- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-09-20
- Bylos Nr.
- A-438-1177-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- M.R.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 1.2Aplinkos apsauga
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo M.R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M.R. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M.R. individuali įmonė kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. S-105(7-52/2009).
Skunde ir jo patikslinime paaiškino, kad nuo 2004 m. lapkričio 1 d. yra Airijos Respublikos pilietis. Dirba Airijos Respublikoje ir moka privalomus mokesčius pagal toje valstybėje galiojančius įstatymus, todėl, pareiškėjo nuomone, neprivalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų Lietuvoje. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo pozicijos pagrįstumą įrodo pridedamos pažymos iš Airijos Respublikos mokesčių inspekcijos už kiekvienus metus atskirai. Jos parodo pareiškėjo pajamas, atskaitomus mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, į kurias įeina ir privalomojo sveikatos draudimo įmoka. Pareiškėjas akcentavo, kad E101 formą prie skundo prideda neužpildytą, kadangi neturi įmonės Airijoje Respublikoje, tuo tarpu ši forma yra pildoma tik turint įmonę Airijos Respublikoje.
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškino, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) atliko pareiškėjo individualios įmonės privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. ir nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu individualios įmonės savininkas nebuvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu bei individualiai įmonei iki 2007 m. gegužės 18 d. nebuvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjo individuali įmonė 2003 - 2008 m. veiklos nevykdė, pajamų iš ūkinės veiklos nedeklaravo bei neturėjo samdomų darbuotojų. Atsakovas akcentavo, kad Vadovaujantis 2002 m. gruodžio 3 d. Sveikatos draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-1219 17 str. 3 d., individualios įmonės už savininkus kas mėnesį moka PSD įmokas, kurios sudaro 2 procentus Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Individualios įmonės už savininkus gali šių įmokų nemokėti, jeigu individualios įmonės savininkai yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu ir įregistravę likviduojamos individualios (personalinės) įmonės statusą įmonių rejestre, o visi įmonės darbuotojai yra atleisti iš darbo.
Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Komisija skundžiamame sprendime pažymėjo, jog Lietuvos Respublikoje nuo 2004 m. gegužės 1 d. tiesiogiai taikomas 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamentas „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje“ Nr. 1408/71 (toliau – ir Reglamentas), numatė, jog darbuotojams, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai (13 straipsnio 1 dalis). Remiantis Reglamento 13 straipsnio 2 dalies a ir b punktais, vienos valstybės narės teritorijoje pagal darbo sutartį ar savarankiškai dirbančiam asmeniui taikomi tos valstybės narės teisės aktai, net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje. Reglamento 14c straipsnio 1 d. a punkte yra nurodyta, jog asmeniui, kuris vienu metu dirba pagal darbo sutartį vienos valstybės narės teritorijoje ir savarankiškai dirba kitos valstybės narės teritorijoje, taikomi valstybės narės, kurios teritorijoje jis dirba mokamą darbą pagal darbo sutartį, teisės aktai. Taigi, anot atsakovo, byloje nustačius, kad M.R. yra Lietuvoje veikiančios individualios įmonės savininkas ir tuo pačiu metu jis pagal darbo sutartį dirba Airijos Respublikoje, remiantis Reglamento 14c straipsnio 1 dalies a punkto nuostatomis, individualios įmonės savininkui taikytini Airijos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys socialinio draudimo (įskaitant sveikatos draudimą) teisinius santykius. Tačiau Reglamento 98 straipsnyje yra nurodyta, jog šio Reglamento įgyvendinimo tvarka yra išdėstyta kitame reglamente.
Atsakovas akcentavo, jog 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento, nustatančio Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje“ įgyvendinimo tvarką, Nr. 574/72 (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas) 12a straipsnio 7 dalies a punkte yra nustatyta, jog kai pagal Reglamento 14c straipsnio 1 dalies a punktą asmeniui, tuo pačiu metu dirbančiam pagal darbo sutartį vienos valstybės narės teritorijoje ir savarankiškai dirbančiam kitos valstybės narės teritorijoje, taikomi teisės aktai valstybės narės, kurios teritorijoje jis dirba mokamą darbą, pastarosios valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirta įstaiga išduoda pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui pažymėjimą, patvirtinantį, kad jam taikomi jos teisės aktai ir jo kopiją nusiunčia kompetentingos valdžios institucijos paskirtai įstaigai bet kurios iš tų valstybių, kurių (i) teritorijoje tas asmuo savarankiškai dirba; (ii) kurių teritorijoje tas asmuo gyvena. Įgyvendinimo reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Reglamentui ir Įgyvendinimo reglamentui taikyti reikalingų dokumentų pavyzdžius rengia Administracinė komisija (Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinė komisija), kuri yra įsteigta Reglamento 80 straipsnio pagrindu. Administracinė komisija 1996 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 164 „Dėl pavyzdinių formų, reikalingų Reglamentui ir Įgyvendinimo reglamentui taikyti (EI01 ir E102)“ (su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 202) patvirtino E101 formos pažymą dėl taikytinų teisės aktų. Ši pažyma patvirtina, kad pažymoje nurodytam asmeniui yra taikomi šalies, kurios kompetentinga įstaiga išdavė pažymą, teisės aktai ir kad asmuo yra apdraustas socialiniu ir sveikatos draudimu toje šalyje. Remiantis prie E101 formos pažymos pateikiama informacija, darbuotojo ar darbdavio prašymu paskirtoji įstaiga valstybėje narėje, kurios teisės aktai taikomi, užpildo formą ir grąžina ją prašymą pateikusiam asmeniui. Komisija, vadovaudamasi Įgyvendinimo reglamento 4 straipsnio 10 dalimi bei 10 priedu, atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad Reglamento 14c straipsnio a punkto ir Įgyvendinimo reglamento 12a straipsnio 7 dalies a punkto taikymo prasme Airijos Respublikos kompetentinga įstaiga yra Socialinių ir šeimos reikalų departamentas (Department of Social and Family Affairs).
Atsiliepimas
Atsakovas pabrėžė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas byloje nepateikė aukščiau nurodytos Airijos Respublikos kompetentingos įstaigos išduotos E101 formos pažymos, patvirtinančios, jog individualios įmonės savininkui yra taikomi Airijos Respublikos teisės aktai ir kad individualios įmonės savininkas socialiniu (ir sveikatos) draudimu yra apdraustas Airijos Respublikoje, taip pat nesant byloje pateiktų kitų įrodymų, patvirtinančių, kad individualios įmonės savininkas ginčijamu laikotarpiu (2003 m. sausio 1 d. - 2008 m. balandžio 30 d.) sveikatos draudimo įmokas mokėjo Airijos Respublikoje, pareiškėjui pagrįstai yra nurodyta sumokėti papildomai apskaičiuotas 1 794 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas bei šių įmokų delspinigius.
Atsakovas pažymėjo ir tai, jog pareiškėjo Komisijai byloje pateikti įrodymai (Airijos Respublikos mokesčių administratoriaus išduotos pažymos bei pateiktos pajamų balansinės ataskaitos (P21) nepatvirtina sveikatos draudimo įmokų mokėjimo ginčijamu laikotarpiu, nes pateiktuose dokumentuose yra informacija apie individualios įmonės savininko esamus ir buvusius darbdavius, taip pat apie individualios įmonės savininko 2004 - 2008 m. laikotarpiu gautą darbo užmokestį bei sumokėtą pajamų mokestį, o ne apie sumokėtas sveikatos draudimo įmokas. Taigi, anot atsakovo, skundžiamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjo individuali įmonė nebuvo pateikusi dokumentų patvirtinančių, kad individualios įmonės savininkas yra apdraustas PSD Airijoje. Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jo individuali įmonė ir teismui nepateikė Komisijos sprendime nurodytos Airijos Respublikos kompetentingos įstaigos išduotos EI 01 formos pažymos, patvirtinančios, jog įmonės savininkui yra taikomi Airijos Respublikos teisės aktai ir kad įmonės savininkas socialiniu (ir sveikatos) draudimu yra apdraustas Airijos Respublikoje. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas kartu su skundu pateikė dokumentus surašytus ne valstybine kalba. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnį dokumentai surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Atsižvelgiant į tai, atsakovo manymu, šiuo atveju negalima remtis pareiškėjo pateiktais dokumentais, kadangi jie nėra išversti į valstybinę kalbą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo M.R. individualios įmonės skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pažymėjo, jog remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus AVMI atliko M.R. IĮ PSD įmokų mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. ir surašė 2008 m. balandžio 30 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-07-77-13, kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiavo 1 794 Lt PSD įmokų bei 520 Lt PSD įmokų delspinigius. Inspekcija 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Nr.(21.26)-256-199 patvirtino patikrinimo aktą ir papildomai apskaičiuotas sumas. Valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. sausio 16 d. sprendimu Nr. 69-12 iš dalies pakeitė Vilniaus AVMI 2008 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-199, t. y. patvirtino nurodymą sumokėti 1 794 Lt PSD įmokas ir pakeitė nurodymą sumokėti į biudžetą 520 Lt PSD įmokų delspinigius, nurodydama sumokėti 100 Lt PSD įmokų delspinigius. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją. Ši 2009 m. balandžio 21 d. sprendimu Nr. S-105(7-52/2009) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas mano, kad Komisijos priimtas sprendimas yra nepagrįstas, tačiau su tokia jo pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
Teismas akcentavo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnis „Teismo proceso kalba“ 2 d. numato, jog dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Teismas nurodė, jog, kaip liudija bylos medžiaga, 2009 m. gegužės 11 d. teisme buvo gautas pareiškėjo skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Komisijos 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. S-105(7-52/2009). Teismas 2009 m. gegužės 12 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2009 m. gegužės 26 d. skundo trūkumams pašalinti, tame tarpe - pateikti užsienio kalba surašytų dokumentų nustatyta tvarka patvirtintus vertimus į lietuvių kalbą. Tačiau pareiškėjas nei iki šio termino pabaigos, nei iki bylos nagrinėjimo teisme dienos nepateikė dokumentų vertimų į lietuvių kalbą. Todėl nagrinėjamu atveju teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, nesirėmė į lietuvių kalba neišverstais dokumentais.
Teismas taip pat konstatavo, jog Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 3 dalis numato, kad ūkinės bendrijos už ūkinės bendrijos narius bei individualios (personalinės) įmonės už individualios (personalinės) įmonės savininkus kas mėnesį moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios sudaro 2 procentus Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto užpraeito ketvirčio šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Ūkinės bendrijos už ūkinės bendrijos narius bei individualios (personalinės) įmonės už individualios (personalinės) įmonės savininkus gali šių įmokų ir šio straipsnio 1 dalyje nustatytų įmokų nemokėti, jeigu šie ūkinės bendrijos nariai ar individualios (personalinės) įmonės savininkai yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu ir įregistravę likviduojamos ūkinės bendrijos ar individualios (personalinės) įmonės statusą Įmonių rejestre, o visi įmonės ar ūkinės bendrijos darbuotojai yra atleisti iš darbo. Taigi, teismo vertinimu, individualios (personalinės) įmonės už individualios (personalinės) įmonės savininkus gali įmokų nemokėti, jei tik yra visos trys minėtame įstatyme nustatytos sąlygos:
1) individualios (personalinės) įmonės savininkai yra apdrausti privalomuoju sveikatos draudimu;
2) individualios (personalinės) įmonės savininkai įregistravę likviduojamos ūkinės bendrijos ar individualios (personalinės) įmonės statusą Įmonių rejestre;
3) visi įmonės darbuotojai yra atleisti iš darbo.
Teismas konstatavo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad M.R. individuali įmonė nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. Lietuvoje veiklos nevykdė, pajamų iš veiklos nedeklaravo, nebuvo įgijusi verslo liudijimo, neturėjo samdomų darbuotojų. Tai pat nustatyta, kad įmonei iki 2007 m. gegužės 18 d. nebuvo suteiktas likviduojamos įmonės statusas bei įmonės savininkas (M.R.) Lietuvoje minėtu laikotarpiu nebuvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu. Kartu teismas nurodė, jog nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikoje taikytini Europos Sąjungos teisės aktai. Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalis numato, kad darbuotojams, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai, o to paties straipsnio 2 dalis - kad vienos valstybės narės teritorijoje dirbančiam darbuotojui taikomi tos valstybės teisės aktai net jeigu jis gyvena kitos valstybės narės teritorijoje arba įmonės ar asmens, kurioje ar pas kurį jis dirba, registruota buveinė ar veiklos vieta yra kitos valstybės narės teritorijoje.
Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai, nei teismui nepateikė Administracinės komisijos (2005 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. 202) patvirtintos E101 formos pažymos (Įgyvendinimo reglamento 2 straipsnio 1 dalis), kurį patvirtintų, kad M.R. yra taikomi Airijos Respublikos teisės aktai ir kad šioje valstybėje jis nuo tam tikro termino yra apdraustas socialiniu ir sveikatos draudimu. Teismo nuomone, kiti pareiškėjo pateikti įrodymai taip pat nepatvirtina, kad būtent nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 30 d. M.R. mokėjo sveikatos draudimo įmokas Airijos Respublikoje. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas įvertino, kad pareiškėjui 1 794 Lt PSD įmokų buvo apskaičiuoti pagrįstai, o nuo nesumokėtų 1 794 Lt PSD įmokų pareiškėjui, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai buvo apskaičiuota 100 Lt PSD įmokų delspinigių. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Komisijos 2009 m. balandžio 21 d. sprendimas Nr. S-105(7-52/2009) dėl pareiškėjo yra teisėtas ir pagrįstas, nėra juridinio pagrindo jį naikinti ar keisti. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas bei tretysis suinteresuotasis asmuo Vilniaus AVMI prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimus grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje kilęs ginčas dėl privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo, kai individualios įmonės savininkas atitinkamu laikotarpiu, nebūdamas apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu Lietuvoje, tuo pačiu laikotarpiu dirbo pagal darbo sutartį kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Airijoje).
Byloje nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad pareiškėjas, atitinkamu laikotarpiu už kurį jam priskaičiuotos privalomojo sveikatos draudimo įmokos (2003 01 01- 2008 04 30), pagal darbo sutartį dirbo Europos Sąjungos valstybėje narėje – Airijoje, tačiau mokesčių administratoriui nepateikė pagal Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus nustatyto leistino ir tinkamo įrodymo, kuris patvirtintų privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo Airijoje faktą. Tokiu būdu, ginčas iš esmės kilęs dėl leistinų ir priimtinų įrodymų bei tinkamų įrodinėjimo priemonių, t. y., privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo srityje, kai asmuo dirba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje.
Iš bylos matyti, kad tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas, remdamiesi 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje“ Nr. 1408/71; 1972 m. kovo 21 d. Tarybos reglamento Nr. 574/72 (Įgyvendinimo reglamentas) ir Darbuotojų migrantų socialinės apsaugos administracinės komisijos 1996 m. lapkričio 27 d. sprendimo Nr. 164 „Dėl pavyzdinių formų, reikalingų Reglamentui ir Įgyvendinimo reglamentui taikyti (E101 ir E102)“ nuostatomis, priėjo išvados, kad leistinu ir tinkamu įrodymu, įrodinėjant asmens apdraudimo privalomuoju sveikatos draudimu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje faktą, yra atitinkamos Europos Sąjungos valstybės narės išduota pažyma E101.
Kolegija iš esmės sutinka su šiomis išvadomis dėl įrodymų leistinumo ir priimtinumo, šios kategorijos bylose, nustatinėjant teisiškai reikšmingą aplinkybę – asmens apdraudimo arba neapdraudimo privalomuoju sveikatos draudimu kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje faktą.
Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad pagal 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje“ 13 straipsnio 1 dalį, siekiant išvengti asmens dvigubo apmokestinimo privalomuoju sveikatos draudimu, asmeniui, dirbančiam pagal darbo sutartį vienos valstybės narės teritorijoje, tačiau gyvenančiam ar savarankiškai dirbančiam ir kitos valstybės narės teritorijoje, yra taikomi tos valstybės teisės aktai, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, t. y., šio teisinio reguliavimo esmę sudaro siekis išvengti dvigubo asmens apmokestinimo nagrinėjamu mokesčiu.
Todėl šios kategorijos bylose esminę reikšmę turi: asmens, privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, faktas.
Pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, suinteresuotas asmuo jam reikšmingus, juridinę reikšmę turinčius faktus, gali įrodinėti ne tik atitinkamais teisės aktais nustatytais leistinais ir priimtinais įrodymais, bet ir kitais leistinais įrodymais, t. y., įrodinėdamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, asmuo savo argumentus gali grįsti visais leistinais įrodymais (ABTĮ 57, 81, 86 straipsniai).
Tai savo ruožtu lemia, kad viešojo administravimo subjektas, tais atvejais, kai asmuo jam nepateikia įrodymų, kurie teisės aktais yra pripažįstami kaip pirminiai įrodymai, patvirtinantys atitinamus juridinę reikšmę turinčius faktus, tačiau pateikia kitus leistinus tuo klausimu įrodymus, privalo įvertinti ir šiuos įrodymus, atitinkamai atsižvelgdamas į tai, dėl kokių priežasčių nėra pateikti pirminiai įrodymai, kokias teisiškai reikšmingas aplinkybes patvirtina pateiktieji (nepirminiai) įrodymai ir pan..
Šiuo atveju pažymėtina, kad iš esmės tokią įrodymų vertinimo poziciją, nagrinėjamu klausimu, yra pateikęs ir centrinis mokesčių administratorius išaiškinime „Dėl metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos, kai gyventojas turi E101, E102, E103, E106 ar E121 formos pažymą ar raštišką laisvos formos patvirtinimą, pildymo“.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjas tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, teikė informaciją bei atitinkamas pažymas (ne E101) iš kompetentingų Airijos Respublikos institucijų, patvirtinančių jo darbo pagal darbo sutartį Airijoje 2004 – 2008 m. ir atitinkamų mokesčių mokėjimo tuo laikotarpiu, faktą (mokestinės bylos b.l. 1 -8; 34 -37; teismo bylos b. l. 5 -13; 46 – 51).
Tačiau kaip matyti iš bylos šie pareiškėjo pateikti įrodymai iš esmės nebuvo vertinami, apsiribojant formalia nuostata, kad pareiškėjas nepateikė teisės aktais nustatyto leistino ir priimtino įrodymo – pažymos E101.
Tokios ginčijamų sprendimų išvados neatitinka teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles bei reikalavimų dėl visapusiško ir objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių ištyrimo (ABTĮ 57; 81 str.).
Kadangi dėl šių nuostatų nesilaikymo galėjo būti priimti neteisingi sprendimai dėl pareiškėjui mokėtinų mokesčių priskaičiavimo, jų dydžio ir pan., todėl nėra pagrindo šių sprendimų pripažinti pagrįstais.
Dėl paminėtų priežasčių ginčijami sprendimai naikintini, mokestinį ginčą perduodant iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui, tikslu ištaisyti minėtus trūkumus. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 - 29 straipsnių nuostatas dėl bendradarbiavimo tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus bei pastarojo galimybės atitinkamais atvejais bendradarbiauti ir su kitų valstybių atitinkamomis institucijomis sprendžiant apmokestinimo klausimus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Panaikinti: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą; Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. balandžio 21 d. sprendimą Nr. S-105(7-52/2009) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. 69-12. Mokestinį ginčą perduoti iš naujo nagrinėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Nutartis neskundžiama.