Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdimaro Bavėjano (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A.M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo A.M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 253 str. 2 d. - laisvės atėmimu penkeriems metams,pagal BK 258 str. 2 d. – areštu trisdešimčiai parų.

Vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. a p., 63 str. 1 ir 5 d., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas penkeriems metams, ją paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas sulaikyme ir suėmime nuo 2005 m. kovo 7 d. iki 2006 m. liepos 14 d.

A.M. dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A.M. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo įgijo, laikė, ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus bei šaudmenis, o būtent: jis iki 2005 m. kovo 7 d., tikslus laikas tyrimo metu ir teisme nenustatytas, savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš A.K. , Mi.M. ir V.B. , kuriems dėl šios nusikalstamos veikos tyrimas atliktas kitoje baudžiamojoje byloje, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo-graižtvinį, pagamintą savadarbiu būdu, perdirbant iš 8 mm kalibro dujinio pistoleto IŽ 79-8 „Baikal“, pistoletą „Baikal“ Nr. (duomenys neskelbtini) su liepsnos ir garso slopintuvu, pritaikytą šaudyti 7,65mm kalibro „Browning“ šoviniais, pusiau automatinį 9 mm kalibro, pramoninės gamybos pistoletą „Borchard–Luger“ (Parabelum) P08 mod. 1917 Nr. (duomenys neskelbtini), dvivamzdį 12-o kalibro, lygiavamzdį, su patrumpintu vamzdžiu ir nupjauta rankena medžioklinį šautuvą „IŽ–27“ Nr. (duomenys neskelbtini), 11 vnt. pramoninės gamybos 12-o kalibro medžioklinių šovinių su grankulkių užtaisu, 17 vnt. pramoninės gamybos 9 mm kalibro „Luger“ šovinių, 7 vnt. pramoninės gamybos 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių, kurie yra šaudmenys, ir šiuos ginklus bei šaudmenis laikė savo namuose iki 2005 m. kovo 7 d. 13 val. 50 min., kol kratos metu juos rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo nešaunamąjį ginklą, o būtent: iki 2005 m. kovo 7 d., tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, iš tyrimo metu ir teisme nenustatyto asmens įgijo savadarbį kastetą, priskiriamą prie smogiamojo - triuškinamojo poveikio nešaunamųjų ginklų, kurį laikė savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iki 2005 m. kovo 7 d. 13 val. 50 min., kol kratos metu juos rado ir paėmė policijos pareigūnai.

Taip pat jis buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad sunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2005 m. sausio l d., apie 18 val. 20 min., restorane (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, nepaisydamas elementarių elgesio normų, nesilaikydamas visuomeninės tvarkos, rodydamas aiškią nepagarbą žmonėms, dėl chuliganiškų paskatų kilusio konflikto metu, turimu peiliu, tyčia dūrė N.T. į pilvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę žaizdą dešinėje pokrūtinkaulinėje srityje su daliniu dešinio pilvo sienos tiesiojo raumens pažeidimu, dešinės kepenų skilties sužalojimu virš tulžies pūslės.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl A.M. išteisinimo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p., priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti A.M. kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. bei paskirti jam laisvės atėmimo bausmę septyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 6 d., šias bausmes subendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą aštuoneriems metams.

Prokuroras neginčija nuosprendžio dalies dėl A.M. nuteisimo pagal BK 253 str. 2 d. ir 258 str. 2 d. Tačiau mano, kad nuosprendis dalyje dėl A.M. išteisinimo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. neteisėtas, nepagrįstas ir šios dalies nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Nurodė, kad teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo A.S. nuosekliais parodymais, kuriuos patvirtino liudytojai M.M. , K.J. ir E.R.P.. Taip pat apeliuoja į liudytojo K.J. parodymus, bei teigia, kad jie yra objektyvūs, nekeliantys abejonių, patvirtinti specialisto išvadomis, liudytojo A.S. parodymais bei telefoniniu pokalbiu, užfiksuotu protokole dėl techninių priemonių panaudojimo atliekant tyrimo veiksmus. Liudytojai K.J. ir M.M. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad po įvykio bare (duomenys neskelbtini) susitiko su A.S., kuris pasakė, kad peršovė A.M. , nes pastarasis prieš tai peiliu sužalojo N.T. . Prokuroras teigia, jog teismas nepagrįstai neaptarė nuosprendyje svarbios aplinkybės apie tai, kad liudytojas A.S. M.M. pasakė, jog peršovė žmogų, o liudytojas M.M. patvirtino šią aplinkybę. Pats A.S. parodė, kad po nusikaltimo bare turėjo pistoletą. Šiuos parodymus patvirtino liudytojas K.J.. Taip pat prokuroras remiasi liudytojos E.R.P. parodymais apie peilį turėjusio vaikino elgesį bare ir teigia, kad juos iš dalies patvirtino pats nuteistasis A.M. .

Teismas nepagrįstai neįvertino nuteistojo A.M. pirminių parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Nors nuteistasis vėliau paaiškino, kad šiuos parodymus davė ligoninėje savo advokato patarimu, tačiau prokuroras nurodo, kad nuteistasis pirmą kartą dalyvaujant jo gynėjui buvo apklaustas areštinėje 2005 m. kovo 9 d.

Teismas nepagrįstai nesirėmė K.J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Šio liudytojo versija apie ikiteisminio tyrimo metu jo atžvilgiu vartotą fizinį ir psichinį smurtą, paneigta liudytojų A.Ma. , V.G. , A.R. , A.A. ir T.V. parodymais. Atliekant ikiteisminį tyrimą K.J. apklausos metu buvo gauti papildomi duomenys apie įvykio aplinkybes. Tai patvirtina byloje apklaustų liudytojų eiliškumas, t.y. išsamius parodymus apie įvykio aplinkybes davus K.J. , buvo apklausti liudytojai M.M. , A.S. ir E.R.P.

Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje yra nepaneigti liudytojo K.J. parodymai duoti teisme, jog jis įvykio nematė, nes buvo girtas ir miegojo. Prokuroras nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas objektyviai parodė, jog nematė peilio A.M. rankoje, tačiau matė A.M. smūgį dešine ranka į N.T. pilvo dešinę pusę, po ko N.T. suklupo ir jo pilvo dešinėje pasirodė žaizda. Taip pat šis liudytojas po įvykio buvo susitikęs su A.S. , kuris pasakojo, kad šovė į A.M. , kadangi pastarasis peiliu sužalojo N.T. . Šią aplinkybę patvirtino liudytojas M.M. . Be to, liudytojas K.J. parodė, kad nukentėjusysis N.T. jam sakė, jog jį peiliu sužalojo A.M. . Todėl prokuroras teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas K.J. davė teisingus parodymus, kuriais teismas turėjo vadovautis priimdamas nuosprendį šioje byloje.

Teismo išvada, kad liudytojas K.J. negalėjo matyti įvykio, nes jo parodymų nepatvirtino kiti liudytojai, neatitinka bylos aplinkybių. Prokuroras nurodo, kad liudytojas A.S. patvirtino, jog sužalojimo metu netoli N.T. buvo K.J. . Taip pat ir pats K.J. nurodė, kad buvo truputį toliau nuo N.T.

Prokuroras nurodo, kad liudytojo K.J. parodymus, jog po sužalojimo N.T. metė kėdę į A.M. , patvirtina įvykio vietos apžiūros metu rastos sulaužytos kėdės bei liudytojos E.R.P. parodymai. Tai, kad liudytojas K.J. matė įvykio aplinkybes ir jas objektyviai nupasakojo ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina tai, jog apklausos metu jis davė parodymus apie muštynes tarp A.J. ir R.P. , įvykusias įvykio vakarą baro (duomenys neskelbtini) hole. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas M.M. . Todėl prokuroras mano, kad jei liudytojas K.J. matė įvykius baro (duomenys neskelbtini) hole, tai turėjo ir galėjo matyti įvykius ir šio baro viduje. Teigia, kad liudytojas K.J. matė įvykio aplinkybes, o šio liudytojo parodymus patvirtino liudytojai A.S. , M.M. ir E.R.P.

Neteisingos teismo išvados, kad byloje nenustatytas nuteistojo A.M. chuliganiškų paskatų motyvas. Nors byloje nėra surinkta duomenų, jog konfliktą pradėjo A.M. , tačiau jis muštynių eigoje, nepaisydamas elementarių elgesio normų, agresyviai rodydamas nepagarbą aplinkiniams, mosikavo peiliu, tuo sukeldamas pavojų aplinkiniams. Net ir sužalojęs N.T. , jis elgėsi agresyviai patalpoje, kurioje buvo pakankamai didelis žmonių susibūrimas. Tai rodo, jog A.M. , agresyviai mosikuodamas peiliu, nesiekė tik apsiginti, tačiau elgėsi chuliganiškai ne tik N.T. , bet ir kitų bare buvusių asmenų atžvilgiu.

Be to, prokuroras nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo kita teisėjų kolegija 2006 m. liepos 4 d. priėmė nuosprendį, kuriuo A.S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2005 m. sausio 1 d. bare (duomenys neskelbtini) kilusio konflikto metu peršovė A.M. . Šiame nuosprendyje nurodyta, kad A.S. į A.M. šovė tada, kai N.T. sužalojęs A.M. nieko peiliu nepuolė, realios grėsmės nei A.S., nei aplinkiniams nebedarė. Taip pat teismas šiame nuosprendyje nurodė, kad A.S. A.M. šovė į kojas todėl, kad šis sužalojo N.T. , kad tai buvo keršto aktas bei atsakas į A.M. veiksmą prieš N.T. .

Nuteistasis A.M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 253 str. 2 d. ir 258 str. 2 d. bei priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas neginčija nuosprendžio dalies dėl jo išteisinimo pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. Tačiau mano, kad nuosprendis dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 253 str. 2 d. ir 258 str. 2 d. yra neteisėtas, nepagrįstas, šios nuosprendžio dalies išvados neatitinka bylos aplinkybių ir paremtos prieštaringais liudytojų parodymais.

Teismas nepagrįstai teigia, kad apeliantas žinojo apie jo bute slepiamus šaunamuosius ginklus, šaudmenis, nešaunamąjį ginklą, bei, kad neturėdamas leidimo, juos neteisėtai įgijo ir laikė. Apeliantas mano, kad bylos įrodymų visuma nepatvirtina įgijimo kaip atskiro veiksmo. Be to, žinojimas apie jo bute slepiamus ginklus, neteisėtai kvalifikuotas kaip įgijimas, nors toks įgijimo pagrindas nenumatytas Lietuvos Respublikos įstatymuose. Apeliantas nurodo, kad teisiamojo posėdžio metu nepagrįstai nenustatyta kam priklauso minėti šaunamieji ir nešaunamasis ginklai bei šaudmenys, kas juos atvežė į apelianto butą, kas šiuos asmenis įleido į jo butą, kur tuo metu buvo jis pats. Taip pat nepagrįstai nenustatytas ginklų ir šaudmenų atvežimo tikslas. Apeliantas teigia, kad šie ginklai į jo butą buvo atvežti laikinai, kol jis buvo išvykęs iš namų. Be to, ginklai buvo uždarytame nešulyje ir paslėpti po lova. Todėl jis negalėjo matyti ir tuo labiau žinoti, kad šiuose nešuliuose yra ginklai. Jis netikrino nešulių turinio ir net nežinojo apie jų buvimą jo bute. Nurodo, kad šiame bute dažnai svečiuodavosi ir nakvodavo jo draugai, kurių nešulių turinio apeliantas niekada netikrindavo. Teigia, kad aplinkybė, jog jis nereikalavo iš buto išvežti nešulius, neįrodo jo tyčios laikyti savo bute ginklus ir šaudmenis, o tik patvirtina, kad jis nežinojo apie nešulių neteisėtą turinį.

Apeliantas skunde nurodo, kad liudytojas V.B. apklaustas teisme neatsiminė ar jis vežė ginklus pas apeliantą. Liudytojo Mi.M. parodymai yra melagingi, nes jis ginklų į apelianto butą nenešė ir šio liudytojo telefoninio pokalbio su apeliantu apie ginklų paslėpimą bute nebuvo. Be to, byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių šio telefoninio pokalbio turinį. Todėl apeliantas teigia, kad liudytojų parodymai tiek apie ginklų vežimo tikslą, tiek apie jų laikymą apelianto bute, yra prieštaringi. Byloje užfiksuotas pokalbis tarp apelianto ir D.M. nepatvirtina aplinkybės, kad apeliantas siekė pro langą išmesti bute neteisėtai laikomus ginklus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo – atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro – atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo – tenkinamas iš dalies.

Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra patikimų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių A.M. kaltę dėl N.T. sveikatos sunkaus sutrikdymo. Šios teismo išvados prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad byloje esančių įrodymų patikimumas ir įrodomoji vertė turi būti nustatoma atsižvelgiant į šių įrodymų nuoseklumą, jų turinio darną, atitikimą kitiems savarankiškiems įrodymų šaltiniams.

Kolegijai suprantamas prokuroro noras remtis tik ikiteisminio tyrimo metu duotais kaltinimui palankiais liudytojų, įtariamojo parodymais arba netgi atskirais šių parodymų fragmentais, nevertinant jų patikimumo aspektu bei visiškai neatsižvelgiant į teisme duotus A.M. parodymus, kurie, nežiūrint jų specifiškumo, BPK 20 str. 3 d. prasme, taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis.

Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus. Apklaustas iš karto po įvykio 2005 m. sausio 2 d. A.M. kategoriškai neigė, kad būtų ką nors sužalojęs peiliu (t. 2,b. l. 101-102). Tokius pačius parodymus jis davė ikiteisminio tyrimo pabaigoje (t. 2, b. l. 119-120). Ir tik 2005 m. kovo 9 d. apklausoje (t. 2, b. l. 105-106) jis nurodė, kad rankoje turėjo peilį – juo mosavo prieš jį puolančius vaikinus. Tačiau netgi šioje apklausoje jis netvirtino, kad peiliu būtų ką nors sužalojęs.

Prokuroras painiojasi, ieškodamas nenuoseklumų A.M. parodymų keitimo motyvuose. Nuteistasis niekada netvirtino, kad parodymus apie peilio turėjimą jis davė gydymo įstaigoje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 3, b. l. 87) matyti, kad A.M. nurodė, kad ligoninėje jis buvo apklaustas 2005 m. sausio 2 d. (t. 2, b. l. 101-102). Šiuose parodymuose nuteistasis neigė turėjęs rankoje peilį.

Teisme A.M. savo kaltę dėl N.T. sužalojimo kategoriškai neigė.

Pažymėtina, kad prokuroro apeliaciniame skunde sąmoningai nutylima, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apygardos teisme aiškiai ir nuosekliai tvirtino, jog jį sužalojo iš matymo pažįstamas asmuo, bet ne A.M. , kurį jis gerai pažįsta nuo vaikystės.

Tam, kad paneigti paminėtus nukentėjusiojo parodymus, kurie tokios kategorijos bylose yra itin reikšmingi, o taip pat teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duotus nuteistojo parodymus, kuriuose jis savo kaltę neigė, nepakanka vien jais netikėti arba visai ignoruoti, kaip tai daro prokuroras apeliaciniame skunde. Tokiais atvejais būtina nustatyti kokiais kitais patikimais įrodymais paneigiami nukentėjusiojo ir nuteistojo teiginiai. Tokių įrodymų, kolegijos nuomone, byloje nėra.

Prokuroro apeliaciniame skunde nuteistojo kaltė grindžiama liudytojo A.S. , M.M. , K.J. ir E.R.P. parodymais, kurie esą objektyvūs, nekeliantys abejonių ir patvirtinti specialisto išvadomis, telefoninio pokalbio išklotine. Tačiau sutikti su šiame skunde pateiktu įrodymų vertinimu negalima.

Pažymėtina, kad A.S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme niekada nedavė parodymų, jog matė patį smūgio peiliu sudavimo momentą. Maža to, ikiteisminio tyrimo pradžioje (t. 2, b. l. 183-184) paminėtas liudytojas nenurodė, kad būtų matęs A.M. rankoje peilį. Savo vėlesnėse apklausose ir teisme tik patvirtino, kad matė A.M. rankoje peilį (ikiteisminio tyrimo metu) arba daiktą, panašų į peilį (teisme) ir sužalotą N.T. . Iš šio liudytojo parodymų matyti, jog jis daro tik prielaidą, kad N.T. galėjo sužaloti A.M. , kadangi kitų konflikte dalyvavusių asmenų rankose jis (A.S. ) peilio nematė.

Tačiau byloje nustatyta, kad konflikte, kilusiame restorane (duomenys neskelbtini), dalyvavo apie 10 žmonių, dalis kurių, neskaitant N.T. ir A.M. , vėliau buvo pristatyti į gydymo įstaigą su įvairiais muštiniais, pjautiniais ir šautiniais sužalojimais. A.M. nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už tai, kad peiliu sužalojo kitus asmenis. Tai reiškia, jog neatmetama galimybė, kad peiliu paminėtame restorane švaistėsi ir kiti asmenys. Todėl remiantis nenuosekliais A.S. parodymais negalima daryti kategoriškos išvados, jog masinių muštynių, naudojant šaunamuosius ginklus ir peilius, metu N.T. galėjo sužaloti tik A.M. .

Pažymėtina ir tai, kad A.S. kitoje baudžiamojoje byloje yra nuteistas už šautinio sužalojimo padarymą A.M. . Todėl natūralu, kad paminėtų asmenų tarpusavio santykiai nėra geranoriški, o A.S. noras suteikti A.M. veiksmams didesnį pavojingumą jo (A.S. ) ir aplinkinių atžvilgiu – akivaizdus. Šios aplinkybės įpareigoja A.S. parodymus patikimumo aspektu vertinti ypatingai atsargiai, tuo pačiu dirbtinai nepadidinant jų įrodomosios vertės.

Pagal BPK 276 str. 4 d. ir 301 str. 1 d. prasmę, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo ar liudytojo parodymais ar paaiškinimai įrodomosios reikšmės teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi tikrinant ar vertinant kitus byloje esančius įrodymus. Tokia nuostata tiesiogiai išplaukia ir iš BPK 7 str. įtvirtinto šalių rungimosi principo. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duotiems įtariamojo ar liudytojų parodymams, kurių paminėti proceso dalyviai teisme nepatvirtino, negali būti suteikta jokia išskirtinė reikšmė. Juo labiau tokia reikšmė negali būti suteikta tik daliai įtariamojo ar liudytojo parodymų, o kitus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme, atmetant vien todėl, kad jie yra nenaudingi kaltinančiai proceso šaliai.

Būtent taip vertintini įtariamojo A.M. parodymai (t. 2, b. l. 105-106) ir liudytojų K.J. ir M.M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.

Kolegija neturi pakankamai duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti ar paminėtų liudytojų ir A.M. parodymų keitimo priežastys yra objektyvios ir įtikinamos. Sureikšminti operatyvinio darbuotojo tarnybinį pranešimą (t. 3, b. l. 145) apie K.J. parodymų pakeitimo priežastis kolegija neturi pagrindo ir teisės. Taigi, K.J. ir M.M. teisme A.M. kaltės dėl N.T. sužalojimo tiesiogiai ar netiesiogiai nepatvirtino.

Ikiteisminio tyrimo metu jų duoti parodymai, vertinant juos atitikimo A.S. parodymams aspektu, abejonių dėl šio liudytojo (A.S. ) parodymų patikimumo taip pat nepašalina.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad liudytojai K.J. ir M.M. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog A.S. jiems patvirtino matęs patį N.T. sužalojimo momentą, t. y. kad nukentėjusįjį, smogdamas peiliu į pilvą, sužalojo A.M.. Tačiau pats A.S., kurio parodymais apeliantas (prokuroras) besąlygiškai tiki, niekada netvirtino, jog tai matė. Taigi, šioje dalyje paminėtų liudytojų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės nesutampa su A.S. parodymais, o tai atitinkamai kelia tam tikrų abejonių dėl paminėtų K.J. ir M.M. parodymų savarankiškumo.

Tas pats pasakytina ir apie K.J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, iš kurių sektų, kad N.T. jam sakė, jog jį sužalojo A.M. . Taigi, ir šiuo atveju prokuroras siūlo remtis išvestiniais parodymais, kurių nepatvirtina asmuo (N.T. ), iš kurio K.J. paminėtą aplinkybę tariamai sužinojo.

Kokias išskirtines aplinkybes, kurios negalėtų būti žinomos įvykio metu restorane buvusiems asmenims, nurodo K.J. , apeliantas nekonkretizuoja.

Taip pat jokiais įtikinamais argumentais ir patikimais įrodymais nepagrįstas apelianto teiginys, kad K.J. , matęs muštynes restorano hole tarp A.J. ir R.P. , turėjo matyti ir N.T. sužalojimo aplinkybes.

Liudytoja E.R.P. ikiteisminio tyrimo metu negalėjo atpažinti A.M., nes neįsidėmėjo jo bruožų. Todėl ikiteisminio tyrimo metu jos duoti parodymai apie tai, kad peiliu mojavęs ir vėliau ant stalo gulėjęs ir dejavęs vaikinas buvo vienas ir tas pats asmuo, kelia pagrįstų abejonių. Teisme paminėta liudytoja šios aplinkybės nepatvirtino. Šios liudytojos papildomos apklausos protokole (t. 1, b. l. 161) užfiksuota prielaida, kad sužalotas vaikinas (N.T. ) galėjo mesti kėdę į jį sužalojusį asmenį ir įvykio vietoje rastos kėdės nuolaužos, A.M. kaltės nei patvirtina, nei paneigia.

Tas pats pasakytina ir apie teismo medicinos specialisto išvadą (t. 2, b. l. 20-21).

Prokuroro apeliaciniame skunde minimas ir M.M. telefoninis pokalbis (t. 1, b. l. 80), kuris esą patvirtina, kad N.T. norėjo suduoti A.M.. Tačiau akivaizdu, kad prokuroras perdėtai sureikšmino visiškai neinformatyvų pokalbį, siekdamas suteikti jam norimą prasmę.

Apibendrinant aptartus įrodymus galima daryti išvadą, kad byloje surinkti įrodymai tiek juos vertinant atskirai, tiek visumos kontekste abejonių dėl A.M. kaltės, tyčia sužalojus N.T. , nepašalina, nors visos galimybės tai padaryti buvo išnaudotos.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punktu, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Tai reiškia, kad įrodymai turi būti patikimi ir savarankiški, o jų įrodomoji vertė aiški ir nedviprasmiška.

Tokiais įrodymais laikyti liudytojo A.S. parodymus ir ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojų M.M. , K.J. , E.R.P. parodymus negalima.

Nėra juridinio pagrindo remtis ir byloje esančiu 2006 m. liepos 4 d. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu. Šiame nuosprendyje esantys teiginiai, į kuriuos apeliuoja prokuroras, padarytų beprasmį visą įrodinėjimo procesą A.M. baudžiamojoje byloje. Be to, jie aiškiai prieštarauja jau paminėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 3.1.3. punkto išaiškinimams, kuriuose nurodyta, kad nuosprendyje negali būti formuluočių, liudijančių apie dar nenuteistų, nuo baudžiamosios atsakomybės neatleistų ir toje byloje neteisiamų asmenų kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Todėl apygardos teismo sprendimas išteisinti A.M. pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. yra teisėtas ir pagrįstas.

Nenustačius A.M. kaltės dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo N.T. , nebėra prasmės vertinti prokuroro skundo argumentų, susijusių su chuliganiškų paskatų buvimu ar nebuvimu, padarant šią nusikalstamą veiką.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde ginčija kaltę dėl šaunamųjų ginklų, šaudmenų įgijimo bei laikymo ir dėl nešaunamojo ginklo – kasteto įsigijimo.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai nuteistajam inkriminavo neteisėtą nuosprendyje nurodytų šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymą.

BK 253 str. 1 ir 2 d. dispozicijoje nurodyti keli vienodos reikšmės objektyviosios pusės požymiai, t. y. vienodos reikšmės skirtingi veiksmai, kurie kartu su kitais nusikaltimo sudėties požymiais sudaro visą nusikaltimą. Kad nusikaltimas būtų baigtas, pakanka bent vieno iš įstatymo dispozicijoje nurodytų alternatyvių veiksmų atlikimo.

Neteisėtas šaunamųjų ginklų laikymas – tai faktinis jų turėjimas savo žinioje nesvarbu kiek laiko, jei tam tikslui neturima reikiamo leidimo. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, trunkamojo pobūdžio. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo neteisėtų šaunamųjų ginklų ar šaudmenų laikymo pradžios momento, o faktiškai baigiamas daryti, kai kaltininkas sulaikomas. Veikos padarymo motyvai esminės reikšmės juridinei kvalifikacijai neturi.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 ,,Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimą, neteisėtą šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas“ 12 punkte išaiškinta laikymo sąvoka, kuri yra tapati ir šaunamųjų ginklų ar šaudmenų laikymo sąvokai. Iš šio išaiškinimo seka, kad paprastai laikomos tos medžiagos (šiuo atveju ginklai ir šaudmenys), kurias kaltininkas buvo pasigaminęs ar įgijęs. Tačiau tam tikrais atvejais jas gali laikyti ir asmuo, kuris jų neįgijo. Būtent tokios faktinės aplinkybės nustatytos ir šioje baudžiamojoje byloje.

Iš liudytojų Mi.M. ir A.K. , kurių negalima įtarti noru apkalbėti A.M. ir tuo palengvinti savo padėtį, parodymų seka, kad ginklus ir šaudmenis, nežinant A.M. jie paliko pastarojo bute ir tik po to jam apie tai pranešė ir paprašė paslėpti kitoje vietoje.

Kitokių aplinkybių nenustatė ir pats apygardos teismas.

Tokiu būdu, A.M. dar prieš jo sulaikymą ir kratos atlikimą žinojo apie jo bute laikomus ginklus ir šaudmenis, tačiau apie tai teisėsaugos institucijoms nepranešė. Tai reiškia, kad paminėti daiktai buvo jo žinioje. Kad nuteistajam dar iki sulaikymo buvo žinoma ši aplinkybė, patvirtina protokolas apie techninių priemonių panaudojimą (t. 2, b. l. 38-39) ir telefoninių pokalbių išklotinės prie šio protokolo (t. 2, b. l. 40-42), iš kurių turinio aiškiai ir vienareikšmiškai seka, jog A.M. nori atsikratyti ginklais ir šaudmenimis, juos išmesdamas per langą. Paminėtą faktą patvirtina ir liudytojas V.P. .

Apeliantas yra neteisus, teigdamas, kad ši aplinkybė (ketinimas išmesti ginklus ir šaudmenis) neturi jokios reikšmės pareikštam kaltinimui. Kolegijos nuomone, paminėti nuteistojo veiksmai kaip tik atskleidžia jo tyčios turinį ir kryptingumą.

Priešingai, nei teigia apeliantas, jokių esminių prieštaravimų Mi.M. ir A.K. parodymuose nėra. Byloje neginčijamai nustatyta kas į A.M. butą atnešė ginklus ir šaudmenis, taip pat kam jie priklausė ir kas jais disponavo.

Apygardos teismas tinkamai įvertino liudytojo V.B. parodymus. Jais A.M. kaltė nėra grindžiama.

Kolegija daro išvadą, kad V.B. aiškinimas, jog jis neprisimena nešęs ginklus ir šaudmenis į A.M. butą, Mi.M. ir A.K. parodymų nepaneigia ir jiems iš esmės neprieštarauja.

BK 145 str. 3 d. reglamentuoja kratos atlikimo tvarką. Iš baudžiamojoje byloje esančio nutarimo (t. 2, b. l. 44) matyti, kad kratos teisėtumą patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjas. Todėl kratos metu gauti duomenys ir surasti daiktai pagrįstai pripažinti įrodymais.

Niekas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė, kad kartu su ginklais ir šaudmenimis į A.M. butą atnešė ir kastetą. Nustatyta, kad šiame bute be A.M. niekas daugiau negyveno. Iš kratos protokolo ir fotolentelių prie šio procesinio veiksmo matyti, kad kastetas buvo rastas koridoriuje stovinčios spintos apatinėje dalyje, t. y. atskirai nuo šaunamųjų ginklų, šaudmenų, policijos uniformų ir kitų daiktų (t. 2, b. l. 45-49). Iš to seka, kad kastetą įgijo pats A.M. nenustatytu laiku ir iš nenustatytų asmenų. Todėl apygardos teismo sprendimas A.M. pripažinti kaltu pagal BK 258 str. 2 d. yra teisėtas ir pagrįstas.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistajam inkriminavo neteisėtą nuosprendyje nurodytų šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įgijimą. Šių daiktų įgijimas – tai valingi veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna šaunamuosius ginklus ar šaudmenis. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas, dovanos gavimas ir kt. Byloje nustatyta, kad nei vienu iš nurodytų būdų A.M. ginklų ir šaudmenų neįgijo.

Pats apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai pripažino, kad ginklus ir šaudmenis A.M. laikė po to, kai jam tapo žinoma apie jų laikymą jo bute. Tačiau nežiūrint į tai nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė, kad A.M. ne tik laike, bet ir įgijo šaunamuosius ginklus ir šaudmenis. Tokia išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja jau paminėtai kitai teismo išvadai.

Todėl kaltinimo dalis dėl neteisėto šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įgijimo iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintina, šioje dalyje nuosprendį keičiant BPK 328 str. 3 d. pagrindu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2006 m. liepos 14 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti A.M. pareikšto kaltinimo dalį dėl šaunamųjų ginklų ir šaudmenų neteisėto įgijimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.