- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-29
- Bylos Nr.
- A-403-106-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Sigita Rudėnaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- D. R., T. M., P. K., V. K.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, S. G., D. G.
- Advokatai
- Svetlana Pronina
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjų D. R. , T. M. , P. K. , V. K. atstovei advokatei Svetlanai Proninai,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. R. , T. M. , P. K. , V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. R. , T. M. , P. K. , V. K. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, S. G. , D. G. dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti, kad terminą pateikti Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau – ir VAVA) (Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui) prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio I. K. valdytą iki nacionalizacijos 2 ha žemės sklypą Vilniaus apskrityje, Vilniaus mieste, Skersinės kaime ir terminą paduoti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus praleido dėl svarbių priežasčių, ir atstatyti praleistą terminą.
Pareiškėjai nurodė, kad jų senelis, S. G. tėvas – I. K. , (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą Vilniaus mieste), Vilniaus apskrityje iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) ha žemės. Pažymėjo, kad nesikreipė į žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemės sklypą, nes apie senelio valdytą turtą nežinojo, jų giminaitė teta S. G. jiems nieko nesakė, nors pati tokią informaciją turėjo ir pati paduodama pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo veikė nesąžiningai ir informaciją nuslėpė. Teigė, kad tik 2006 m. kovo mėnesį sužinojo apie I. K. turtą. Nurodė, kad 2006 m. kovo 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių bei buvo jo informuoti raštu, kad yra užvesta ir saugoma nuosavybės atkūrimo byla Nr. 1884 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko I. K. turėtą žemę. Pareiškėjų teigimu, jie manė, kad teta S. G. , kuri kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra sąžininga, niekada neslėps tokių svarbių žinių ir nemanė, kad jų neįtrauks į pretendentų sąrašą. Pabrėžė, kad ne tik nežinojo, kad įstatymas nustato terminus pateikti prašymą, bet prašymo nepateikė ir dėl informacijos stokos, dėl suinteresuotų asmenų nesąžiningumo, informacijos nepateikimo, jos nuslėpimo.
Tretysis suinteresuotas asmuo VAVA su pareiškėjų pareiškimu nesutiko ir nurodė, kad suinteresuotu asmeniui šioje byla patrauktinas vienintelis pretendentas atkurti nuosavybės teises į I. K. iki nacionalizacijos turėtą žemę. Pabrėžė, kad D. G. įstatymo nustatytais terminais pateikė Vilniaus mieto žemėtvarkos skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pabrėžė, kad D. G. buvęs savininkas I. K. testamentu paliko savo turtą ir D. G. palikimą priėmė. Todėl pareiškėjai neatitina Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, nustatančio piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, baigtinį sąrašą, reikalavimų.
II.
2006 m. gegužės 31 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjų skundą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad bylos rašytiniai įrodymai tvirtina, kad I. K. buvo susituokęs su S. K. , turėjo du vaikus S. G. ir V. K.T. G. (b. l. 34-36). Pareiškėjai D. R. (b.l. 13,15), T. M.(b. l. 17, 18), P. K. (b. l. 23, 25), V. K. (b. l. 13) yra I. K. , mirusio 1990 m. kovo 24 dieną (b. l. 27, 28), anūkai, jų tėvas buvo V. K. (b. l. 7, 8.). 1995 m. gegužės 23 d. archyvo pažymėjimas Nr. 175-K tvirtina, kad I. K. (duomenys neskelbtini) valdė (duomenys neskelbtini) ha naudojamos žemės (b. l. 76) ir 1997 m. gegužės 23 d. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad I. K. nuosavybės teisėmis iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), valdė (duomenys neskelbtini) hektarus žemės (b. l. 75). S. G. 1996 m. gruodžio 11 d. (b. l. 78) ir 1997 m. spalio 16 d. D. G. (b. l. 68) pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į I. K. (duomenys neskelbtini) valdytą žemę. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenis D. G. yra I. K. paveldėtojas pagal testamentą. Byloje nėra rašytinių įrodymų apie D. G. paveldėjimo teisės liudijimą, tačiau VAVA atsiliepime pateikiama informacija apie D. G. paveldėjimo teisės liudijimą laikytina valstybinės institucijos oficialia rašytine informacija ir nepaneigta kitais rašytiniais įrodymais.
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių, priklausiusių nuo pačių pareiškėjų valinių veiksmų. Pareiškėjai galėjo anksčiau pradėti domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, jokių objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių realizuoti savo kaip pretendentų teises ir tai patvirtinančių įrodymų, teismui nenurodė. Pareiškėjų teiginiai, kad dėl įstatymų nežinojimo, informacijos stokos ir suinteresuotų asmenų nesąžiningumo įstatymų nustatytu terminu nepateikė prašymo, nelaikytini objektyviomis priežastimis dėl kurių gali būti atnaujintas terminas, šios aplinkybės laikytinos subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis. Pareiškėjai turėjo realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises, jei būtų elgęsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai, t. y. patys atlikę tam tikrus veiksmus. Taigi, šioje byloje nenustatyta, kad pareiškėjai būtų siekę anksčiau realizuoti savo valiniais veiksmais pretendentų teises į nuosavybės teisių atkūrimą per daugiau nei dešimt metų. Net jei ir pareiškėjai būtų pripažinti tinkamais pretendentais atkurti nuosavybės teises į I. K. valdytą žemę, nenustatyta objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių pareiškėjams įstatymų nustatytu terminu realizuoti savo teises ir pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, todėl jų prašymas atmestinas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimą administracinėje byloje ir priimti naują sprendimą bei tenkinti jų prašymą.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo kreiptasi, nes apie senelio valdytą iki nacionalizacijos nekilnojamąjį turtą neturėta jokių žinių. Nei teta S. G. , nei jos sūnus D. G. , miręs 2000 m., nieko nesakė apie senelio valdytą turtą, nors patys šią informaciją turėjo. Paduodami prašymą atkurti nuosavybės teises, kreipdamiesi 1997 m. į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jie, pažeisdami CPK 271 straipsnio reikalavimus, neįtraukė pareiškėjų dalyvauti byloje suinteresuotais asmenimis, veikė nesąžiningai ir akivaizdžiai specialiai šią informaciją nuslėpė. Apie I. K. turtą pareiškėjai sužinojo tik 2006 m. balandžio mėnesį, kai pareiškėjai kreipėsi į VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių. Pareiškėjai nesutinka su teismo nuomone, kad nežinojimas apie senelio iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą yra termino praleidimo subjektyvi priežastis, priklausiusi nuo jų valios;nesant byloje I. K. testamento, nesant byloje paveldėjimo teisės liudijimo, teismas įrodymais pripažino Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsiliepime pateiktą informaciją apie D. G. paveldėjimo teisės liudijimą, todėl, pareiškėjų nuomone, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingu laikotarpiu reguliavęs 1991-06-18 Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Pastarajai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, paduoti. Terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir dokumentams buvo pratęsiami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Apie terminus prašymams paduoti buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl suinteresuoti asmenys turėjo šiuos terminus žinoti. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė 1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnis, numatęs, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku - iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas galutinį terminą, įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Tai reiškia, jog asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (tokiais laikomi asmenys, atitinkantys Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio reikalavimus), prašymus galėjo paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o padavę prašymus –iki 2003 m. gruodžio 31 d. paduoti dokumentus. Būtent šiems asmenims, minėtos galimybės nerealizavusiems įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą gali būti atnaujinamas.
Pareiškėja D. R. tik 2006 m. kovo 22 d. Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į buvusi savininko K. I. žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) atkūrimo. Pagal byloje esančius įrodymus, kiti pareiškėjai prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šią žemę apskritai nėra pateikę.
Priežastimi, dėl kurios buvo praleisti terminai paduoti prašymus bei nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus į senelio I. K. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, pareiškėjai nurodė tai, kad apie senelio valdytą turtą nežinojo, jų giminaitė teta S. G. jiems nieko nesakė, nors pati tokią informaciją turėjo ir pati, paduodama pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, veikė nesąžiningai ir informaciją nuslėpė.
Kolegija, įvertinusi pareiškėjų nurodomas termino paduoti prašymus bei nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus praleidimo priežastis, o taip pat byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareiškėjų prašymas dėl termino atnaujinimo, yra subjektyvaus pobūdžio, negali būti pripažintinos svarbiomis ir pateisinančiomis termino praleidimą. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad nuo 1991 metų per nuosavybės teisių atkūrimą (atstatymą) reglamentavusių įstatymo nustatytą terminą (atitinkamai iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir iki 2003 m. gruodžio 31 d.) jie būtų rūpestingai elgęsi ir atlikę nors kokius veiksmus, siekdami nuosavybės teisių atkūrimo į senelio I. K. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Vilniaus AVA Žemėtvarkos skyriaus raštas Nr.S22-333 šioje byloje neturi jokios esminės reikšmės, kadangi tokio pobūdžio raštą (informaciją, kad nėra prašymo atkurti nuosavybės teises, o terminai paduoti prašymus yra praleisti, todėl turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo) pareiškėjai turėtų gauti po kiekvieno kreipimosi su prašymu atkurti nuosavybės teises, kai prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo pateikti. Neturi reikšmės šios bylos teisingam išsprendimui ir tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą nesant byloje I. K. testamento, nesant byloje paveldėjimo teisės liudijimo. Kaip jau minėta, konstatavus, kad aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareiškėjų prašymas dėl termino atnaujinimo, yra subjektyvaus pobūdžio, negali būti pripažintinos svarbiomis ir pateisinančiomis termino praleidimą, jau nesvarbu kas ir kokiu pagrindu pageidauja atkurti nuosavybės teises į pareiškėjų senelio I. K. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Kadangi pareiškėjai nenurodė ir byloje nėra nustatyta priežasčių, patiems pareiškėjams įstatymų, reglamentavusių nuosavybės teisių atkūrimą (atstatymą), nustatytais terminais objektyviai sutrukdžiusių kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šios bylos teisingam išsprendimui taip pat neturi reikšmės ir tai, kad, kaip nurodo pareiškėjai apeliaciniame skunde, nei jų teta S. G. , nei jos sūnus D. G. , nieko nesakė apie senelio valdytą turtą, nors patys šią informaciją turėjo, o paduodami prašymą atkurti nuosavybės teises, kreipdamiesi 1997 m. į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jie, pažeisdami CPK 271 straipsnio reikalavimus, neįtraukė pareiškėjų dalyvauti byloje suinteresuotais asmenimis, veikė nesąžiningai ir akivaizdžiai specialiai šią informaciją nuslėpė. Tai, kad pareiškėjų teta S. G. savo prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo į I. K. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą žemę pareiškėjų nenurodė kaip asmenų, suinteresuotų nuosavybės teisių atkūrimu, taip pat nėra pagrindas tenkinti pareiškėjų prašymą šioje byloje, kadangi, pagal nuosavybės teisių atkūrimą (atstatymą) reglamentavusius įstatymus, tik asmenų nurodymas negalėjo būti laikomas tokių asmenų valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimu ir nebuvo pagrindas institucijoms, įpareigotoms priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito pretendento prašyme nurodytiems, tačiau patiems prašymų nepadavusiems asmenims.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjų D. R., T. M., P. K., V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.