- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-28
- Bylos Nr.
- 1N-37/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Rūta Mickevičienė (pran.), Elena Vainienė
- Nukentėjusysis
- V. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos primininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),
teismo posėdyje išnagrinėjo individualios privačios įmonės „Merkurij“ savininko ir direktoriaus V. G. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo prašymas buvo tenkintas.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundo nagrinėjimui pateikta medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu J. F. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 300 straipsnio 1 dalį; pagal LR BK 275 straipsnio 3 dalį, 274 straipsnio 3 dalį, 207 straipsnio 2 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, 274 straipsnio 3 dalį išteisintas.
Šiuo nuosprendžiu teismas daiktinius įrodymus 100 vnt. pusvagonių, paimtų iš AB „Achema“, grąžino šiai bendrovei, o likusius paliko areštuotus saugoti, kol išsispręs teisėto jų savininko klausimas.
Šalies argumentai
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas su prašymų kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių, susijusių su AB „Lietuvos geležinkeliai“ pareiškime nurodytais areštuotais pusvagoniais, įtraukiant į procesą visus suinteresuotus asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo prašymą dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pašalinimo tenkintino: Rusijos įmonėje „Uralvagonzavod“ pagamintus pusvagonius, kurių gamykliniai numeriai yra: 3119; 3120; 3130; 3133; 3135; 3138; 3141; 3143; 3144; 3145; 3156; 3159; 3160; 3183; 10001; 10099; 10010; 10011; 10012; 10013; 10014; 10015; 10017; 10309; 13482; 13485; 13500; 13501; 13503; 13506; 13517; 13509; 13523; 13527; 13528; 13529; 13530; 13540; 13541; 13546; 13547; 13548; 13549; 13553; 13554; 13556; 13600; 13602; 13606; 13614; 13631; 13633; 21019; 21757; 23590; 23592; 23595; 23596; 23606; 23607; 23608; 23609; 23610; 23611; 23612; 23613; 23615; 23616; 23621; 23629; 23634; 10310; 10330; 10333; 13264; 10121; 13557; 13558; 13559; 13571; 13572; 13573; 13574; 13575; 13576; 13598; 23635; 23637; 23643; 23644; 23661; 23708; 23709; 23710; 23711; 10326; 13499; 13576; 13574; 13598, perdavė Lietuvos Respublikos nuosavybėn, o Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro 2000 m. liepos 26 d. ir 2001 m. birželio 21 d. nutarimais šiems pusvagoniams uždėtą areštą panaikino.
Nesutikdamas su tokiu Vilniaus apygardos teismo sprendimu V. G. prašo: panaikinti areštą, nes galiojantis areštas užkerta kelią pusvagonių savininkui, jų registracijai AB „Lietuvos geležinkeliai“ vagonų įregistravimo kartotekoje ir valstybinei registracijai Lietuvos Respublikos geležinkelių riedmenų ir konteinerių registre arba įpareigoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ atlikti krovinio patikrinimą jo galimybei transportuoti kaip krovinį ant savų ašių, bei įpareigoti AB „Lietuvos geležinkeliai“ grąžinti 100 vnt. pusvagonių kaip krovinį ant savo ašių jų siuntėjui į stotį Vagonzavod, Sverdlovskas, Rusijos Federacija. Be to, išreikalauti iš vežėjo AB „Lietuvos geležinkeliai“ dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos sienos iš Rusijos Federacijos pusės, pusvagonių kirtimą, AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2001 m. birželio 6 d. raštą Nr.VK-906, AB „Lietuvos geležinkeliai“ Teisės tarybos priimtą sprendimą, AB „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo valdybos 2001 m. birželio 6 d. rašto Nr. VK-906 originalą bei AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2001 m. rugpjūčio 2 d. rašto Nr.TT30-1636 originalą. Taip pat prie bylos nagrinėjimo prijungti Kauno apygardos teismo civilines bylas Nr.2-226-527/2006 ir Nr.2-30-1/2006.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis neteisėta dėl netinkamo baudžiamojo proceso normų aiškinimo ir taikymo, jų pažeidimo, taip pat netinkamo materialinių normų aiškinimo ir taikymo. Priimdamas nutartį, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau LR BPK) 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tačiau spręsdamas klausimą dėl pusvagonių perdavimo valstybei, t.y. pripažinęs teisėtų pusvagonių savininkų nebuvimą, per teismo posėdį jo pateiktų duomenų formos ir turinio visiškai nevertino, nukentėjusiojo duotų parodymų ir pateiktų į bylą dokumentų neaptarė, taip pat nepasisakė dėl nukentėjusiojo pateiktų dokumentų per teismo posėdį, įvykusį 2010 m. balandžio 8 d. Kadangi dokumentų teismas nukentėjusiajam negrąžino, todėl teismas nepagrįstai, siekdamas priimti valstybei palankų sprendimą, jų nevertino.
Nukentėjusiojo teigimu, „Uralvagonzavod“ 2003 m. spalio 23 d. raštas Nr.7/78-29/1820 nepagrįstai teismui sukėlė abejonių, kadangi pardavėjas pagal 1993-01-21 sutartį Nr.2301 patvirtino, kad 150 vnt. pusvagonių savininkas yra individuali privati įmonė „Merkurij“. Minėtą sutartį sudarė „Uralvagonzavod“ ir individuali privati įmonė „Merkurij“, šios 1993-01-21 sutarties Nr. 2301 niekas nenuginčijo, todėl sutartis yra galiojanti. Be to, iš bylos matyti, ką konstatavo ir teismas, jog pusvagonių pirkimo metu ir dabartiniu metu bendros įmonės „Griflit“ nebuvo, kas įrodo, jog esantis sutartyje taisymas neturi jokios teisinės reikšmės jų teisinių santykių šalims ir tretiesiems asmenims.
Nukentėjusiojo nuomone, jo kaip savininko teises, į pusvagonius patvirtina gamintojo „Uralvagonzavod“ išduotas akto originalas, dėl jų gamybos užbaigtumo ir tinkamumo naudoti geležinkelyje ir techninio paso originalas, t.y. dokumentai, kurie kartu su 1993-01-21 sutartimi Nr.2301, pagal bendrus geležinkelių susitarimus, turintis teisės norminio akto galią, yra nuosavybės teisės į pusvagonį patvirtinantis dokumentas, kurie sandorio metu seka paskui daiktą. Taip pat AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2000 m. spalio 29 d. išduoti aktai dėl techninio pusvagonio stovio apžiūros, priklausančio individualios privačios įmonės „Merkurij“, kuriuo kartu pusvagoniams buvo suteikti aštuonženkliai numeriai. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir nepagrįstai konstatavo, kad proceso dalyviai nepateikė savininką įrodančių dokumentų. Be to, pagal Vyriausybės nutarimu patvirtintus Lietuvos Respublikos geležinkelių riedmenų ir konteinerių registro nuostatus, būtent, šie dokumentai bei techninis pasas BY-4M, įrodo pusvagonių savininką. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismo atsisakymas apžiūrėti minėtus dokumentus, parodo jo šališkumą ginant AB „Lietuvos geležinkeliai“ interesus, kurios 100 procentų akcijų priklauso valstybei.
Šalies argumentai
Toliau nukentėjusysis skunde nurodo, kad kritiškai vertinamas teismo nutarties motyvas susijęs su pusvagonių registracijos nei Rusijos Federacijos, nei Lietuvos Respublikos registruose neatlikimu bei muito mokesčių mokėjimu. Nukentėjusiojo teigimu yra žinoma, ką konstatavo ir pirmos instancijos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kad pusvagoniai buvo atgabenti į Lietuvos Respubliką. Tačiau pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, kadangi pusvagoniai į Lietuvą buvo atgabenti kaip krovinis ant savo ašių, o šio krovinio vežėju buvo AB „Lietuvos geležinkeliai“, sienos kirtimą ir atgabenimą į Lietuvos Respublikos muitinės teritorija turėjo įforminti krovinio vežėjas, kuris savo pareigos neatliko, t.y. krovinio muitinei, tam, kad po muitinės procedūros būtų laikoma, jog krovinys yra Lietuvos Respublikoje legaliai, neperdavė. Todėl dėl AB „Lietuvos geležinkeliai“ kaltės 50 vnt. pusvagonių krovinys iki šiol kelyje, tai yra teisiškai dar neatvažiavo į Lietuvos Respubliką. Šios aplinkybės patvirtina, kad, kol nėra 50 vnt. pusvagonių sienos kirtimo atžymų, laikytina, kad krovinys dar neatvyko į Lietuvos Respubliką. Šios pareigos neatlikimą patvirtina kitų 50 vnt. pusvagonių išgabenimas iš Lietuvos Respublikos ir išgabenimą lydintys dokumentai.
Nukentėjusysis nepagrįstu laiko teismo nutartyje nurodytą teiginį, kad teismas, priimdamas nuosprendį, esant ginčui dėl prie bylos prijungtų pusvagonių, paliko jų perdavimo klausimą spręsti iki tol, kol paaiškės teisėti savininkai. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikoje buvo užvesta ne viena civilinė byla, kurioje vyko ginčas dėl pusvagonių, tačiau nuosavybės teisės į ginčo pusvagonius klausimas nebuvo išspręstas.
V. G. nuomone, teismas turėtų atsižvelgti ir į tai, kad šiuo metu Europos Žmogaus teisių teisme (toliau EŽTT) yra nagrinėjama byla, Fišmanas ir Griflit Ltd. prieš Lietuvą. Iš Lietuvos Vyriausybės memorandumo matyti, kad UAB „Griflit“ kartu su ieškovu individualia privačia įmone „Merkurij“ pateikė bendrą civilinį ieškinį, kuriame UAB „Griflit“ aiškiai išdėstė, jog „Merkurij“ yra ginčijamų vagonų savininkas“, o UAB „Griflit“ yra teisėtas vagoną naudotojas. Be to šis faktas įrodytas 1993 m. kovo 2 d. sudaryta sutartimi tarp individualios privačios įmonės „Merkurij“ ir UAB „Griflit“, kuri šalių buvo pratęsta. Taigi, kol EŽTT nėra priimtas sprendimas, šiai dienai vienareikšmiškai negalima konstatuoti, kas teisėtas pusvagonių savininkas negalima. Pažymi, kad šio metu nėra iškeltų civilinių bylų, kuriuose suinteresuotas asmuo ginčytų individualios privačios įmonės „Merkurij“ nuosavybės teisę į pusvagonius.
Šalies argumentai
Nukentėjusysis skunde teigia, kad nors teismas nurodė, jog V. G. areštuoto turto saugotojo funkcijos realiai nevykdė, be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pastarasis būtų kreipęsis į teismą dėl negalėjimo vykdyti jam pavestos funkcijos, tačiau direktorius areštuoto turto saugotojo funkcijas vykdė tiek, kiek priklauso areštuoto turto saugotojui pagal teisės aktus, siekdamas išvengti galimų mokesčių už jų stovėjimą viešojoje geležinkelio infrastruktūroje, bei turėdamas tam leidimą.
Taip pat V. G. pažymi, kad AB „ Lietuvos geležinkeliai“, kaip nurodė apygardos teismas, nėra 50 vnt. pusvagonių saugotojas, nes Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-226-527/2006 AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2006 m. vasario 24 d. pateikė raštą, kuriame nurodė, jog jinai nėra turto saugotoja, o turto saugotojas yra jis. Be to, toje pačioje civilinėje byloje esantis AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2002 m. sausio 7 d, raštas Nr.TT 30/58 parodo, kad būtent remiantis Kauno miesto teismo antstolių kontoros 2001 m. gegužės 22 d. raštu Nr.1641-6/98, tolesnis pusvagonių AB „Lietuvos geležinkeliai“ siuntimas buvo laikinai sustabdytas.
Nukentėjusysis skunde teigia, kad svarstant klausimą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2001 m. gruodžio 22 d. raštu Nr.8/18-02-2163, atsakydama į Rusijos Federacijos deputato E. R. I. 2001 m. lapkričio 29 d. raštą, kuriame nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu Generalinė prokuratūra areštavo tik 47 pusvagonius ir tik siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, kartu apie tai informavo ir Lietuvos Respublikos Seimo ekonomikos komiteto pirmininkas savo 2001 m. gruodžio 6 d. rašte Nr.108-19/13-626, kas duoda pagrindą teigti, kad buvo areštuoti tik tai 47 vnt. pusvagonių ir tik siekiant užtikrinti civilinį ieškinį. Be to 2001 m. balandžio 26 d. raštu Nr.8/18-02-499 Generalinė prokuratūra leido Rusijos įmonės direktoriui „Merkurij“ transportuoti pusvagonius į Estijos Respublikos Valkos geležinkelio stotį be jokių įsipareigojimų susijusių su areštuoto turto saugojimu, leisdamas pagrįstai manyti, kad pusvagonių areštai siekiant užtikrinti civilinį ieškinį nėra aktualus.
Teismo posėdyje, nagrinėjant skundą, nukentėjusysis V. G. ir jo atstovas A. Komockij prašė patenkinti V. G. skundą, o prokuroras ir AB „Lietuvos Geležinkeliai“ atstovai prašė šį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo V. G. skundas atmetamas.
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Lietuvos apeliacinis teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 361 straipsnio 4 dalies nuostatomis pažymi, kad vykdant nuosprendį kylančias abejones bei neaiškumus teismas nagrinėja ir išsprendžia teismo posėdyje Lietuvos Respublikos BPK 362 str. nustatyta tvarka. Taip pat nurodoma, jog klausimas dėl daiktinių įrodymų vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 361 straipsniu dažniausiai sprendžiamas tais atvejais, kai nuosprendžiu tai nebūna padaryta arba dėl teismo klaidos, arba dėl kitokių, dažniausiai techninio pobūdžio priežasčių.
Atsižvelgdamas į Generalinio prokuroro pavaduotojo prašymą Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 23 d. nutartimi išsprendė klausimą dėl ikiteisminio tyrimo metu paimtų daiktų grąžinimo. Vilniaus apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu teisėtai nutarė Rusijos įmonėje „Uralvagonzavod“ pagamintus pusvagonius perduoti Lietuvos Respublikos nuosavybėn, o Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro 2000 m. liepos 26 d. ir 2001 m. birželio 21 d. nutarimais šiems pusvagoniams uždėtą areštą panaikinti.
Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra nurodyta, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti – pereina valstybės nuosavybėn. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ONKT departamento prokuroro 2000 m. liepos 26 d. ir 2001 m. birželio 21 d. nutarimais baudžiamojoje byloje Nr. 09-2-032-98, siekiant užtikrinti galimus civilinius ieškinius, buvo areštuoti 100 prekinių pusvagonių. Prokuroro nutarimuose buvo nurodyta, kad pusvagoniai perduoti saugoti individualios privačios įmonės „Merkurij“ vadovui V. G. be teisės juos parduoti ar kitaip perleisti. Vėliau V. G. buvo duotas leidimas eksploatuoti pusvagonius ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, pasinaudodamas kuriuo, V. G. išvežė 50 vnt. pusvagonių už Lietuvos Respublikos ribų. Kiti 50 vnt. pusvagonių nebuvo išvežti, kadangi buvo areštuoti ne tik Generalinės prokuratūros, bet ir Kauno m. apylinkės teismo antstolių kontoros 1998-09-23 turto arešto aktu. Vilniaus apygardos teismo 2003 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžiu klausimo dėl nuosavybės teisių į šiuos pusvagonius nesprendė. Taigi, nei šioje baudžiamojoje byloje priimtame nuosprendyje, nei vėlesnėse civilinėse (Kauno apygardos teismo 2001 m. balandžio 19 d. nutartis, Kauno apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartis, Kauno apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, Lietuvos Apeliacinio teismo 2009 m. liepos 13 d. nutartis, Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d, sprendimas, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimas, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 26 d. nutartis) ir administracinėse (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. gruodžio 2 d., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. spalio 13 d. sprendimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. kovo 8 d. sprendimas) bylose, nebuvo nustatyta, kas yra teisėtas pusvagonių savininkas. Asmenys, kurie reiškė pretenzijas dėl nuosavybės teisių į pusvagonius buvo ne vienas – individuali privati įmonė „Merkurij“, BUAB „Lauda“, BUAB „Griflit“, UTAB „Sibloil“. Pažymėtina ir tai, kad nė vienas iš galimai suinteresuotų asmenų pusvagonių neprižiūri, jais nesirūpina. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių ginčo pusvagonių įregistravimą jų įsigijimo metu atitinkamame Rusijos Federacijos registre, kuriame kaupiami ir tvarkomi duomenys apie Rusijoje esančius riedmenis-konteinerius bei jų savininkus - naudotojus. Nors minėti pusvagoniai 1993 metais buvo išvežti iš Rusijos Federacijos teritorijos ir įvežti į Lietuvos Respublikos teritoriją, tačiau įrodymų apie tai, kad pusvagoniai buvo įregistruoti Lietuvos Respublikos geležinkelio riedmenų ir konteinerių registre kieno nors vardu, sumokėti muito mokesčiai, nebuvo ir nėra šiuo metu.
Kolegijos nuomone, apygardos teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei nenustatęs teisėto 50 vnt. pusvagonių savininko, pagrįstai juos perdavė Lietuvos Respublikos nuosavybėn bei teisėtai panaikino ikiteisminio tyrimo metu 2000 m. liepos 26 d. ir 2001 m. birželio 21 d. prokuroro nutarimais jiems uždėtą areštą, kadangi, kaip matyti iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateiktų duomenų, 50 vnt. pusvagonių stovi AB „Lietuvos geležinkeliai“ patikėjimo teise valdomuose valstybei nuosavybės teise priklausančiuose infrastruktūros keliuose, dėl ko už jų stovėjimą bendrovė patiria išlaidas, kurios šiuo metu, kaip teigia šios bendrovės atstovas, jau viršija pačių pusvagonių vertę. Prokuroro nutarimais V. G. buvo perduoti saugoti 100 vnt. pusvagonių, iš kurių pusę, t.y. 50 vnt. vėliau leista eksploatuoti ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl V. G. , pasinaudodamas tuo, juos išvežė už Lietuvos Respublikos ribų. Kadangi nėra nustatytas teisėtas 100 vnt. pusvagonių savininkas, todėl apygardos teismas pagrįstai išsprendė klausimą dėl visų 100 vnt. pusvagonių perdavimo Lietuvos Respublikos nuosavybėn.
Nukentėjusysis V. G. skunde įrodinėja, kad jis yra teisėtas 50 vnt. pusvagonių šeimininkas ir kaip įrodymu remiasi 1993-01-21 sutartimi Nr. 2301, pagal kurią minėtų pusvagonių savininkas yra būtent individuali privati įmonė „Merkurij“, kurios vadovas jis yra. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 1993 m. sausio 21 d. buvo sudaryta sutartis Nr. 2301 dėl 150 vnt. pusvagonių pirkimo iš įmonės „Uralvagonzavod“ kaip pirkėjas įvardinta individuali privati įmonė „Merkurij“ atstovaujama V. G. , tačiau šios sutarties 12.2. punkte grafoje „pirkėjo adresas ir rekvizitai“ nurodyta, kad pirkėjas yra bendra įmonė „Griflit“ ir individuali privati įmonė „Merkurij“, esančios Maskvoje, (duomenys neskelbtini)ir Lietuvoje, Jonavos mieste, (duomenys neskelbtini), nors abi įmonės buvo registruotos visai kitais adresais, be to, dokumente yra taisymų. (t. 1, b.l. 55-60). Taigi ši sutartis, kuri dėl padarytų taisymų pagrįstai sukelia abejonių, nepatvirtina individualios privačios įmonės „Merkurij“, kaip ir V. G. , nuosavybės teisių į pusvagonius. Be to, aukščiau paminėti teismų sprendimai ir nukentėjusiojo skunde nurodyti dokumentai neįrodo, kad individuli privati įmonė „Merkurij“ iš tiesų turėtų nuosavybės teises į pusvagonius. Teismų sprendimuose konstatuotinos faktinės aplinkybės parodo, kad individuali privati įmonė „Merkurij“ buvo pareiškusi, jog pusvagoniai jiems nepriklauso bei pripažino, kad įstatymų nustatyta tvarka jie niekada nesikreipė į teismą civilinio proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad šioje proceso stadijoje taip pat nesprendžiama, kam nuosavybės teise priklauso paimti daiktai, šis klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka
Nors V. G. skunde nurodo, kad areštuoto turto saugotojo funkcijas jis vykdė tiek, kiek priklauso areštuoto turto saugotojui pagal teisės aktus, siekdamas išvengti galimų mokesčių už jų stovėjimą viešojoje geležinkelio infrastruktūroje, bei turėdamas tam leidimą, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos jis ir pats yra parodęs, kad realiai jis šios funkcijos nevykdė, nes neturėjo tam galimybės. Kita vertus, byloje nėra jokių duomenų, kad pastarasis būtų kreipęsis į teismą dėl negalėjimo vykdyti jam pavestos funkcijos.
Kiti nukentėjusiojo skunde nurodyti prašymai netenkinami, kadangi Apeliacinės instancijos teismas Lietuvos Respublikos BPK 364 straipsnio tvarka nagrinėdamas skundus dėl su nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ar neaiškumų pašalinimo, šių klausimų nesprendžia.
Atsižvelgdama į visa tai, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu,
n utaria:
nukentėjusiojo V. G. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. nutartį.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.