Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algimantas Valantinas, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs S. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-20 nutarimo, kuriuo S. J. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., ir nubaustas 579 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. nubaustas už tai, kad 2014-08-12 apie 10.15 val., būdamas neblaivus – 1,91 promilių, vairavo kelių transporto priemonę - automobilį „Jaguar X-Type“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiavo Vytauto g. – Vanagupės g., Palangoje, tuo pažeidė KET 14 p.

Apeliantas akcentuoja, kad pagal šį straipsnį asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, kai bylos duomenys neabejotinai patvirtina, jog vairuodamas transporto priemonę, jis buvo neblaivus – turi būti nustatytas konkretus, abejonių nekeliantis neblaivumo laipsnis. Tuo tarpu jo veiksmuose negalima įžvelgti šio pažeidimo sudėties, kadangi nebuvo užtikrintai ir tinkamai įrodyta aplinkybė, jog S. J. vairavo automobilį būdamas neblaivus. Apelianto teigimu, vadovaujantis byloje surinktais duomenimis, ši aplinkybė kaip tik buvo užtikrintai paneigta, kadangi medicininės apžiūros metu apelianto kraujyje nebuvo rasta etilo alkoholio. S. J. pažymi, kad specialistui Banaičiui teismo posėdžio metu suabejojus dėl atliktos medicinos apžiūros neblaivumo nustatymo sąžiningumo, buvo atlikta ekspertizė Nr. ES 351/14(01), kuri pašalino visas kilusias abejones, kadangi nurodė, kad 99.999999999999999999 % tikimybe laboratorijoje saugomas kraujas atitinka S. J. DNR. Apelianto teigimu, specialisto pasisakymai teisme yra tik niekuo nepagrįsta nuomonė, nes nėra nustatyta, kiek tiksliai jis suvartojo alkoholio prieš sėsdamasis už vairo, be to specialisto nuomonė buvo paneigta atlikus medicininę apžiūrą ir jos byloje esančiais rezultatais, todėl, pasak apelianto, specialisto paaiškinimais negalima vadovautis.

Analizuodamas formuojamą teismų praktika nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, apeliantas pažymi, kad patikrinimo alkotesteriu metu užfiksuoti duomenys nėra vienintelis ir neginčijamas įrodymas. Šie duomenys vertintini kartu su kitais bylos įrodymais. Siekiant asmenį nubausti pagal minėtą ATPK straipsnį, turi būti įrodytos visos įstatymo normoje numatytos aplinkybės, kurios leidžia neabejotinai ir pagrįstai konstatuoti, kaltumo faktą. Pasak apelianto, nagrinėjamoje situacijoje nebuvo įrodytos visos įstatymo normoje numatytos aplinkybės ir asmuo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, nesant visiems įstatymo keliamiems reikalavimams, kadangi S. J. transporto priemonės vairavimas esant neblaiviam nebuvo tinkamai ir pagrįstai įrodytas, o teismas nutarimą priėmė remdamasis ne įrodymų visuma, o tik alkotesterio pateikiamais duomenimis bei apelianto sutikimu su protokolu. S. J. pažymi, jog sutikdamas su protokolu, jis sutiko, kad vairavo automobilį, vartojęs alkoholio, tačiau nesutiko su alkotesterio parodymais. Sutiko pasirašyti visus dokumentus tam, kad per policijos pareigūnų nurodytą laiką galėtų priduoti kraują ir įrodyti, jog nepadarė jam įkaltinamo pažeidimo.

S. J. nuomone, teismas, atlikdamas įrodymų vertinimo procedūrą, nesilaikė ATPK 257 straipsnio reikalavimų ir neatliko tinkamo įrodymų tyrimo, kadangi nesilaikė pareigos įvertinti visų įrodymų visumą, jų patikimumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas vadovavosi tik policijos pareigūnų surašytu protokolu ir jame alkotesterio pagalba nustatytu neblaivumu. Visgi byloje buvo pateikta žymiai daugiau pagrįstų ir tinkamų įrodymų, kurių teismas visiškai nevertino. Taip pat teismo buvo netinkamai įvertinta medicininė ekspertizė, visiškai nepagrįstai nurodant, kad ji kelia abejones. Pasak apelianto, toks teismo įrodymų vertinimas kai pavieniams įrodymams yra suteikiama daugiau reikšmės nei kitiems, nėra teisėtas ir pagrįstas, nes teismas, priimdamas nutarimą, turi vertinti visų įrodymų visumą.

Apeliantas pažymi, kad LR Alkoholio kontrolės įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje, yra nurodyta, kad sveikatos priežiūros įstaigų išvada dėl neblaivumo (girtumo) yra galutinė. Taigi teismas šiuo atveju ne tik kad netinkamai atliko įrodymų vertinimą, bei pažeidė ir įrodymų vertinimo eiliškumą ir tvarką.

Apeliantas akcentuoja, kad teismas, vertindamas alkotesterio parodymus, neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, galėjusias įtakoti šių parodymų tikslumą ir patikimumą. Anot S. J., visų pirma alkotesterio parodymų patikimumas sąlyginai nėra didelis, lyginant jį su testu atliekamu laboratorijoje. Taip pat, pasak apelianto, svarbu paminėti, jog netgi alkotesterio techninių savybių apraše yra nurodoma, kad burnoje užsilikęs alkoholis gali smarkiai iškreipti testo rezultatus, jeigu tiriamasis asmuo ką tik vartojo alkoholį, alkotesteriai išmatuoja burnoje užsilikusių alkoholio garų kiekį ir parodo žymiai didesnį rezultatą, nei yra iš tikrųjų. Apelianto teigimu, šioje situacijoje taip ir atsitiko, kadangi prieš pat atliekant neblaivumo testą alkotesteriu S. J. pasipurškė kvepalų į burną.

Anot apelianto, apylinkės teismas priimtame nutarime vadovaudamasis tik alkotesterio parodymais, kurie šiuo atveju nėra 100 procentų patikimi bei įtakojami ypatingai daug aplinkos veiksnių, nukrypo ne tik nuo suformuotos teismų praktikos, tačiau ir nesilaikė norminių teisės aktų. Apelianto nuomone, įrodymų tyrimas nebuvo atliktas visapusiškai, nes teismas, net esant DNR ekspertizei, patvirtinančiai, kad pateiktas kraujas neblaivumo tyrimui atlikti yra tikrai apelianto bei esant nepaneigtiems prieštaravimams, išlikusioms abejonėms, neišklausė liudytojų, kurie galėjo jas pašalinti. Pasak apelianto, skundžiamame nutarime teismas taip pat klaidingai nurodo, kad alkotesterio matuojamas oras eina iš plaučių, todėl jo atliktais rezultatais galima pasitikėti. Visgi fiziologiškai visai neįmanoma orui, kuris eina iš plaučių, nesusimaišyti su burnoje esančiu oru, dėl ko esant burnoje didesnei etillo alkoholio koncentracijai, alkotesterio parodymai yra iškreipiami.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos medžiaga nustatyta, kad policijos pareigūnai 2014-08-12, apie 10.15 val., S. J. alkotesteriu nustatė 1,91 promilės girtumą (b. l. 7), tai atitinka vidutinio girtumo laipsnį. S. J., nesutikdamas su alkotesterio rodmenimis, kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratoriją, kur 2014-08-12, 11.20 val., jam buvo paimtas kraujas siekiant nustatyti jame etilo alkoholio kiekį. Atlikus tyrimą, buvo pateikta specialisto išvada Nr. T-A 7235/14 (01), kurioje konstatuota, jog S. J. kraujyje etilo alkoholio nerasta (b. l. 31). 2014-08-12 Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 16 nurodoma, jog apžiūros metu S. J. buvo orientuotas laike ir vietoje, stovėsena stabili, judesiai tikslūs. Gavus kraujo tyrimo rezultatus, įrašyta galutinė išvada - blaivus (b. l. 32).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pastaruosius tyrimo rezultatus, nurodė, kad policijos atliktas patikrinimas, kurio metu S. J. nustatytas 1.91 prom. girtumas, buvo objektyvus, jo ginčyti pagrindų nebuvo. Teismas taip pat pažymėjo, kad duomenų kaip S. J. kraujyje neliko alkoholio pėdsakų, kai jie objektyviai turėjo būti, nėra, kas kelia abejones vėlesnių tyrimų rezultatų teisingumu. Skundžiamame nutarime taip pat nurodoma, kad S. J. pažeidimą pripažino, buvo panaudotas prietaisas (alkotesteris), kuris tyrimą atliko objektyviai ir nėra jokių duomenų, kad jis buvo sugedęs, todėl netikėti jo parodymais teismas pagrindo neturi.

Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, apylinkės teismo išvada dėl S. J. kaltės padarius ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą, yra nepagrįsta.

Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tada, kai jis priimtas laikantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių reikalavimų. ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Byloje surinktų įrodymų vertinimas, kaip teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada pagal surinktus įrodymus po reikšmingų faktų išnagrinėjimo. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Be to, pagal teismų praktiką, nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas, turi būti laikomasi tų pačių pagrindinių principų, kurių laikomasi ir baudžiamajame procese. Vienas tokių yra bylos tiesioginio nagrinėjimo teisme principas, pagal kurį teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus ir eksperto išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus.

Patikrinus administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų ir sprendimą priėmė visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neištyręs visų bylos aplinkybių ir galimų įrodymų, todėl priimto nutarimo negalima laikyti teisėtu ir pagrįstu.

Asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kad būtų galima konstatuoti asmenį padarius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, būtina nustatyti, jog asmuo vairavo būdamas neblaivus, t. y. turi būti nustatytas konkretus ir nekeliantis abejonių neblaivumo laipsnis. Pažymėtina tai, kad ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatyta sankcija ir, pagal šį straipsnį S. J. paskirta administracinė nuobauda, baudos dydžiu prilygsta sankcijoms, kurios skiriamos už BK numatytus baudžiamuosius nusižengimus. Toks įstatyme numatytas sankcijos griežtumas kelia teismui aukštus reikalavimus vertinant byloje surinktus įrodymus, tikrinant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens gynybinę poziciją. Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos (pavyzdžiui, byla Balsytė-Lideikienė prieš Lietuvą – Balsytė–Lideikienė v. Lithuania, Judgment of 4 November 2008, Ap. No 72596/01) darytina vienareikšmiška išvada, kad bylose dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo turi būti laikomasi iš 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos kylančių reikalavimų, t. y. turi būti taikomi pagrindiniai baudžiamajame procese galiojantys principai (viešumo, teisingo (sąžiningo) bylos nagrinėjimo, nekaltumo prezumpcijos ir kt.), administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti garantuojamos iš esmės tos pačios teisės, kuriomis baudžiamojo proceso metu gali naudotis įtariamasis ir kaltinamasis. Atsižvelgiant į tai įrodymų vertinimo metu kilusios abejonės ir neaiškumai mutatis mutandis turėtų būti vertinami remiantis Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintomis nuostatomis. Kadangi pareigūnų tikrinimo ir Toksikologijos laboratorijos kraujo tyrimo atliktų tyrimų rezultatai, nustatyti skirtingu laiku, akivaizdžiai skiriasi, šioje administracinio teisės pažeidimo byloje esminę reikšmę įgauna visapusiškas bylai reikšmingų įrodymų surinkimas ir prieštaravimų tarp jų pašalinimas. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog teismo išvada, kad S. J. per 1 val. nuo patikrinimo alkotesteriu priduoto kraujo tyrimo rezultatai kelia abejonių vien dėl to, jog byloje nėra duomenų kaip jo kraujyje neliko alkoholio pėdsakų, kai jie objektyviai turėjo būti, ne tik kad nėra pagrįsta bylos medžiaga ar kitais leistinais įrodymais bei protingumo ir akivaizdumo kriterijais, tačiau yra visiškai nelogiška. Pažymėtina, kad kilusių prieštaravimų nepavyko pašalinti ir teismo posėdyje apklausus specialistą V. E. A. B., kuris paaiškino, kad išgėrus 150 gramų degtinės po 40 min. alkotesteris turėjo rodyti 0,6 – 0,7 promilių neblaivumą, alkotesteris rodo alkoholio kiekį iš plaučių iškvėptame ore. Pasak specialisto, po valandos paėmus kraują ir jame neradus alkoholio pėdsakų, tai turėjo būti ne S. J. kraujas, nes išgėrus degtinės kraujyje turėjo likti alkoholio (b. l. 51). Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esančiu 2014-11-26 ekspertizės aktu Nr. ES 351/14(01) neginčytinai nustatyta, jog Toksikologijos laboratorijoje saugomo S. J. tirto kraujo gautas DNR profilis sutampa su S. J. DNR profiliu (b. l. 60). Taigi specialisto prielaida, jog tyrimui buvo priduotas ne apelianto kraujas yra visiškai nepagrįsta, tačiau apylinkės teismas šios aplinkybės nevertino ir dėl jos apskritai nepasisakė.

Negalima sutikti ir su pirmos instancijos teiginiu, jog neatlikus medicininės apžiūros dalyvaujant policininkams, nebuvo jokio objektyvaus pagrindo S. J. kreiptis į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti jo medicininę apžiūrą. Skundžiamame nutarime yra visiškai teisingai nurodoma, jog policininkai vairuotoją, įtariamą nusikalstamos veikos padarymu, įtariamą esant apsvaigusį arba kai objektyviai neįmanoma atlikti įtariamo neblaivumu (girtumu) vairuotojo tikrinti, nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 1 valandą nuo pranešimo apie nušalinimą nuo transporto priemonės vairavimo <...> išrašo siuntimą ir pristato vairuotoją į asmens sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininę apžiūrą. Bylos medžiaga nustatyta, kad šiuo atveju policijos pareigūnai, pasinaudodami alkotesteriu, turėjo galimybę nustatyti asmens girtumą įvykio vietoje, tad jiems nebuvo jokio pagrindo patiems dalyvauti S. J. medicininėje apžiūroje. Tačiau tai anaiptol nereiškia, jog nesutikdamas su alkotesterio parodymais apeliantas pats, savo iniciatyva negalėjo kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, siekdamas įrodyti savo nekaltumą bei tinkamai įgyvendinti teisę į gynybą.

Skundžiamame nutarime taip pat yra nepagrįstai teigiama, jog alkotesteris testuoja orą iš plaučių, o ne iš burnos, kas, apylinkės teismo nuomone, paneigia S. J. versiją, kad jis į burną purškėsi kvepalus ir tai galėjo įtakoti alkotesterio tyrimo rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad paprastai alkotesterių naudojimosi instrukcijoje būna labai aiškiai nurodyta, kad juo matavimus galima atlikti tik praėjus 15 min. po alkoholio panaudojimo. Šis matavimo prietaiso naudojimo reikalavimas, teismo nuomone, yra vienas iš pagrindinių, esminių. Sutiktina, kad alkotesteris Dräger Alcotest 7510 matuoja alkoholio kiekį iškvėptame ore, tačiau kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, plaučiuose esantis oras neišvengiamai iškvepiamas pro burną, todėl akivaizdu, kad iškart po alkoholio pavartojimo atliekant patikrinimą, matavimo duomenys gali būti iškreipti dėl alkoholio ir koncentruotų jo garų likučių burnos ertmėje (Administracinė byla Nr. N62 – 3686/2008). Pažymėtina, kad šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdžio metu paklaustas specialistas, patvirtinęs, jog alkotesterio rodmenys būtų netikslūs net ir papurškus į burną burnos gaiviklio (b. l. 50). Taigi darytina pagrįsta išvada, jog priešingai nei teigiama 2015-01-20 teismo nutarime, burnos ertmėje užsilikę alkoholio garų likučiai turi tiesioginės įtakos tyrimo alkotesteriu rezultatams, kas ne tik nepaneigia, bet iš dalies netgi patvirtina S. J. versiją dėl kvepalų panaudojimo prieš pat patikrinimą alkotesteriu. Padarius prielaidą, jog tyrimo alkotsteriu rezultatai galėjo būti nevisiškai tikslūs, apelianto pateikti dokumentai, patvirtinantys, jog praėjus valandai po įvykio jis buvo blaivus, įgytų kitą reikšmę.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau aptartų duomenų visuma, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados dėl S. J. neblaivumo transporto priemonės vairavimo metu. Kaip jau buvo minėta aukščiau, apklausus specialistą bei paskyrus S. J. DNR ekspertizę (b. l. 52-53) kilusių abejonių pašalinti nepavyko, tačiau apylinkės teismas nesiėmė jokių papildomų aktyvių veiksmų joms pašalinti, tuo pažeisdamas ATPK 256 straipsnio 3 dalies nuostatas, nustatančias administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjančiam teismui pareigą rinkti įrodymus, siekiant visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinti bylos aplinkybes. Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu buvo pažeistos ir įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos. Taip yra visiškai neaišku kuo vadovaudamasis pirmos instancijos teismas atmetė tokius įrodymus kaip apelianto pateikti specialisto išvada Nr. T-A 7235/14 (01), 2014-08-12 Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas Nr. 16, ekspertizės aktas Nr. ES 351/14(01), faktiškai jų net nevertindamas, o savo sprendimą iš esmės grindė tik alkotesterio parodymais, nepagrįstai suteikdamas šiam įrodymui išskirtinę reikšmę.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina ir tai, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo metu, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N62-1830/2011).

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas visapusiškai neištyrė ir neįvertino visų bylai svarbių aplinkybių ir įrodymų, nesiėmė visų būtinų veiksmų byloje esantiems prieštaravimams pašalinti dėl asmens neblaivumo laipsnio ir nesurinko pakankamai įrodymų, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą, kad S. J. 2014-08-12 padarė administracinį teisės pažeidimą – vairavo būdamas neblaivus. Šie proceso teisės pažeidimai laikytini esminiais, turėjusiais įtakos neteisėto sprendimo byloje priėmimui, todėl skundžiamas nutarimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu ir yra naikintinas, o administracinio teisės pažeidimo byla grąžintina pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nustačius, jog skundžiamas nutarimas buvo priimtas nepašalinus visų galimų abejonių dėl S. J. kaltės, padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 str. 4 d., ir netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apygardos teismas nepasisako ir atskirai jų nevertina.

Apeliaciniu skundu S. J. taip pat prašė teismo pratęsti laikinų teisių galiojimą iki naujo teismo nutarimo priėmimo. Šis apelianto prašymas atmestinas, išaiškinant S. J., jog šio klausimo sprendimas neįeina į apeliacinės instancijos teismo kompetenciją. Apygardos teismui panaikinus 2015-01-20 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą ir perdavus bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui, toks prašymas galėtų būti reiškiamas bylą apylinkės teisme nagrinėsiančiam teisėjui.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

S. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-20 nutarimą ir bylą gražinti iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

Nutartis neskundžiama.