Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo Šiaulių apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro, nukentėjusiųjų O. V. P. ir J. P. skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarties, kuria D. M. kardomoji priemonė – suėmimas pakeista į užstatą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs prokuroro bei nukentėjusiųjų skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. M. yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 straipsnyje (1961 m. BK redakcija), t. y. kad jis 1996 m. gruodžio 31 d. apie 1-2 valandą nakties, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rankomis ir kojomis tyčia sudavė ne mažiau kaip dvylika smūgių į galvos ir kaklo sritį, dėl ko nukentėjusiajai A. P. padarė poodinę kraujosruvą kairės akies apatiniame voke, ir kairiame skruoste, povoratinklinę kraujosruvą, galvos smegenų sumušimą, poodines kraujosruvas kaktoje, nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, smakre, lūpose, dešiniajame viršugalvyje, kairės ausies kaušelyje, kairiame užausyje, pasmakrėje, kaklo priekiniame paviršiuje, nubrozdinimus kairiame užausyje, kaktos dešinėje, nosies viršutinės dešinėje, dėl ko nuo galvos smegenų sumušimo ir povoratinklinės kraujosruvos nukentėjusioji mirė.

D. M. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas 2010 m. kovo 18 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartimi D. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, suėmimo terminą skaičiuojant nuo 2010 m. kovo 18 d. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir perdavus bylą Šiaulių apygardos teismui D. M. suėmimo terminas buvo tęsiamas.

Prokuroro teigimu, atsižvelgiant į D. M. inkriminuojamo nusikaltimo pavojingumą, gręsiančią griežtą laisvės atėmimo bausmę, jo asmenybę bei į tai, kad jis buvo pasislėpęs, yra pagrindas manyti, kad jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be to, BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto suėmimo skyrimo pagrindo buvimo realumą patvirtina tai, kad D. M. buvo pasislėpęs ne tik šioje byloje nuo tyrimą atlikusių pareigūnų, bet ir nuo Šiaulių miesto apylinkės teismo, kur šiuo metu nagrinėjama byla, kurioje jis kaltinamas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad minėtoje byloje D. M. buvo skirta kardomoji priemonė – užstatas, kurios reikalavimų jis neįvykdė.

Teismo posėdyje prokuroras, J. P. prašo Šiaulių apygardos prokuratūros ir nukentėjusiųjų skundus patenkinti. Kaltinamasis D. M. ir jo gynėjas prašo prokuroro ir nukentėjusiųjų skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nukentėjusiųjų skundai atmetami.

Apygardos teismas, kaltinamajam D. M. pakeisdamas kardomąją priemonę – suėmimą į užstatą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje BPK 121, 133, 135 ir 139 straipsnių reikalavimų nepažeidė. BPK 127 straipsnio 9 dalis numato, kad kai byla perduota teismui, suėmimo termino pratęsimo klausimą teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia nepaisydamas to, ar dėl to yra gautas prokuroro pareiškimas. Įstatymo prasme, turintis bylą savo žinioje teismas nuolat privalo tikrinti, ar vis dar yra būtinybė ir reikalingos prielaidos taikyti kaltinamajam kardomąją priemonę – suėmimą. Teismas, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, padarė išvadą, kad yra pagrindai ir sąlygos pakeisti D. M. paskirtą kardomąją priemonę į švelnesnę. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ nurodoma, kad teismas, skirdamas suėmimą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, ir atsižvelgiant į BPK 122 straipsnio 7 dalį nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Minėtas straipsnis numato, kad kardomosios priemonės parinkimo tikslas yra užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio vykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, kaltinamojo pusseserė L. P. sutiko sumokėti užstatą už D. M. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad L. P. 100 000 Lt užstatą sumokėjo į Šiaulių apygardos teismo depozitinę sąskaitą. Užstato davėja taip pat pateikė notariškai patvirtintą sutikimą leisti gyventi D. M. jai priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad užstato suma yra labai didelė, todėl šios paminėtos aplinkybės apygardos teismui sudarė sąlygas D. M. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą pakeisti į užstatą ir įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje gali įpareigoti užstato davėją deklaruoti turtą ir pajamas, taip patikrinti jų įsigijimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliacinis teismas nesvarsto ir nenagrinėja apie D. M. paskirtą kardomąją priemonę kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje jis kaltinamas pagal BK 225 straipsnio 2 dalyje.

Prokuroras skunde nurodo, kad šioje byloje yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas D. M. skirti kardomąją priemonę – suėmimą, o nukentėjusieji nurodo, kad yra visi trys BPK 122 straipsnyje nurodyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos ir, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negali būti pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti kardomųjų priemonių tikslai. Tačiau šie skundų argumentai yra nepagrįsti dėl šių aplinkybių. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad D. M. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama atsiejamai nuo visų byloje esančių faktinių duomenų. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. M. savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažįsta. Tačiau pažymėtina tai, kad šioje proceso stadijoje negali būti sprendžiamas klausimas, ar kaltinamasis kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, tai bus atsakyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priimant sprendimą. Teismas spręsdamas suėmimo termino pratęsimo klausimą vertina ne įrodymus, o faktinius duomenis. Vien ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Vien tik nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas asmuo, sunkumas negali būti pagrindu skirti griežčiausią kardomąją priemonę, jeigu kitos bylos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. M. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, teistumai išnykę, jam inkriminuojama nusikalstama veika padaryta 1996 m. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad D. M. nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. dirba UAB „XXXX“. Nors D. M. slapstėsi ir jam buvo taikyta ekstradicija, tačiau apygardos teismas atsižvelgdamas į visas aplinkybes pagrįstai konstatavo, kad D. M. tikslinga paskirti užstatą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Be to, nukentėjusieji skunde deklaratyviai teigia, kad D. M., būdamas laisvėje, gali daryti poveikį liudytojams J. R. ir L. P. Šiuo metu byloje nėra jokių duomenų, kad D. M. būtų pažeidęs paskirtos kardomosios priemonės sąlygas. Visų šių aplinkybių visetas neleidžia manyti, kad būdamas laisvas D. M. bėgs (slėpsis) nuo teismo, taip pat nėra pagrindo teigti, kad būdamas nesuimtas trukdys procesui ar darys naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad BPK 119 straipsnyje numatyti kardomųjų priemonių tikslai gali būti pasiekti D. M. taikant kitas kardomąsias priemones – užstatą ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Apygardos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros ONKTS prokuroro, nukentėjusiųjų O. V. P. ir J. P. skundus atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.