- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-25
- Bylos Nr.
- A-1486-602/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04341-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 7 d. iki 2016 m. spalio 20 d. jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, perpildytose kamerose, neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto. Dėl perpildytų kamerų buvo apribota jo galimybė judėti, kamerose trūko oro, tarp nuteistųjų kildavo konfliktų. Nuo drėgmės kamerų sienų ir lubų paviršius buvo padengtas pelėsiu ir grybeliu. Į kameras buvo tiekiamas tik šaltas vanduo, todėl pareiškėjas negalėjo išsiplauti indų, buvo priverstas valgyti iš riebaluotų indų. Jam nebuvo sudaryta saugi ir sveikatai nepavojinga gyvenamoji aplinka, jis buvo kalinamas žmogaus orumą pažeidžiančiomis sąlygomis, todėl patyrė neigiamus emocinius išgyvenimus, depresiją, tapo dirglus, sutriko miegas, pablogėjo sveikata. Pareiškėjas ne kartą raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau į prašymus nebuvo atsakyta. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir nacionalinių teismų praktiką, pareiškėjo patirti išgyvenimai atitinka neturtinės žalos sąvoką, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad tam tikrais pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiais jam buvo užtikrintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas. Nuteistieji ir suimtieji Lukiškių TI-K paskirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis plotas neatitikti teisės aktuose nustatytų ribų. Suimtiesiems yra sudaromos galimybės pasivaikščioti gryname ore, sportuoti, žaisti stalo tenisą, krepšinį ir kt. Lukiškių TI-K taikomi tik tie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sąlygos kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus. Pagal CK 6.271 straipsnį, deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatytos visos būtinos sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padariniai ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusių padarinių. Taigi šiuo atveju būtina nustatyti ne tik tai, ar Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, bet ar dėl tokio veikimo (neveikimo) atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas. Pareiškėjo skundas grindžiamas ne konkrečiais faktais ar argumentais, bet bendro pobūdžio teiginiais ir abstrakčiais argumentais, kurie negali būti pripažįstami objektyviais.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 40 Eur neturtinės žalos atlyginimą kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K praleido 188 dienas; buvo kalinamas įvairiose kamerose su kintančiu kartu laikomų asmenų skaičiumi; 3,6 kv. m kameros plotas ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas 4 dienas, t. y. nuo 2016 m. kovo 11 d. iki 2016 m. kovo 13 d. ir 2016 m. balandžio 16 d; likusias 184 dienas kameros plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis visą laiką buvo kalinamas perpildytose kamerose, buvo apribota jo galimybė judėti, trūko oro ir kt. Pažymėjo, kad didžiąją laiko dalį Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas vienas arba su kitu nuteistuoju. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad langai Lukiškių TI-K kamerose pritaikyti vėdinti, todėl kritiškai vertino pareiškėjo argumentus dėl pelėsio ir grybelio kamerose, pažymėjo, jog pareiškėjo teiginius paneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su karšto vandens tiekimu, teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, o ne į gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas tvirtino, jog dėl kalinimo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jis patyrė tam tikrus fizinius nepatogumus, neigiamus emocinius išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tapo dirglus ir pan., tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kad dėl to būtų sutrikusi pareiškėjo fizinė sveikatos būklė ar jis būtų patyręs tokių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti pripažinti žmogaus kankinimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Šių aplinkybių neįrodė ir pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų laikomas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą. Atsižvelgdamas į tai, kad 4 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas, įvertinęs, jog kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nepadarė negrįžtamo poveikio pareiškėjo fizinės ar psichinės sveikatos būklei, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. Konvencijos 3 straipsnį pažeidžiančiomis, sąlygomis. Atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 40 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl 40 Eur sumą laikė adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.
III.
Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo žeminamas jo orumas. Pažymi, jog Lukiškių TI-K kamerose tualetas įrengtas prie pat durų, todėl į kamerą įėję pareigūnai galėjo matyti tualetu besinaudojantį pareiškėją. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas – 3,6 kv. m – neatitinka Konvencijos 3 straipsnio nuostatų bei EŽTT išaiškinimų, pagal kuriuos į asmeniui tenkantį minimalų kameros plotą negali būti įskaičiuojami baldai bei sanitarinis mazgas. Pareiškėjo teigimu, kameroje turi būti įrengtas pakankamai didelis, švarus langas, praleidžiantis natūralią šviesą, turi būti įrengta ventiliacija, temperatūra negali būti žemesnė nei 18?C, turi būti įrengtas švarus tualetas, kuriame būtų galima užsirakinti, ant sienų negali būti grybelio ir pelėsio, kamerose neturi būti žiurkių ir tarakonų. Lukiškių TI-K tokių sąlygų neužtikrina. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Prašomas priteisti neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent ji pasireiškia, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą įvertino bylos aplinkybes, surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti. Teikdamas apeliacinį skundą, pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 4 dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, priteisė jam 40 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas 3 kv. m plotas atskaičius baldus ir tualetą, taip pat nebuvo užtikrintas pakankamai didelio, švaraus bei natūralią šviesą praleidžiančio lango, ventiliacijos ir tualeto įrengimas, tinkama temperatūra, taip pat neužtikrinta, kad ant sienų nebūtų grybelio ir pelėsio, o kamerose – buitinių kenkėjų. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016 ir kt.).Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu (t. y. kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamai didelio, švaraus bei natūralią šviesą praleidžiančio lango, ventiliacijos ir tualeto įrengimas, tinkama temperatūra, taip pat neužtikrinta, kad kamerose nebūtų buitinių kenkėjų), su šiomis aplinkybėmis sieja prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildino tik iš Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, karšto vandens tiekimo į kameras, taip pat neužtikrinant, kad kamerose nebūtų pelėsio. Nė vienas iš anksčiau minėtų apeliacinio skundo argumentų ir reikalavimų nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo aspektu skundas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgiant į tai, minėti nauji pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl tų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kurie susiję su minimalaus gyvenamosios patalpos ploto normos užtikrinimu bei grybeliu ir pelėsiu Lukiškių TI-K kamerose.Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas: 2016 m. kovo 10 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 115, kurios plotas – 7,45 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. kovo 13 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2016 m. kovo 14 d. išvyko į Utenos apskrities areštinę; 2016 m. kovo 21 d. atvyko iš Utenos apskrities areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, kurios plotas – 7,42 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2016 m. kovo 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 280, kurios plotas – 7,82 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. kovo 30 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. kovo 31 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2016 m. balandžio 15 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, kurios plotas – 7,38 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. balandžio 17 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–3 asmenys; 2016 m. balandžio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 153, kurios plotas – 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. balandžio 19 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. balandžio 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 381, kurios plotas – 7,28 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. gegužės 15 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. gegužės 16 d. išvyko į Utenos apskrities areštinę; 2016 m. gegužės 20 d. atvyko iš Utenos apskrities areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, kurios plotas – 7,45 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2016 m. gegužės 21 d. perkeltas į kamerą Nr. 167, kurios plotas – 7,94 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. rugpjūčio 22 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. rugpjūčio 23 d. išvyko į Utenos apskrities areštinę; 2016 m. rugpjūčio 26 d. atvyko iš Utenos apskrities areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas – 7,31 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. rugpjūčio 28 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. rugpjūčio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 151, kurios plotas – 7,48 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. rugsėjo 7 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. rugsėjo 8 d. išvyko į Utenos apskrities areštinę; 2016 m. rugsėjo 12 d. atvyko iš Utenos apskrities areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 121, kurios plotas – 7,37 kv. m, kameroje buvo 2 asmenys; 2016 m. rugsėjo 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 137, kurios plotas – 7,75 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. rugsėjo 19 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. rugsėjo 20 d. perkeltas į kamerą Nr. 404, kurios plotas – 17,02 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. rugsėjo 25 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 2–4 asmenys; 2016 m. rugsėjo 26 d. išvyko į Utenos apskrities areštinę; 2016 m. rugsėjo 30 d. atvyko iš Utenos apskrities areštinės, buvo uždarytas į kamerą Nr. 206, kurios plotas – 6,90 kv. m, kameroje buvo 1 asmuo; 2016 m. spalio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 388, kurios plotas – 26,96 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. spalio 10 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 4–5 asmenys; 2016 m. spalio 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 151, kurios plotas – 7,48 kv. m, šioje kameroje buvo laikomas iki 2016 m. spalio 19 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 1–2 asmenys; 2016 m. spalio 20 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus. Įvertinusi šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 4 dienas buvo laikomas pažeidžiant pareiškėjo teisę į minimalų gyvenamosios patalpos plotą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, esą suimtajam turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, nėra pagrįsti. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Be to, EŽTT savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamųjų patalpų ploto norma (3,6 kv. m). Pažeidimo vertinimas pagal nacionalinę teisę ir atitinkamai ploto apskaičiavimo metodologija yra atliekama pagal nacionalinės teisės normas tiek, kiek jos neprieštarauja iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kylančiam 3 kv. m ploto standartui.Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl pelėsio ir grybelio buvimo Lukiškių TI-K kamerose, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad šiuos pareiškėjo teiginius paneigia Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose šie pareiškėjo nurodyti pažeidimai kamerose, pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu, nebuvo nustatyti, todėl konstatuoti dėl to kokius nors neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus nebuvo pagrindo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir kad dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, bei priteisė pareiškėjui jos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu jam nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, apeliaciniame skunde prašo, kad jam būtų priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma (40 Eur) yra adekvati ir pakankama pareiškėjo dėl nustatytų jo teisių pažeidimo patirtiems nepatogumams kompensuoti, keisti šią sumą nėra pagrindo.Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad naikinti ar keisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.