Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A – 46 – 227 / 2009

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. B. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimo išlaikymo dydžio bei įsiskolinimo priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo, turto padalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia dalyje civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui L. B. ir institucijai, teikiančiai išvadą – Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo, sandorio nuginčijimo ir santuokoje įgyto turto pripažinimo asmenine nuosavybe, dalies prievolėje nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Santuoką, sudarytą tarp L. B. ir R. B., nutraukė dėl L. B. kaltės. Po santuokos nutraukimo L. B. paliko pavardę – B., o R. B. paliko pavardę – M. Nustatė nepilnamečių vaikų G. B. ir D. B. nuolatinę gyvenamąją vietą kartu su R. B., ir nustatė, kad L. B. gali dalyvauti vaikų G. B. ir D. B. auklėjime ir bendrauti su vaikais kiekvieną dieną abiejų tėvų konkrečiai sutartu laiku ir vietoje, tačiau kartu dalyvaujant vaikų motinai R. B. Priteisė iš atsakovo L. B. išlaikymą dukrai G. B. kas mėnesį mokamomis 350,00 Lt dydžio periodinėmis išmokomis nuo 2008-11-01 iki G. pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, ir 1.520,00 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2007-06-01 iki 2008-10-30. Priteisė iš atsakovo L. B. išlaikymą sūnui D. B. kas mėnesį mokamomis 350,00 Lt dydžio periodinėmis išmokomis nuo 2008-11-01 iki D. pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, ir 1.520,00 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2007-06-01 iki 2008-10-30. Pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2007-06-05 notarine tvarka patvirtintos turto pasidalijimo sutarties, notarinio registro Nr.3089, sudarytos tarp L. B. ir R. B., dalį, kurios pagrindu L. B. asmeninėn nuosavybėn atiteko ½ dalis šių nekilnojamųjų daiktų: 8206,00 Lt vidutinės rinkos vertės 0,6000 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), 13.285,00 Lt vidutinės rinkos vertės gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), 434,00 Lt vidutinės rinkos vertės lauko virtuvės, (duomenys neskelbtini), 347,00 Lt vidutinės rinkos vertės malkinės, (duomenys neskelbtini), 647,00 Lt vidutinės rinkos vertės daržinės, (duomenys neskelbtini), 1.086,00 Lt vidutinės rinkos vertės tvarto, (duomenys neskelbtini), 110,00 Lt vidutinės rinkos vertės ūkinio pastato, (duomenys neskelbtini), 867,00 Lt vidutinės rinkos vertės sandėlio, (duomenys neskelbtini), 389,00 Lt vidutinės rinkos vertės pirties, (duomenys neskelbtini), 453,00 Lt vidutinės rinkos vertės kiemo statinių - šulinio, (duomenys neskelbtini), esančių Tirmūnų kaime, Utenos rajone. Pripažino asmeninės nuosavybės teises R. B. į ¾ dalis, o L. B. į ¼ dalį aukščiau nurodytų nekilnojamų daiktų. Pripažino asmeninės nuosavybės teises D. B. ir G. B. kiekvienam į 1/8 dalį nekilnojamų daiktų, priklausančių asmeninės nuosavybės teise L. B.. Priteisė iš atsakovo L. B. ieškovei R. B. 996,00 Lt kompensaciją už automobilį VW Passat, (duomenys neskelbtini). Nustatė, kad R. B. ir L. B. dalys prievolėje grąžinti Utenos kredito unijai 2005-06-02 paskolos sutarties Nr.05-00072 pagrindu suteiktos paskolos likusią dalį yra lygios. Priteisė iš atsakovo L. B. ieškovei R. B. 200 Lt žyminio mokesčio, 3300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 13,12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bei valstybei 5 Lt pašto išlaidų ir 389 Lt žyminio mokesčio. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Iš nustatytų aplinkybių teismas padarė išvadą, jog šalių santuoka iširo dėl atsakovo kaltės jo piktnaudžiavimo alkoholiu, nesirūpinimo vaikais ir šeima, smurtavimo šeimoje, dėl subjektyvių priežasčių jam iš esmės pažeidus savo, kaip sutuoktinio pareigas, numatytas LR CK 3.27 str., 3.30 str., ir kad dėl tokio jo elgesio bendras šalių gyvenimas tapo negalimas.

Teismas, nustatydamas vaikų gyvenamąją vietą, atsižvelgė į ne į tėvų, kurie pagal įstatymą lygūs, bet į vaikų interesus, atsižvelgė į susidariusią faktinę padėtį, kad jau nuo 2007 metų birželio šalių vaikai gyvena kartu su motina senelių bute, kur jiems, atsižvelgiant į jų specialius poreikius dėl sveikatos būklės, yra sudaromos tinkamos sąlygos gyventi, augti ir lavintis, rūpinamasi jų sveikata, į vaikų teisių apsaugos tarnybos išvadą, jog ieškovė tinkamai rūpinasi vaikais, o atsakovas neprašo vaikų gyvenamą vietą nustatyti su juo. Nepilnamečių vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą nustatė su ieškove, kaip labiausia atitinkančią šalių nepilnamečių vaikų interesus.

Teismas, atsižvelgęs į vaikų interesus, jų amžių, sveikatos būklę, į duomenis apie atsakovui pareikštus įtarimus dėl nusikalstamų veikų- smurto ieškovės atžvilgiu, įvertinęs šalių argumentus, bei nustatytas kitas, aukščiau išdėstytas bylos aplinkybes , padarė išvadą, jog atsakovas gali bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime kiekvieną dieną abiejų tėvų sutartu laiku ir vietoje, tačiau dalyvaujant ieškovei. Taip vaikų interesais iš dalies ribojant atsakovo teises.

Nustatė, kad šalių vaikai atitinkamai 7 ir 2 metų amžiaus, jie turi sveikatos sutrikimų, dėl ko jiems būtina visavertė mityba, poilsis, atitinkamos aplinkos ir sąlygų sudarymas ir todėl jų poreikiai yra dideli. Pagal teismų suformuotą praktiką vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (MMA), kuri šiuo metu yra 800 Lt. Sprendė, jog ieškovės prašomas išlaikymo dydis iš atsakovo po 350,00 Lt /mėn kiekvienam vaikui yra reikalingas būtiniausiems vaikų poreikiams patenkinti ir nėra neprotingai didelis.

Atsakovas neįrodė, jog jis nuo 2007-06-01 vykdė pareigą materialiai išlaikyti vaikus, o teismas pripažino, kad teisė į išlaikymą atsirado nuo šios datos. Todėl laikotarpiu nuo 2007-06-01 iki 2008-10-30 išlaikymo įsiskolinimas kiekvienam vaikui sudaro po 5 770Lt . Teismas pažymėjo, jog pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2007-10-12 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo- materialinio išlaikymo teikimą po 130Lt/mėn kiekvienam vaikui , atsakovo skola per laikotarpį nuo 2007-10-09 iki 2008-05-01 susidarė 1749,20Lt ir jis iki sprendimo priėmimo per 12 mėnesių vietoj 3 120Lt sumokėjo tik 360Lt. Įrodymų, jog jis būtų skyręs daugiau lėšų, atsakovas nepateikė.

Teismas iš 2005-06-27 pirkimo pardavimo sutarties ir liudytojos R.N.(buvusi T.) parodymų nustatė, kad ieškovė jai nuo 2003m. asmeninės nuosavybės teise priklausantį Utenoje butą 15 700Lt vidutinės vertės butą pardavė 2005-06-27 R.T. už 5 000Lt. 2005-06-02 Utenos kredito unija atsakovui suteikė 15 000Lt paskolą būsto remontui. Šalių, liudytojų parodymais butas buvo parduotas už 32 000Lt, prieš tai jame atlikus remontą, sumontavus atsakovo artimųjų padovanotus baldus, t,y. 5000Lt atsakovo ir jo artimųjų lėšų(daiktų). Kadangi gautų už butą pinigų neužteko nekilnojamų daiktų įgijimui ir buvo panaudota paskola, nes sumokėta 34000Lt, teismas padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad šis turtas įgytas už jos asmenines lėšas ir todėl šio turto nepripažino jos asmenine nuosavybe. Atsižvelgiant į nustatytus faktus teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovui turėtų tekti ne daugiau kaip ¼ nekilnojamųjų daiktų. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes teismas padarė išvadą, jog turto pasidalijimo sutarties dalis, kurios pagrindu atsakovui atiteko didesnė turto dalis nei ¼ pripažintina niekine, t.y negaliojančia nuo jos sudarymo momento dėl to, kad atsakovas sandorio sudarymo metu žinojo, jog ¾ nekilnojamųjų daiktų yra įgyta už asmenines ieškovės lėšas ir jai tenkančią dalį santuokinių lėšų , taip pat buvo žinoma, jog tuo pažeidžia ieškovės teises, todėl būtent dėl to sudarytas sandoris minėtoje dalyje prieštarauja viešajam interesui, gerai moralei, pažeidžia teisingumo, sąžiningumo principus(LR CK 1.78 str. 5d., 1.81 straipsnis). Teismas, gindamas ieškovės teises, pripažino jai asmeninės nuosavybės teisės į ¾ dalis nekilnojamųjų daiktų, o atsakovui - į ¼ dalį minėtų nekilnojamųjų daiktų (LR CK 3.116 str., 3.117 str.).

Nustatė, kad šalys 2005-07-01 buvo įgiję a/m Audi,Avant 100(jis perrašytas dar kartą 207-06-08), 2007-06-01 įgijo a/m VW Paesat, (duomenys neskelbtini), kurį atsakovas 2007-06-30 realizavo. Nors ieškovė neprašė šio turto dalinti, tačiau nustačius, kad jį atsakovas realizavo be ieškovės žinios, ieškovė prašė priteisti kompensaciją už ½ a/m, t.y 3000Lt. Šalys nepateikė a/m vertės įrodymų. Teismas, remdamasis Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti nutarimo “Dėl nekilnojamojoje ir kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo“ 2007-08-01(2007-07-04 Nr.6) nuostatomis, nustatė, jog analogiško a/m atsižvelgiant į nusidėvėjimą, vidutinė rinkos vertė yra 1 992Lt. Pažymėjo, kad įgijėjos- atsakovo senelės- liudytojos J. B. teigimu ji už a/m nemokėjo, tik jis buvo perrašytas jos vardu, o ieškovė buvo jai skolinga 2000Lt. Pastarosios aplinkybės ieškovė nepripažino. Teismas sprendė, kad a/m turi būti įtraukta į bendro sutuoktinio turto balansą(CK 3.118 str) tokios vertės, kaip buvo perleidimo metu. Todėl ieškovei priteisė iš atsakovo 996 Lt piniginę kompensaciją

Nustatė, kad 2005-06-02 paskolos sutarties Nr.05-00072 (34 b.l.)pagrindu Utenos kredito unija suteikė atsakovui 15000,00 Lt paskolą būsto remontui iki 2010-06-10, o ieškovė paskolos grąžinimą garantavo laidavimo sutartimi Nr.05-00072-1 , bei 2005-06-02 surašytu vekseliu. Kadangi ji buvo panaudota šeimos tikslams, likusią paskalos dalį- 6 973,73Lt šalys kreditoriui privalo grąžinti lygiomis dalimis (LR CK 3.109 str.).

Šalių vaikai, kurių išlaikymui atsakovas privalo mokėti išlaikymą yra atsakovo kreditoriai, kuriems atsakovas iki 2008-11-01 yra skolingas kiekvienam po 5 770Lt. Ši skola yra atsakovo asmeninė. Ginant šalių nepilnamečių vaikų interesus, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neturi jokių realių galimybių skolą padengti kitokiu būdu, teismas sprendė, jog šalių vaikams, kaip atsakovo kreditoriams, lygiomis dalimis išlaikymo įsiskolinimas padengtinas atsakovui tenkančiu turtu- ¼ nekilnojamųjų daiktų. Todėl šalių vaikams G. ir D. B. pripažino asmeninės nuosavybės teises kiekvienam į 1/8 dalį viso atsakovui atitekusio turto, taip užskaitant išlaikymo įsiskolinimo dalį – 4.250,00 Lt kiekvienam vaikui(34 000 Lt : 4 )(CK 3.196 str.3p)

Ieškinį patenkinus iš dalies, sutinkamai su CPK 93 str., 96 ir 98 str. nuostatomis paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

2008-04-28 teismas atsisakė posėdžio metu priimti atsakovo priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinės kaltės, santuokoje įgyto turto naudojimo tvarkos nustatymo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikams priteisimo, tuo pažeidė CPK 2, 12, 13, 17 str., 143 str. 2d. 2p., 3p. Tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio buvo tarpusavio ryšys, nagrinėjant juos kartu būtų buvę galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčą. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti priešieškinį, formuodamas išankstinį nusistatymą atsakovo atžvilgiu.

Nustatydamas atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką teismas nepagrįstai sumenkino atsakovo norą bendrauti su vaikais, dalyvauti jų auklėjime, mažamečių interesus, atsakovo, jo tėvų, giminaičių galimybę bendrauti. Šalims tarpusavyje konfliktuojant ir teismui nustačius, kad atsakovas su vaikais gali bendrauti tik dalyvaujant ieškovei, gali būti pažeistos nepilnamečių vaikų teisės ir interesai, bus sukeltos neigiamos pasekmės jų tolimesniam vystimuisi. Atsakovas savo kaip tėvo teisėmis nepiktnaudžiavo, su vaikais visada elgėsi tinkamai, todėl turėtų būti nustatytas maksimalus bendravimas su vaikais atsižvelgiant į atsakovo priešieškinyje nurodytą tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

Teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui (CPK 135 str.1d.). Jeigu ieškinys neatitinka kodekso reikalavimų, ieškinio trūkumai šalinami procesinių dokumentų trūkumams pašalinti nustatyta tvarka (CPK 138 str.). Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba kiti aiškūs netikslumai nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių prašoma pateiktame procesiniame dokumente (CPK 115 str.). Atsakovas nurodo, kad ieškovė nepašalino teismo nutartyje nurodytų ieškinio trūkumų, kadangi pateikė teismui ne pataisytą ieškinį kaip vientisą dokumentą, o tik raštą bei pranešimą, be to, jam buvo išsiųstas tik pirminis ieškovės ieškinys. Utenos rajono apylinkės teismo 2007-09-03 nutartimi ieškovei buvo pasiūlyta nurodyti, kodėl ji reiškia reikalavimą dėl turto padalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia šioje byloje, taip pat ji buvo įpareigota pateikti įrodymus apie tai, kad pranešė kreditoriui apie bylos iškėlimą. Akivaizdu, kad teismas ieškinio trūkumu laikė tik tai, kad nėra kartu su ieškiniu pateikta informacija apie pranešimą kreditoriui. Ieškovė minėtą trūkumą ištaisė pateikdama pranešimą kaip ieškinio priedą. Be to, ieškovės atstovė pasinaudojo teismo pasiūlymu ir pateikė teismui rašytinį paaiškinimą dėl to, kokiu pagrindu reiškia reikalavimą dėl turto padalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Nors ieškovė ir nebūtų nurodžiusi konkrečios įstatymo normos, teismas būtų priėmęs ieškinį, kadangi jis pats išmano, taiko ir aiškina teisę, be to, kaip minėta, teismas tik pasiūlė ieškovei, o ne įpareigojo, motyvuoti savo reikalavimą. Atsakovo argumentas, kad ieškinio trūkumai turėjo būti pašalinti būtinai pateikiant patikslintą ieškinį kaip vientisą dokumentą, atmestini.

Atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Teismas priima priešieškinį, jeigu :1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą; 2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio, 3) tarp ieškinio ir priešieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus. Teismas spręsdamas atsakovo priešieškinio priėmimo klausimą pripažino, kad savo reikalavimais atsakovas nesiekia įskaityti pradinio ieškinio reikalavimų, taip pat nenustatė ieškinio ir priešieškinio tarpusavio ryšio. Teismas informavo atsakovą, kad jis gali nurodyti faktus ir nepareikšdamas priešieškinio, priėmė priešieškinį tik kaip atsakovo rašytinį paaiškinimą. Atsakovo interesai atsisakius priimti priešieškinį nebuvo pažeisti, teismas vertino atsakovo nurodytas aplinkybes, priešieškinį laikė atsakovo paaiškinimu. Be to, teismas, turėdamas tokią teisę šeimos bylose, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turėjo galimybę, pripažinęs tai reikalinga, viršyti pareikštus reikalavimus, t.y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 str. 3 d.).

Dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei.

Vienas iš įstatyme nustatytų santuokos pasibaigimo pagrindų yra jos nutraukimas faktiškai iširus santuokai dėl kito sutuoktinio kaltės (CK 3.49 straipsnio 2 dalis, 3.60 straipsnio 1 dalis). Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl šeimos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas šeimos teisinius santykius reglamentuojančioje CK III knygoje ,,Šeimos teisė“ (CK 3.60 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, ar paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metu visiškai ja nesirūpina (CK 3.60 straipsnis 3 dalis). Nurodytu pagrindu kreipiantis su ieškiniu į teismą dėl santuokos nutraukimo reikia nurodyti, kuo pasireiškia kito sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo (CPK 382 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Tokią bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti įrodinėtinas aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinio kaltės klausimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas Utenos rajono apylinkės teismo 2008m. sausio 18d. nuosprendžiu už tyčinį nusikaltimą ieškovės atžvilgiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 str.1dalį ir nuteistas. Nuosprendis įsiteisėjęs, galiojantis. Tuo preziumuojama atsakovo kaltė dėl šeimos išrimo(CPK 360 str.3d). Be to, apylinkės teismas ,priešingai nei teigia apeliantas, siekdamas nustatyti bylos tiesą ir išsiaiškinti santuokos iširimo priežastis, sprendime vertino įrodymų visetą : rašytinius įrodymus tame tarpe minėtą teismo nuosprendį, nutartį, Utenos rajono PK medžiagą ir Utenos rajono apylinkės teismo 2008-09-03 nutartį, kuria atsakovui paskirta kardomoji priemonė - suėmimas 2 mėnesių laikotarpiui įtariant jį 2008-05-01 padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1d, t.y grasinus nužudyti ieškovę ir jos motiną ir 2008-09-02 įtariant padarius nusikaltimą, numatytą BK 135 str, t.y. apsvaigusiam nuo alkoholio ieškovei duriant peiliu ne mažiau 5 kartų ir jai padarius sunkų sveikatos sutrikdymą, liudytojų (šalių artimųjų ir kaimynų), betarpiškai stebėjusių šalių elgesį įvairiose gyvenimiškose situacijose bei žinančių ieškovės nurodytus faktus iš pasakojimų, parodymus. Taip teismas nustatė, jog atsakovas pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK 3.27, 3.30 straipsniuose ir dėl tokio jo elgesio bendras šalių gyvenimas tapo negalimas. Taigi, teismas išsamiai išanalizavo ir sprendime aptarė visus įrodymus ir iš jų visumos padarė pagrįstas išvadas. Tuo paneigiamas atsakovo teiginys, jog teismas nesivadovavo nekaltumo prezumpcija ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios neįrodytos. Ta aplinkybė, jog Utenos rajono PK atsisakė ieškovės pareiškimo pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, neduoda pagrindo pripažinti, jog ieškovė be pagrindo kreipdavosi į policiją dėl jo(atsakovo) smurtavimo jos atžvilgiu, nes, kaip minėta, jis 2008-01-18 nuosprendžiu byra nuteistas už smurtą ieškovės atžvilgiu ir jai padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą ( pagal BK 140 str.1d.). Pirmosios instancijos teismas nurodydamas aplinkybes dėl atsakovui paskirtos kardomosios priemonės, jam pareikštų įtarimų visiškai nepasisakė dėl neįrodytų baudžiamosios bylos aplinkybių, nekonstatavo, jog atsakovas būtų pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, todėl nekaltumo prezumpcija nepažeista. Dėl tų pačių aplinkybių teismas nevertino ieškovės sveikatos būklės jai dalyvaujant teismo posėdžiuose, kadangi tai gali būti reikšminga tik kvalifikuojant nusikalstamą veiką baudžiamojoje byloje. Teismas pagrįstai atžvelgė į tai, kad atsakovas ne kartą buvo baustas administracine tvarka, bei pripažino, jog L. B. ne tik nepaisė įstatymų reikalavimų, bet ir neveikė šeimos interesais. Atsakovo teiginys, jog atsakovas prisidėjo prie šeimos poreikių pagerinimo grindžiamas tuo, jog jis vietoje baudų atliko viešuosius darbus, neišlaiko kritikos ir atmestinas. Pirma, atsakovas buvo nubaustas už netinkamą elgesį ir antra, atlikdamas viešuosius darbus jis nedirbo, vadinasi neprisidėjo prie vaikų išlaikymo ir tuo pat metu nesirūpino vaikais. Teismas įvertino aplinkybę, kad ieškovė išsikėlė gyventi skyrium nuo atsakovo dėl jo smurtavimo, o ne atsakovas dėl ieškovės nesugyvenamo būdu, todėl pagrįstai nustatė, jog duomenų dėl ieškovės sutuoktinių pareigų pažeidimo nėra. Atsakovo teiginys, kad ieškovė pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas, nes netvarkė namų, neskelbė vaikams rūbų, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi sutuoktiniai turi lygias teises ir pareigas rūpintis savo gyvenamąja aplinka, vaikais, be to, pats atsakovas nurodė, kad pastovaus darbo nedirbo, taigi turėjo pakankamai laiko rūpintis šeimos gerbūviu kartu su sutuoktine.

Atsižvelgiant į aukščiau išvardintas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismo padaryta išvada, jog L. B. ir R. B. santuoka iširo dėl sutuoktinio L. B. kaltės, pagrįsta byloje surinktais įrodymais. Aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą – nenustatyta.

Dėl ieškovo bendravimosi su vaikais tvarkos

Ginčas šioje byloje yra tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant. CPK 376 straipsnio 2 dalyje numatyta teismo pareiga apsaugoti vaikų teises ir interesus. Ši pareiga reiškia, kad teismai, spręsdami šeimos ginčus, visų pirma turi vadovautis CK įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Lietuvos Respublikos CK 3.175str.2d. numatyta, jog teismas nustatydamas skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaikais tvarką, turi atsižvelgti į vaiko interesus ir sudaryti galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatytas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams. Reiškia, kad visur ir visada pirmiausia būtina atsižvelgti į teisėtus vaikų interesus. Kad ieškovas turėtų realią galimybę dalyvauti savo vaiko auklėjime ir ugdyme, jam turi būti sudarytos sąlygos pakankamai dažnai matytis ir bendrauti su vaiku. Kolegijos nuomone, Utenos rajono apylinkės teismas 2008 m. spalio 22 d. sprendimu nustatydamas ieškovo bendravimo su vaikais tvarką, atsižvelgė į vaikų amžių, interesus, sveikatą, aplinkybę, kad atsakovas vaikų akivaizdoje smurtavo prieš ieškovę, kad jam nėra panaikinti pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų padarymo ieškovės atžvilgiu. Apelianto teiginys, jog būtina jam leisti bendrauti su vaikais nedalyvaujant ieškovei, atmestinas. Nors byloje ir nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas vaikams kenkė, jais nesirūpino, atsižvelgtina, į tai kad jis vaikų akivaizdoje naudojo prieš ieškovę smurtą, taip sukeldamas vaikams nesaugumo bei nepasitikėjimo jausmą. Tokiais savo veiksmais atsakovas pažeidė savo kaip tėvo pareigą ir vaikų interesus. Esant tokioms aplinkybėms yra pagrindas riboti atsakovo bendravimą su vaikais. Akivaizdu, kad šalių nepilnamečiams vaikams būtų geriausia bendrauti su tėvu jiems saugioje aplinkoje, kartu dalyvaujant artimiausiam žmogui, t.y. mamai, su kuria nustatyta jų gyvenamoji vieta. Atmestini atsakovo argumentai, kad teismas sumenkino atsakovo, jo tėvų, kitų giminaičių galimybę bendrauti su nepilnamečiais vaikais. Aplinkybė, kad ieškovė dalyvaus atsakovui bei jo artimiesiems bendraujant su vaikais, niekaip nepažeis nei nepilnamečių, nei atsakovo, jo tėvų, giminaičių teisėtų interesų. Nors tarp šalių yra kilęs konfliktas, tačiau siekdami nepakenkti vaikų tolimesniam vystimuisi atsakovas ir ieškovė turi galimybę susitarti dėl vaikų auklėjimo geranoriškai. Be to, pasikeitus aplinkybėms tiek atsakovas, tiek ieškovė gali kreiptis į teismą dėl kitokios bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo. Tarnybos išvada, pateikta neviršijant įgaliotų asmenų kompetencijos bei laikantis atitinkamiems procesiniams dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikoma oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), tačiau remiantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, ji teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 185 str. 2 d.). Todėl, nors byloje teikusi išvadą institucija siūlė leisti tėvui maksimaliai bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vertindamas visas bylos aplinkybes nustatė, jog atsakovas su vaikais gali bendrauti kiekvieną dieną abiejų tėvų konkrečiai sutartu laiku ir vietoje, tačiau kartu dalyvaujant vaikų motinai R. B..

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymą, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų

Dėl išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo dydžio

Nepilnamečiams vaikams teiktinas išlaikymo dydis turi būti proporcingas jų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Tačiau tėvo (motinos) turtinė padėtis nėra viską nulemianti, nustatant išlaikymo dydį, kadangi išlaikymas privalo užtikrinti būtinas vaikams vystytis sąlygas. Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Kaip rodo teismų praktika, sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą, atsižvelgiama į vieną iš pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą. Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio vertinamos vaikų interesų naudai. Teismas, priteisdamas išlaikymą dviems ir daugiau vaikų, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius visų vaikų poreikius (CK 3.198 str.1d.). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką vieno mėnesio išlaikymo vertė vienam vaikui negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesinę algą(MMA). Kas reiškia, kad ji, atsižvelgiant į vaikų poreikius dėl ligos ar pan, gali būti didesnė. Nustačius nepilnamečių vaiko gyvenamą vietą su motina, kaip šiuo atveju, būtent, jai neabejotinai tenka didesnė kasdieninė, pinigais neįvertinama, pareiga bei rūpestis vaikais, jų priežiūra. Atsakovo teigimu, jis teišgali teikti kiekvienam vaikui po 250Lt/mėn. Pagal susiformavusią teismų praktiką, nustatančią, kad šiuo metu išlaikymo vienam vaikui dydis turi būti ne mažesnis kaip 800 Lt per mėnesį, o pareiga rūpintis ir išlaikyti vaikus tenka abiems tėvams, vertinami šalių argumentai ir byloje esantys įrodymai bei į šios bylos šalių nepilnamečių vaikų interesus pagal jų amžių (7 ir 2 metai), sveikatos būklę, taip pat į vieną iš pagrindinių šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų - prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaikų teisių ir interesų atžvilgiu ir iš jų visumos daroma išvada apie bylos šalių galimybes teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą nepilnamečiams vaikams. Kolegija sprendžia, jog apylinkės teismas šalių įrodymus (CPK 177 straipsnio 2 dalis) nustatant būtino šalių nepilnamečių vaikų išlaikymo dydį- 700Lt/mėn., bei kiekvieno iš tėvų išgalėjimą teikti konkretaus dydžio išlaikymą, atitinkamai atsakovo po 350 Lt/mėn kiekvienam vaikui, įvertino tinkamai, nepažeisdamas CPK 185 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Pažymėtina, kad siekiant, kad suaugęs vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių (fiziologinių) poreikių tenkinimu, visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, realizuoti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus. Tėvai atsakingi už vaiko aplinką ir sudaromas realias prielaidas formuotis normaliai vaiko vertybių (pažiūrų) sistemai, už paramą vaikui siekiant gero išsilavinimo, jam realizuojant turimus sugebėjimus, pomėgius. Tėvams tenka dalytis normalaus vaiko vystymosi asmenine atsakomybe, kurios negalima atsisakyti. Tėvams objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas, reikalingas visapusiškai vaikui vystytis, sąlygas (CK 3. 192 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, jog tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaikais. Šioje byloje kolegija sutinka su apylinkės teismo sprendimu padaryta išvada dėl reikalingo vaikams išlaikymo dydžio ir atitinkamai kiekvieno iš tėvų teiktinos dalies.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovės prašomas priteisti iš atsakovo išlaikymo dydis nėra neprotingai didelis, kadangi jis reikalingas būtiniausiems vaikų poreikiams patenkinti. Be to, atsakovas pats nepaneigė aplinkybės, kad kiekvieno vaiko poreikiams reikalinga skirti po 700 Lt/mėn. Atsižvelgė į tai, kad nėra nustatyta, jog atsakovas būtų nedarbingas, jis periodiškai dirba, 2008 metais gautos pajamos sudaro 1580,52 Lt, jam nuosavybės teise priklauso ½ dalis nekilnojamųjų daiktų, esančių Tirmūnų k. Atsakovo turtinę padėtį apibūdina ir tai, kad atsakovas už atstovavimą apeliacinėje instancijoje sumokėjo 3000 Lt, ką patvirtinto jo atstovė teismo posėdyje. Tuo tarpu ieškovė gauna išmokas vaikams, jai nuosavybės teise priklauso ½ dalis nekilnojamųjų daiktų, esančių Tirmūnų k., gyvena tėvams priklausančiame būste, kurie prisideda prie vaikų išlaikymo. Teismas nustatė, kad atsakovo turtinė padėtis ir galimybės įsidarbinti nėra blogesnės ir nepalankesnės už ieškovės, tik dėl subjektyvių priežasčių nerealizuojamos. Teismas pagrįstai pripažino, jog atsakovas pajėgus ir privalo dengti 50 procentų išlaidų vaikų poreikiams tenkinti. Priimant sprendimą buvo žinomos aplinkybės apie tai, kad atsakovas nedirba, nes yra suimtas. Atsakovas negali remtis susidariusia sunkia turtine padėtimi prašydamas mažesnio išlaikymo dydžio nustatymo vien dėl to, kad dėl savo neatsakingumo pateko į tokią situaciją, kai negali pakankamai prisidėti prie vaikų padėties pagerinimo. Atsakovo argumentas, kad ieškovė niekur nedirba, pati niekaip negali skirti 700 Lt/mėn abiejų vaikų išlaikymui, tik patvirtina, kad jos turtinė padėtis sunki, nėra geresnė nei atsakovo. Šiuo atveju priteistino materialinio išlaikymo dydį lemia ne šalių turtinė padėtis, kuri yra panaši, bet vaikų poreikiai. Nors atsakovui iki teismo sprendimo priėmimo buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – nuo 2007-10-09 priteistas laikinas materialinis išlaikymas šalių vaikams, atsakovas išlaikymo geranoriškai neteikė ir pats pripažino, jog neduoda ieškovei pinigų, nes manąs, jog ji pinigų nepanaudos vaikų poreikiams tenkinti. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad atsakovas piktybiškai vengia vykdyti savo prievolę išlaikyti nepilnamečius vaikus, nors tokią galimybę turi.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2007-06-01 iki 2008-10-30 yra susidaręs materialinio išlaikymo įsiskolinimas kiekvienam vaikui po 5770 Lt. Atsižvelgė į tai, kad pritaikius laikinąją apsaugos priemonę – laikiną materialinį išlaikymą – iš atsakovo buvo išieškota 360 Lt. Atsakovas pagrįstai apeliaciniame skunde nurodė, kad išieškota suma sudarė 389,02 Lt, t.y. 29,02 Lt daugiau nei nurodyta sprendime. Visgi pripažintina, kad kiekvienam vaikui tenkanti dalis (14,51 Lt) yra labai maža palyginti su teismo nustatyta skola, be to, byloje nustatyta, jog šalims gyvenant kartu atsakovas nepakankamai rūpinosi šeima, todėl vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, netikslinga keisti teismo nustatyto įsiskolinimo dydžio.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistino materialinio išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo dydžio nustatymą, nepažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų.

Pirmosios instancijos teismas ex officio pripažino 2007 m. birželio 5 d. notarine tvarka patvirtintą turto pasidalijimo sutartį niekine CK 1.81 straipsnio pagrindu, konstatavęs, kad šia sutartimi buvo pažeistos ieškovės teisės, kadangi atsakovo asmeninėn nuosavybėn atiteko ½ dalis nekilnojamojo turto, nors ¾ turto buvo įgyti panaudojus ieškovės asmenines lėšas ir ši aplinkybė atsakovui buvo žinoma, o tokie veiksmai prieštarauja viešajam interesui, gerai moralei, pažeidžia teisingumo, sąžiningumo principus (CK 1.81 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovo argumentai, kad teismas nenustatė pagrindų, kuriuo remiantis būtų galima laikyti, jog sandoris prieštarauja CK 1.81 str. nuostatoms, atmestini. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą ginčo atveju taikyti šią materialinės teisės normą. CK 1.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys. Jis sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims, kuriais gali būti ir sandorio šalys. Vadovaujantis CK 3.117 str. 1d. preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, tačiau sutuoktiniai savo sutartyje gali padalyti turtą tiek lygiomis, tiek nelygiomis dalimis, jeigu toks padalijimas nepažeidžia vieno iš jų arba trečiųjų asmenų interesų. Nustatyta, kad šalims sudarant turto padalijimo sutartį ieškovė tikėjosi, jog atsakovas jai padovanos ½ nekilnojamojo turto. Liudytoja notarė J. N. patvirtino, kad dalį sutuoktinio turto būtų galima padovanoti kitam sutuoktiniui tik iš pradžių turtą pasidalijus bei įregistravus viešajame registre. Tikėtina, kad būtent tokį tikslą turėjo šalys sudarydamos sandorį, tik vėliau atsakovo pozicija šiuo klausimu pasikeitė. Šią aplinkybę patvirtina ir 2007-11-16 šalių sudaryta taikos sutartis, kurioje R. B. ir L. B. prašė teismo pripažinti turto pasidalijimo sutartį negaliojančia, o L. B. nurodė, jog pripažįsta, kad nekilnojamasis turtas yra R. B. asmeninė nuosavybė, nes įgyta už jos asmenines lėšas (t.1, b.l. 59,60). Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad turto pasidalijimo sutartis sudaryta nors galiojantiems įstatymams to nedraudžiant, bet pažeidžiant vieno iš sutuoktinio, t.y. ieškovės, interesus, teisingumo, sąžiningumo principus. Kolegija taip pat sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino niekine visą sutartį (CK 1.5 straipsnis) ir nekilnojamojo turto padalijimo klausimą sprendė laikydamas turtą ieškovės ir atsakovo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Dėl turto padalijimo

Atsižvelgiant į šalių lygiateisiškumo prezumpciją sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalys yra lygios, nesvarbu, kokio dydžio jų pajamos ar koks veiklos pobūdis. Būtent šis principas ir yra kertinis dalių nustatymo principas ir jis yra taikomas dalijant bendrą sutuoktinių turtą. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Turtas dalytinas pagal CK trečiojoje knygoje nustatytas taisykles; tai reiškia, kad teismas turi nustatyti turto vertę (CK 3.119 straipsnis), sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117 straipsnio 1, 2 dalys, 3.118 straipsnio 4 dalis, 3.123 straipsnis), atsižvelgiant į CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nurodytas aplinkybes parinkti turto padalijimo būdą, paskirstyti sutuoktiniams turtą natūra, siekiant išlaikyti nustatytas proporcijas, iš sutuoktinio, gavusio didesnę, nei jam priklauso, turto dalį priteisti kitam sutuoktiniui kompensaciją pinigais.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas dėl dalijamo turto vertės nustatymo. Dalijamo turto vertės nustatymas yra viena iš esminių teisingo turto padalijimo garantijų, todėl svarbu, kad dalijant turtą būtų nustatyta jo tikroji vertė. CK 3.119 straipsnyje reikalaujama, kad dalijamo bendro turto vertė būtų nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Pagal CK 3.100 straipsnį bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia nutraukus santuoką, teismo sprendimu padalijus bendrą turtą, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vadinasi, CK 3.119 straipsnio nuostata dėl dalijamo turto rinkos kainų, galiojančių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, laiko prasme gali būti siejama su paminėtomis aplinkybėmis, t. y. su civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo ar tik dėl turto padalijimo iškėlimu; teismas turėtų atsižvelgti į bylos nagrinėjimo metu įvykusius dalijamo turto kainų pokyčius. Turto vertė gali būti nustatoma remiantis Valstybės įmonės Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais; šalys taip pat gali sutarti dėl dalijamo turto vertės. Atsakovas paduodamas apeliacinį skundą pateikė turto vertės nustatymo pažymą, kurioje matyti, jog viso vertinamo turto vertė yra 64000 Lt, iš jų gyvenamojo namo – 39000 Lt, ūkinių pastatų - 3000 Lt, 1000 Lt, 1000 Lt, 2000 Lt, 1000 Lt, 1000 Lt, 3000 Lt, 1000 Lt, žemės sklypo – 12000 Lt (t.2, b.l. 154-160). Nagrinėjant apeliacinį skundą ieškovė pateikė teismui turto vertės nustatymo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad viso vertinamo turto rinkos vertė yra 46000 Lt, iš jų: gyvenamojo namo – 36000 Lt, lauko virtuvės – 600 Lt, malkinės – 150 Lt, daržinės – 250 Lt, tvarto – 800 Lt, ūkinio pastato – 150 Lt, sandėlio – 500 Lt, pirties – 1500 Lt, kiemo statinių – 50 Lt, žemės sklypo – 6000 Lt. Tuo tarpu apylinkės teismas nustatydamas turto vertę vadovavosi 2007-07-02 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, nustatė, kad nekilnojamųjų daiktų, esančių Tirmūnų kaime, Utenos rajone, vidutinė rinkos vertė yra 25824 Lt, iš jų: vidutinė žemės sklypo rinkos vertės yra 8206 Lt, gyvenamojo namo - 13285 Lt, lauko virtuvės - 434 Lt, malkinės - 347 Lt, daržinės - 647 Lt, tvarto - 1086 Lt, ūkinio pastato - 110 Lt, sandėlio - 867 Lt, pirties - 389 Lt, kiemo statinių – šulinio - 453 Lt (t.1, b.l. 18-23). Akivaizdu, kad naujai atlikti turto vertinimai skiriasi nuo buvusios 2007-07-02 , nors visais atvejais buvo nustatoma vidutinė rinkos vertė. Pirmiausia tokie neatitikimai susidarė dėl to, kad tą patį turtą vertino skirtingi turto vertintojai, pagal skirtingų užsakovų užsakymus ir vidutinė turto rinkos vertė buvo nustatyta ne tai pačiai dienai. Bendri ekonominiai pokyčiai taip pat turi tiesioginės įtakos nekilnojamojo turto vertei. Taip Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis nekilnojamasis turtas įvertintas vidutine rinkos verte 2007-05-28 , o namas- 2007-06-04( 2007-07-02 išrašas- t.1, b.l.18), atsakovo užsakymu buvo įvertintas turtas 2008-11-24dienai (b.l.154), o ieškovės- 2009-01-26 dienai. Laiko skirtumas tarp vertinimų - beveik du metai laiko. Be to, pastarieji vertintojai neatkreipė dėmesio į tai, jog šiuose trobesiuose niekas negyvena nuo 2007m.

Apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismas privalėjo įvertinti ir dalinti nekilnojamąjį turtą pagal sprendimo priėmimo metu buvusias rinkos kainas , nes tuo metu pasibaigia santuoka, nepagrįstas. Šalys po 2007-06-05 notarine tvarka patvirtintos turto padalijimo sutarties kartu nebegyvena, nuo tada neveda bendro sutuoktinių gyvenimo, kiekvienas savo vardu įregistravo nuosavybės teise į jiems priklausančias nekilnojamojo turto dalis. Iš to seka, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė nurodytu laiku. Todėl dalijamas turtas turi būti vertinamas tos dienos rinkos verte, kaip pagrįstai padarė apylinkės teismas vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, nustatančiais turto rinkos vertę bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigos laiku, nes kitų duomenų bylos šalys nepateikė ir nei atsakovas, nei jo atstovė advokatė apylinkės teisme nekėlė ginčo dėl nekilnojamojo turto vertės. Po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme šalių užsakymu atliktas turto vertinimas negali būti atskaitos tašku šiame ginče dėl to, kad turtas įvertintas ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje, o ženkliai vėliau , net po teismo sprendimo priėmimo ir , kaip paaiškino šalių atstovai, turto vertintojai atsisakė vertinti turtą 2007-06-05 dienai. Įrodymais nepaneigus nekilnojamojo turto rinkos vertės, nustatytos ir nurodytos 2007-07-02 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, apylinkės teismas, pagrįstai šiuo vertinimu vadovavosi spręsdamas šalių ginčą , tinkamai nustatęs, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė 2007-06-05.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad prie atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusio Utenos mieste ir vėliau parduoto buto remonto prisidėjo atsakovas butą pagerindamas savo ir artimųjų 5000Lt vertės lėšomis(daiktais), o ginčo namo pirkimui buvo panaudoti pinigai, gauti už parduotą pagerintą butą, bei dalis paskolos, kaip sutuoktinių turtas. Todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog visas nekilnojamasis turtas yra įgytas už jos vienos asmenines lėšas . Atsižvelgdamas į kiekvieno iš sutuoktinių indėlį įsigyjant turtą, jį gerinant, bei panaudotą paskolą pagrįstai nustatė dalintino santuokoje įgyto turto dalis ir sprendė , jog atsakovui negali tekti daugiau kaip ¼ šio turto. Įvertinus šią aplinkybė bei teismui paskyrus ieškovei ¾ šio turto, spręstina, jog teismas padarė išvadą, kad ieškovės asmeninės lėšos sudarė ½ dalį nupirkto nekilnojamojo turto, o šio turto likusi ½ dalis paskirstytina tarp šalių kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantis turtas, taikant prezumpciją, jog sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalys yra lygios. Esant tokioms aplinkybėms, kiekvienai šaliai iš bendrąja sutuoktinių nuosavybe tenkančio turto tenka po ¼ nekilnojamojo turto. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors savo išvadas motyvavo kitaip, pagrįstai pripažino asmeninės nuosavybės teises R. B. į ¾ dalis, o L. B. į ¼ dalį nekilnojamų daiktų.

Apylinkės teismas nustatydamas kiekvienai iš šalių tenkančią turto dalį, dalijamo turto vertę įvertino visus byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, pagrįstai atsižvelgė į reikšmingas bylos teisingam išnagrinėjimui aplinkybes, aplinkybių, leidžiančių daryti priešingą išvadą, nenustatyta.

Dėl materialinio išlaikymo įsiskolinimo priteisimo turtu

Išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai tėvas (motina) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai. Esant tokiai teisinei situacijai, kai skolininkas, turintis išlaikymo prievolės įsiskolinimą, esant paties skolininko nemokumo grėsmei, teismo vertinimu, reiškia pagrindą pakeisti išlaikymo formą, priteisiant išlaikymą konkrečiu turtu ir taip išvengiant skolininko nemokumo rizikos ateityje. Išlaikymo periodiniais mokėjimais žymus įsiskolinimas gali būti vertinamas kaip pagrindas persvarstyti vaiko išlaikymo teikimo formą pagal Civilinio kodekso 3.201 straipsnio 3 dalį, jeigu kitokios formos taikymas yra įmanomas ir naudingas vaiko interesų požiūriu. Jei nuolatinio lėšų šaltinio nėra nei mokėjimams, nei skolos padengimui, tai gali būti svarstoma dėl susidariusio įsiskolinimo ir būsimo išlaikymo formos pakeitimo.

Atsakovas nurodė, kad teismas nesant ieškovės reikalavimo priteisė materialinio išlaikymo įsiskolinimą vaikams turtu, nors neturėjo teisės išeiti už pareikštų reikalavimų ribų. Atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teismas savo iniciatyva gali parinkti tokią išlaikymo formą, kuri labiausiai atitinka vaikų interesus bei turi teisę, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t.y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 str. 3 d.). Tokius veiksmus teismas atlieka vadovaudamasis viešojo intereso apsaugos tikslais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šalių vaikai, kuriems atsakovas privalo mokėti išlaikymą, yra atsakovo kreditoriai. Atsakovas iki 2008-11-01 yra skolingas kiekvienam po 5770Lt. Gindamas šalių nepilnamečių vaikų interesus, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neturi jokių realių galimybių skolą padengti kitokiu būdu, teismas sprendė, jog šalių vaikams, kaip atsakovo kreditoriams, lygiomis dalimis išlaikymo įsiskolinimo dalis padengtina atsakovui tenkančiu turtu bei pripažįstant asmeninės nuosavybės teises D. B. ir G. B. kiekvienam į 1/8 dalį nekilnojamų daiktų. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovas piktybiškai vengia vykdyti savo prievolę vaikams, šiuo metu yra suimtas, niekur nedirba, yra rizika, jog atsakovas ir ateityje pilnai nevykdys savo įsipareigojimų, atsižvelgiant į prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo iniciatyva pakeitė vaikų materialinio išlaikymo įsiskolinimo formą.

Iš to kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada priimant skundžiamą procesinį sprendimą, pagrįsta įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant materialinės ir procesinės teisės normos, nepažeidžiant šalių, nepilnamečių vaikų interesų. Naikinti skundžiamą sprendimą apeliacinio skundo motyvais teisinio pagrindo nėra. Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 236 str. 1 d. 1 p.). Iš atsakovo priteistinos ieškovės turėtos išlaidos, susijusios su turto vertinimo atlikimu, išlaidos advokato pagalbai apmokėti, taip pat teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 6p., 8p.; 93, 96 str.).

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas: 875 Lt(aštuonis šimtus septyniasdešimt penkis litus) už turto vertinimą, 800 Lt(aštuonis šimtus) atstovavimo išlaidas R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei 20Lt(dvidešimt litų) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu į valstybės biudžetą.