Vilniaus apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Snoro lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės ,,Snoro lizingas“ pareiškimą dėl skolos išieškojimo iš skolininkės R. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius prašė priteisti iš skolininkės 2 193,05 Lt skolos, 277,99 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirajame skunde keliamas klausimas dėl dalyvaujančio byloje asmens (skolininko) gyvenamosios vietos nustatymo ir su tuo susijusio nagrinėjamos bylos teismingumo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio(atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tais atvejais, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal bendrą taisyklę ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 str.). CPK 30-33 straipsniai numato tam tikras išimtis iš šios taisyklės. CPK 432 straipsnis nustato, kad bylose dėl teismo įsakymų išdavimo, jei CPK XXIII skyriaus normos tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo nereglamentuoja, taikomos bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisyklės.

Visų pirma pažymėtina, kad CPK 433 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog duomenis apie skolininką inter alia jo adresą nurodo kreditorius (o ne teismas pagal teismų informacinę LITEKO sistemą, kaip šiuo atveju padarė pirmosios instancijos teismas), ką kreditorius ir padarė.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nustatant dalyvaujančio byloje asmens (skolininko) gyvenamąją vietą lemiamą reikšmę turi šio asmens deklaruota gyvenamoji vieta, kurią pagal teismų informacinės sistemos duomenis teismas nustatė kitokią negu nurodyta kreditoriaus pareiškime. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutinka.

CPK normos, reglamentuojančios bylos teismingumą, nenustato reikalavimo, kad bylos teritorinį teismingumą apsprendžia išimtinai atsakovo(skolininko) deklaruota gyvenamoji vieta. CK 2.16 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai daugiausiai gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta (CK 2.16 str. 2 d.). CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y. nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 str. 1 d.). Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad gyvenamąja vieta laikytina vieta, kur asmuo nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą vietą savo asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų buvimo vieta; jeigu asmuo gyvena keliose vietose, jo gyvenamąja vieta yra laikoma ta vieta, su kuria jis yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar pagrindinė turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai ir kt.).

Taigi, gyvenamosios vietos nustatymas yra susijęs su visa eile reikšmingų aplinkybių konstatavimu. Todėl šiuo atveju apylinkės teismo nurodoma pažyma apie skolininkės viešuose registruose deklaruotą gyvenamąją vietą gali būti vienu iš jos gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų, bet ne vieninteliu vienareikšmiškai lemiančiu skolininkės gyvenamosios vietos konstatavimą, o tuo pačiu ir išvadą dėl bylos teismingumo. Ši pažyma yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), tačiau vertintina kartu su kitais įrodymais ir jos įrodomoji galia gali būti paneigta kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad „...ta aplinkybė, jog asmuo deklaravo vieną gyvenamąją vietą, nebūtinai reiškia, kad jis ten gyvena, nes sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą. Juolab, kad Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. (29)4R‑18 patvirtintų Gyvenamosios vietos deklaravimo ir deklaravimo duomenų tvarkymo taisyklių 12 punkte nurodyta, jog asmuo deklaruoja tik vieną gyvenamąją vietą, net jei gyvena keliose“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011).

Apeliantas pagrįstai nurodo, kad skolininkė, sudarydama tikslinės paskolos (vartojimo) sutartį, buvo nurodžiusi savo adresą – (duomenys neskelbtini), Vilnius (b.l. 14). Taigi, apeliantui ji pati nurodė savo gyvenamąją vietą kitokią negu ji yra deklaravusi. Todėl darytina išvada, kad apeliantas turi pakankamą pagrindą laikyti skolininkės gyvenamąją vietą jos apeliantui nurodytu adresu. Juo labiau, kad pagal CK 2.17 straipsnio 3 dalį fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jei šios pareigos asmuo neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Šiame kontekste pastebėtina, kad CPK 431 straipsnio 2 dalis numato kreditoriaus pareigą patikslinti skolininko gyvenamąją vietą, jei paaiškėtų, kad skolininko gyvenamoji vieta yra nežinoma.

Dėl paminėto apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas, susijusias su asmens gyvenamosios vietos nustatymu, kas sąlygojo nepagrįstą atsisakymą priimti pareiškimą dėl kitokios negu nurodyta pareiškime skolininko gyvenamosios vietos nustatymo, o tuo pačiu ir bylos neteismingumo. Apeliantas taip pat prašo išspręsti kreditoriaus pareiškimo priėmimo klausimą. Tačiau šis klausimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, todėl šioje dalyje atskirasis skundas netenkinamas. Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes, skundžiama nutartis naikinama, o pareiškimo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą nagrinėti apylinkės teismui iš naujo.