Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-06-30 · Administracinė byla Nr. I1-3635-423/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-06-30
Bylos Nr.
I1-3635-423/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00550-2020-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Asta Urbonienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-3635-423/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00550-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 30 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-3).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018-02-15 iki 2020-03-08 buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN 3 būrio 3, 1 ir 2 bendrabučio tipo patalpose. Teigė, kad nuolat trūko gyvenamojo ploto, nebuvo vietos laisvai pajudėti, trūko kietojo inventoriaus. Patalpose nebuvo stalų ir kėdžių, todėl pareiškėjas negalėjo rašyti laiškų, žaisti stalo žaidimų. Į pasivaikščiojimo kiemelį pareiškėjas tebuvo išleidžiamas trims valandoms. Pažymėjo, kad nebuvo įrengtas ir poilsio kambarys, kur būtų galima žiūrėti televizorių ar užsiimti kita leistina veikla, taip pat nebuvo radijo taškų. Nurodė, kad apšvietimas per silpnas, nesiekė nei 30 liuksų, todėl silpo regėjimas, buvo sunku skaityti. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, dvasinėmis ir fizinėmis kančiomis. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 13-18) ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 42) nurodė, jog minimalaus ploto norma, tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo, be to, pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pareiškėjo gyvenamosios patalpos nebuvo rakinamos. Poilsio kambarys nebuvo įrengtas, tačiau pareiškėjas galėjo leisti laisvalaikį bibliotekoje, kieme, bendro naudojimo patalpose. Pataisos namuose užtikrinamas teisės aktų reikalavimus atitinkantis sanitarinių įrenginių ir gyvenamųjų patalpų inventoriaus skaičius, pareiškėjas dėl šių aplinkybių pretenzijų pataisos namų administracijai nereiškė. Visose patalpose užtikrinamas tinkamas dirbtinis apšvietimas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė nei į pataisos namų administraciją, nei į psichologą. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2018-02-15 iki 2020-03-08.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Dėl gyvenamojo ploto

Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN 3 būrio 3 bendrabučio tipo patalpoje, kurios plotas buvo 15 kv. m, joje kalėjo 6 asmenys, taip pat 3 būrio 1 patalpoje, kurios plotas – 30 kv. m, joje kalėjo 12 asmenų, bei 3 būrio 2 patalpoje, kurios plotas – 28 kv. m, joje gyveno 11 asmenų.

Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Analogiška nuostata reglamentuojama ir nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau - Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 patvirtintų „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punkte.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis (b. l. 14, 21, 37), jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas šiose 3 būrio patalpose: nuo 2018-02-15 iki 2018-11-15 1 patalpoje, kurios plotas – 35,62 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, faktiškai gyveno 9 asmenys; nuo 2018-11-15 iki 2019-08-01 3 patalpoje, kurios plotas – 20,67 kv. m, joje įrengta 6 miegamosios vietos, faktiškai gyveno 3 asmenys; nuo 2019-08-01 iki 2020-03-17 2 patalpoje, kurios plotas – 35,62 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, faktiškai gyveno 10 asmenų.

Žemesnės instancijos teismas

Nors pareiškėjas teigia, kad visų minėtų patalpų plotai buvo mažesni, o jose gyveno daugiau asmenų, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų paneigti atsakovės atstovo oficialiai pateiktus rašytinius įrodymus. Teismas neturi pagrindo abejoti bylos medžiaga ir konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,5 kv. m iki 6,9 kv. m ploto, taigi, daugiau, nei teisės aktuose reglamentuojama minimali 3,1 kv. m norma. Todėl konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje nėra pagrindo.

Teismas pažymi, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr. EŽTT 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš gyvenamosios patalpos ploto turėtų būti atimtas įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalios ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Dėl baldų, radijo taško, apšvietimo ir poilsio kambario

Pareiškėjas teigė, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo stalų ir kėdžių, todėl pareiškėjas negalėjo rašyti laiškų, žaisti stalo žaidimų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - Eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovės atstovas pripažino, kad poilsio kambarys 3 būryje neįrengtas. Atsižvelgiant į tai, šis pažeidimas pripažintinas nustatytu, kas atitinkamai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų.

Eksploatavimo taisyklėse numatyta, kad radijo taškas turi būti įrengtas drausmės grupės gyvenamosiose ir kamerų tipo patalpose. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose ir nebuvo priskirtas drausmės grupei (b. l. 42), todėl nusiskundimai dėl radijo taško, kuris jo gyvenamosiose patalpose neturėjo būti įrengtas, yra nepagrįsti.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 (toliau – Aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos), nurodyta, kad bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengtas vienas stalas ir kėdės pagal poreikį (1.3 ir 1.4 p.). Higienos normoje HN 134:2015 reglamentuojama, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.).

Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nusiskundimus dėl per silpno apšvietimo ir stalo bei kėdžių trūkumo, todėl šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai. Teismas akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus dėl higienos sąlygų visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Be to, pareiškėjo argumentai dėl kietojo inventoriaus trūkumo sukeltos žalos laikytini abejotinais, kadangi kitoje skundo dalyje pareiškėjas, dėstydamas aplinkybes dėl per mažo gyvenamojo ploto, skundėsi, kad dalį patalpos užima pertekliniai baldai. Vis dėlto, nesant tai paneigiančių duomenų, pripažintina, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui galėjo būti neužtikrinamas tinkamas gyvenamųjų patalpų apšvietimas bei inventoriaus kiekis.

Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamo apšvietimo ir patalpos įrengimo būtų skundęsis pataisos namų administracijai ar pareigūnams. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į gydytoją dėl susilpnėjusio regėjimo, jam nebuvo diagnozuoti jokie su tuo susiję sveikatos sutrikimai (b. l. 43). Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į pataisos namų psichologus dėl kalinimo sąlygų sukeltų išgyvenimų (b. l. 38).

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos dėl neįrengto poilsio kambario, trūkstamo kietojo inventoriaus bei kai kurių higienos sąlygų pažeidimo (apšvietimo neužtikrinimo).

Teismas sutinka, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad šie nepatogumai prilygo skunde nurodomoms dvasinėms ir fizinėms kančioms. Vadovaudamasis bendruoju protingumo ir sąžiningumo principu, teismas vertina, kad byloje nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai, neturintys ilgalaikių sunkių pasekmių pareiškėjo sveikatai ir psichologinei būklei, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, todėl dienotvarkėje nustatytu metu galėjo judėti pataisos namų teritorijoje, tai pat byloje nenustatytas patalpų perpildymo faktas.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT bylose (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo pažeista laikotarpiu nuo 2018-02-15 iki 2020-03-08, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Asta Urbonienė