Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Baudž. byla Nr. 1NTA-00105-349-2009-59

2009 m. kovo 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Sigito Bagdonavičiaus ir Bronės Vidzėnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Priteista iš D. K. D. K. 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

D. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 1 d., apie 20 val., Panevėžio r., Panevėžio sen., (duomenys neskelbtini) , asmeninio konflikto metu, besistumdant sudavė vieną kartą peiliu D. K. į nugarą, tuo padarydamas nugaros kairėje pusėje linijinį odos nubrozdinimą, o paskui D. K. nugriuvus, jam gulinčiam ant žemės, sudavė smūgį peiliu į krūtinės kairiąją dalį, padarydamas kairėje krūtinės ląstos pusėje kiauryminę durtinę žaizdą su kraujo ir oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje, tai yra tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, D. K. pagrįstai pripažinto kaltu dėl tyčinio sunkaus nukentėjusiojo D. K. sveikatos sutrikdymo ir teisingai kvalifikavo jo padarytą nusikaltimą.

Apeliantas skunde teigia, kad teismas neteisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nepripažinęs, kad tarp jo ir nukentėjusiojo konflikto metu nukentėjusysis savo veiksmais sudarė pavojingą jo sveikatai situaciją, todėl jis turėjo teisę į būtinąją gintį ir smūgį peiliu stovinčiam nukentėjusiajam sudavė, gindamasis nuo jo agresyvaus elgesio. Šie nuteistojo argumentai nepagrįsti. BK 28 str. 2 d. nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, kurios nesant, nėra pagrindo pripažinti asmenį veikus esant būtinajai ginčiai. Nuteistasis savo skunde būtinosios ginties situacijos buvimą argumentuoja, pakartodamas analogišką viso proceso metu dėstytą versiją, kurios esmė ta, kad nukentėjusysis, ketindamas paimti jo mažametę dukrą, jam grasino žodžiu, pirmas jį užpuolė, stumdė, įžeidinėjo, todėl jo stovinčiam nukentėjusiajam suduotas smūgis peiliu į krūtinę tebuvo atsakas į paties nukentėjusiojo agresyvius veiksmus. Tačiau šiuos nuteistojo parodymus apie nukentėjusiojo prieš jį esą pradėtą pavojingą kėsinimąsi ir bandymą atimti dukrą paneigia nuosprendyje išanalizuoti įrodymai: tiesiogiai įvykyje dalyvavusio liudytojo A. L., nukentėjusiojo D. K., liudytojų A. L., R. K. parodymai. Liudytojas A. L. parodė, kad jo seseriai, nuteistojo sutuoktinei R. K., paprašius parvesti namo kartu su D. K. vaikštančią mažametę dukrą ir jam kartu su D. K. artinantis prie nuteistojo ir mergaitės, tarp D. K. ir D. K. kilo žodinis konfliktas, kuris peraugo į susistumdymą, o jis patraukė mergaitę ir atidavė ją A. L., po to nuteistasis pirmas puolė nukentėjusįjį, išsitraukė peilį, nukentėjusysis bandė peilį atimti, tačiau nuteistasis peiliu dūrė nukentėjusiajam, o šiam pargriuvus ant nugaros, smogė peiliu antrą kartą, tada jis ėmė traukti nuteistąjį nuo nukentėjusiojo. Pagal nukentėjusiojo parodymus, jis ir A. L., paprašyti R. K., pasivijo nuteistąjį ir ėmė prašyti atiduoti mergaitę, tačiau nuteistasis, būdamas nuo jo apie 2 metrų atstumu, pradėjo mojuoti peiliu, jis bandė išspirti peilį iš nuteistojo rankų, tačiau pargriuvo ant dešiniojo šono ir tada nuteistasis jam dūrė į kairįjį šoną, iš žaizdos kraujavo. Liudytoja A. L. parodė mačiusi ant nukentėjusiojo užgriuvusį nuteistąjį, kurį bandė patraukti A. L.. Liudytoja R. K., kuri betarpiškai konflikto nematė, tačiau apie jį iš karto sužinojo iš liudytojų A. L. ir A. L., parodė, kad šie jai pasakojo, jog D. K. puolė nukentėjusįjį ir A. L., nukentėjusysis bandė iš jo rankų išspirti peilį, tačiau D. K. jį perdūrė. Nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymai apie esmines įvykio aplinkybes sutampa, neprieštarauja vieni kitiems, teismo medicinos specialisto išvadai ir teismo medicinos eksperto paaiškinimui, jog nukentėjusiajam nustatytas vienas durtinis sužalojimas kairėje krūtinės ląstos pusėje padarytas aštriabriauniu daiktu, ir vienas linijinis odos nubrozdinimas kairėje nugaros pusėje, padarytas ašmenimis (21-24 b. l.). Tuo tarpu nuteistojo parodymai apie konflikto eigą nebuvo nuoseklūs: apklaustas įtariamuoju, jis teigė stovinčiam nukentėjusiajam dūręs peiliu į kairįjį šoną (54-55 b. l.), teisminio nagrinėjimo metu pirmiausia tvirtino, kad nukentėjusysis susistumdymo metu netyčia pats įsidūrė peiliu, po – kad dūrė stovinčiam nukentėjusiajam tik vieną kartą, apeliaciniame skunde jau iš esmės sutinka padaręs nukentėjusiajam peiliu ne vieną, o du sužalojimus – pirmą smūgį nukentėjusiajam stovint, o antrą kartą – jiems pargriuvus ir peiliu braukiant nukentėjusiajam per nugarą. Atsižvelgiant į nuteistojo parodymų nenuoseklumą, jų neatitikimą kitiems bylos įrodymams, teismas pagrįstai atmetė nuteistojo parodymus apie agresyvius ir pavojingus jam ir jo mažametei dukrai nukentėjusiojo veiksmus, tai, jog jis peiliu smogė stovinčiam nukentėjusiajam, nuo jo gindamasis, ir pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo bei minėtų liudytojų parodymais. Teismo nustatytos konflikto eigos aplinkybės: dienos metu tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilęs žodinis ginčas, susijęs su asmeninių santykių aiškinimusi dėl nuteistojo dukros, kurią nukentėjusysis ir su juo buvęs A. L. – mergaitės dėdė – jos motinos prašymu norėjo parvesti namo, nuteistajam nesuteikė jokio pagrindo manyti, kad prasidėjo ar gresia pavojus jam ar jo dukrai. Tačiau nuteistasis pirmas peiliu puolė jokio ginklo neturintį ir grėsmės nekeliantį nukentėjusįjį, šiam bandant išmušti peilį, susistumdymo metu nukentėjusiojo nugaroje peiliu padarė nežymų sužalojimą, o nukentėjusiajam pargriuvus, sudavė dar vieną smūgį peiliu, kuris nukentėjusiajam sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, kai tuo tarpu paties nuteistojo sveikata nebuvo sutrikdyta. Šios aplinkybės rodo, kad nebuvo susidariusi situacija, kurioje D. K. būtų reikėję gintis nuo D. K. realaus, akivaizdaus ir pavojingo kėsinimosi, pavojingo jo ar jo dukters sveikatai ar gyvybei, ir nuteistasis tai suvokė. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti nuteistąjį veikus būtinosios ginties situacijoje. D. K. dėl menkavertės dingsties užpuolė nukentėjusįjį ir tyčia jį sunkiai sužalojo, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d. Šio straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Tenkinti nuteistojo skundo prašymą ir skirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nėra pagrindo, nes nėra šios normos taikymui būtinų sąlygų. Pagal BK 62 str. 1 d., kaltininkas turi savanoriškai pranešti teisėsaugos institucijoms apie nusikalstamą veiką, tačiau nuteistasis po nusikaltimo padarymo pats nenuvyko į policiją. Taikant BK 62 str. 2 d., be kitų sąlygų, turi būti bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tuo tarpu šioje byloje tėra viena tokia aplinkybė. Byloje nėra jokių išskirtinių nuteistojo padaryto nusikaltimo ar jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių, rodančių, jog jam paskirta straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir suteikiančių pagrindą taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas. Teismas, nustatydamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmės trukmę, teisingai įvertino BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę bausmės dydžiui. Apeliantui paskirta bausmė, žymiai mažesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, yra adekvati jo veikos ir asmenybės pavojingumui, todėl nekeistina.

Apelianto skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti advokato teisine pagalba, prieštarauja bylos dokumentų turiniui, todėl yra nepagrįstas. Byloje nebuvo BPK 51 str. 1 d. numatytų būtinų gynėjo dalyvavimo pagrindų, bylos dokumentai rodo, kad D. K. ikiteisminio tyrimo metu jo teisė turėti gynėją, atliekant procesinius veiksmus, kiekvienu atveju buvo išaiškinama, tačiau jis savanoriškai atsisakė gynėjo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisės į gynėją įgyvendinimo klausimas, atsakant į nuteistojo gynėjo teiginius, išaiškintas labai detaliai. Motyvai, kuriais remiantis konstatuota, kad D. K. teisė į gynybą nepažeista, atitinka BPK reikalavimus ir teismų praktiką šiuo klausimu.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

Nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.