Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, Indrei Vitkutei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Mariui Kazlauskui, nuteistajam G. G., jo gynėjai advokatei I. S., nukentėjusiajam A. G., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo

G. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. G. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 6 d., apie 23.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia ne mažiau kaip keturis kartus ranka smogė savo sūnui A. G. į galvos sritį, tuo padarydamas A. G. odos nubrozdinimus kairiame skruoste, nosies srityje, viršutinės lūpos vidinėje pusėje, kairės plaštakos I piršto sumušimą su poodine kraujosruva, nosies kaulų lūžimą, dėl ko buvo nesunkiai sutrikdyta A. G. sveikata.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir prašė skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė skundą atmesti.

Nuteistojo G. G. apeliacinis atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei pašalinti visus neaiškumus dėl nuosprendyje nustatytų faktinių aplinkybių, atliko dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu apklausė nukentėjusįjį A. G..

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis A. G. nurodė, kad kai kaltinime nurodytu laiku jis iš draugų grįžo namo, prie durų jį pasitikęs tėvas G. G. sudavė jam į nosį ir liepė dingti iš namų. Jam buvo suduota ne kumščiu, o ranka (delnu). Namuose dar buvo brolis A. G., kuris išgirdo, kas vyksta, atėjo ir atitraukė tėvą nuo nukentėjusiojo. Brolis matė, kad jis buvo sumuštas. Nukentėjusįjį kitas brolis E. G. ryte nuvežė į policiją, iš karto po sumušimo jis niekur nesikreipė, nes buvo naktis. Tą naktį iš namų jis niekur nebuvo išėjęs, iš karto po konflikto nuėjo miegoti. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad po konflikto tėvas iš jo atėmė telefoną, kad jis niekam neskambintų, ryte telefoną atidavė. Iki tol su tėvu santykiai irgi nebuvo geri.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pati atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi bylos aplinkybes, su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingą išvadą, kad G. G. veikoje yra visi būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, požymiai, todėl jis skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies, buvo nustatyti nukentėjusiojo A. G. patirti sužalojimai – odos nubrozdinimai kairiame skruoste, nosies srityje, viršutinės lūpos vidinėje pusėje, nosies kaulų lūžimas ir kairės plaštakos I piršto sumušimas su poodine kraujosruva, o apeliantui G. G. inkriminuoti veiksmai – sudavimas ranka ne mažiau keturis kartus A. G. į galvos sritį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo padaryta išvada, kad minėtus nukentėjusiajam padarytus nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarinius sukėlė būtent G. G. panaudotas fizinis smurtas – smūgiai į galvą. Tačiau kaip matyti iš nuosprendyje suformuluoto kaltinimo, nukentėjusiajam taip pat buvo nustatytas kairės plaštakos I piršto sumušimas, kuris negalėjo būti padarytas G. G. smūgiuojant į galvos sritį. Nors ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas nukentėjusysis nurodė, kad besitampydamas su tėvu, šis jam sužalojo dešinės rankos nykštį, tačiau šie veiksmai nuteistajam kaltinamajame akte, su kuriuo baudžiamoji byla buvo perduota į teismą, nebuvo inkriminuoti, ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas G. G. veiksmų, dėl kurių galėjo kilti minėti padariniai, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, negali sunkinti jo padėties, inkriminuodamas jam naujas aplinkybes dėl sužalojimo mechanizmo, todėl aplinkybė dėl A. G. nustatyto kairės plaštakos I piršto sumušimo su poodine kraujosruva šalintina iš kaltinimo. Atitinkamai apylinkės teismo nuosprendis keistinas, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tačiau tai G. G. veikos esmės ir kvalifikavimo nekeičia.

Faktinių aplinkybių, kad G. G., nemažiau keturis kartus sudavęs A. G. į galvos sritį, padarė jam odos nubrozdinimą kairiame skruoste, nosies srityje, viršutinės lūpos vidinėje pusėje, nosies kaulų lūžimą, nustatymas pirmiausia grindžiamas nukentėjusiojo A. G. parodymais apie tai, kad kaltinime nurodytu laiku jam grįžus į namus neblaiviam, prie durų sutiktas tėvas G. G., kuris pradėjo priekaištauti dėl girtavimo, jam liepė dingti iš namų, griebė už drabužių ir jam šešis kartus sudavė į veidą. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 4 dalies pagrindu pagarsinus nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, šis juos patvirtino ir teisėjų kolegija nenustatė jokio pagrindo abejoti jo viso proceso metu duotais nuosekliais parodymais. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes dėl panaudoto fizinio smurto pobūdžio, lokalizacijos ir patirtų sužalojimų patvirtina specialisto išvados Nr. G63/14(02), pG841/14(02) duomenys. Specialisto išvadose konstatuota, kad A. G. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, tai yra 2014-01-06, apie 23 val.

Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad skundžiamame nuosprendyje visiškai neatsižvelgta į jo viso proceso metu duotus nuoseklius paaiškinimus, kaltės neigimą ir keltą versiją, kad nukentėjusysis A. G. galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis nei nurodyta kaltinime. Ši versija patikrinta apeliacinės instancijos teisme apklausus nukentėjusįjį, kuris nurodė, kad po konflikto su tėvu jis iš namų niekur nėjo, iš karto nuėjo miegoti. Kitų duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo keliamą versiją, kad nukentėjusįjį naktį galėjo sužaloti kiti asmenys, byloje nesurinkta. Apygardos teismas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas jokiems įrodymams nesuteikia pirmenybės, todėl įrodymų patikimumo prasme tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo ar kaltinamojo parodymai yra vienodi. Tačiau sprendžiant dėl šių įrodymų patikimumo, jie turi būti vertinami ne atsietai, bet įrodymų visumos kontekste (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant kaltininko parodymus kaip įrodymų šaltinį, atsižvelgtina ir į tai, kad jo parodymai yra jo gynybos priemonė, todėl jie turi būti itin kruopščiai patikrinami baudžiamojo proceso įstatyme numatytomis priemonėmis.

Vertinant nuteistojo parodymų nuoseklumą, pažymėtina, kad jo parodymai dėl visos konflikto eigos kito. Teisme nuteistasis nurodė, kad kaltinime nurodytu laiku sūnui A. G. grįžus neblaiviam namo, jis šiam papriekaištavo dėl alkoholio vartojimo, tačiau sūnaus nemušė ir nosies nelaužė, jie tik susistumdė. Taip pat nurodė, kad jauniausias sūnus A. G. matė jų konfliktą. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė, kad sūnui A. G. grįžus neblaiviam namo ir pradėjus triukšmauti, jis jam pasakė, kad eitų miegoti, o pats su A. G. užsirakino kambaryje, tai yra nenurodė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo buvo koks nors konfliktas ar susistumdymas. Pastebėtina ir tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde, priešingai nei bylos nagrinėjimo metu, nurodė, kad A. G. konflikto iš viso nematė. Nustačius šias aplinkybes dėl nuteistojo parodymų prieštaravimo, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad G. G. neprisipažinimas vertintinas tik kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Šioje byloje konflikto faktą patvirtino teisme apklaustas liudytojas A. G., nurodęs, kad nuteistasis ir nukentėjusysis rėkė vienas ant kito, stumdėsi, jis juos išskyrė. Šioje dalyje liudytojo A. G. parodymai iš esmės sutampa ne su nuteistojo, o su nukentėjusiojo parodymais, išskyrus aplinkybę dėl pačio sumušimo fakto. Pripažintina, kad liudytojas A. G. nurodė nematęs, kad G. G. būtų smūgiavęs nukentėjusiajam, tačiau šios aplinkybės jis galėjo nenurodyti, norėdamas padėti tėvui G. G., su kuriuo iki šiol kartu gyvena ir palaiko gerus santykius. Be to, svarbu pažymėti, kad sužalotą A. G. matė kitą rytą jį iš nuteistojo namų paėmęs ir į policijos komisariatą vežęs brolis E. G., kurio parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo jais abejoti. Tokio pagrindo nesudaro ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl tarp nuteistojo ir jo sutuoktinės vykstančio skyrybų proceso.

Nuteistojo apeliaciniame skunde taip pat itin akcentuojama liudytojo J. G. parodymų reikšmė, nurodant, kad būtent šis liudytojas patvirtina reikšmingą aplinkybę, jog rytą po konflikto nukentėjusysis nebuvo sužalotas (liudytojas nurodė, kad nematė jokių sužalojimų ant A. G. veido). Tačiau analizuojant šio liudytojo parodymus, pastebėtina, kad teisme jis nurodė, kad A. G. tėvo niekuo nekaltino, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo sakęs, kad nukentėjusysis jam skundėsi, jog tėvas jį sumušė ir sulaužė nosį. Tokios aplinkybės, įvertinus tai, kad liudytojas yra nuteistojo kaimynas, juos sieja draugiški santykiai, sudaro pagrindą teismui abejoti šio liudytojo parodymų objektyvumu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad aptarta visų įvykių eiga bei sužalojimų mechanizmas atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir yra visiškai patvirtinta pirmosios instancijos ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, tinkamai rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus, teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę ir pagrįstai laikė, kad A. G. nesunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas būtent G. G. inkriminuotais smurtinio pobūdžio veiksmais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendį pakeisti:

Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje G. G. suformuluoto kaltinimo pašalinti aplinkybę, kad A. G. nustatytas kairės plaštakos I piršto sumušimas su poodine kraujosruva.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.