Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės A. V. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutarties, kuria netenkintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės A. V. skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto Penktojo skyriaus prokurorės R. D. 2015 m. kovo 4 d. nutarimo atmesti skundą panaikinimo, bei susipažinusi su medžiaga Nr. 17-At-00295-15,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. sausio 16 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūra perdavė Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Kriminalinės policijos skyriui UAB "(duomenys neskelbtini)" akcininko M. V. pareiškimą, kuriame prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą dėl automobilio Rover 825 (v. n. (duomenys neskelbtini) kompresoriaus CS20 150/450 CART su priedais ir pramoninės siuvimo mašinos galimo pasisavinimo. Jame M. V. nurodė, kad jis 2013 m. rugpjūčio 23 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)" direktoriaus pareigų atleido S. J.. Nuo tos dienos S. J. piktybiškai vengia grąžinti įmonei priklausantį automobilį Rover 825 (valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kompresorių su priedais ir siuvimo mašiną.

2015 m. sausio 26 d. Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK Kriminalinės policijos skyriaus vyresnysis tyrėjas S. J. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą motyvuodamas tuo, kad pareiškime nurodytos aplinkybės atitinka civilinius teisinius santykius, dėl kurių kylantys ginčai turi būti sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Šis nutarimas apskųstas prokurorui.

2015 m. kovo 4 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorė R. D. M. V. skundą atmetė. Nutarime pažymėjo, kad medžiagoje surinktais duomenimis nustatyta, jog M. V. ir S. J. buvo UAB "(duomenys neskelbtini)" bendrasavininkai. Kiekvienas jų turėjo po 50 procentų įmonės akcijų. Todėl visi M. V. skunde išdėstyti nesutarimai ir ginčai su S. J. turi būti sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Prokurorė nutarime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė, kaip paskutinė priemonė, kuria galima užkirsti kelią teisės pažeidimams, esant visoms sąlygoms ir galimybėms taikyti švelnesnę atsakomybės rūšį, neturi būti taikoma. Nutarimas apskųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui.

2015 m. kovo 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas nutartimi skundą atmetė, konstatavęs, jog turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo klausimas pirmiausia turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Nurodė, kad iš tyrimo medžiagos matyti, kad tarp UAB "(duomenys neskelbtini)" ir S. J. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, šią aplinkybę patvirtina tai, kad M. V. ir S. J. buvo UAB "(duomenys neskelbtini)" bendrasavininkai, taip pat pokalbio tarp šių asmenų, įvykusio 2014 m. lapkričio 17 d., išklotinė, iš kurios matyti, kad buvę UAB "(duomenys neskelbtini)" savininkai ginčijasi dėl neteisėtai valdomo įmonės turto.

A. V. skundu Vilniaus apygardos teismui prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartį ir įmonės pareiškimą perduoti nagrinėti iš naujo. Teigia, kad nutartis atsisakyti tenkinti skundą yra nepagrįsta. Nurodo, kad S. J. 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu buvo atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. K. (duomenys neskelbtini)) pareigų, tačiau neperdavė įmonei turto: automobilio Rover 825 (v. n. (duomenys neskelbtini) kompresoriaus, siuvimo mašinos. Už kompresoriaus grąžinimą reikalauja (prievartauja) jam perduoti „busą“. Be to, automobilis Rover 825 (v. b. (duomenys neskelbtini) yra dingęs einant S. J. įmonės direktoriaus pareiga. Teigia, kad sutinka su teisėjo išvada, kad turto išreikalavimo iš neteisėto turto valdymo klausimas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, tačiau neaišku iš ko reikėtų išsireikalauti automobilį Rover, nes civilinio proceso tvarka surasti automobilio neįmanoma.

Atsiliepimas į skundą nepateiktas.

Skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos BPK 168 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.).“

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011).

Kaip minėta, Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 policijos komisariato tyrėjas 2015 m. sausio 26 d. nutarimu, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu,168 straipsniu, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatavęs, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti nagrinėjami civilinio proceso tvarka.

Vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu baudžiamasis procesas yra negalimas, jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pažymėtina, jog minėta įstatymo nuostata reiškia, kad arba visai nebuvo jokio įvykio, apie kurį buvo pateikta informacija kaip apie nusikalstamą veiką, arba įvykis, pasireiškęs priešingu teisei elgesiu, yra buvęs, bet to įvykio negalima laikyti nusikalstama veika, arba buvo įvykis be niekieno kaltės.

Pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsiranda tik tada, kai savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašioje byloje Nr. 2K-P-267/2011 yra pasisakęs, jog nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami, kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Analizuojant skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą matyti, kad M. V. ir S. J. buvo UAB "(duomenys neskelbtini)" bendrasavininkai. Kiekvienas jų turėjo po 50 procentų įmonės akcijų. Savo akcijų dalį S. J. 2010 m. spalio 25 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi perleido M. V., kuris tapo vieninteliu UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininku. S. J. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas ėjo nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. Automobilis Rover 825 (v. n. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklauso nuo 2010 m. gruodžio 27 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pramoninę siuvimo mašiną įsigijo 2011 m. kovo 22 d., kompresorių GS20 150/450 CAR – 2011 m. lapkričio 30 d. M. V. 2015 m. sausio 14 d. pareiškime bei skunduose nurodė, kad S. J. 2013 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu buvo atleistas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. K. (duomenys neskelbtini)) pareigų, tačiau neperdavė įmonei turto: automobilio Rover 825 (v. n. (duomenys neskelbtini) kompresoriaus, siuvimo mašinos; automobilis Rover 825 yra dingęs dar S. J. einant direktorius pareigas. S. J. rašytiniame paaiškinime teigia, kad automobilį pasiėmė M. V. draugas, o siuvimo mašinos ir kompresoriaus atvykusiam juos pasiimti M. V. neatidavė, nes jis su savim neturėjo priėmimo-perdavimo akto.

Tokiu būdu, iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad M. V. ir S. J. nepavyksta gražiuoju susitarti dėl siuvimo mašinos ir kompresoriaus, nuosavybės teise priklausančių UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžinimo įmonės savininkui po S. J. atleidimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigų bei, kad automobilis Rover 825 (v. n. (duomenys neskelbtini) yra dingęs (galimai neteisėtai paimtas ar atiduotas nenustatytam asmeniui) S. J. einant UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius pareigas. Visa tai rodo, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl buvusio įmonės direktoriaus S. J.: 1) turtinių prievolių netinkamo vykdymo, kai jam vadovaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“ dingo jam galimai patikėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas - automobilis Rover 825, tuo galimai įmonei padarant žalą; 2) turtinių prievolių nevykdymo – galimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančio turto: siuvimo mašinos ir kompresoriaus negrąžinimo teisėtam savininkui. Vertinant galimus civilinės teisės įstatymų normų pažeidimus, susijusius su neteisėtu svetimų daiktų valdymu bei patikėto turto neišsaugojimu, apylinkės teismas nutarime pagrįstai traktavo kaip pagrindą civiliniam ieškiniui, o ne baudžiamajam persekiojimui.

Apeliacinis teismas pažymi, jog turtiniai santykiai pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo dalykas. Atkreiptinas dėmesys, kad baudžiamąja atsakomybe pirmiausiai siekiama nubausti kaltą asmenį ir užkirsti kelią naujiems nusikaltimams, o civilinės atsakomybės tikslas yra pažeistų teisių atstatymas. Civiliniai teisiniai santykiai gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Tos sąlygos siejamos su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo ar pažeistos teisės atstatymo apsunkinimu. Sprendžiant teisinės atsakomybės rūšies klausimus svarbu, kad žalos atlyginimas civilinės teisės priemonėmis tampa problematiškas dėl kaltininko nemokumo, aktyvaus vengimo atlyginti žalą (slėpimasis ir pan.) ar kitų panašių priežasčių. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-549-2003, 2K-23-2004). Šiuo atveju civilinei atsakomybei svarbu, kad nebūtų kliūčių atstatyti pažeistas teises civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis be kriminalinės justicijos institucijų įsikišimo.

Vertinant pareiškėjo pažeistų teisių gynimo civiline tvarka perspektyvą, siekiant atriboti civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą, akivaizdu, jog pareiškėjos teisė gintis civilinio proceso tvarka nėra pažeista, nes dalis ginčo turo (siuvimo mašina ir kompresorius) nėra perleistas tretiesiems asmenims (sąžiningiems įgijėjams), taip pat nėra apsunkinta galimybė esant pagrindui išsiieškoti žalą dėl patikėto turo neišsaugojimo, nes nėra apsunkintas nei vienos asmenybės identifikavimas ar suradimas. Iš dalies su tuo sutinka ir pati pareiškėja, tik nežino kokiu būdu civiline tvarka gali apginti savo pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjai ir vien civilinėje teisėje numatytomis teisinėmis priemonėmis gali būti atstatytos pažeistos teisės.

Be to, nagrinėjant civilinę bylą paaiškėjus dalyvaujančio byloje ar kito asmens veiksmuose nusikaltimo požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 straipsnis).

Išnagrinėjus ir įvertinus pareiškėjos skundą, nėra jokio pagrindo daryti išvadai, kad pareiškėjos nurodomos galimai neteisėtos veikos, turi būti vertinamos kaip nusikalstamos. O nesant padarytai veikai, turinčiai nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalimi, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

pareiškėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės A. V. skundo netenkinti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.