- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-21
- Bylos Nr.
- ATP-502-360/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-33-3-00238-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Savinijus Katauskas
- Kategorijos
- 2.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.26pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. D. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutarties, kuria V. D. skundas dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio (toliau – Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK VPS PP) viršininko 2016 m. balandžio 27 d. nutarimo panaikinimo netenkintas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2016 m. balandžio 27 d. Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK VPS PP viršininko E. P. nutarimu, administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), V. D. nubaustas 57 Eur bauda už tai, kad jis 2016-04-05, apie 7⁵⁰ val., viešoje vietoje – UAB „XXX“ automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) mieste, keikėsi necenzūriniais žodžiais „kurva, blet“, tokiu savo chuliganišku elgesiu pažeidė viešąją tvarką ir žmonių rimtį, taip padarė teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnyje.
Šį nutarimą V. D. apskundė Plungės rajono apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Plungės rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 13 d. nutartimi netenkino V. D. skundo ir Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK VPS PP viršininko 2016 m. balandžio 27 d. nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
V. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį ir Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK VPS PP viršininko 2016 m. balandžio 27 d. nutarimą ir administracinę bylą nutraukti. Nurodo, kad skundžiama 2016 m. birželio 13 d. nutartis ir 2016 m. balandžio 27 d. nutarimas yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl yra naikintini.
Apelianto nuomone D. V. tyčia jį apkalba ir kaltina nebūtais dalykais, tokiu būdu norėdamas atkeršyti už tai, kad 2016-04-05, apie 07.50 val., UAB „XXX“ automobilių stovėjimo aikštelėje, Kalniškių g. 43, Plungėje, vairuodamas savo automobilį atbuline eiga atsitrenkė į jo stovintį automobilį, ko pasėkoje buvo apgadinti abu automobiliai. D. V. dėl to labai susinervino ir supyko. Nors dėl eismo įvykio kilimo yra kaltas tik pats D. V., tačiau tuo pat metu jis ir jį kaltina dėl kilusio eismo įvykio, kaip pasipainiojusį ne laiku ir ne vietoje arba, kaip jis nurodė per apklausą policijoje, „netikėtai privažiavusį“.
Šalies argumentai
Skunde apylinkės teismui dėl 2016 m. balandžio 27 d. nutarimo nurodė, kad su D. V. nurodytais teiginiais visiškai nesutinka, nes jokiais necenzūriniais žodžiais nekeikė, akių nedraskė ir neturėjo net minties jam trenkti, tai yra tik paties D. V. savitai suvoktos situacijos interpretacija ir jo vaizduotės padariniai. Skunde taip pat nurodė, kad per apklausą policijoje duodamas paaiškinimus abejodamas nurodė, kad gal kokius žodžius išsakė vėliau po įvykio, kai vienas pats apsižiūrinėjo savo automobiliui padarytus pažeidimus ir pergyvendamas „kalbėjosi pats su savimi“, tačiau dėl to labai abejoja ir tikrai negali to patvirtinti. Pats D. V. nurodė, kad išlipęs iš savo automobilio užsipuolė jį kolioti necenzūriniais žodžiais. Administracinio teisės pažeidimo protokole esančiame pasiaiškinime nurodė, kad eismo įvykio metu su įvykio kaltininku kalbėjausi pakeltu tonu ir galimai pavartojo keiksmažodį. Per apklausą policijoje į jo bandymus ką nors paaiškinti buvo visiškai nekreipiama dėmesio, jam net nebuvo leidžiama normaliai pasisakyti ir būdavo pertraukiamas ir nutildomas. Jam kelis kartus buvo siūloma prisipažinti dėl pažeidimo padarymo, kad būtų paskirta mažesnė bauda. Duodamas paaiškinimus nuo pat pradžios nepripažino, kad D. V. iškeikė būtent jam pareikštame kaltinime nurodytais žodžiais „kurva, bled“, visi paaiškinimai paremti tik samprotavimais ir abejonėmis. Teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad nei vieno keiksmažodžio, kurių pasakymu yra kaltinamas, D. V. nepasakė ir to žmogaus neiškeikė.
Kaltinimas iš esmės grindžiamas vien tik paties D. V. parodymais, kuris dėl įvykusio eismo įvykio turi motyvą jį apkalbėti ir neteisingai kaltinti. D. V. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Byloje ikiteisminėje stadijoje apklaustos liudytojos V. K. ir D. L. teigia, kad girdėjo, kaip V. D. šaukė ant D. V., taip pat ir matė pačią situaciją iškart po eismo įvykio, tačiau savo parodymais jos abi nepatvirtino, kad V. D. keikėsi necenzūriniais žodžiais. Negana to, nors liudytojos ir nurodo, kad V. D. garsiai šaukė, tačiau jos apskritai net negali nurodyti kokius žodžius pasakė V. D., nors, anot jų, V. D. garsiai šaukiant, tikrai turėtų būti nors kažką girdėjusios. Vertinant minėtų liudytojų parodymų patikimumą yra svarbu pažymėti tai, kad D. V. V. K. ir D. L. sieja draugiški darbiniai santykiai, ši aplinkybė buvo paminėta ir teismo posėdžio metu, tai patvirtino ir pats D. V., todėl minėtos liudytojos galimai yra suinteresuotos duoti D. V. palankius parodymus.
Per apklausą policijoje duodamas paaiškinimus taip pat nurodė, kad visą įvykį betarpiškai matė dar viena liudytoja - UAB „XXX“ darbuotoja D. R.. Ji matė, kaip D. V. sukėlė eismo įvykį, pati mojavo jam rankomis stengdamasi atkreipti jo dėmesį, kad būtų galima jį įspėti ir išvengti eismo įvykio, tačiau ir jos pastangų D. V. nepastebėjo. Ji gali paliudyti, kad po eismo įvykio aš nevartojo jokių necenzūrinių žodžių, taip pat ir nešaukė ant D. V. bei nesielgė taip lyg norėtų jam trenkti. Tačiau tiek jį apklausinėjęs policijos pareigūnas, tiek ir bylą nagrinėjęs bei nuobaudą paskyręs pareigūnas į tai visiškai nereagavo. Liudytoja D. R. V. D. ir E. D. iš anksčiau nebuvo pažįstama, susipažino tik pradėjus dirbti viename kolektyve. Teismo posėdžio metu nebuvo pareikšta jokių abejonių, kad ji galėtų būti šališka ir suinteresuota duoti būtent V. D. palankius parodymus. Skundžiamoje teismo nutartyje tik formaliai nurodyta, kad teismas neturi pagrindo remtis liudytojos D. R. parodymais, kadangi ji nebuvo apklausta renkant pirminę medžiagą, kurioje nėra duomenų jog įvykio metu ji ten buvo, teisme apklausta pareiškėjo prašymu, kurie duoti palankūs pareiškėjui.
Nagrinėjant V. D. bylą nebuvo nustatyta atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių D. V. nurodo, kad V. D. jį iškeikė dėl sudaužyto automobilio. V. D. nurodo, kad dėl D. V. sukelto eismo įvykio išsigando, buvo labai susijaudinęs. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir V. D. pripažinus kaltu dėl pažeidimo padarymo turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad teisės pažeidimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. To pasėkoje V. D. turėjo būti paskirta bauda, kurios dydis parenkamas ne pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, tačiau mažinamas nuo vidurkio iki minimumo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo V. D. apeliaciniame skunde iš esmės neigia padaręs minėtą administracinį teisės pažeidimą, argumentuodamas tuo, kad teismo nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nevisapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškintos bei įvertintos visos reikšmingos bylai aplinkybės.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, patikrino byloje esančius įrodymus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog V. D. kaltė, padarius ATPK 174 str. numatytą pažeidimą, įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus – teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą pagrįstos, priimtos teismui nešališkai ir teisingai įvertinus įrodymus.
V. D. kaltę padarius jam inkriminuotą pažeidimą patvirtina byloje surinkti ir teismo posėdyje nešališkai ištirti įrodymai, t.y. iš Plungės rajono PK išreikalauta pirminė medžiaga, kurioje yra administracinio teisės pažeidimo protokolas su V. D. paaiškinimu, D. V. pareiškimas policijai, D. V. ir liudytojų V. K. ir D. L. apklausos protokolai, be to visi šie asmenys apklausti ir teisme. Surinkti duomenys neabejotinai įrodo, kad V. D. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str.
Apygardos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas, nagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, turėjo pakankamai byloje surinktų įrodymų, jog galėtų padaryti išvadą, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas. Tai, kad apeliantas pateikia savo įvykio versija ir aiškina, jog necenzūrinių žodžių nevartojo vertintina kaip pažeidėjo gynybinė pozicija ir siekimas išvengti administracinės atsakomybės.
Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes ir tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nenustatė aplinkybių, kurios leistų abejoti byloje esančių įrodymų patikimumu, patvirtinančius V. D. kaltę, vertinti juos kaip neobjektyvius nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, jog tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini objektyviais, o kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių.
Apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimui.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.
Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad V. D. paskirtas baudos vidurkis, taikant ATPK 30² str. 1 d. nuostatas, kadangi nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Apeliantas skunde teigia, kad teisės pažeidimą padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė D. V. veiksmai. Apygardos teismas negali sutikti su tokiu apelianto argumentu, nes necenzūrinių žodžių vartojimas ir chuliganiškas V. D. elgesys yra nepriimtinas ir nepateisinamas prieš D. V. nurodytų aplinkybių atveju. Apygardos teismas pripažįsta, kad minima situacija nesudarė pagrindo elgtis netinkamai, juolab vartoti necenzūrinius žodžius, todėl nurodytos aplinkybės parodo visiškai nepateisinamą V. D. elgesį prieš D. V. ir šią aplinkybę vertinti kaip V. D. padarytą pažeidimą susijaudinus nėra jokio pagrindo.
Be to pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Įvertinus tai, konstatuojama, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
V. D. apeliacinio skundo netenkinti ir Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.