Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. G. (E. G.) ir I.A. (I. A.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 7 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (20005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija) laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir iš dalies jas sudedant, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 7 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies sudėta su Vilniaus 4 miesto apylinkės teismo 2009-02-26 nuosprendžiu paskirta bausme, ir E. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

E. G. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 233 straipsnio 3 dalį - jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižvengimo požymių.

I. A. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 7 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies sudėta su Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008-09-24 nuosprendžiu paskirta bausme, ir I. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu, I. A. pripažintas pavojingu recidyvistu.

I. A. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 180 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį (2005-06-23 įstatymo Nr. X-272 redakcija) išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas.

Iš E. G., I. A. ir J. D. (J. D.) bei J. M. (J. M.) solidariai priteista: 15 000 Lt N. T. neturtinei žalai atlyginti bei subsidiariai priteista po 529,50 Lt valstybei už nukentėjusiajai N. T. suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. M. (A. M.), J. D. (J. D.), L. J. ir J. M. (J. M.), tačiau dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka nepaskųstas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

E. G. ir I. A. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe su J. D., neturėdami teisėto pagrindo, grasindami prieš N. T. panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodami bei atimdami nukentėjusiajai laisvę, savo naudai vertė ją perduoti didelės vertės turtą tokiomis aplinkybėmis:

2007 m. kovo 14 d., E. G. ir I. A. iš A. M. sužinoję, kad N. T. banko sąskaitoje turi didelę pinigų sumą, automobiliu „Audi 100“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojamu I. A., alkoholiniais gėrimais nugirdytą N. T. atvežė į J. M. gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone, nurodydami J. M. laikyti ją uždarytą jo gyvenamajame name ir neleisti iš jo gyvenamosios vietos N.T. pasišalinti, kur ji ir buvo laikoma nuo 2007 m. kovo 14 d. iki 2007 m. kovo 26 d. 2007 m. kovo 15 d., E. G., I. A. ir J. D., J. M. gyvenamajame name, reikalaudami, kad N. T. nuimtų iš savo sąskaitos banke pinigus ir juos perduotų jiems, grasino ją nužudyti, o I. A. grasino ją dar sužaloti peiliu bei lygintuvu, ir jį įkaitinęs sužalojo N. T. kaklą ir rankas. Pavartoto fizinio smurto bei grasinimų pasėkoje palaužę nukentėjusiosios valią, E. G. ir J. D. du kartus – 2007 m. kovo 19 d., apie 16 val., ir 2007 m. kovo 20 d., apie 11.30 val., tuo pačiu automobiliu „Audi 100“ atvežė N. T. iš J. M. gyvenamojo namo į Vilniaus miestą, kur privertė ją iš (duomenys neskelbtini) banko, (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus, esančio (duomenys neskelbtini), iš savo sąskaitos banke nuimti 10 000 Lt (2007-03-19) ir 15 000 Lt (2007-03-20), kuriuos perdavė E. G. ir J. D. Per abu kartus būnant banke nuteistieji visą laiką kontroliavo N. T. veiksmus, nepalikdami jos be priežiūros. Po to, kai N. T. paėmė nurodytas pinigų sumas iš banko sąskaitos ir perdavė jas E. G. ir J. D., pastarieji abu kartus ją parvežė atgal į J. M. gyvenamąjį namą, kur J. M. toliau N. T. laikė iki 2007 m. kovo 26 d. Iš prievartavimo būdu gautų 25 000 Lt, E. G. ir J. D. ne mažiau 800 Lt perdavė I. A. 2007 m. kovo 26 d., apie 12.18 val., E. G. ir J. D., tęsdami nusikalstamą sumanymą gauti N. T. pinigus, atvežė ją automobiliu į (duomenys neskelbtini) banko klientų aptarnavimo skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), kur, kontroliuodami nukentėjusiosios veiksmus bei nepalikdami jos be priežiūros, toliau vertė ją perduoti turtą - nuimti iš sąskaitos banke dar 10 000 Lt, tačiau N. T. šio reikalavimo galutinai neįvykdė, kadangi su banko darbuotojų pagalba buvo iškviesti policijos pareigūnai.

2007 m. kovo 27 d. ir 2007 m. balandžio 4 d., per du kartus, E. G., I. A. ir J. D., vykdydami turtinius reikalavimus N. T. atžvilgiu, pastarajai bijant susidorojimo su ja dėl anksčiau pavartoto fizinio smurto bei grasinimų, privertė nukentėjusiąją paimti iš banko sąskaitos ir perduoti jiems 7 000 Lt. 2007 m. kovo 27 d., apie 15.45 val., J. D. kartu su N. T. atvyko į (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur J. D. kontroliavo N. T. veiksmus, kol ši vykdė reikalavimą paimti iš banko sąskaitos 5 000 Lt, o E. G. ir I. A. prie banko skyriaus laukė jų ir stebėjo aplinką. Nuimtus banke 5 000 Lt N. T. iš karto perdavė šiems nuteistiesiems. 2007 m. balandžio 4 d., apie 21.20 val., E. G., I. A. ir J. D. automobiliu (duomenys neskelbtini) v/n (duomenys neskelbtini) atvežė N. T. į AB (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyrių, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur visi trys nuteistieji nuolat kontroliavo N. T. veiksmus, kai ši vykdė jų reikalavimą nuimti iš banko sąskaitos ir perduoti jiems 2 000 Lt, kol ši jų reikalavimą ir įvykdė.

2007 m. balandžio 7 d., nenustatytu laiku, E. G. prie (duomenys neskelbtini) banko (duomenys neskelbtini) klientų aptarnavimo skyriaus, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš N. T. atvirai savo naudai vertė ją perduoti 3 000 Lt, grasindamas dujiniu pistoletu „EKOL&VOLTRAN“ Firat Compact Mod.92, tačiau N. T. pavyko pasišalinti.

Tokiu būdu šio tęstinio nusikaltimo eigoje E. G., I. A. ir J. D. prievartaudami N. T. turtą stambiu mastu, privertė ją perduoti jiems 32 000 Lt, be to, reikalavo perduoti dar 10 000 Lt, o E. G. papildomai iš N. T. reikalavo dar 3 000 Lt.

Be to, E. G. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas dar ir už tai, kad kartu su L. J. neteisėtai įgijo, laikė ir panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, bei už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su J. D., apgaule pasikėsino savo naudai įgyti nukentėjusiosios N.T. turtą, tačiau ši nuosprendžio dalis neginčijama ir neapskųsta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis E. G. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo E. G. apeliacinį skundą, apeliantas nuteistasis I. A. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo I. A. apeliacinį skundą. Prokuroras ir nukentėjusioji prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. G. ir I. A. apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes dėl E. G. ir I. A. padarytų nusikalstamų veikų, byloje surinktus duomenis patikrino ir įrodymus įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė išvadas atitinkančias faktines aplinkybes.

Dėl nuteistojo E. G. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas, neginčydamas nuosprendžio dalies, kuria jis nuteistas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Apeliantas teigia, kad turto iš nukentėjusiosios N. T. neprievartavo, todėl prašo pagal šį kaltinimą jį išteisinti. Apelianto manymu, šio nusikaltimo tyrimas buvo atliktas nevisapusiškai, nebuvo išsiaiškintos visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas nepašalino prieštaravimų tarp jo ir nukentėjusiosios N. T. parodymų, neišklausė jo ir nukentėjusiosios telefoninių pokalbių įrašų bei nepagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais nuteistojo I. A. parodymais. Be to, apeliantas mano, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą bei teisėjų pasitarimo slaptumas.

Apelianto nuteistojo E. G. prašymas –išteisinti jį pagal BK 182 straipsnio 3 dalį - netenkintinas, nes apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir jie nepaneigia teismo išvadų.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog E. G., veikdamas kartu su I.A. ir J. D., bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, grasindami panaudoti fizinį smurtą bei jį panaudodami, atimdami nukentėjusiajai laisvę, atvirai savo naudai vertė N. T. perduoti jiems didelės vertės turtą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, rėmėsi ne tik nukentėjusiosios N. T., bet ir nuteistųjų, liudytojų parodymais, parodymų patikrinimo vietoje, asmenų parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas, vaizdo įrašų apžiūros protokolais, specialistų išvadomis bei kita rašytine bylos medžiaga.

Apeliantas iš esmės neneigia šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau pateikia savą įvykių interpretaciją. Jis neneigia, kad su nukentėjusiąja N. T. jį supažindino A. M. Pripažįsta, kad susipažinimo dieną su nukentėjusiąją vartojo alkoholinius gėrimus, kad nuvežė ją į kaimą pas J. M., kur nukentėjusioji buvo apie 2 savaites. Apeliantas taip pat neneigia bandęs pasinaudoti nukentėjusiosios banko mokėjimo kortelėmis, bei kelis kartus vežęs nukentėjusiąją į įvairius bankų skyrius, kur ši iš savo sąskaitos nuėmė pinigų. Apeliantas taip pat pripažįsta iš nukentėjusiosios gavęs pinigų. Tačiau, apelianto teigimu, visus minėtus veiksmus nukentėjusioji N. T. darė savo noru, laisva valia, laisvė jai apribota nebuvo. Nukentėjusioji savo noru bendravo su apeliantu, niekieno neverčiama buvo pas J. M. kaime, ten vartojo alkoholinius gėrimus, pati papasakojo apie problemas su broliu ir paprašė padėti jai surasti ir nupirkti nebrangų butą. Tačiau šie apelianto skundo teiginiai yra paneigti byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais ir įvertintais įrodymais.

Nukentėjusioji N. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme vienodai ir nuosekliai teigė, jog jokio buto ji pirkti neketino, nes jai jo nereikėjo. Ji prieš jos valią buvo nuvežta į kaimą pas J. M., kur jai buvo apribota laisvė. Nuteistieji E. G., I. A., J. M. ir J. D. tardė ją apie turimus pinigus, namus, o už atsisakymą nurodyti reikalaujamą informaciją grasino nužudyti, užkasti. Nukentėjusioji parodė, jog labiausiai pinigų reikalavo E. G., jis buvo iš visų aktyviausias. Jis labiausiai reiškėsi ir grasinant susidorojimu (t. 14, b. l. 169-177). Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji dar kartą patvirtino savo ankstesnius parodymus. Parodė, jog jokio buto jai nereikėjo ir ji pirkti jo nenorėjo. Priešingai, nuteistieji prievarta vertė ją pirkti butą ir reikalavo atiduoti pinigus, grasindami peiliu, pistoletu. Ji, būdama įbauginta, davė jiems pinigų.

Nors apeliantas teigia, kad tokie nukentėjusiosios parodymai yra melagingi, tačiau juos patvirtina liudytojų J. D., A. V., A. J., S. Č., J. V., K. M. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje, vaizdo įrašų apžiūros protokolai, o taip pat nuteistųjų J. M. ir I. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Be to, pažymėtina, kad paties apelianto E. G. parodymai apie įvykio aplinkybes nėra visiškai vienodi ir nuoseklūs.

Nors apeliantas E. G. mano, kad teismas nepagrįstai vadovavosi nuteistojo I. A. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau būtent šie nuteistojo I. A. parodymai sutapo ne tik su nukentėjusiosios N. T. nurodytomis aplinkybėmis, bet ir su nuteistojo J. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip pat su kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais bei kita bylos medžiaga. Todėl laikyti nuteistojo I. A. parodymus, duotais ikiteisminio tyrimo metu, neatitinkančiais tikrovės nėra pagrindo.

Nuteistasis I. A. ikiteisminio tyrimo metu, ne vieną kartą apklaustas pas tyrėją, išsamiai papasakojo ir parodė apie E. G. sumanytą planą iš nukentėjusiosios N. T. lengvai gauti pinigų. Parodė, jog jie miegančią girtą N. T. nuvežė pas J. M. į kaimą, kad E. G. liepė J. M. rūpintis, kad N.T. visuomet būtų namuose. Taip pat parodė, kad E. G. bankomate tikrino N. T. banko mokėjimo kortelę, o vėliau suorganizavo susirinkimą, kurio metu buvo aptariami tolesni planai kaip iš N. T. gauti pinigų (t. 6, b. l. 178-184; t. 7, b. l. 47-50; 51-52; 53-54). Šiuos savo parodymus I. A. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (t. 7, b. l. 1-46), o taip pat ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 7, b. l. 57-62). Pažymėtina, kad visose minėtose apklausose dalyvavo I. A. gynėjas, visi apklausų protokolai yra pasirašyti tiek paties nuteistojo, tiek jo gynėjo, ir jokių pastabų dėl protokolų turinio nepareikšta. Be to, tokias nuteistojo I. A. nurodytas aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir nuteistasis J. M.. Jis ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tiek pas tyrėją, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant gynėjui, parodė, jog 2007-03-14 vakare pas jį atvykęs E. G. paprašė, kad šis leistų pas jį namuose pagyventi su juo atvykusiai moteriškei, vardu N. (T.). E. G. liepė prižiūrėti, kad N. (T.) nepabėgtų bei pastoviai girdyti ją alkoholiniais gėrimais, kuriuos jis atveždavo beveik kiekvieną dieną. Jis, E. G. nurodymu, laikė N. T. savo gyvenamajame name, neleisdamas jai niekur išeiti, o išeidamas iš namų ją užrakindavo. Nuteistasis J. M. taip pat parodė, jog E. G. su J. (D.) kelis kartus buvo išsivežę N. (T.) į banką, kur ši turėjo nuimti pinigų (t. 12(2), b. l. 104-107; 148-150). Šiuos savo parodymus nuteistasis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (t. 12(2) b. l. 109-114).

Teisminio nagrinėjimo metu nuteistieji J. M. ir I. A. savo parodymus iš dalies pakeitė. Jie, neneigdami paties įvykio, ėmė teigti, jog nukentėjusioji pas J. M. buvo savo noru, visus veiksmus, susijusius su pinigų nuėmimu ir perdavimu, atliko laisva valia, niekieno neverčiama ir neįtakojama. Nuteistieji, aiškindami ankstesnių parodymų pakeitimo priežastį, nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu jiems buvo daromas moralinis spaudimas, todėl jie davė parodymus neatitinkančius tikrovės. Pirmosios instancijos teismas tokius nuteistųjų paaiškinimus laikė neįtikinamais ir juos įvertino kaip siekimą patiems ir kitiems nuteitiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir laiko ją pagrįsta. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių nuteistųjų J. M. ir I. A. teiginius apie neva prieš juos ikiteisminio tyrimo metu naudotus neteisėtus veiksmus, kurie galėjo įtakoti jų parodymų teisingumą.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino liudytojų R. P. ir L. P. parodymų, kurie parodė, jog nukentėjusioji pas J. M. kaime buvo savo noru. Tačiau kaip matyti iš šių liudytojų parodymų turinio, jie yra mažai informatyvūs. Liudytojas R. P. teisme parodė, jog jis gėrė pas J. M. kartu su nukentėjusiąja, kuri neva jį siuntė į parduotuvę atnešti alkoholio (t. 14, b. l. 192). Liudytoja L. P. parodė, jog matė kažkokią moterį pas J. M., bet ar tai buvo N. T. pasakyti negali (t. 14, b. l. 194). Taigi, šie liudytojų parodymai patvirtina tik faktą, kad nukentėjusioji buvo pas J. M., tačiau nepaneigia nukentėjusiosios parodymų, jog ji ten buvo laikoma prieš jos valią.

Be to, nukentėjusiosios N. T. nurodytas aplinkybes apie tai, kad nuteistieji ją laikė prieš jos valią pas J. M., kad ji pastarųjų buvo persekiojama ir iš jos buvo reikalaujama pinigų, patvirtino ir kiti byloje apklausti liudytojai. Liudytojas, policijos pareigūnas, J. D. parodė, jog į jį 2007 m. kovo mėn. kreipėsi nukentėjusioji ir pasakojo, kad ją dėl pinigų persekioja trys vyriškiai. Nukentėjusioji jam sakė, kad ją buvo kažkur uždarę, degino lygintuvu, rodė žaizdas. Nukentėjusioji buvo įbauginta, labai bijojo ją persekiojančių vyriškių, prašė ją palydėti iki namų. Buvo sulaikytas J. D., tačiau nukentėjusiajai atsisakius rašyti pareiškimą, jis buvo paleistas (t. 14, b. l. 177-179). Priešingai nei teigia apeliantas, liudytojas A. J. teisme taip pat parodė, kad N. T. buvo išsigandusi, tik jam atrodė, jog ji jo bijojo todėl, kad davė kažkam savo dokumentus (t. 14, b. l. 179-180). Aplinkybę, kad nukentėjusioji labai bijojo nuteistųjų, patvirtino ir liudytoja K. M. Ji parodė, jog N. T., būdama kaime, labai bijojo, verkė. Taip pat liudytoja parodė, jog nuteistasis E. G. jai grasino pistoletu, sakydamas, kad policijai nieko nereikia sakyti (t. 14, b. l. 188-190). Tai, kad nukentėjusioji buvo įbauginta, persekiojama, ir iš jos buvo reikalaujama pinigų, rodo ir jos elgesys banke. Byloje apklausta liudytoja S. Č., banko (duomenys neskelbtini) darbuotoja, parodė, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi, jai padavus pasirašyti kasos pajamų orderį, ji jo neužpildė, tik lapo viršuje užrašė ,,iškvieskit policiją“. Po to paprašė ją palydėti, paaiškinusi, kad ji bijo, nes iš jos nori atimti pinigus (t. 14, b. l. 181). Byloje esantys (duomenys neskelbtini) skyriuose daryti vaizdo įrašai rodo, kad tiek apeliantas nuteistasis E. G., tiek nuteistieji I. A. ir J. D. nuolat kontroliavo nukentėjusiosios veiksmus banke (t. 2, b. l. 11-15; 16; 17-33; 36-38).

Apeliantas, neigdamas turto iš nukentėjusiosios N. T. prievartavimo faktą, neneigia gavęs iš jos pinigų. Tačiau apelianto parodymai apie tai, už ką jis gavo iš nukentėjusiosios pinigus ir kokios buvo pinigų sumos, yra skirtingi. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis E. G. teigė, jog už tarpininkavimą perkant nukentėjusiajai butą, jis iš nukentėjusiosios turėjo gauti 50 000 Lt. Teigė gavęs 15 000 Lt, kurių nukentėjusioji neprašiusi grąžinti (t. 14, b. l. 153-157). Savo apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad nukentėjusioji turėjusi jam duoti 50 000 Lt tam, kad jis galėtų nupirkti J. M. butą kaime, tačiau davė tik 12 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas pateikė naują versiją - kad jis iš nukentėjusiosios skolinosi pinigus ir jų jai negrąžino, dėl to jaučiasi kaltas. Tokie nenuoseklūs ir prieštaringi nuteistojo teiginiai rodo jo nenuoširdumą ir bandymą susiaurinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį bei išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliantas savo skunde teigia, kad N. T. teisme davė melagingus parodymus apie tai, jog jis 2007-03-19 grasino jai šaunamuoju ginklu, reikalaudamas, kad ši nueitų į banką, nuimtų pinigus ir juos perduotų apeliantui. Apeliantas tvirtina, kad jis negalėjo nukentėjusiajai grasinti ginklu, nes ginklą įsigijo tik 2007-03-26.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta nukentėjusioji negalėjo įvardinti tikslios datos, kada E. G. jai grasino pistoletu. Iš byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad E.G. nukentėjusiajai grasino dujiniu pistoletu 2007-04-07. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų nuomone, aplinkybė, jog nukentėjusioji negalėjo tiksliai įvardinti datos, kada jai buvo grasinama pistoletu, nedaro jos parodymų melagingais. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad E. G. su I. A. ir J.D. vykdė tęstinę nusikalstamą veiką, turtas iš nukentėjusiosios buvo prievartaujamas laikotarpyje nuo 2007-03-14 iki 2007-04-07, todėl nukentėjusioji nurodydama laiką, kada jai buvo grasinama pistoletu, gali sąžiningai klysi.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija mano, kad skundžiamame nuosprendyje aptartų ir įvertintų įrodymų visuma įrodo nuteistojo E. G. kaltę, kartu su bendrininkais I. A. ir J. D., prievartavus iš nukentėjusiosios N. T. didelės vertės turtą ir paneigia apelianto skunde išdėstytus teiginius, jog jis šio nusikaltimo nepadarė. Todėl apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad E. G. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už didelės vertės turto prievartavimą, jam teisingai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 181 straipsnio 3 dalis) ir paskirta tinkama bausmė.

Be to, apeliantas savo skunde teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą bei teisėjų pasitarimo slaptumas. Šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė.

Apeliantas jo gynybos pažeidimą sieja su aplinkybe, kad byloje nebuvo ištirti jo telefoniniai pokalbiai su nukentėjusiąją N. T. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas tiek apelianto nuteistojo E. G., tiek apelianto nuteistojo I. A. prašymą dėl jų nurodytų telefoninių įrašų ištyrimo, pavedė prokurorui pateikti iššifruotus minėtų pokalbių protokolus (t. 15, b. l. 140-141). Apeliacinės instancijos teisme buvo gautas elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės darymo protokolas, kuriame nurodoma, jog mobilaus ryšio telefonų abonentinių numerių, kuriais naudojosi E. G., I. A. ir N. T. kontrolės metu buvo užfiksuoti ir įrašyti į 12 vnt. kompaktinių diskų telefoniniai pokalbiai asmeninio buitinio turinio (t. 15. b. l. 156). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti oficialiais tyrėjų paaiškinimais dėl kompaktiniuose diskuose užfiksuotos informacijos pobūdžio, t. y., kad minėtuose įrašuose reikšmingos nusikalstamai veikai atskleisti informacijos nėra užfiksuota. Be to, VPK nusikaltimų tyrimo valdybos nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus viršininko raštu teismas buvo informuotas, kad pokalbių, kurie yra minėtuose 12-oje kompaktinių diskų, stenogramų padaryti nėra techninių galimybių (t. 15, b. l. 153). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apelianto nurodytų pokalbių įrašų teismo posėdyje nutarė neklausyti. Be to, teismas pažymi, kad apelianto nurodytų pokalbių įrašai būtų tik vienas iš įrodymų, kuris jokios išskirtinės įrodomosios reikšmės prieš kitus byloje surinktus įrodymus neturėtų, ir jie būtų vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Kaip jau buvo minėta, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis E. G. kartu su nuteistaisiais I. A. ir J. D. prievartavo iš nukentėjusiosios N. T. turtą.

Apeliantas teisėjų pasitarimo slaptumo pažeidimą sieja su aplinkybe, kad nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nutarus pratęsti teisminį tyrimą ir papildomai apklausti nukentėjusiąją N.T., pastarajai nebuvo užduotas nei vienas papildomas klausimas, o tuo tarpu prokuroras nuteistiesiems pateikė naujus kaltinimus, pagal kuriuos jie ir buvo nuteisti.

Teisėjų kolegija jokių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nenustatė.

Iš tiesų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas. Tačiau atlikdamas tokį procesinį veiksmą teismas baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. BPK 300 straipsnyje yra nurodyta, jog teismas, nuosprendžio priėmimo metu nustatęs, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, gali atnaujinti įrodymų tyrimą. Būtent šia baudžiamojo proceso įstatymo nuostata teismas ir pasinaudojo. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą, nukentėjusiąją papildomai apklausė (t. 14, b. l. 218), po ko prokuroras, vadovaudamasis BPK 256 straipsnio tvarka, ir paprašė pakeisti kaltinamiesiems kaltinimus.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog tenkinti nuteistojo E. G. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nuteistojo I. A. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantas nuteistasis I. A., nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, teigia, kad jis nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, nepadarė, todėl prašo panaikinti jo apkaltinamąjį nuosprendį. Toks apelianto prašymas atmestinas.

Apeliantas nuteistasis I. A., taip pat kaip ir nuteistasis E. G., neigia turto prievartavimo faktą, ir teigia, kad tarp jų ir nukentėjusiosios vyko nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandėris. Toks apelianto skundo teiginys yra deklaratyvus, nepagrįstas ir paneigtas surinktais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus ir jų visetą, ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo I. A. kaltės prievartavus nukentėjusiosios N. T. turtą. Nuteistojo I. A. kaltė dėl minėto nusikaltimo padarymo grindžiama nukentėjusiosios N. T., liudytojų J. D., A. V., A. J., S. Č., J. V., K. M. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje, vaizdo įrašų apžiūros protokolais, nuteistojo J.M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymais, o taip pat ir paties apelianto I. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bei kita rašytine bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, kad apelianto nuteistojo I. A. kaltė grindžiama tais pačiais įrodymais, kaip ir nuteistojo E. G., o šie įrodymai šioje nutartyje jau yra aptarti atsakant į apelianto nuteistojo E. G. apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas tų pačių įrodymų dar kartą neaptaria ir neanalizuoja. Be to, pažymėtina, kad apeliantas nuteistasis I. A., skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jokių konkrečių įrodymų savo apeliaciniame skunde neginčija, jis tik deklaratyviai ir apibendrinančiai nurodo, jog jo nekaltumą patvirtina kitų nuteistųjų bei liudytojų parodymai.

Apeliantas nuteistasis I. A., kaip ir nuteistasis E. G., savo apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo išklausyti telefoniniai pokalbiai tarp nukentėjusiosios ir nuteistųjų, kurie neva paneigtų turto prievartavimo faktą. Apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto prašomų išklausyti telefoninių pokalbių įrašų pasisakė, aptardamas apelianto nuteistojo E. G. apeliacinio skundo argumentus, todėl dar kartą dėl tų pačių argumentų nepasisako.

Teisėjų kolegija mano, kad šioje byloje nuteistasis I. A. yra pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už nukentėjusiosios N. T. turto prievartavimą, jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta tinkama bausmė.

Nors apeliantas nesutinka su teismo sprendimu pripažinti jį pavojingu recidyvistu, tačiau toks teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistąjį I. A. pripažino pavojingu recidyvistu vadovaudamasis BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Pagal baudžiamojo įstatymo nuostatas nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktą nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą. Būtent tokie duomenys apie nuteistąjį I. A. yra nagrinėjamoje byloje.

Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis I. A. praeityje teistas 5 kartus už tyčinius nusikaltimus, už kuriuos teistumas jam neišnykęs ir nepanaikintas. Vienas iš anksčiau apelianto padarytų nusikaltimų yra labai sunkus – I. A. Vilniaus apygardos teismo 1997-03-08 nuosprendžiu yra nuteistas už kvalifikuotą nužudymą. Už šį nusikaltimą teistumas apeliantui neišnykęs (pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto „c“ papunktį, turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, - bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo 8 metus, jeigu jie nuteisti už labai sunkų nusikaltimą) ir nepanaikintas. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje, padarymą. Todėl, esant aptartiems duomenims, pirmosios instancijos teismas turėjo įstatyminį pagrindą nuteitajam I. A. taikyti BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas ir pripažinti jį pavojingu recidyvistu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo I. A. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl nuteistojo I. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų E. G. (E. G.) ir I. A. (I. A.) apeliacinius skundus atmesti.