. J. pateiktame kaltinime inkriminuotas pagrįstai ir šios aplinkybės pašalinti iš kaltinimo, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma M. J. išteisinti dėl grasinimo parduotuvėje epizodo, nes, gynėjo nuomone, šis grasinimas nebuvo realus. Pažymėtina, kad išteisinti M. J. dėl šio epizodo gynėjas prašė ir pirmosios instancijos teisme, o apylinkės teismas, atmesdamas tokį gynėjo prašymą, skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius šios nusikalstamos veikos padarymo motyvus, su kuriais visiškai sutinka ir teisėjų kolegija.

Pažymėtina, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šio nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu, apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia – grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.

Byloje nustatyta, kad M. J. grasino A. K. parduotuvėje, sakydamas, kad ją užmuš čia vietoje. Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusioji turėjo realų pagrindą manyti, kad toks grasinimas bus realizuotas – jos santykiai su M. J. buvo įtemti, konfliktai kildavo dėl vaiko, be to, M. J. ir anksčiau jai yra grasinęs, ją mušdavęs, šarvuotomis durimis buvo privėręs nukentėjusiosios ranką, po ko ji lūžo, niokojo jos turtą (yra išdaužęs jos automobilio langų stiklus). Apie jų santykius buvo žinoma ir kitiems asmenims, liudytoja A. K. įspėjo nukentėjusiąją telefonu, kad ji saugotųsi, o iš vieno jos parašyto žodžio A. K. suprato, ko ji turi saugotis, t. y. M. J.. Kad jo grasinimai buvo realūs patvirtina ir tolimesni M. J. veiksmai jam išėjus iš parduotuvės ir vėliau A. K. bute. Be to, ir pats nuteistasis teisme pripažino, kad ne tik anksčiau, bet ir parduotuvėje nukentėjusiajai sakė, kad „reiktų juos abu užmušti už tokius reikalus“, taip pat atsiprašė nukentėjusiųjų už tai, kad jis juos išgąsdino. Taigi šios aplinkybės įrodo, jog nuteistojo išreikštas grasinimas buvo realus ir nukentėjusioji jį suvokė kaip realų pavojų jos sveikatai ar gyvybei. Kolegija, atsižvelgusi į pirmiau paminėtas aplinkybes, daro išvadą, kad M. J. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 1 d., sudėtį, todėl nuteistasis pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs šią veiką, ir jo išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma sušvelninti nuteistajam M. J. skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę. Šis prašymas taip pat netenkinamas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, paskirdamas nuteistajam bausmes už jo padarytas nusikalstamas veikas, tinkamai įvertino nusikalstamų veikų pavojingumą – nusikalstamos veikos priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, nuteistojo asmenybę – praeityje tris kartus teistas (už nusikaltimus nuosavybei), teistumas neišnykęs ir, kaip matyti iš bylos duomenų, aptariamas nusikalstamas veikas nuteistasis M. J. padarė jam baudžiamuoju įsakymu paskirtos laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu, 2012-2013 m. jis penkis kartus baustas administracine tvarka, niekur nedirba, atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta M. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Apylinkės teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, M. J., kaip recidyvistui BK 27 str. prasme, pagrįstai skyrė už jo padarytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžius nustatė mažesnius nei sankcijų vidurkiai, o paskirtas bausmes subendrino taikydamas nuteistajam palankesnį bausmių subendrinimo būdą, t. y. dalinį, ir prie griežčiausios vienerių metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo tik po nedidelę dalį už likusias dvi nusikalstamas veikas paskirtų bausmių (iš viso du mėnesius laisvės atėmimo). Todėl atsižvelgus į neigiamą nuteistojo asmenybę, į tai, kad jo padaryti nusikaltimai nėra atsitiktiniai, darytina išvada, kad nuteistajam M. J. tiek už atskiras nusikalstamas veikas paskirtų laisvės atėmimo bausmių, tiek ir galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės laikyti aiškiai per griežta nėra jokio pagrindo. Jokių aplinkybių, galinčių turėti esminę reikšmę skiriant nuteistajam bausmę, t. y. parenkant jos rūšį bei nustatant bausmės trukmę, apeliaciniame skunde nenurodyta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl darytina išvada, kad švelninti nuteistajam M. J. skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Biržų rajono apylinkės teismo 2014-01-28 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

nutarė:

Nuteistojo M. J. gynėjo advokato Jono Pliekaičio apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Pranas ŠimkusTeisėjai Jolanta RaščiuvienėEligijus Gladutis