Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) - laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo nuo 2006 m. spalio 30 d. iki 2007 m. sausio 30 d. laikas.

Iš R. G. priteista 2591,70 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. spalio 28 d., apie 14 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tarpusavio konflikto su žmona L. G. metu, tyčia parvertė ją ant lovos, smogė L. G. ranka ne mažiau keturis smūgius į galvą, tampė už plaukų, sugriebęs nukentėjusiąją už plaukų, vieną kartą trenkė ją galva į duris ir tokiu būdu ne mažiau kaip trylikos trauminių poveikių pasėkoje L. G. padarė kraujosruvą kaktos dešinėje pusėje, du smulkius odos nubrozdinimus nosies nugarėlėje ir pakaušio kairėje pusėje, kraujosruvą pakaušio minkštuosiuose audiniuose, daugybines poodines kraujosruvas dešinės pusės krūtinės, rankos, sėdmens ir kojų srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu virš kairio galvos smegenų pusrutulio, dėl ko L. G. nuo trauminės kilmės kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu virš kairio galvos smegenų pusrutulio, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, 2006 m. spalio 30 d., apie 3 val., Kauno medicinos universiteto klinikose mirė, t. y. tyčia nužudė L. G..

Liudytoja A. P. įvykio dieną į namus grįžo apie 18 val., todėl ji nurodo neteisingas aplinkybes, jog apie 17 val. girdėjo suduodamus smūgius. Šias aplinkybes patvirtino nukentėjusysis N. G.. Paminėtos liudytojos telefoninio pokalbio su žurnaliste stenograma nepatvirtina apelianto kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo. Be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į vėlesnius liudytojos A. P. parodymus.

Įvykio dieną buvo švenčiamas apelianto sūnaus gimtadienis, namuose buvo daug jo draugų, tačiau nei vienas iš jų negirdėjo jokio triukšmo.

Teismas nepagrįstai liudytojo V. T. parodymus interpretavo kaltinimo naudai.

Byloje esančios teismo medicinos specialistų išvados dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų ir mirties priežasties yra prieštaringos. Tačiau posėdyje šias išvadas pateikę teismo medicinos specialistai neapklausti ir prieštaravimai nepašalinti, tokiu būdu suvaržyta apelianto teisė į gynybą.

Tuoj po įvykio ant apelianto kūno nenustatyti jokie sužalojimų požymiai, kurie būtų likę sudavus nukentėjusiajai smūgius, nurodytus skundžiamame nuosprendyje.

Teismas nepagrįstai teismo medicinos profesoriaus A.A. Garmaus išvadą pavadino konsultacine ir be pagrindo ja nesivadovavo. Šią teismo medicinos specialisto išvadą patvirtina liudytojų J. T. ir V. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Todėl apeliantas mano, kad skundžiamą nuosprendį priėmė šališkas teismas, o nuosprendžio išvados neparemtos byloje esančių įrodymų visetu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis apelianto gynėjas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. G. pripažino kaltu ir nuteisė už L. G. tyčinį nužudymą, t. y. nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., padarymą.

Apeliacinio skundo argumentai apygardos teismo išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo ir nuteistojo kaltės nepaneigia.

Nuteistasis R. G. prašo jį išteisinti, nes nusikaltimo, už kurį yra nuteistas, nepadarė, o pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepatikimais liudytojų parodymais ir prieštaringomis teismo medicinos specialistų išvadomis, t. y. jis ginčija ne pirmosios instancijos teismo išvadas dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, bet įrodymų vertinimą ir teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių.

Su šiais nuteistojo R. G. apeliacinio skundo argumentais sutikti negalima.

Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti visi byloje surinkti įrodymai, motyvuotai pasisakyta dėl jų įrodomosios vertės, patikimumo, tinkamai atskleistas jų (įrodymų) tarpusavio ryšys. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę grįsti nuteistojo kaltę, remdamasis liudytojų J. T., V. T., A. P. (kaip pirminiais ir tiesioginiais įrodymais) ir liudytojų G. Č., R. V., A. K., J. K. (kaip išvestiniais) parodymais kitų byloje surinktų įrodymų visete.

Teismo medicinos specialisto apklausose (t. 1, b. l. 17-18, 28, 29-30) bei jo išvadose Nr. M 1574/06 (02) (t. 1, b. l. 21-27) ir Nr. KM 24-M 1574/06 (02) (t. 1, b. l. 43-47) nurodyta ta pati nukentėjusiosios mirties priežastis – trauminės kilmės kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu virš kairio galvos smegenų pusrutulio, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu.

Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad aukščiau paminėtose teismo medicinos specialisto išvadose yra prieštaravimų dėl smūgių, sukėlusių nukentėjusiosios mirtį, skaičiaus bei jų sudavimo laiko.

Kolegija pažymi, kad šiems prieštaravimams pašalinti ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas komisijinis teismo medicinos tyrimas Nr. KM 89/08 (01) (t. 1, b. l. 95-109).

Šio tyrimo išvadose nurodyta ta pati, kaip ir ankstesniuose teismo medicinos tyrimuose, L.G. mirties priežastis. Be to, ekspertų komisija nustatė, kad nukentėjusiosios kaktos dešinėje pusėje kraujosruva, kuri sietina su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu virš kairio galvos smegenų pusrutulio, padaryta kontaktuojant su kietu buku paviršiumi ir šis sužalojimas atitinka sunkiam sveikatos sutrikdymui. Kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu sukėlė ne sužalojimų visuma, o vienas sužalojimas. Konstatuotas kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu padarytas 1 – 1,5 paros iki mirties, t. y. 2006 m. spalio 28 d. Mažai tikėtina, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajai iškritus iš lovos ant grindų, ir labiau tikėtina, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiosios galvą trenkiant į sieną ar spintą. Taip pat neatmetama tikimybė, kad paminėta kraujosruva kaktos dešinėje pusėje galėjo būti padaryta tokiu būdu, pavyzdžiui, sudavus smūgį kumščiu. Šio tyrimo metu nekonstatuota buvus nukentėjusiosios kūne sužalojimams, būdingiems kritimui iš savo ūgio aukščio ir atsitrenkimui į neribotą paviršių. Kiti L. G. konstatuoti sužalojimai, išvardyti šios išvados 2.2 ir 2.3. p., nėra susiję su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu padarymo mechanizmu, bei tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teisme apklausti specialistai Ž. Mėgelaitis ir J. Rybalko patvirtino savo duotas išvadas. Specialistas J. Rybalko, atsakydamas į nuteistojo gynėjo klausimus, parodė, kad nukentėjusiosios galvos kietojo dangalo sustorėjimas neatitinka neomembranos sąvokai. Šis sustorėjimas galėjo atsirasti dėl mikrocirkuliacinio lėtinio proceso, aukšto kraujo spaudimo pasėkoje. Jis įtakos mirčiai neturėjo.

Taigi, teismo medicinos specialistai aiškiai ir motyvuotai paaiškino papildomo histologinių objektų tyrimo metu (t. 1, b. l. 43-47) nustatytas aplinkybes. Kolegija neturi jokio pagrindo abejoti tiek paminėtomis specialistų išvadomis, tiek jų paaiškinimais ikiteisminio tyrimo metu bei apeliacinės instancijos teisme.

Nuteistasis R. G. ikiteisminio tyrimo metu teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės paskyrimo (t. 2, b. l. 77-78, 126-128, 131-133) bei pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 66-68) pripažino, kad įvykio dieną kilusio konflikto metu su A. P. pastūmė ją bei L. G. ir su pastarąja nugriuvo ant lovos.

Šias, kartu su kitomis smurto vartojimo prieš L. G. aplinkybėmis, patvirtino liudytojai J. T., V. T. bei A. P..

Pirmosios instancijos teisme liudytojas J. T., patvirtindamas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 148-149, 151-153, 160-163, 164-166, 177-178), parodė, kad įvykio dieną R.G. smurtavo prieš L. G. – jai į galvą sudavė smūgius rankos kumščiu, po to, paėmęs už plaukų, jos galvą trenkė į duris. Ikiteisminio tyrimo metu jam niekas netrukdė duoti teisingus parodymus (t. 3, b. l. 54-56).

Ikiteisminio tyrimo teisėjui bei pareigūnui liudytojas V. T. parodė, kad įvykio dieną kilusio konflikto metu tarp A. P. ir R. G., pastarasis sudavė smūgį savo žmonai, nuo kurio ji nugriuvo ant lovos (t. 1, b. l. 182-183, 184-186, 189-191). Teisiamojo posėdžio metu jis patvirtino paminėtus parodymus (t. 3, b. l. 56-58).

Ikiteisminio tyrimo pareigūnams liudytoja A. P. paaiškino, kad įvykio dieną kilusio konflikto tarp jos ir R. G. metu, pastarasis smurtavo prieš ją ir L. G. – jai „nuo nosies numetė akinius“, o savo žmonai į galvos sritį sudavė keletą smūgių rankų kumščiais, sugriebęs už plaukų trenkė jos galvą į duris. Pradėjusį bėgti kraują L. G. nusivalė su kambaryje buvusia medžiagos skiaute. Šias aplinkybes patvirtina įvykio vietos apžiūros metu rastas ir paimtas audinys (t. 1, b. l. 9-14), ant kurio rastas L. G. kraujas (t. 1, b. l. 123-125).

Vėliau ji (A. P.) girdėjo triukšmą L. G. ir R. G. kambaryje, kuriame kitą dieną buvo rasta ant grindų gulinti nukentėjusioji (t. 2, b. l. 1-2, 5-6).

Pažymėtina, kad apeliantas skunde neteisingai interpretuoja paminėtos liudytojos parodymus – ji niekada nesakė, kad nurodytą dieną buvo išėjusi iš savo namų. Pirmosios apklausos metu (t. 2, b. l. 1-2) ji nurodė, kad nepamena tikslaus laiko kada girdėjo suduodamų smūgių garsą – „po kurio laiko išėjus L. ir R. į savo namus“, „paskui, apie 17 val.“.

Priešingai nei teigiama skunde, tokio laiko (dėl A. P. sugrįžimo) niekada nenurodė ir liudytojas N. G. (t. 1, b. l. 140-141; t. 3, b. l. 45-47).

Pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p. ir 4 d., buvo ištirti paminėti liudytojos A. P. parodymai juos perskaitant. Nei nuteistasis, nei jo gynėjas tam neprieštaravo (t. 3, b. l. 66). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę į šiuos liudytojos A. P. parodymus atsižvelgti, vertindamas kitus byloje surinktus įrodymus.

Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad liudytojai J. T. ir A. P. analogiškas įvykio aplinkybes papasakojo į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams R. V. (t. 3, b. l. 50) ir A. K. (t. 1, b. l. 167-168; t. 3, b. l. 50-51).

Liudytojai J. K. (t. 1, b. l. 169-171; t. 3, b. l. 51) ir E. L. (t. 1, b. l. 172-174; t. 3, b. l. 51-52) apie konfliktą, kilusį tarp R. G. ir L. G. ir kurio metu R. G. vartojo smurtą prieš nukentėjusiąją, sužinojo taip pat iš A. P.. Pastaroji apie šias įvykio aplinkybes papasakojo ir liudytojai G. Č. (t. 2, b. l. 22-23; t. 3, b. l. 49).

Atvykusiam greitosios medicininės pagalbos medikui A. A. nukentėjusiosios namiškiai (kas konkrečiai – vyras ar (ir) sūnūs - liudytojas nepamena) paaiškino, kad jokios traumos nukentėjusioji nepatyrė (t. 2, b. l. 65-66; t. 3, b. l. 48-49).

Nukentėjusieji N. G. (t. 1, b. l. 140-141; t. 3, b. l. 45-47) ir Ž. G. (t. 1, b. l. 143-144; t. 3, b. l. 47-48) patvirtino, kad įvykio dieną, apie 18 val., į namus grįžusi jų mama L. G. buvo apsirengusi švariais drabužiais, jokių sumušimo žymių ar bėgančio kraujo jie nematė.

Aplinkybė, kad J. T. ir V. T. yra nuteistojo giminaičiai (svainiai), o liudytoja A. P. buvo jo šeimos narys, dar neduoda jokio pagrindo teigti apie jų norą ar tikslą apkalbėti apeliantą. Priešingai, liudytoja A. P. kaip tik norėjo pakeisti savo pirmuosius parodymus, siekdama palengvinti nuteistojo teisinę padėtį (t. 1, b. l. 169, 172; t. 2, b. l. 3-4, 13). Pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje liudytojas J. T. nurodė įtikinamą priežastį dėl ko pirmojoje apklausoje (t. 1, b. l. 146-147) nurodė netikslias įvykio aplinkybes. Be to, liudytojai J. T. ir V. T. tvirtino neturėję anksčiau jokių konfliktų su nuteistuoju. Iš to seka, kad jie neturi priežasčių jį (nuteistąjį) apkalbėti.

Kolegijos nuomone, liudytojo V. T. nurodytos aplinkybės jo rašte, kuriame nurodyta data - 2008 m. liepos 28 d., ir adresuotame Kauno raj. policijos tyrėjai A. Gecevičienei (t. 1, b. l. 194-197), 2008 m. liepos 30 d. atliktos akistatos su R. G. (t. 1, b. l. 192-193) bei papildomos apklausos, įvykusios 2008-07-31 (t. 1, b. l. 198-200), metu neatitinka tikrovės. Taip pat neatitinka tikrovės ir liudytojo J. T. nurodytos aplinkybės akistatos su R. G., atliktos 2008 m. liepos 30 d., metu (t. 1, b. l. 179-181). Pažymėtina ir tai, kad liudytojo V. T. nurodyta parodymų keitimo priežastis (pirmieji jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra netiksliai užrašyti) nėra įtikinama. Šio liudytojo abiejų apklausų, atliktų tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūno, metu jis buvo supažindintas su BPK 163 str. ir BK 235 str. nuostatomis. Jis protokoluose savo parašais patvirtino šių procesinių dokumentų turinio tikrumą ir teisingumą (t. 1, b. l. 182-183, 184-186, 189-191). Tai, kad šie parodymai skundžiamame nuosprendyje yra neaptarti, dar neduoda pakankamo pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos priimtas baigiamasis aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Taigi, kolegijos nuomone, apygardos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes bei pagrįsdamas R. G. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, pagrįstai vadovavosi liudytojų A. P. pirmaisiais parodymais bei J. T. ir V. T. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, patvirtintais parodymų patikrinimo vietoje bei teisiamojo posėdžio metu. Tai, kad liudytojų J. T., V. T. ir A. P. paminėti parodymai yra nepalankūs nuteistajam, jokiu būdu nereiškia, kad yra neteisingi ar neobjektyvūs.

Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad R. G. skundžiamame nuosprendyje nustatytu laiku ir vietoje tyčia vartojo smurtą prieš savo žmoną L. G. – sudavė ne mažiau keturis smūgius į galvą ir vieną kartą jos galvą trenkė į duris, dėl ko nuo trauminės kilmės kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu virš kairio galvos smegenų pusrutulio, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, L. G. mirė, t. y. tyčia ją nužudė. Tuo pačiu metu R. G. sudavė jai ir kitus smūgius, tačiau jie neturėjo įtakos nukentėjusiosios mirčiai.

Kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų pakanka nuteistojo kaltei pagrįsti. Šie įrodymai gauti teisėtais būdais, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų leistinumas ir patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Jie įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Todėl apeliacinio skundo teiginys apie apkaltinamojo nuosprendžio nepagrindimą byloje esančių įrodymų visetu, neatitinka tikrovės ir yra deklaratyvus.

Apeliantas ginčija ir teismo medicinos specialisto A.A. Garmaus išvados (t. 1, b. l. 64-83) vertinimą, išdėstytą skundžiamame nuosprendyje.

Teismų praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimas, kurį įtariamojo, kaltinamojo, gynėjo ar kito proceso dalyvio prašymu atliko privatus ekspertas ar kitas asmuo, turintis specialių žinių, nėra objektų tyrimas BPK 205 str. prasme, todėl šių asmenų surašytas dokumentas nėra nei ekspertizės aktas BPK 88 str. prasme, nei specialisto išvada BPK 90 str. prasme. Pagal Lietuvos Respublikos teismo ekspertizių įstatymo 18 str. 2 d. nuostatas, toks dokumentas yra proceso dalyviui duota privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialių žinių, konsultacinė išvada (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“ 10 p., Teismų praktikos biuletenis Nr. 27).

Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas paminėtą specialisto A.A.Garmaus išvadą pagrįstai vertino kaip konsultacinę. Nuosprendyje patikimumo ir išsamumo aspektais įvertintos visos specialistų išvados ir jau paminėta A.A. Garmaus konsultacinė išvada. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl aptartų įrodymų vertinimo yra pakankamai išsamios bei motyvuotos. Jos padarytos nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų.

Nuteistasis, apeliuodamas į teismo nešališkumo pažeidimą, jo nedetalizuoja, todėl kolegija neturi galimybių atsakyti į šį jo skundo teiginį. Pažymėtina tik tai, jog pagal BPK 44 str. 5 d. nuostatas, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Kartu teismo nešališkumo principas reikalauja, kad nagrinėjantis bylą teismas su abiem proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Kilus abejonių dėl teisėjo nešališkumo, proceso dalyviai gali pareikšti tokiam teisėjui nušalinimą BPK 58, 59 str. nustatyta tvarka ir pagrindais (BPK 267 str.). Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas ir jo gynėjas savo teises, numatytas BPK 57 str., realizavo, t. y. bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teisme nei karto nušalinimų teismui nepareiškė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, jokiu būdu nerodo teismo šališkumo. Taigi, kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliantas skunde paskirtos bausmės ir priteisto civilinio ieškinio dydžio neginčija, todėl kolegija, vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d., pirmosios instancijos teismo nuosprendžio šioje dalyje nerevizuoja.

Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.