- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-12
- Bylos Nr.
- ATP-529-487/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-48-3-00011-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jolanta Čepukėnienė
- Kategorijos
- 39.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Čepukėnienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. M. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarimo, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 str. 1 d. ir jam paskirta 3700 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 4 metams 2 mėnesiams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. M. nubaustas pagal ATPK 130 str. 1 d. už tai, kad 2013 m. gruodžio 26 d. 15.35 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę Toyota Hilux, v. n. (duomenys neskelbtini) nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET)17 p. reikalavimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu V. M. prašo teismo Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Nurodo, kad apylinkės teismas nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai jį pripažino kaltu, padarius teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.
Apelianto teigimu, priimdamas nutarimą, teismas neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus, jų visiškai neanalizavo, nelygino su jo duotais paaiškinimais. Pažymėjo, kad teismas, pripažindamas jį kaltu, nepagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų duotais paaiškinimais, nevertindamas liudytojų duotų paaiškinimų teismo posėdžio metu. V. M. neneigia, kad 2013 m. gruodžio 26 d. apie 15.35 val. automobiliu važiavo administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytoje vietoje, tačiau teigė, jog iš šios vietos, pažeidęs KET reikalavimus, nepaklūstant uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, tyčia nepasišalino. Pažymi, kad minėtą dieną, kelio (duomenys neskelbtini) vairuodamas transporto priemonę Toyota Hilux, v. n. (duomenys neskelbtini) nusileidęs nuo kalnelio staigiame posūkyje pamatė priešais stovinčią automobilių koloną. Prie stovėjusių automobilių, toje pačioje važiuojamoje kelio dalyje, priekiu į jo automobilį stovėjo policijos automobilis su skiriamaisiais ženklais. Važiuojamoje kelio dalyje prie antrojo ir paskutiniojo kolonos automobilių stovėjo pareigūnai, kurie rankose laikė šių automobilių vairuotojų dokumentus. Apelianto teigimu, rankose pareigūnai nei lazdelės, nei skritulio su raudonu atšvaitu neturėjo. Privažiavęs priešais prie policijos pareigūno automobilio, jis sustojo. Tuo metu pareigūnas, kaip jam vėliau tapo žinoma – B. M., stovėjęs prie paskutiniojo automobilio, rankos mostu jam parodė važiuoti toliau. Jis, pamatęs, kad nėra jokio autoįvykio, o vyksta tik dokumentų tikrinimas, pradėjo lėtai judėti ir stebėti stovinčius automobilius. Lėtai pravažiuojant važiuojamoje kelio dalyje prie antrojo automobilio stovėjusį ir antrąjį pareigūną, pastarasis jam taip pat nerodė jokių ženklų sustoti. Pravažiavęs stovėjusių automobilių koloną ir nuo jų nutolęs apie 200 metrų, pasuko į dešinėje esantį miško keliuką, kuris veda į žvėrių šėryklą. Pažymėjo, kad nei važiuojant vieškeliu, nei miško keliu, iš paskos jokio automobilio nematė ir jokių signalų negirdėjo. Tuo metu kartu su juo automobilyje taip pat buvo ir D. E. L.. Apvažiavęs šėryklas ir pašėręs žvėris, su bendrakeleiviu nuvyko prie pastarojo automobilio, kuris buvo paliktas stovėti prie Paluknės kavinės, esančios prie kelio A4. Pasėdėję kavinėje, išgėrė po bokalą alaus ir po valandėlės išėję į lauką, jie ruošėsi važiuoti namo. Tačiau tuo metu prie jų privažiavę policijos pareigūnai nurodė, kad jis yra areštuojamas. Pasiteiravus už ką, vienas iš pareigūnų atsakė, jog už tai, kad jis nesustojo. Pareigūnams aiškino visą situaciją, teigdamas, jog įvyko nesusipratimas, tačiau pastarieji jo neklausė, nuolatos kažkam skambino ir kažką aiškinosi, bei nurodė jam, kad galės viską paaiškinti teisme. Taip pat pareigūnai patikrino jį alkotesteriu ir jam buvo nustatytas 0.18 ‰ promilių girtumas. Nežiūrint į tai, kad jis nebuvo apsvaigęs ir neblaivumas neviršijo leistinos normos, pareigūnai iškvietė automobilį ir jo automobilis buvo priverstinai nuvežtas į saugojimo aikštelę.
Apeliantas pažymėjo, kad dėl teismo, vertinančio visas aplinkybes, subjektyvios nuostatos, jog policijos pareigūnais reikia tikėti, o teismo posėdžio metu apklaustais liudytojais - ne, jis buvo priverstas kreiptis į antstolį, siekiant atlikti faktinių aplinkybių konstatavimą įvykio vietoje, ir į Valstybės įmonę „Vilniaus regiono keliai“ tam, kad būtų galima objektyviai įvertinti faktines aplinkybes ir jas sugretinti su policijos pareigūnų duotais parodymais teisme, kurių pagrindu jis buvo pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą. Be to, nurodė, kad teisme apklaustų liudytojų D.E. L. ir M. M. duotais paaiškinimais nustatyta, kad, jam sustojus, policijos pareigūnas B. M. mostelėjo ranka, rodydamas jam pravažiuoti. Liudytojai nurodė, kad šio veiksmo atlikimo metu pareigūnas rankoje nieko neturėjo. Tačiau nežiūrint į tai, kad minėti asmenys teismui prisiekė ir aiškino tik tai, ką matė, teismas jų ir kitų teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų parodymus įvertino kritiškai ir atmetė, kaip parodymus, duotus asmenų, suinteresuotų jam (V. M.) palankia bylos baigtimi.
Apelianto manymu, absurdiškas yra teismo motyvas, kad jį ir liudytojus sieja subordinaciniai ryšiai, kadangi medžiotojų klubas, kurio prezidentas jis yra, tai visuomeninė organizacija, kurios nariai yra lygūs ir lygiateisiai, tarp jų jokios subordinacijos nėra ir negali būti.
V. M. manymu, apibendrinus policijos pareigūnų A. R. ir B. M. parodymus teisme, darytina kategoriška išvada, kad jų parodymai tendencingi, subjektyvūs ir neatitinka faktinėms aplinkybėms, dėl ko teismas remtis vien tik pastarųjų parodymais negalėjo.
Šalies argumentai
Apelianto manymu, nėra pagrindo teigti, kad jis nepakluso reikalavimui sustoti ir sąmoningai pasitraukė, kadangi, sustojęs prie policijos automobilio, pamatė policijos pareigūno B. M. rankos mostą važiuoti, dėl ko lėtai ir nuvažiavo, jo niekas nestabdė ir nuvažiuojančio niekas nesivijo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Lietuvos kelių policijos tarnybos įgaliotas atstovas nesutiko su V. M. skundu. Nurodė, kad nuobauda V. M. paskirta teisėtai ir pagrįstai, dėl ko prašo skundo netenkinti ir palikti galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarimą. Administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta pakankamai įrodymų, kuriais vadovaujantis V. M. buvo paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 130 str. 1 d. Byloje yra nustatyti visi liudininkai, tačiau jų parodymus pirmos instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, nes pastarieji yra geri V. M. pažįstami, draugai, suinteresuoti duoti palankius parodymus jo naudai. Be to, pažymi, kad apeliaciniame skunde ir pateiktame faktinių aplinkybių protokole yra tendencingai sumodeliuota situacija, kuri neatitinka tikrovės, ja siekiama suklaidinti teismą ir padėti V. M. išvengti atsakomybės už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Apeliaciniame skunde įvardinama ir apibūdinama įvykio vieta bei situacija bandoma suklaidinti teismą, siekiant parodyti, kad pareigūnų nurodytos aplinkybės apie įvykį neatitinka tikrovės.
V. M. apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima, tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apylinkės teismas priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai įvertino visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog V. M. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nepaklusimą uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, pažeidžiant KET. Asmeniui nepaklusus pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę yra kėsinamasi į kelių eismo organizavimo tvarką. V. M. nubaustas už KET 17 p. numatyto reikalavimo sustoti, kuomet transporto priemonė yra stabdoma tikrinančio pareigūno, pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje objektyviąją pusę sudaro šie elementai: nepaklusimas sustabdyti transporto priemonę, uniformuoto policijos pareigūno, reikalavimo teisėtumas, reikalavimas sustabdyti transporto priemonę (reikalavimo išraiška).
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstais laiko apeliacinio skundo motyvus, kad neįrodyta, jog V. M. padarė ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą. Pagal šį straipsnį administracinę atsakomybę užtraukia nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad teismas, spręsdamas V. M. atsakomybės klausimą, vertino ne tik liudytojų teismo posėdžio metu duotus parodymus, bet ir kitus byloje esančius įrodymus. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas atsakomybės klausimą, rėmėsi betarpiškai pažeidimą mačiusių pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose pateiktais paaiškinimais, kad, pastebėjus atvažiuojantį Toyota markės visureigį, v. n. (duomenys neskelbtini) jis buvo stabdomas su šviesą atspindinčiu disku rankoje, tačiau, visureigio vairuotojui nepaklusus teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę ir pravažiavus pro pareigūnus bei važiuojant toliau, buvo nuspręsta jį persekioti policijos tarnybiniu automobiliu. Tačiau persekiojamas visureigis nestojo, bėgdamas nuo persekiojimo, pradėjo važiuoti miško keliais, o pamatęs, kad nusukti nepavyks, nusuko į lauką ir nuvažiavo bekele, dėl ko nebuvo įmanoma pastarojo toliau persekioti. Po kurio laiko, minėtas automobilis, pareigūnams važiuojant keliu A4 nuo Vilniaus link Varėnos, (duomenys neskelbtini), pastebėtas stovintis, o šalia jo buvo ir jo vairuotojas. Vairuotojo – V. M. paklausus, kodėl jis nepaklauso reikalavimui sustoti, pastarasis pradėjo atsiprašinėti, prašė nerašyti protokolo. Nurodžius, kad protokolas bus rašomas, V. M., pasakė, jog su pažeidimu nesutinka ir teisme teigs, kad niekas jo nestabdė. Šias aplinkybes patvirtino B. M. ir A. R., apklausiami teisme liudytojais. Abejoti šių įrodymų patikimumu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo. Tiek policijos pareigūnų teismo posėdžio metu duotuose paaiškinimuose, tiek byloje esančiuose tarnybiniuose pranešimuose aplinkybės išdėstytos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai, todėl netikėti nurodytomis aplinkybės apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Be to, iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad pirmos instancijos teismo posėdžio metu tiek liudytoju apklaustas O. S., tiek liudytoja apklausta D. B.-P., patvirtino, jog, pro šalį pravažiavus V. M. automobiliui, vienas iš policijos pareigūnų atsisėdo į tarnybinį automobilį ir nuvažiavo paskui V. M. vairuojamą transporto priemonę. Todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų nuosekliais parodymais, pripažindamas juos patikimais. Byloje nėra duomenų, kad jie siekė apkalbėti apeliantą bei buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir kitų aplinkybių, dėl kurių policijos pareigūnų parodymai galėtų būti vertinami kaip nenuoseklūs. Tokių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, apsiribojant deklaratyviu teiginiu, kad jų parodymai yra subjektyvūs ir tendencingi.
Šalies argumentai
V. M. atstovo prašymu iškviestų liudytojų parodymus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai atmetė, kaip paneigtus liudytojų B. M., A. R., O. S., D. B.-P. nurodytomis aplinkybėmis, įvertinęs juos, kaip V. M. palankia bylos baigtimi suinteresuotų asmenų duotus parodymus.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, faktinės įvykio aplinkybės byloje nustatytos tinkamai, įrodymai surinkti ir įvertinti, nepažeidžiant procesinių normų reikalavimų, o teismo išvados dėl V. M. kaltės yra motyvuotos ir pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. M. savo skunde jokių naujų faktinių aplinkybių ar pozicijos teisingumą patvirtinančių duomenų nenurodo, savo nesutikimą su teismo išvadomis iš esmės grindžia tik, jo manymu, neteisingai atliktu įrodymų vertinimu, kartu teikdamas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą ir Valstybinės įmonės „Vilniaus regiono keliai“ pažymą. Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apelianto pateiktuose faktinių aplinkybių konstatavimo protokole ir Valstybinės įmonės „Vilniaus regiono keliai“ pažymoje nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmos instancijos teismo nutarime nustatytų, išanalizuotų ir įvertintų faktinių duomenų, kuriuos teismas pagrįstai laikė V. M. kaltę dėl jam inkriminuoto teisės pažeidimo padarymo patvirtinančiais įrodymai, ir esminės reikšmės neturi. V. M. pozicija jog jo policijos pareigūnas nestabdė, o, mostelėjęs ranka, nurodė važiuoti toliau, yra paneigti policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir apylinkės teismo posėdžio metu liudytojų apklausų metu nurodytomis aplinkybėmis, todėl pritartina pirmos instancijos išvadai, kad apelianto pasirinkta pozicija yra gynybos priemonė, tikintis išvengti griežtos administracinės atsakomybės.
Teismas, patikrinęs skundžiamo Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarimo motyvų teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, jog pagrindo tvirtinti, kad jame išdėstytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių, nėra. Paties V. M. subjektyvus situacijos vertinimas ir kitoks faktinių aplinkybių interpretavimas, nenurodant jokių naujų esminių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos, nagrinėjant bylą pirma instancija, nėra pagrindas konstatuoti, kad skundžiamas nutarimas neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog V. M. padarytas pažeidimas įrodytas byloje surinktais įrodymais ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 130 str. 1 d. Patikrinus byloje esančius įrodymus, nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir padarė teisingas išvadas. Nenustačius faktinių aplinkybių vertinimo pažeidimo, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. M. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.