Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-3123-561/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-03-15
Bylos Nr.: eI-3123-561/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02294-2015-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas: BUAB „Metoil“
Atsakovas: Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Vilniaus teritorinės muitinės
Advokatai: Vaidas Radvila

Kategorijos

1.9.3.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. eI-3123-561/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02294-2015-8Procesinio sprendimo kategorija 1.9.3.3.2.,1.10.10., 3.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjos BUAB „Metoil“ atstovui advokatui Vaidui Radvilai, atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos atstovei Nijolei Jurevičienei, trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės atstovėms Editai Vaigauskienei ir Janinai Meškevič, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos BUAB „Metoil“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja BUAB „Metoil“ (toliau – pareiškėja, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015-03-31 sprendimo Nr. S-44(7-238/2014) dalį, kuria patvirtinta Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2014-11-14 sprendimo Nr. 1A-590 dalis dėl nurodymo sumokėti 755 590 Eur importo PVM, 254 233 Eur delspinigius ir 226 677 Eur baudą; 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014-11-14 sprendimą Nr. 1A-590; 3) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2014-04-14 patikrinimo ataskaitą Nr. 4VM320034M.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Įmonė tikrinimo laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2012-07-31 iš trečiųjų valstybių importavo įsigytą dyzelinį kurą į Lietuvą. Kadangi šis dyzelinis kuras buvo skirtas parduoti kitos ES valstybės narės PVM mokėtojui, Įmonė visais ginčo objektu esančiais importo atvejais importuotam kurui pritaikė 42 muitinės procedūrą – importuojamos akcizais apmokestinamos prekės, kurias numatoma išgabenti į kitą ES valstybę narę, kurios iki išgabenimo laikinai padedamos į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį, esantį Lietuvoje ir kurios neapmokestinamos importo PVM. Įsigytas ir importuotas kuras per vieną mėnesį nuo importo procedūros atlikimo dienos buvo išgabentas iš Lietuvos į kitą ES valstybę narę. Pirkėjui išrašyta PVM sąskaita faktūra taikant 0 proc. PVM tarifą. Muitinė, patikrinusi Įmonės prekių importo operacijas už 2010-04 – 2012-07 laikotarpį, 2014-04-14 patikrinimo ataskaitoje Nr. 4VM320034M (toliau – Ataskaita) nustatė, kad Įmonė neteisingai importuotoms prekėms pritaikė 42, o ne 40 muitinės procedūrą. Dėl to Įmonei priskaičiuota 2 608 902 Lt importo PVM suma, 882 077 Lt delspinigių suma ir skirta 782 671 Lt bauda.

Anot pareiškėjos, Įmonė buvo įvykdžiusi būtinąsias sąlygas taikyti 42 procedūrai, nustatytas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymas) 35 str. 1 ir 2 dalyse bei Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybę narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004-04-29 įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 (toliau – Taisyklės), 4 punkte.

Įmonė įvykdė Taisyklių 4.1 papunktyje įtvirtintą atleidimo nuo importo PVM sąlygą – visais atvejais žinojo, kad importuojamos prekės yra skirtos išgabenti į kitą ES valstybę narę ir kad importuotos prekės bus išgabentos į kitą ES valstybę narę. Įmonė visu Ataskaitoje nurodytu tikrinamu laikotarpiu turėjo sudariusi rašytines sutartis su importuojamų prekių pirkėjais – kitų ES valstybių narių PVM mokėtojais. Visose sutartyse yra nurodyta, kad tiekiamos prekės bus išgabenamos iš Lietuvos į kitą ES valstybę.

Įmonė sutiko su Muitinės pastaba, kad netinkamai vykdė informavimo prievolę, t. y. tam tikrais atvejais pasikeitus prekių pirkėjui nepateikė informacijos apie tai Muitinei. Tačiau nesutiko su tuo, kad netinkamai vykdė ginčo objektu esančių sandorių deklaravimo importo deklaracijose prievolę. Nuo 2013-01-21, pakeitus importo deklaracijos pildymo tvarką, vietoje iki pakeitimo galiojusio reikalavimo nurodyti prekių gavėjo PVM mokėtojo kodą, naujai pildomoje importo deklaracijoje turi būti nurodomas asmens, kuriam tiekiamos prekės, PVM mokėtojo kodas. Taigi, informacija apie prekių pirkėją, kuriam ketinama patiekti importuotas prekes, iki 2013-01-21 net nebuvo deklaruojama importo deklaracijose. Todėl pasikeitus prekių pirkėjui iki 2013-01-21 importo deklaracijoje šio fakto nereikėjo deklaruoti, jeigu prekių gavėjas (akcizinis sandėlis, į kurį bus gabenamos prekės) nesikeičia. Taip pat nei viena iš Taisyklių 4 punkte išvardintų materialiųjų sąlygų nesieja importuojamų prekių atleidimo nuo importo PVM su prievole pateikti muitinei importo PVM deklaracijos duomenis apie prekių pirkėją. Ginčo objektu esančios prekės yra akcizais apmokestinamos prekės, galinčios judėti tik tarp akcizinių sandėlių, prižiūrint mokesčių administratoriui, todėl ginčo objektu esančių prekių gavėju visada yra Lenkijoje esantis akcizinis sandėlis. Todėl įrodymai, leidžiantys padaryti išvadą, kad Įmonės patiekta prekė buvo išgabenta iš Lietuvos akcizinio sandėlio ir gauta Lenkijos akciziniame sandėlyje, turėtų būti laikomi pakankamai prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktui pagrįsti. Įmonė ginčo objektu esančių prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktą įrodė, pateikdama tarptautinius krovinių vežimo (toliau – CMR) važtaraščius, kuriuos Įmonei pateikė pirkėjai, sutartis su pirkėjais, dokumentus, patvirtinančius pirkėjų buvimą PVM mokėtojais.

Įmonė, neorganizuodama prekių transportavimo, prekių išgabenimo faktą pagrindžiančius įrodymus (CMR važtaraščius) turi gauti iš pirkėjo, todėl Įmonė prekių išgabenimo faktą gali grįsti tik tokiais įrodymais, kuriuos Įmonei pateikia pirkėjas. Komisija nepagrįstai suabsoliutina CMR važtaraščius kaip įrodymus. Įmonė pateikė akcizinių prekių gabenimo dokumentus (toliau – AAD), kuriais tiesiogiai įrodomas akcizais apmokestinamos prekės išgabenimo iš Lietuvos akcizinio sandėlio ir nugabenimo į kitos ES valstybės narės akcizinį sandėlį faktas.

Taip pat Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – PVM direktyva) reikalauja nacionaliniu lygmeniu suderinti ir harmonizuoti akcizais apmokestinamų prekių judėjimo kontrolę su PVM apmokestinimo ir kontrolės metodais. Taigi, Muitinės pozicija PVM tikslais nepripažinti AAD kaip prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę pagrindžiančių įrodymų, prieštarauja PVM direktyvai, kadangi tuo sukuriama nacionalinė praktika, pagal kurią akcizinių prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktas akcizų ir PVM tikslais traktuojamas iš esmės skirtingai (t. y. galima tokia situacija, kai akcizų tikslais prekė laikoma išgabenta į kitą ES valstybę narę, o PVM tikslais ta pati prekė laikoma neišgabenta į kitą ES valstybę narę).

Komisijos ir Muitinės sprendimas prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę vieninteliu įrodymu laikyti CMR važtaraščius, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikai, pagal kurią mokesčio mokėtojas turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokiomis priemonėmis įrodinėti prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktą. Muitinė turėtų argumentuoti, kodėl pareiškėjos pateiktų įrodymų nepakanka, tačiau Ataskaitoje tokių argumentų nebuvo pateikta.

Įmonė visų ginčo objektu esančių prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktą neginčijamai įrodė, tinkamai įvykdė PVM įstatymo 56 straipsnyje numatytą pareigą pagrįsti prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą. LVAT administracinėje byloje Nr. A442-648/2009 išaiškino, kad vien aplinkybė, jog pareiškėjo turimuose dokumentuose nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai, pati savaime nepaneigia teisės į 0 proc. PVM tarifo taikymą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, jog prekių tiekimas buvo atliktas. Pažymėtina, kad didžiojoje dalyje CMR važtaraščių atstovo rekvizitai ir parašas yra tiesiog ne 24 langelyje, o kiek žemiau šio langelio. Be to, pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencijos (toliau – CMR konvencija) 5 str. 1 dalį, yra leidžiama gavėjo atstovo parašą pakeisti antspaudu, todėl gavėjo antspaudu patvirtinti CMR važtaraščiai laikyti tinkamais patvirtintais gavėjams. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) konstatavo, kad draudžiama tiekimo valstybės narės kompetentingoms institucijoms įpareigoti tiekėją, kuris veikė sąžiningai ir pateikė įrodymų, patvirtinančių jo teisę būti atleistam nuo mokesčio už prekių tiekimą Bendrijos viduje, vėliau sumokėti PVM už tas prekes, kai paaiškėja, kad šie įrodymai yra suklastoti, tačiau neįrodyta, jog minėtas tiekėjas dalyvavo sukčiavime mokesčių srityje, jeigu jis ėmėsi visų protingų priemonių, kurių galėjo imtis, jog įsitikintų, kad jo atliekamas tiekimas Bendrijos viduje nelemia jo dalyvavimo tokiame sukčiavime (ESTT 2007-09-27 sprendimas byloje Teleos ir kt., C-409/04).

Taip pat prekių tiekimo sąvoka apima materialiojo turto perdavimą kitai šaliai, suteikiant teisę disponuoti šiuo turtu turtą perėmusiai šaliai kaip savininkui (ESTT 1990-02-08 sprendimas byloje Shipping and Forwarding Enterprise Safe BV, C-320/88). Taigi, PVM tikslais disponavimo teisės į prekes perdavimu turėtų būti laikoma, kai prekių tiekėjas prekes faktiškai perduoda pirkėjo įgaliotam atstovui. Šiuo atveju Įmonė prekes pirkėjui tiekė „FCA Lietuva“ INCOTERMS sąlygomis, kas reiškia, kad pirkėjas įsipareigoja išgabenti prekes iš šalies į kitą valstybę narę. ESTT taip pat pažymėjo, kad tais atvejais, kai prekės tiekiamos tiekėjui neorganizuojant jų išgabenimo į kitą ES valstybę narę, tiekėjas disponavimo teisę prekėmis pirkėjui perduoda tada, kai pirkėjo atstovas (vežėjas) pasiima prekes iš pirkėjo sandėlio (ESTT 2010-12-16 sprendimas byloje Euro Tyre Holding BV, C-430/09). Taigi, Įmonė disponavimo teisę prekėmis pirkėjui perduoda Lietuvos akciziniame sandėlyje. Kadangi disponavimo teisę pirkėjui Įmonė perdavė dar Lietuvos akciziniame sandėlyje ir kadangi prekių pristatymas gavėjui atgabenimo valstybėje neturi nieko bendra su disponavimo teisės prekėmis perdavimu pirkėjui, Muitinės išvada, kad Įmonė nesurinko pakankamų įrodymų dėl to, kad prekės buvo pristatytos PVM mokėtojams, kurie turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo, vertintina kaip impossib?lium nulla oblig?tio est.

Komisijos teigimu, pagal užsienio valstybių pateiktą informaciją Įmonės teikiamų prekių pirkėjai savo šalyje nedeklaravo įvežimo ir nesumokėjo mokesčių. Tačiau ši informacija nepaneigia fakto, jog Įmonės patiektos prekės faktiškai buvo atgabentos į Lenkijos akcizinį sandėlį. Taip pat neįrodo, kad Įmonė dalyvavo PVM sukčiavimo sandoriuose ar galėjo žinoti apie tai. Įmonė pagrįstai pirkėjų įmones galėjo laikyti realiomis, veiklą vykdančiomis įmonėmis, nes jos buvo registruotos įmonių registre, registruotos PVM mokėtojomis ir vykdė ekonominę veiklą.

PVM direktyvoje įtvirtintas mechanizmas nustato, kad prekių tiekimo į kitą ES valstybę narę atveju PVM turi teisę apskaičiuoti prekių atgabenimo valstybė narė. Tais atvejais, kai PVM neapskaičiuotas prekių atgabenimo valstybėje narėje prekių pirkėjo, būtent prekių atgabenimo valstybė narė turi pareigą išieškoti nesumokėtą PVM iš prekių.

Kadangi Įmonė pagrindė visas prekių tiekimo į kitą ES valstybę narę materialiąsias sąlygas, Lietuvos mokesčių administratorius ginčo objektu esantį prekių tiekimą į kitą valstybę narę turi teisę apmokestinti tik, jeigu bus nustatyti pagrindai, įvardinti ESTT praktikoje.

Remiantis ESTT praktika (ESTT 2010-12-07 sprendime byloje C‑285/09 R arba 2012-09-06 sprendime byloje Mecsek-Gabona Kft prieš Nemzeti Adó- és V?mhivatal Dél-dun?nt?li Region?lis Adó F?igazgatós?ga, C-273/11), paneigti Įmonės teisę prekių tiekimą į kitą valstybę narę apmokestinti 0 proc. PVM tarifu, galima objektyviais įrodymais įrodant, kad Įmonė nuslėpė tikrojo įgijėjo tapatybę tam, kad šis galėtų išvengti PVM mokėjimo bei, kad Įmonė žinojo ar turėjo žinoti, jog Įmonės vykdomas prekių tiekimas į kitą ES valstybę narę yra „įtrauktas į sukčiavimą“ ir, kad žinodama šį faktą, Įmonė nesiėmė visų priemonių sukčiavimui išvengti. Muitinė nepateikė nei vieno objektyvaus šias aplinkybes pagrindžiančio įrodymo.

Nors Muitinė Ataskaitoje priimtą sprendimą grindžia ir motyvuoja remdamasi informacija, gauta iš užsienio mokesčių administratorių, tačiau Įmonei ši informacija nebuvo pateikta. Įmonė turėjo galimybę susipažinti tik su Muitinės Ataskaitoje pateiktomis užsienio mokesčių administratoriaus atsakymų ištraukomis. Tuo buvo reikšmingai apribota Įmonės teisę į gynybą.

Muitinė Ataskaitos 6 punkte teigia, kad dalis 42 muitinės procedūrai deklaruoto dyzelinio kuro, kuris iš bendrovės akcizais apmokestinamų prekių sandėlio gabentas į kitų valstybių narių prekių sandėlius, gabenimo metu buvo prarastas Lietuvos Respublikoje. Todėl deklaruotų prekių dalis – 50 769 kg, turi būti apmokestinama importo PVM, taikant standartinį 21 proc. PVM tarifą. Komisija neatsižvelgė į teisinį reglamentavimą, pagal kurį prarastų prekių atveju PVM tikslais importo PVM neturi būti apskaičiuotas nuo to gabenimo metu prarasto kiekio, kuris neviršija nustatytos natūralios netekties normos ir atitinkamai PVM turi būti apskaičiuotas tik nuo to gabenimo metu faktiškai prarasto prekių kiekio, kuris viršija natūralios netekties normą. Muitinė faktiškai 21 proc. importo PVM apskaičiavo nuo visos prarastų prekių vertės.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Šalies argumentai

Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, paaiškindamas, kad Muitinė patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėja neįvykdė PVM įstatymo 35 straipsnyje ir Taisyklių 4 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl įregistravo pareiškėjai mokestinę prievolę. Patikrinimo metu nustatyta, kad Įmonė importo deklaracijoje daugeliu atveju pateikė neteisingą informaciją apie galutinį prekių gavėją kitoje valstybėje narėje. Pagal Įmonės patikrinimo metu pateiktus apskaitos dokumentus nustatyta, kad išrašytos sąskaitos ne tik Įmonės nurodytoms 8 įmonėms, bet dar 18 kitų įmonių. Pagal Taisyklių 4.1 papunktį, importuotojas jau importo metu privalėjo žinoti, kokiam kitos valstybės narės PVM mokėtojui prekė bus tiekiama po muitinio įforminimo. Taip pat Bendrojo administravimo dokumento pildymo instrukcijos, patvirtintos Muitinės departamento direktoriaus 2004-04-13 įsakymu Nr. 1B-329 (toliau – Pildymo instrukcija), 27.49.1.7 papunktyje įtvirtintas reikalavimas 42 muitinės procedūros taikymo atveju nurodyti tikslų galutinio gavėjo PVM mokėtojo kodą. Aplinkybė, kad pareiškėja sandorius sudarė ne su 8 gavėjais, nurodytais muitinės deklaracijose, bet su 26, leidžia daryti išvadą, kad importo metu nebuvo žinomi tikslūs prekių gavėjai, todėl buvo būtina deklaruoti kitokią muitinės procedūrą, pagal kurią neprivaloma pateikti galutinio prekės gavėjo PVM mokėtojo kodo (pvz. 40).

Muitinė Ataskaitoje pateikė detalius duomenis apie Įmonės dyzelinių degalų pardavimus Lietuvos ūkio subjektams. Įmonės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas 0 proc. PVM tarifas, nors nebuvo prekių tiekimo į kitą valstybę. Po muitinio įforminimo dalis degalų buvo parduoti Lietuvos Respublikoje registruotam PVM mokėtoju. Nors tokie degalai vėliau ir buvo išgabenami į kitą valstybę narę, tačiau sąlygos dėl neapmokestinimo yra netenkinamos ir jie turi būti apmokestinami importo PVM taikant standartinį 21 proc. tarifą.

Šiuo atveju, siekiant išsamiai ištirti visas ginčo aplinkybes, buvo kreiptasi į Lenkijos ir Slovakijos mokesčių administratorius, su prašymu atlikti važtaraščiuose nurodytų galutinių gavėjų patikrinimus. Skundžiamame Komisijos sprendime yra detaliai aptarti gauti minėtų valstybių mokesčių administratorių atsakymuose nurodyti faktai ir jų įtaka mokestinės prievolės įregistravimui.

Mokesčių mokėtojas, turėdamas pareigą mokėti mokesčius, turi pats būti suinteresuotas tinkamai įvykdyti šią prievolę. Vadovaujantis Pildymo instrukcijos 34 punktu, už tinkamą mokestinės prievolės įvykdymą atsako asmuo, kurio vardu deklaruojamos prekės – šiuo atveju Įmonė. Taip pat iš PVM įstatymo 35, 49, 56 straipsniuose ir Taisyklėse įtvirtintų nuostatų matyti, jog tam, kad į Lietuvos Respubliką importuotos prekės būtų neapmokestinamos importo PVM, pateikti įrodymus (gabenimo dokumentus, prekių tiekimo ir gabenimo paslaugų tiekimo sutartis, PVM sąskaitas faktūras, apmokėjimo dokumentus ir kitus dokumentus įrodančius prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktus, kaip nurodyta Taisyklių 9 punkte), kad yra įvykdytos visos minėtų Taisyklių 4 punkte nurodytos sąlygos, pareiga tenka importuotojui. Šiuo atveju nebuvo įrodytas 3 640 749 kg dyzelinio kuro išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos ir pristatymo galutiniam dyzelinių degalų pirkėjui kitos ES valstybės narės PVM mokėtojui faktas, todėl Įmonei pagrįstai ir teisėtai buvo priskaičiuotas importo PVM.

Dyzelinių degalai (3 640 749 kg), kurie pareiškėjos buvo parduoti Lenkijos ir Slovakijos įmonėms, pagal gabenimo dokumentus turėjo būti iškrauti akciziniuose sandėliuose, tačiau buvo nustatyta, kad jie nepasiekė prekių gabenimo dokumentuose nurodytų gavėjų (akcizais apmokestinamų prekių sandėlių). Minėtų akcizais apmokestinamų prekių sandėlio statusą turinčių Lenkijos įmonių ir muitinės tarnybų antspaudai bei atsakingų darbuotojų parašai buvo suklastoti. Nustatyta, kad dalis pareiškėjos nuodytų Lenkijos ir Slovakijos įmonių, kurios pareiškėjai išrašė PVM sąskaitas faktūras, neapskaitė įsigytų iš pareiškėjos dyzelinių degalų, neįvykdė PVM prievolių. Minėtos įmonės veiklos nevykdė ir buvo naudojamos kaip priedangos įmonės sandoriuose su pareiškėja. Šie faktai paneigia pareiškėjos pateiktus CMR važtaraščius ir AAD bei e-AAD duomenis kaip įrodymus.

Pareiškėjos argumentai dėl Įmonės disponavimo teisės perdavimo Lietuvos akciziniame sandėlyje yra formalūs ir prieštarauja nustatytam faktui, kad prekės nebuvo patiektos kitose valstybėse narėse registruotiems PVM mokėtojams. Šie argumentai ir įrodymai patvirtina sutartinių santykių buvimą, Įmonės importuotų prekių perdavimą, tačiau nepatvirtina, kad šios prekės buvo realiai išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą valstybę narę ir patiektos kitoje valstybėse narėse registruotiems PVM mokėtojams.

Įmonės pateikti CMR važtaraščiai yra užpildyti neišsamiai, nepakankamai rūpestingai. Dažnai nebuvo nurodyta tikslaus krovinio iškrovimo adreso, nenurodytos prekių gavimo datos, prekes gavusių asmenų vardai, pavardės bei parašai. Komisijos nuomone, CMR važtaraščio užpildymas ir pateikimas be gavėjo patvirtinimo apie gautas prekes, negali patvirtinti prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę fakto. Todėl šie dokumentai negali būti vertinami, kaip patvirtinantys realų dyzelinio kuro pristatymą nurodytiems prekių gavėjams.

Muitinė nustatė, kad dalis 42 muitinės procedūrai deklaruotų degalų (50 769 kg) buvo išgabenta iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio, tačiau, nepasiekusi galutinio tikslo, buvo prarasta Lietuvos Respublikose viršijant natūralios netekties normas gabenant į kitą ES šalį arba dėl nenurodytų nenugalimos jėgos aplinkybių. Dėl to buvo padaryta išvada, kad dalis degalų nepasiekė galutinio gavėjo ir nebuvo išgabenta iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Pagal PVM įstatymo 3 str. 3 dalį, pareiga sumokėti importo PVM atsiranda, kai prekės yra importuojamos į Lietuvos Respubliką. Kadangi importuoti degalai buvo prarasti Lietuvos Respublikos teritorijoje, Muitinė pagrįstai priskaičiavo pareiškėjai importo PVM, taikant standartinį 21 proc. tarifą už viso prarasto dyzelinio kuro kiekį.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinė atsiliepime į skundą nesutiko su pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais ir prašė jį atmesti, paaiškindama, kad 2013-11-15 Muitinė atliko pakartotinį teminį UAB „Metoil“ ūkinės komercinės veiklos patikrinimą, susijusių su muitų teisės taikymu. Patikrinimo metu nustatyta, kad Įmonė turėjo išgabenti prekes Lenkijos, Slovakijos ir Kipro įmonėms, tačiau prekių pristatymą patvirtinančių dokumentų nepateikė. Lenkijos ir Slovakijos mokesčių administratoriai pateikė informaciją, remiantis kuria nustatyta, kad nurodytų šalių įmonės prekių negavo, o po muitinio įforminimo, Įmonė parduodavo prekes kitiems, muitinės deklaracijoje nenurodytiems, subjektams arba fiktyvioms įmonėms. Pareiškėja, pasirinkusi 42 muitinės procedūrą, nevykdė PVM įstatymo 35 straipsnyje ir Taisyklėse nustatytų reikalavimų.

Kauno apygardos teismas 2014-01-24 nutartimi iškėlė UAB „Metoil“ bankroto bylą. Muitinė pateikė bankrutuojančios UAB „Metoil“ administratoriui finansinį reikalavimą 4 269 736,00 Lt sumai. Ši suma susidarė, pareiškėjai neįvykdžius mokestinės prievolės, apskaičiuotos Ataskaitoje. Bankroto byloje Kauno apygardos teismas patvirtino 823 131 Lt kreditorinį reikalavimą, su kuriuo Įmonė sutiko. Dėl kitos reikalavimo dalies byla sustabdyta, kol bus išspręstas mokestinis ginčas.

Muitinės procedūra 4200 numato režimą, kuriuo prekės atleidžiamos nuo importo PVM, jeigu jos bus išgabenamos į kitą valstybę narę. PVM mokėtinas paskirties valstybėje narėje. Sprendžiant ar šios procedūros buvo laikomasi tinkamai, svarbu nustatyti, ar jos buvo išgabentos į kitą ES valstybę narę per vieno mėnesio laikotarpį ir ar prekės nepakliuvo į bendrijos rinką, išvengiant apmokestinimo PVM. Vadovaujantis PVM įstatymo 56 str. 1 dalimi, PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą, privalo įrodyti, kad asmuo, kuriam prekės yra išgabenamos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Remiantis ESTT praktika, prekės įsigijimas ir tiekimas Bendrijos viduje yra atleidžiamas nuo PVM, tik kai pirkėjas įgyja teisę disponuoti preke kaip savo, o tiekėjas nustato, kad ši prekė buvo išsiųsta ir išgabenta į kitą valstybę narę ir po šio išsiuntimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje. Prekių tiekėjas turi pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus.

LVAT laikosi pozicijos, kad prekė gali būti neapmokestinama PVM, jeigu yra įvykdytos visos Taisyklių 4 punkte nurodytos sąlygos, o kilus abejonėms, ar prekė tikrai išgabenta iš Lietuvos, įrodymus privalo pateikti importuotojas. Savo ruožtu, mokesčių administratorius turi diskreciją nuspręsti ar konkrečiu atveju pakanka įrodymų.

Pareiškėjas nepateikė nenuginčijamų įrodymų, kad visi degalai buvo išgabenti į kitą ES valstybę narę. CMR važtaraštis yra pagrindinis įrodymas, patvirtinantis tarptautinės krovinių vežimo sutarties sudarymą ir krovinių perėjimą vežėjo dispozicijon (CMR konvencijos 9 straipsnis). Ginčo atveju, CMR važtaraščiai užpildyti nerūpestingai, trūksta rekvizitų, kurie patvirtintų, kad parduotas dyzelinis kuras buvo pristatytas į paskirties vietą, o prekių pirkėjai nedeklaravo minėtų prekių įsigijimo.

Komisija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatavo, kad Lenkijoje ir Slovakijoje registruoti ūkio subjektai, kuriems pareiškėja išrašė PVM sąskaitas faktūras ir kuriuos nurodė CMR važtaraščiuose prekių gavėjais, neapskaitė prekių įsigijimo, nevykdė mokestinių prievolių ir yra nerandami jų registruotose vietose. Nustatyti faktai paneigia pareiškėjos pateiktus duomenis kaip įrodymus. Prekės gavimas kitoje valstybėje narėje nėra patvirtintas, todėl nėra įvykdyta viena iš 42 muitinės procedūros taikymo sąlygų.

Nesutiktina su pareiškėjos argumentais, susijusiais su prarasto Lietuvos Respublikos teritorijoje dyzelinio kuro apskaičiavimu ir apmokestinimu. Pagal PVM įstatymo 3 str. 3 dalį, PVM objektas yra prekių importas, kai prekės laikomos importuojamos šalies teritorijoje. Tai yra pareiga sumokėti importo PVM atsiranda iš karto, kai prekės importuojamos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Muitinė nustatė, kad neįvykdyti PVM įstatymo 35 straipsnio bei Taisyklių 4.1 papunkčio reikalavimai, todėl importuotų prekių daliai taikytinas Taisyklių 6 punkto reikalavimas ir jos turi būti apmokestinamos importo PVM, taikant standartinį tarifą.

Muitinė vadovavosi Lenkijos Respublikos mokesčių administratoriaus pateiktais paaiškinimais, kuriais nebuvo pagrindo abejoti. Mokestinė prievolė negali priklausyti nuo tam tikrų juridinių faktų, nustatinėjamų užsienio valstybėje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Todėl turi būti atmestas pareiškėjos argumentas, kad dyzelinio kuro pirkėjų dokumentų suklastojimo atvejai nėra patvirtinti teismo sprendimu.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilęs dėl Muitinės 2014-04-14 patikrinimo ataskaitos Nr. 4VM320034M, ją patvirtinusio Muitinės departamento 2014-11-14 sprendimo Nr. 1A-590 ir Komisijos 2015-03-31 sprendimo Nr. S-44(7-238/2014) dalies, kuria patvirtinta Muitinės departamento sprendimo dalis dėl nurodymo sumokėti 755 590 Eur importo PVM, 254 233 Eur delspinigius ir 226 677 Eur baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Muitinė atliko teminį pakartotinį UAB „Metoil“ ūkinės komercinės veiklos, apskaitos ir finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su importuojamomis prekėmis laikotarpiu nuo 2010-04-01 iki 2012-07-31. Patikrinimo metu buvo tikrinami Įmonės dokumentai, susiję su prekėmis, kurių importui į kitą valstybę taikomas atleidimas nuo PVM, išleidžiant į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu. 2014-04-14 Muitinė pateikė Ataskaitą, kurioje įvardinta, kad UAB „Metoil“ nepagrįstai taikė 42 muitinės procedūrą ir PVM lengvatą 5 690 012 kg dyzelinių degalų kiekiui ir taip pažeidė PVM įstatymo 35 straipsnio bei Taisyklių 4.1, 4.3, 4.4 ir 4.5 papunkčių nuostatas. Dėl to buvo nuspręsta įregistruoti pareiškėjai mokestinę prievolę muitinei: 2 608 902 Lt importo PVM, 882 077 Lt delspinigių, 782 671 Lt baudos. Muitinė nustatė šiuos pažeidimus: 1) 50 769 kg dyzelinio kuro buvo išgabenta iš Lietuvos akcizinio sandėlio ir prarasta Lietuvos Respublikos teritorijoje, viršijant natūralios netekties normas, gabenant į kitą ES valstybę narę ar dėl nenugalimos jėgos aplinkybių; 2) nebuvo įrodyta, kad 3 640 479 kg degalų buvo išgabenta į kitas ES valstybes nares; 3) 1 419 938 kg dyzelinių degalų nebuvo išgabenta į kitas ES valstybes nares, o panaudota kitų naftos produktų gamybai; 4) 575 253 kg degalų buvo parduota Lietuvos Respublikoje registruotiems ūkio subjektams; 5) 3 573 kg dyzelinių degalų buvo neišgabenta į kitą ES valstybę narę per vieną mėnesį nuo importo datos. Muitinės 2014-10-03 sprendimu Nr. (11.10/04)-4ŪS-04 Ataskaita buvo patikslinta – vietoj 882 077 Lt buvo priskaičiuota 878 163 Lt delspinigių.

Nesutikdama su Ataskaitoje nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėja 2014-05-05 kreipėsi su skundu į Muitinės departamentą. Skunde nurodė, kad sutinka su 823 131 Lt Muitinės priskaičiuoto importo PVM, tačiau nesutinka su likusia 1 785 771 Lt importo PVM dalimi, bauda bei delspinigiais. Prašė panaikinti Ataskaitą ir nustatyti 823 131 Lt importo PVM, atleisti nuo delspinigių bei nuo baudos. Muitinės departamentas 2014-11-14 sprendimu Nr. 1A-590 pareiškėjos prašymo netenkino, Muitinės ataskaitą paliko nepakeistą.

Šį sprendimą 2014-11-24 pareiškėja apskundė Komisijai.

Komisija 2015-03-31 sprendimu Nr. S-44(7-238/2014) patvirtino Muitinės departamento 2014-11-14 sprendimo Nr. 1A-590 dalį dėl nurodymo sumokėti 755 590 Eur importo PVM, 254 333 Eur delspinigius, 226 677 Eur baudą. Taip pat nusprendė atleisti pareiškėją nuo 92 137 Eur PVM delspinigių mokėjimo, tačiau neatleisti pareiškėjos nuo 162 196 Eur PVM delspinigių bei 226 677 Eur baudos mokėjimo.

Pareiškėja skunde teismui nurodė, kad sutinka su dalimi aplinkybių, nustatytų pakartotinio patikrinimo metu ir užfiksuotų Ataskaitoje. Todėl šioje byloje bus nagrinėjamas klausimas, kilęs dėl šių pažeidimų nustatymo pagrįstumo: dėl 3 640 479 kg degalų, kurių išgabenimo į kitas ES valstybes nares nepatvirtino kitų ES valstybių narių institucijos ir dėl 50 769 kg dyzelinio kuro, išgabento iš Lietuvos akcizinio sandėlio ir prarasto Lietuvos Respublikos teritorijoje, viršijant natūralios netekties normas, gabenant į kitą ES valstybę narę ar dėl nenugalimos jėgos aplinkybių.

Šiam ginčui aktualus yra PVM įstatymo 35 straipsnis, nustatantis pagrindines apmokestinimu PVM taisykles prekėms, importuojamoms ir tiekiamoms į kitą ES valstybę narę. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad importo PVM neapmokestinamos importuojamos prekės, jeigu importo metu žinoma, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę pagal šio Įstatymo VI skyriaus nuostatas apmokestinamas taikant 0 proc. PVM tarifą. To paties įstatymo 2 dalyje taip pat nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos, jeigu importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, o prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip vienas mėnuo nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio Įstatymo 14 str. 12 arba 13 dalyse, dienos. Dėl objektyvių aplinkybių gali būti nustatytas ir ilgesnis išgabenimo terminas. Analogiškos sąlygos nustatytos ir Taisyklių 4.1 – 4.5 papunkčiuose, pridėjus papildomą sąlyga – importuotojas kitos valstybės narės PVM mokėtojui tiekia tas pačias prekes, kurias importavo į šalies teritoriją (Taisyklių 4.4 papunktis). Būtina pažymėti, kad vadovaujantis Taisyklių 4 punktu, importuojamos prekės neapmokestinamos PVM, tik jeigu įvykdomos visos 4.1 – 4.5 papunkčiuose nurodytos sąlygos.

Pareiškėja nesutiko, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti 0 proc. PVM tarifą. Sąlygos taikyti minėtą PVM tarifą įtvirtintos PVM įstatymo 49 str. 1 dalyje. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad 0 proc. PVM tarifu apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Šioje byloje ginčas kilo dėl to, kad Muitinė nepripažino, jog pareiškėja įgyvendino PVM 49 str. 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, atsižvelgdama į aplinkybę, kad Įmonė nepateikė pakankamų įrodymų, jog prekės (3 640 479 kg dyzelinio kuro) buvo tiekiamos kitose valstybėse narėse įregistruotiems PVM mokėtojams ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę.

PVM įstatymo 56 str. 1 dalyje nustatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Taisyklių 9 punkte nustatyta, jog dokumentais, įrodančiais, kad prekės išgabentos į kitą valstybę narę, gali būti prekių gabenimo dokumentai, prekių tiekimo ir gabenimo paslaugų teikimo sutartys, PVM sąskaitos faktūros, apmokėjimų dokumentai ar kiti dokumentai, įrodantys prekių išgabenimo į kitą valstybę narę faktą.

PVM įstatymo 56 str. 5 dalyje nustatyta, kad mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 proc. PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. LVAT, aiškindamas šią teisės normą, nurodė, kad nors fakto, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, įrodinėjimo pareiga tenka mokesčio mokėtojui, tačiau sprendžiant mokestinį ginčą dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumo, pagal PVM įstatymo 56 str. 5 dalies nuostatas yra reikšmingi ne tik mokesčio mokėtojo pateikti įrodymai, bet ir mokesčio administratoriaus iniciatyva surinkti įrodymai (LVAT 2014-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1257/2014, 2012-09-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1890/2012).

Iš Ataskaitos ir skundžiamų Muitinės departamento bei Komisijos sprendimų matyti, jog esminis pagrindas, dėl kurio buvo suabejota pareiškėjos pateiktų įrodymų patikimumu, buvo Lenkijos bei Slovakijos mokesčių administratorių pateikti duomenys. Minėtų valstybių kompetentingos institucijos nustatė, kad Įmonės gabenti dyzeliniai degalai nepasiekė prekių gabenimo dokumentuose nurodytų gavėjų (akcizais apmokestinamų prekių sandėlių), minėtų akcizais apmokestinamų prekių sandėlio statusą turinčių Lenkijos įmonių, o Muitinės tarnybų antspaudai bei atsakingų darbuotojų parašai, esantys ant dalies akcizais apmokestinamų prekių gabenimo dokumentų, buvo suklastoti. Taip pat patvirtino, jog Lenkijoje ir Slovakijoje registruoti subjektai („Zervan“ S.R.O., „Kornet trade“ Sp.zo.o., „Petrol station“ s.c, „Energy eco“ Sp.zo.o., „Rynek 13“ Sp.zo.o., „Wrociawska izba petrochemiczna“ Sp.zo.o., „Centrum szkoleniovve Perfecto“ Sp.zo.o.), kuriems Įmonė išrašė PVM sąskaitas faktūras ir kuriuos nurodė CMR važtaraščiuose prekių gavėjais, neapskaitė dyzelinių degalų įsigijimų iš Įmonės, neįvykdė PVM prievolių, nerandami jų registruotose veiklos vietose. Todėl buvo padaryta išvada, kad minėtos įmonės nevykdė realios ūkinės komercinės veiklos. Teismo vertinimu, ši aplinkybė yra esminė, lėmusi sprendimą nepripažinti pareiškėjos pateiktų įrodymų pakankamais pagrįsti 0 proc. PVM tarifo taikymą.

Pareiškėja sutiko su Muitinės nustatyta aplinkybe, kad dalis pateiktų CMR važtaraščių buvo užpildyti neapdairiai, tačiau laikosi pozicijos, kad jos pateikti AAD turi būti laikomi pakankamais prekių išgabenimą iš Lietuvos teritorijos patvirtinančiais įrodymais. Anot pareiškėjos, šiuo atveju CMR važtaraščiai nepagrįstai buvo pripažinti svarbiausiais įrodymais. Kaip jau buvo minėta, iš Komisijos bei Muitinės departamento sprendimų matyti, kad esminė aplinkybė, dėl kurios buvo nepripažintas prekių išgabenimo faktas, yra Lenkijos bei Slovakijos kompetentingų institucijų pateikta informacija. Pasisakydama dėl CMR važtaraščių, Komisija akcentavo netinkamą jų užpildymą, kaip aplinkybę, leidžiančią abejoti šių įrodymų patikimumu. Tačiau galutinę išvadą dėl CMR važtaraščių patikimumo padarė, įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir Lenkijos bei Slovakijos kompetentingų institucijų pateiktą medžiagą. Tai matyti iš tokių Komisijos išvadų kaip: „minėtos įmonės realios veiklos nevykdė ir buvo naudojamos kaip priedangos įmonės sandoriuose su Bendrove. Atitinkamai, nustatyti faktai akivaizdžiai paneigia Bendrovės pateiktus CMR važtaraščiuose ir AAD-e bei e-AAD-e duomenis kaip įrodymus“ ir „pateikti gabenimo dokumentai, juos vertinant kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, negali būti pripažinti dokumentais, patvirtinančiais realų dyzelinio kuro pristatymą nurodytiems prekių gavėjams. Tuo labiau, kad ginčo byloje, kaip minėta, yra nustatytos aplinkybės, jog Bendrovės PVM sąskaitose faktūrose ir gabenimo dokumentuose nurodyti pirkėjai nedeklaravo dyzelinio kuro įsigijimo“. Teismas sutinka su tokiu Komisijos įrodymų vertinimu. Pasinaudojusi PVM įstatymo 56 str. 5 dalyje nustatyta teise rinkti įrodymus, Muitinė iš Lenkijos bei Slovakijos kompetentingų institucijų gavo pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nurodytas aplinkybes paneigiančius duomenis. Įvertinusi šių įrodymą visumą, Muitinė padarė pagrįstą išvadą, jog negalima pripažinti, kad pareiškėjos pateikti įrodymai pagrindžia prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos faktą. Todėl pareiškėjos argumentas, jog Komisija nepagrįstai nepripažino jos pateiktų AAD, kaip tinkamų įrodymų, yra nepagrįstas.

Pareiškėja skunde argumentavo, kad Įmonė elgėsi sąžiningai, nežinojo ir negalėjo žinoti apie dyzelinio kuro pirkėjų galimus sukčiavimo atvejus. Todėl, anot pareiškėjos, ji tinkamai vykdė PVM įstatymo 49 str. 1 dalyje įtvirtintas sąlygas ir turėtų būti atleidžiama nuo importo PVM mokėjimo. Pareiškėja skunde rėmėsi ESTT praktika, pagrindžiančia jos argumentus, kad iš Įmonės negali būti reikalaujama įrodyti, jog pirkėjai tinkamai vykdė mokestines prievoles, ar nedalyvavo PVM sukčiavime. Taip pat praktika, kurioje nustatytos išimtys, leidžiančios atsisakyti taikyti atleidimą nuo PVM, prekes tiekiant Bendrijos viduje.

Pareiškėjos minėtose ESTT byloje Nr. C‑285/09 R bei byloje Nr. C-273/11 Mecsek-Gabona Kft. nustatytos išimtys, leidžiančios ES valstybėms narėms nukrypti ESTT suformuoto paskirties vietos principo ir suteikiančios teisę prekių išgabenimo valstybės narės mokesčių administratoriui apmokestinti PVM prekių tiekimą į kitą valstybę. ESTT byloje C‑285/09 R išaiškino, kad minėta išimtis gali būti taikoma, kuomet prekės iš tikrųjų buvo tiekiamos Bendrijos viduje, tačiau tiekdamas tiekėjas nuslėpė tikrojo įgijėjo tapatybę, kad šis galėtų išvengti PVM mokėjimo. Tuo tarpu byloje Nr. C-273/11 konstatuota, kad išimtis gali būti taikoma, kuomet nustatoma, kad atitinkamas apmokestinamasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įtrauktas į įgijėjos atliekamą sukčiavimą, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų šio sukčiavimo. Anot pareiškėjo, šios aplinkybės privalėjo būti vertinamos, sprendžiant dėl atsisakymo taikyti atleidimą nuo importo PVM.

Teismas nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl prekės išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos fakto įrodymų pakankamumo. Pažymėtina, kad Lenkijos bei Slovakijos mokesčių administratoriai nustatė ne tik aplinkybę, kad pareiškėjos nurodyti pirkėjai nesumokėjo importo PVM ir ne tik šia aplinkybę rėmėsi darydami išvadas. Be šios aplinkybės buvo nustatyta ir tai, kad dalis pareiškėjos nurodytų ūkio subjektų veiklos nevykdo, kad prekės nebuvo apskaitytos, kad Lenkijoje bei Slovakijoje esantys akcizais apmokestinamų prekių sandėliai nepatvirtino šių prekių gavimo fakto. Šiomis aplinkybėmis siekiama pabrėžti ne tai, kad Įmonė dalyvavo sukčiavime ar elgėsi nesąžiningai, o tai, kad negalima be abejonės teigti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Iš įmonės nebuvo reikalaujama pateikti įrodymus, kad ji ar Lenkijoje bei Slovakijoje esantys pirkėjai tinkamai vykdė mokestines prievoles, nedalyvavo sukčiavimo schemoje, o pateikti papildomus įrodymus, pagrindžiančius, kad prekės yra išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Todėl, teismo vertinimu, šie pareiškėjos argumentai nagrinėjamu atveju neturi lemiamos reikšmės.

Įvertinus byloje pateiktą medžiagą matyti, kad Muitinė, nustačiusi, kad pareiškėja pardavė dyzelinį kurą ne tik deklaracijose nurodytiems 8 gavėjams, bet dar 18 nenurodytų gavėjų (tarp kurių buvo trys Lietuvos įmonės), konstatavo, jog importo metu pareiškėjai nebuvo žinoma, kur bus išgabentos prekės. Skunde pareiškėja argumentavo, kad teisės aktuose įtvirtintos atleidimo nuo importo PVM sąlygos nėra siejamos su prievole importo deklaracijoje nurodyti įvardinti prekių pirkėją. Taip pat Įmonė nurodė, kad turėjo sudariusi sutartis su dyzelinio kuro pirkėjais, kas reiškia, jog deklaravimo metu buvo žinoma, kad prekės skirtos išgabenti į kitas ES valstybes nares.

Vadovaujantis PVM įstatymo 35 str. 1 dalimi ir Taisyklių 4.1 papunkčiu, viena iš privalomų sąlygų atleisti importuotą prekę nuo importo PVM yra išankstinis žinojimas, kad tos pačios prekės yra skirtos išgabenti ir bus išgabenamos į kitą ES valstybę narę. Taip pat Pildymo instrukcijos 27.49.1.7. papunktyje (iki 2013-03-01 galiojusi redakcija) buvo nurodyta, kad Bendrojo administracinio dokumento 44 langelyje turi būti įrašomas taip pat ir asmens – prekių gavėjo pridėtinės vertės mokesčių mokėtojo kodas, suteiktas ES valstybės narės kompetentingos institucijos, jeigu išleidžiamos į laisvąją apyvartą ir importuojamos vidaus vartojimui ne Bendrijos prekės, kurios pagal PVM įstatymo 35 straipsnį atleidžiamos nuo pridėtinės vertės mokesčio. Įvertinus šį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad importo metu turi būti žinoma, kokiam kitos valstybės narės PVM mokėtojui prekė bus tiekiama po muitinio įforminimo. Teismo vertinimu, nežinant konkretaus importuotas prekes pirksiančio subjekto negalima užtikrintai teigti, kad jos bus išgabentos į konkrečią ES valstybę narę. Priešingai aiškinant šias teisės normas, būtų sudaromos sąlygos iš anksto deklaruoti importuotas prekes pagal 42 muitinės procedūrą, dar nesuradus būsimo pirkėjo kitoje ES valstybėje narėje. Kaip teisingai akcentavo Muitinės departamentas ir Komisija, PVM įstatymo 35 straipsnyje įtvirtina atleidimo nuo importo PVM lengvata, viena vertus, užkerta kelią dvigubam apmokestinimui, kai importuojamos tos pačios prekės tuoj pat tiekiamos kitos valstybės narės apmokestinamajam asmeniui, tačiau, kita vertus, griežtos importo PVM lengvatos taikymo sąlygos turi užkirsti kelią importuojamų prekių neapmokestinimui.

Taip pat vadovaujantis Komisijos Reglamento Nr. 2454/93 1993-07-02 išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2313/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, 199 str. 1 dalimi, nepažeidžiant galimo baudžiamojo pobūdžio nuostatų taikymo, pateikus muitinės įstaigai deklaranto ar jo atstovo pasirašytą deklaraciją arba tranzito deklaraciją, pateiktą naudojantis elektroninio duomenų apdorojimo priemonėmis, deklarantas ar jo atstovas pagal galiojančias nuostatas tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Panaši nuostata įtvirtinta ir Pildymo instrukcijos 34.1 papunktyje – pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą eksporto arba importo deklaraciją, asmuo, kuriuo vardu deklaruojamos prekės tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Iš šių teisės normų matyti, kad importo deklaracijoje įmonė turi pateikti teisingus, tuo metu jai žinomus duomenis. Nagrinėjamu atveju pareiškėja importuotą dyzelinį kurą pardavė deklaracijoje nenurodytiems pirkėjams. Todėl, teismo vertinimu, negalima sutikti, kad Įmonė, importuodama dyzelinį kurą, žinojo konkrečius jo pirkėjus kitose ES valstybėse narėse. Įvertinęs šias aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pagrįstai buvo konstatuota, jog pareiškėja neįvykdė Taisyklių 4.1 papunktyje numatytos atleidimo nuo importo PVM sąlygos.

Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad sprendžiant dėl prarasto dyzelinio kuro kieko apmokestinimo, nepagrįstai nesivadovauta Kuro natūralios netekties normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010-07-16 įsakymu Nr. 1-207, 6 punktu. Minėtoje teisės normoje nustatyta, kad kuro, gabenamo geležinkelio ir automobilių cisternomis, tanklaiviais ar kitomis transporto priemonėmis iš (į) Lietuvoje įregistruoto akcizais apmokestinamų prekių sandėlio į (iš) kitoje Europos Sąjungos šalyje įregistruoto akcizais apmokestinamų prekių sandėlio ir (ar) tarp Lietuvoje įregistruotų akcizais apmokestinamų prekių sandėlių (įskaitant ir tiesioginio pristatymo vietą), bendra netekties ir nuokrypio norma (įskaitant natūralią netektį ir matavimo priemonių paklaidą) nustatoma ne didesnė kaip ±0,5 proc. krovinio masės arba tūrio, nurodytų akcizais apmokestinamų prekių gabenimo, taikant akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimą, dokumente. Pareiškėja neginčija šios dyzelinio kuro dalies apmokestinimo PVM pagrįstumo, tačiau laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju importo PVM turėjo būti apskaičiuotas nuo prarasto kuro tūrio, iš jo atėmus leistiną paklaidą, o ne nuo viso prarasto kuro tūrio.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog Muitinė nustatė, kad 50 769 kg 42-ajai muitinės procedūrai deklaruotų dyzelinių degalų buvo išgabenta iš akcizais apmokestinamų prekių sandėlio Kalnėnuose, tačiau, nepasiekus galutinio gavėjo, buvo prarasti Lietuvos Respublikoje, viršijant natūralios netekties normas, gabenant į kitą ES šalį arba dėl neįrodytų nenugalimos jėgos aplinkybių. Muitinė praradimus nustatė pagal Įmonės akcizų deklaracijų (forma FR0630S) duomenis, Įmonės akcizinio sandėlio Nr. LTOA09280390S naftos produktų, bioproduktų apskaitos žurnalo Nr. 4684193 duomenis, 42-osios muitinės procedūros vykdymo apskaitos duomenis bei dyzelinio kuro trūkumų duomenis, pateiktus AAD ir e-AAD, bei informaciją, esančią akcizų informacinės sistemos ataskaitose J 10.2 ir J20.2 (kurių tikrumo Įmonė neginčija), dėl ko padarė išvadą, jog dalis akcizinių dyzelinių degalų nepasiekė galutinio gavėjo ir nebuvo išgabenta iš Lietuvos teritorijos. Todėl buvo pritaikytas standartinis 21 proc. importo PVM.

Vadovaujantis PVM įstatymo 3 str. 3 dalimi, importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal šio įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Taip pat pagal to paties įstatymo 12³ str. 1 dalį, ne Europos Sąjungos prekės laikomos importuotomis šalies teritorijoje, jeigu šios prekės yra šalies teritorijoje tuo metu, kai jos įvežamos į Europos Sąjungos teritoriją, išskyrus atvejus, kai įvežtos į Europos Sąjungos teritoriją ne Europos Sąjungos prekės ne išleidžiamos laisvai cirkuliuoti, o pateikiamos laikinajam saugojimui muitinės prižiūrimose laikino prekių saugojimo vietose, įvežamos į laisvąją zoną ar padedamos į laisvąjį sandėlį, joms įforminama muitinio sandėliavimo, muitinės prižiūrimo perdirbimo, laikinojo įvežimo perdirbti neapmokestinant importo muitais, laikinojo įvežimo visiškai neapmokestinant importo muitais ar išorinio tranzito muitinės procedūra. Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiga sumokėti importo PVM atsiranda iš karto, kai prekės importuojamos į Lietuvos Respublikos teritoriją, jeigu nėra PVM įstatymo 12³ straipsnyje numatytų išimčių.

Nagrinėjamu atveju, Įmonė pagal 53 muitinės deklaracijas importo metu deklaravo dyzelinio kuro kiekį, tame tarpe ir 50 769 kg, kurį vėliau nurodė praradusi. Minėtas kiekis dyzelinio kuro buvo prarastas Lietuvos Respublikos teritorijoje, jį gabenant iš Kalnėnuose esančio akcizais apmokestinamo prekių sandėlio numatytam prekių gavėjui, t. y. po teisės aktuose apibrėžto prekių importavimo momento. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą dėl pareigos sumokėti importo PVM atsiradimo momento ir į nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad importo PVM pagrįstai buvo skaičiuojamas už prarastą, importo metu deklaruotą, dyzelinio kuro kiekį, neatėmus leistinos natūralios netekties normos. Todėl, teismo vertinimu, konstatavus Taisyklių 4.1. papunkčio pažeidimą, standartinis 21 proc. importo PVM pagrįstai buvo apskaičiuotas už visą prarasto dyzelinio kuro kiekį (50 769 kg).

Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad Muitinė, rengdama Ataskaitą, nesilaikė procedūrinių normų – nustatytų pažeidimų nepagrindė tyrimo metu surinktais dokumentais bei neįvardino, kuriais dokumentais remiantis buvo priskaičiuota importo PVM, bauda bei delspinigiai. Taip buvo pažeista pareiškėjos teisė į gynybą. Dėl to, anot pareiškėjos, Ataskaita neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) ir Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme nustatytų imperatyvių reikalavimų, todėl naikintina.

VAĮ 8 straipsnyje nustatyti bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui. Minėto straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taip pat, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str. 1 d. 3 punktą, skundžiamas administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Specialūs reikalavimai muitinės atliekamo patikrinimo ataskaitai yra įtvirtinti Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklėse, patvirtintose Muitinės departamento direktoriaus 2008-06-11 įsakymu Nr. 1B-407. Minėto teisės akto 63.5 papunktyje įtvirtintas reikalavimas nustatytą pažeidimą pagrįsti konkrečiais įrodymais (buhalterinės apskaitos sąskaitų, registrų, sutarčių, sąskaitų faktūrų, kvitų ar kitų dokumentų kopijomis, lentelėmis ir pan.), kurie pridedami prie Ataskaitos (1-ojo ir 2-ojo egzempliorių) kaip priedai ir numeruojami. Prie aprašomo pažeidimo turi būti daroma nuoroda į atitinkamą tai patvirtinantį priedą (jei yra, nurodomas jo numeris). Tais atvejais, kai nustatytiems pažeidimams pagrįsti yra naudojami dokumentai, kuriuose pateikiami duomenys apie kitus asmenis, ši informacija aprašoma Ataskaitoje ir minėti dokumentai pridedami prie Ataskaitos, jei vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 38 ir 39 straipsnių nuostatomis tokie duomenys (informacija) apie asmenį gali būti skelbiami. Priešingu atveju turi būti gautas rašytinis minėto kito asmens prašymas arba sutikimas, kad informacija apie jį būtų paskleista (paskelbta tikrintam asmeniui). Iš kitų šaltinių gauti ir skelbtini dokumentai pridedami prie tikrintam asmeniui ir teritorinei muitinei, kurios tikrintojas atliko patikrinimą, skirtų Ataskaitos egzempliorių. Negavus tokio sutikimo arba prašymo, prie Ataskaitos (1-ojo ir 2-ojo egzempliorių) pateikiama susisteminta informacija, neidentifikuojant duomenų šaltinio.

Nagrinėjamu atveju teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad Ataskaitoje nustatyti pažeidimai ir priskaičiuotos importo PVM ir su juo susijusios sumos nebuvo pagrįsti objektyviais dokumentais. Spręsdama dėl Įmonei priskaičiuoto importo PVM, Muitinė vadovavosi Įmonės apskaitos dokumentais bei iš Lenkijos ir Slovakijos kompetentingų institucijų gauta informacija. Ataskaitoje padarytos išvados paremtos būtent šiais dokumentais, konkrečiai juos įvardijant. Ataskaitoje taip pat buvo pateikta susisteminta kompetentingų Lenkijos bei Slovakijos institucijų pateikta informacija apie minėtų valstybių narių mokesčių mokėtojus.

Pažymėtina, kad Muitinės nustatyti pažeidimai detaliai nurodyti Ataskaitos 2 priede. Muitinė Ataskaitoje bei 2014-10-03 sprendime Nr. (11.10/04)-4ŪS-04 nurodė faktines aplinkybes ir teisės aktus, kuriais vadovaujantis buvo paskirta bauda bei apskaičiuoti delspinigiai. Todėl teismas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad patikrinimo metu nustatyti pažeidimai, Ataskaitoje nurodytas mokėtinas importo PVM, bauda bei delspinigiai buvo nepagrįsti tyrimo metu surinktais dokumentais.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Muitinė, Muitinės departamentas bei Komisija tinkamai įvertino faktines aplinkybes, pritaikė teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad BUAB „Metoil“ neįvykdė visų Taisyklių 4 punkte įtvirtintų sąlygų ir todėl nagrinėjamu atveju negalėjo būti atleidžiama nuo importo PVM mokėjimo. Taip pat Įmonei pagrįstai buvo priskaičiuotas PVM už Lietuvos Respublikos teritorijoje prarastą dyzelinio kuro kiekį.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjos BUAB „Metoil“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Arūnas Kaminskas