Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Z. B.) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad 2014 m. rugpjūčio 8 d. su I. N. sudarė paskolos sutartį Nr. 14/08/08, pagal kurią I. N. atlygintinai paskolino Pareiškėjui 800 000 litų sumą. Nurodo, kad buvo sutarta, jog paskola dalimis bus grąžinama kiekvienų kalendorinių metų pabaigoje. Pažymi, kad gautą paskolą Pareiškėjas grąžindavo grynaisiais pinigais dalimis: 2014 m. gruodžio 24 d. – 89 375 Eur; 2016 m. gruodžio 12 d. – 42 321 Eur; 2018 m. gruodžio 14 d. – 50 000 Eur; 2019 m. gruodžio 15 d. – 20 000 Eur. Nurodo, jog tai patvirtina ir 2020 m. rugpjūčio 8 d. Pareiškėjo su I. N. sudarytas paskolos sutarties Nr. 14/08/08 priedas Nr. 2.

Pažymi, kad 2021 m. gegužės 14 d. Pareiškėjui telefoninio pokalbio metu VMI darbuotoja A. Č. teigė, jog 42 321 Eur pinigų sumos perdavimo 2016 metais I. N. faktą galima būtų įrodinėti tik liudytojais, kadangi pasak VMI darbuotojos, paskolos sutarties priedai nėra reikšmingi įrodymai. Teigia, kad iki šio pokalbio telefonu momento nei raštu, nei žodžiu Pareiškėjas nebuvo informuotas ir/ar paprašytas pateikti pavardes žmonių, jeigu tokių yra, mačiusių ir galinčių patvirtinti pinigų perdavimo 2016 metais I. N. faktą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2016 m. gruodžio 12 d. paprašė K. N. vykti kartu pas I. N. į jos namus Zujūnuose, Vilniaus raj., tikslu turėti liudytoją apie paskolos dalies grąžinimą ir papildomą žmogų dėl saugumo grąžinant didelę pinigų sumą, kadangi K. N. padėjo Pareiškėjui parengti Investicinį projektą „Laisvalaikio pramogos Ožkinių k. Švenčionių r.“, dėl kurio įgyvendinimo bei finansavimo ir buvo sudaryta aktuali paskolos sutartis.

Pažymi, kad MGK posėdžio metu liudytojas K. N. patvirtino, jog Pareiškėjui paprašius, kartu su juo nuvežė virš 40 000 Eur grynaisiais pinigais į Zujūnus. Pasak K. N., perduodant pinigus dalyvavo M. N. bei jo sutuoktinė I. N., pinigai buvo perskaičiuoti minėtam asmeniui sėdint šalia, tačiau MGK išklausiusi tik liudytoją K. N., kurio parodymus atmetė ir kuris patvirtino, kad paskolos dalis buvo grąžinta žiemą, nevisapusiškai išnagrinėjo aplinkybę, kad 42 321 Eur pinigų sumos perdavimo faktą galėjo paliudyti ir kiti tiesioginiai liudytojai – kreditorė I. N. ir jos sutuoktinis M. N..

Atkreipia dėmesį, kad pagal teismų formuojamą praktiką ir bendrąją įrodymų naštos paskirstymo taisyklę iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose skolininkas turi įrodyti, kad paskolą grąžino. Šiuo atveju pažymi, kad MGK išnagrinėtoje byloje nėra įrodymų, jog kreditorius būtų negavęs 42 321 Eur pinigų sumos.

Akcentuoja, kad MGK byloje esantis rašytinis paskolos sutarties 2020 m. rugpjūčio 8 d. priedas Nr. 2, pasirašytas abiejų paskolos sutarties šalių, suteikia pagrindo manyti, kad paskolos dalies grąžinimo sandoris 2016 metais buvo sudarytas ir mokesčių administratoriaus nepagrįstai buvo nevertintas ir nepripažintas. Atkreipia dėmesį, kad pagal minėtą paskolos sutarties priedą Nr. 2 matyti sistemingas paskolos dalių grąžinimas 2014, 2016, 2018, 2019 metų gruodžio mėnesiais panašiomis dienomis ir iki Kalėdų švenčių laikotarpio. Be to, nurodo, kad paskolos sutarties priedai Nr. l ir Nr. 2 dar prieš 2021 m. sausio 28 d. pradėtą mokesčių administratoriaus mokestinį patikrinimą buvo įteikti ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT), kuri atliko tyrimą dėl I. N. pinigų kilmės ir tuos įrodymus prijungė prie bylos. Pareiškėjas šiuo atveju pažymi, kad Panevėžio apskrities VMI, atlikdama tyrimą, visiškai neatsižvelgė į šiuos pateiktus argumentus.

Pažymi, jog MGK neteisingai vertino, kad dokumentus FNTT Pareiškėjas pateikė jau po to, kai buvo pradėtas mokestinis patikrinimas dėl Pareiškėjo ir jo sutuoktinės Z. B. 2017 metų deklaracijos. Pareiškėjo įsitikinimu, paskolos sutarties dokumentus FNTT pateikė dar 2020 metų pabaigoje, nieko nežinodamas apie 2021 m. sausio 28 d. pradėtą mokestinį patikrinimą.

Atkreipia dėmesį, jog kitas netiesioginis rašytinis įrodymas, patvirtinantis aplinkybę, kad 2016 metais kreditorei buvo grąžinta 42 321 Eur paskolos dalis, yra Pareiškėjo banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad Pareiškėjas 2016 m. gegužės 25 d. išsigrynino 42 008,59 Eur sumą, iš esmės atitinkančią paskolos sutarties priede Nr. 2 nurodytai sumai ir 2016 metais gruodžio mėnesį grąžintai 42 321 Eur sumai.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai nurodo, kad Pareiškėjas išreiškė valią, jog 42 321 Eur nebuvo grąžinti I. N. 2016 m. Kita vertus, minėtas paskolos davėjas paskolas teikė tik banko pavedimais, tačiau VMI nenustatė, jog minėta suma buvo grąžinta banko pavedimu ar kitokiu aiškiai fiksuojamu būdu. Be to, paskolos grąžinimo patvirtinimas sudarytas 2020 m. rugpjūčio 8 d., t. y. vykstant ūkinės finansinės veiklos tyrimui pagal 2020 m. kovo 19 d. pavedimą Nr. PSI-5 ir 2020 m. gegužės 11 d. pavedimą Nr. PSI-8. Taigi mano, kad Pareiškėjo pozicija dėl 42 321 Eur grąžinimo 2016 m. vertintina kritiškai, nes nėra fiksuojama banko pavedimų, duomenys apie paskolos grąžinimą surašomi tyrimo metu, duomenys apie liudytoją pateikiami tik skundo centriniame mokesčių administratoriuje nagrinėjimo stadijoje, nors Pareiškėjo ūkinės finansinės veiklos tyrimas tęsėsi metus.

Teigia, kad pagal banko sąskaitų duomenis gautas draudimo išmokas ir visas kitas pajamas, Pareiškėjas nedetalizuoja pajamų iš sūnaus B. B. gavimo aplinkybių. Pažymi, jog B. B. patirtos išlaidos galimai viršijo gautas pajamas tiek 2016 m. gruodžio 31 d., tiek 2017 m. gruodžio 31 d., todėl pajamų gavimą iš B. B. vertina kritiškai nepateikus aiškių tai pagrindžiančių įrodymų. Atsižvelgiant į tai, nesutinka su Pareiškėju, jog netinkamai įvertintas jo pajamų ir išlaidų balansas už 2017 m., todėl netinkamai apskaičiuotas mokėtinas GPM.

Nesutinka su Pareiškėju, jog VMI ir FNTT skirtingai vertina tuos pačius dokumentus. Paaiškina, kad FNTT kompetencijai priskirtas baudžiamosios atsakomybės klausimų tyrimas, tačiau mokesčių administratorius sprendžia pareigos mokėti mokesčius klausimus, jis neatlieka nusikaltimų atskleidimo ir tyrimo, todėl akivaizdu, kad mokesčių administratorius pateiktus dokumentus vertina mokesčių įstatymų įgyvendinimo aspektu. Atsižvelgiant į tai, nurodo, kad pareiga mokėti mokesčius ir baudžiamoji atsakomybė yra skirtingi teisiniai reiškiniai.

VMI nesutinka su Pareiškėjo teiginiu, jog buvo netinkamai vertinamas civilinio sandorio sudarymas ir vykdymas. Šiuo atveju paaiškina, kad sandorį (2014 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartį Nr. 14/08/08, jos 2020 m. rugpjūčio 8 d. priedą Nr. 2) vertino mokesčių teisės aspektais, nes mokesčių administratoriui nesuteikti įgaliojimai spręsti sandorių sudarymo ir vykdymo civilinės teisės prasme klausimų, todėl nėra pagrindo spręsti dėl įsipareigojimų įvykdymo fakto. Kitaip sakant, šiuo konkrečiu atveju mokesčių administratorius Pareiškėjo ir I. N. sudarytą sandorį vertino visų apmokestinimui reikšmingų aplinkybių kontekste, todėl pažymi, kad įsipareigojimų pagal civilinės teisės reikalavimus vykdymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl A. Č. kvietimo į apklausą, VMI nurodo, kad 2021 m. kovo 19 d. patikrinimo aktą Nr. (42.59 Mr) FR0680-86 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodytos reikšmingos aplinkybės, surašė kita VMI tarnautoja - V. S.. Taigi, byloje yra pateiktas šios tarnautojos parengtas rezultatų įforminimo dokumentas. Akcentuoja, A. Č. nedalyvavo bylai svarbiuose santykiuose, o ikiteismine tvarka nagrinėjant ginčą tiek MGK, tiek VMI pasisakė dėl Patikrinimo akto ir surinktų įrodymų, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas, todėl mano, jog nėra pagrindo jos apklausti liudytoja.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti. Atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė pareiškėjo skundo reikalavimus.

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl Inspekcijos ir VMI sprendimų, kuriais Pareiškėjui buvo apskaičiuoti GPM, delspinigiai, bauda ir Komisijos sprendimo, kuriuo buvo patvirtintas VMI sprendimas teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) Panevėžio valdyba 2020-09-30 raštu Nr. 4-09-347 informavo, jog Pareiškėjas galimai turėjo neapmokestintų pajamų iš nenustatytų šaltinių, todėl Inspekcija patikrino Pareiškėjo GPM apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2017-01-01 iki 2017-12-31. Inspekcija konstatavo, jog Pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidoms laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-12-31 padengti trūko 12958 Eur pajamų, t. y. mokesčių mokėtojai gavo pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų pajamų šaltinių, kurios nebuvo deklaruotos. Inspekcija 2021-03-19 Patikrinimo aktu papildomai apskaičiavo Pareiškėjui mokėtiną į biudžetą 971 Eur GPM sumą už 2017 m.

Inspekcija, išanalizavusi patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei įrodymus, įvertinusi pateiktas Pareiškėjo pastabas, 2021-05-07 Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė sumokėti 971 Eur GPM, 103,23 Eur GPM delspinigių, 485 Eur GPM baudą.

Pareiškėjas dėl minėto Inspekcijos sprendimo pateikė skundą VMI, kuri 2021-06-23 sprendimu patvirtino Inspekcijos sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, pateikė skundą MGK. MGK 2021-09-17 sprendimu patvirtino VMI 2021-06-23 sprendimą. Pareiškėjas minėtus sprendimus apskundė teismui.

Pareiškėjas teigia, jog paskolos dalį I. N. jis grąžino 2016-12-12, bet ne 2017 m., todėl galėjo susidaryti pajamų ir išlaidų neatitikimas už 2017 m. Šią aplinkybę bylos nagrinėjimo metu Pareiškėjas siekė įrodyti liudytojų: I. N., K. N., M. N. ir A. Č. parodymais. Taip pat Pareiškėjas teigė, jog byloje esantis rašytinis paskolos sutarties 2020-08-08 priedas Nr. 2, pasirašytas abiejų paskolos sutarties šalių suteikia pagrindo manyti, jog paskolos dalies grąžinimo sandoris 2016 metais buvo sudarytas ir mokesčių administratoriaus nepagrįstai nevertintas ir nepripažintas. Be to, Pareiškėjo teigimu, MGK neteisingai vertino, kad dokumentus Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai (toliau – ir FNTT) Pareiškėjas pateikė jau po to, kai buvo pradėtas mokestinis patikrinimas dėl Pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2017 m. deklaracijos.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Inspekcija, teikdama 2020-08-31 specialisto išvadą STT, nustatė, kad Pareiškėjas 42321 Eur paskolą I. N. grąžino 2017 m. Pareiškėjas 2017-04-21 pateiktoje Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje už 2016 m. deklaravo 2016-01-01 142321 Eur negrąžintos skolos likutį I. N. ir 142321 Eur negrąžintos paskolos likutį 2016-12-31. 2018-04-11 pateiktoje Metinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje Pareiškėjas 2017-01-01 įrašė kitą negrąžintos paskolos likučio sumą – 100000 Eur, o 2017-12-31 deklaravo taip pat 100000 Eur. Pareiškėjas pateikė paskolos sutarties Nr. 14/08/08 2014-12-08 priedą Nr. 1 ir 2020-08-08 priedą Nr. 2, kurie, jo nuomone, turi patvirtinti jo poziciją, kad jis grąžino dalį paskolos (42321 Eur) I. N. 2016 m. Taip pat Inspekcija nustatė, jog I. N. teikė paskolas Pareiškėjui banko pavedimais, tačiau nenustatė, jog minėta suma buvo grąžinta banko pavedimu ar kitokiu aiškiai fiksuojamu būdu. Be to, paskolos grąžinimo patvirtinimas sudarytas 2020-08-08, t. y. vykstant ūkinės finansinės veiklos tyrimui pagal 2020-03-19 pavedimą Nr. PSI-5 ir 2020-05-11 pavedimą Nr. PSI-8.

Nagrinėjamu atveju yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje yra nurodyta, jog dokumentai <...> pateikti po atlikto mokesčių administratoriaus patikrinimo, tai nėra draudžiama, tačiau užkerta galimybę tikėti pareiškėjo sąžiningumu. Mokesčių mokėtojo pareiga padėti visapusiškai išsiaiškinti aplinkybes, kad būtų priimtas kuo objektyvesnis sprendimas, vykdyta netinkamai (LVAT 2011-01-03 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1632-10). LVAT taip pat yra konstatavęs, jog pagrįstai remiamasi anksčiau duotais paaiškinimais, kadangi laikoma, jog jie yra patikimesni, nes duodami juos asmenys neturi laiko apgalvoti ir aplinkybes atpasakoti taip, kad būtų palanku jiems, o vėliau, praėjus tam tikram laikotarpui, pateikti paaiškinimai jau būna apgalvoti, todėl gali neatspindėti tikrųjų aplinkybių (žr. pvz., LVAT 2021-02-17 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-364-556/2021).

Byloje pateikti duomenys, teismo vertinimu, patvirtina mokesčių administratoriaus poziciją apie 42321 Eur paskolos grąžinimą I. N. būtent 2017 m. Tokia išvada darytina įvertinus Pareiškėjo teiktų Metinių gyventojo (šeimos) turto deklaracijų FR0001 duomenis. Pagal bylos duomenis nustatyta, jog Pareiškėjas gautų ir negrąžintų paskolų likučius I. N. deklaravo Metinėse gyventojo (šeimos) turto deklaracijose FR0001 už 2014-2018 m.: 2014 m. deklaruotas 50 000 Lt I. N. negrąžintos paskolos likutis; 2015 m. – 142 321 Eur; 2016 m. – 142 321 Eur; 2017 m. -100 000 Eur; 2018 m. - 50 000 Eur.

Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo tvarką reglamentuoja VMI viršininko 2004-02-09 įsakymu Nr. VA-13 pavirtintos Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos formos ir jos užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklės. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių taisyklių redakcijos 82 punkte numatyta, kad FR0001G priede turi būti deklaruojamos gyventojo tiek iš Lietuvos, tiek ir iš užsienio valstybės fizinio ar juridinio asmens pasiskolintos ir iki ataskaitinių metų (ataskaitinio laikotarpio) pabaigos nesugrąžintos lėšos (įskaitant įsigytų kreditinių kortelių panaudotas ir iki ataskaitinių metų (ataskaitinio laikotarpio) pabaigos nesugrąžintas lėšas), kurių bendra suma didesnė kaip 5 tūkst. litų (iki 2014-12-31) arba didesnė kaip 1500 Eur (nuo 2015-01-01). Pagal šių Taisyklių 93 punktą, kai gyventojas iš kito fizinio (juridinio) asmens pasiskolino tam tikrą pinigų sumą ir iki ataskaitinių metų (ataskaitinio laikotarpio) pabaigos dalį jų jau sugrąžino, tai FR0001G priedo G3 laukelyje turi būti nurodoma tik ta pinigų sumos dalis, kuri yra didesnė kaip 5 tūkst. litų (1500 Eur) ir iki ataskaitinių metų (ataskaitinio laikotarpio) pabaigos dar negrąžinta paskolos davėjui.

Pažymėtina, jog LVAT savo praktikoje yra pasisakęs, kad deklaracijos paskirtis yra deklaruoti, kad asmuo turi atitinkamą turtą, ir deklaracijos (joje nurodytų duomenų) teisingumas pagal įstatymą yra preziumuojamas (MAĮ 73 straipsnio 1 dalis). Nenuginčijus deklaracijos, preziumuojama, kad asmuo deklaruojamą dieną turėjo atitinkamą turtą ar pinigines lėšas (žr. pvz., LVAT 2019-12-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-569-602/2019, 2020-04-01 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-537-442/2020).

Iš mokestinio patikrinimo medžiagos matyti, jog Pareiškėjas 2017-04-21 pateiktoje Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos už 2016 m. FR0001G priede ataskaitinio laikotarpio pabaigai deklaravo 142321 Eur negrąžintos paskolos likutį I. N. (MGK bylos l. 48). 2018-04-11 pateiktoje Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos už 2017 m. FR0001G priede ataskaitinio laikotarpio pabaigai Pareiškėjas deklaravo 100000 Eur negrąžintos paskolos likutį I. N. (MGK bylos l. 43). Atsižvelgiant į tai, teismas pritaria MGK vertinimui, jog Pareiškėjo įrodinėjama aplinkybė apie I. N. 2016-12-12 grąžintą 42321 Eur paskolą Pareiškėjui akivaizdžiai turėjo būti žinoma 2017-04-21 pildant ir pateikiant Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už 2016 m. Byloje nėra pateikta duomenų, kad Pareiškėjas vėlesniais laikotarpiais būtų patikslinęs ir sumažinęs turto deklaracijoje nurodytą negrąžintą paskolos I. N. sumą už 2016 m. Be to, iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog Pareiškėjas metines turto deklaracijas teikia kasmet (posėdžio Komisijoje metu Pareiškėjas nurodė, jog teikia deklaracijas apie 20 m.). Tai leidžia daryti išvadą, jog Pareiškėjui yra / turi būti gerai žinomi teisės aktų reikalavimai taikomi turto deklaravimui (MAĮ 40 straipsnio 5 punktas, Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straispnio 1 dalis).

Pareiškėjas teigia, jog gautą paskolą I. N. jis grąžindavo grynaisiais pinigais dalimis: 2014 m. gruodžio 24 d. – 89 375 Eur; 2016 m. gruodžio 12 d. – 42 321 Eur; 2018 m. gruodžio 14 d. – 50 000 Eur; 2019 m. gruodžio 15 d. – 20 000 Eur. Pažymi, kad pagal teismų formuojamą praktiką ir bendrąją įrodymų naštos paskirstymo taisyklę iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose skolininkas turi įrodyti, kad paskolą grąžino. Teigia, jog minimu atveju MGK išnagrinėtoje byloje nėra įrodymų, jog kreditorius būtų negavęs 42 321 Eur pinigų sumos.

Iš tiesų, byloje neginčijama kreditoriaus gauta 42 321 Eur pinigų suma, tačiau ginčas tarp šalių yra, kada ši suma buvo grąžinta (2016-12-12 ar 2017 m.). Tiek MGK posėdžio metu, tiek ir teismo posėdyje liudytojas K. N. patvirtino, jog Pareiškėjui paprašius, kartu su juo nuvežė virš 40 000 Eur grynaisiais pinigais į Zujūnus. Pasak K. N., perduodant pinigus dalyvavo M. N. bei jo sutuoktinė I. N., pinigai buvo perskaičiuoti minėtam asmeniui sėdint šalia. MGK posėdyje liudytojas K. N. buvo nurodęs, jog paskolos dalis buvo grąžinta „žiemą“, o teismo posėdyje liudytojas nurodė, jog „2016-12-12“. Kreditorės I. N. sutuoktinis teismo posėdyje patvirtino, jog grąžinant paskolos dalį dalyvavo ir K. N., tuo tarpu kreditorė I. N. nepatvirtino, jog būtent šis asmuo (K. N.) dalyvavo grąžinant pinigus. Nors visi trys liudytojai – kreditorė I. N., jos sutuoktinis M. N. ir kartu dalyvavęs K. N. nurodė, jog ginčo paskolos dalis buvo atiduota būtent 2016-12-12, teismo nuomone, liudytojų parodymai vis tik vertintini kritiškai, kadangi praėjo tikrai nemažai laiko (šešeri metai) nuo 2016-12-12 datos, taigi, buvo galimybė susitarti dėl šios aplinkybės. Be to, 2021 m. rugsėjo mėn. MGK posėdyje liudytojas K. N. neprisiminė tikslios paskolos dalies grąžinimo datos ir nurodė „žiemą“, tuo tarpu dar po metų teismo posėdyje jis įvardijo tikslią datą – būtent tą pačią, kurią nurodė ir kreditorė, jos sutuoktinis ir pats pareiškėjas – 2016-12-12.

Nesutiktina su Pareiškėjo teiginiu, jog nagrinėjamu atveju buvo netinkamai įvertintas civilinio sandorio (paskolos sutarties) sudarymas ir vykdymas, t. y., jog turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.73, 1.93, 6.192, 6.871 straipsnių nuostatos. Nei mokesčių administratorius, nei administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorių įvykdymo arba neįvykdymo), o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (žr., pvz., LVAT 2017-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1398-556/2017). LVAT yra aiškiai pasisakęs, jog mokesčių administratorius civilinius sandorius vertina mokesčių teisės aspektais.

Be to, LVAT praktikoje ne kartą nurodyta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).

Pareiškėjas taip pat teigia, jog Inspekcija ir FNTT skirtingai vertino tuos pačius dokumentus – paskolos sutarties Nr. 14/08/08 2014-12-08 priedą Nr. 1 ir 2020-08-08 priedą Nr. 2, kurie buvo pasirašyti jo ir I. N.. Be to, jo teigimu, MGK neteisingai vertino, kad dokumentus FNTT Pareiškėjas pateikė jau po to, kai buvo pradėtas mokestinis patikrinimas dėl Pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2017 metų deklaracijos. Teismas su šiais Pareiškėjo argumentais nesutinka. Kaip matyti, Inspekcija sprendime išdėstė argumentaciją, jog minėtas priedas surašytas 2020-08-08, t. y. vykstant ūkinės finansinės veiklos tyrimui pagal 2020-03-19 pavedimą Nr. PI-5 ir 2020-05-11 pavedimą Nr. PSI-8 ir šios aplinkybės Pareiškėjas nepaneigė. Be to, teismo posėdyje Pareiškėjas taip pat negalėjo konkrečiai pasakyti, kodėl priedas Nr. 2, kuriame įrašytas susitarimas dėl paskolos grąžinimo dalimis nuo 2014 m. iki 2019 m. buvo surašytas tik 2020-08-08.

Baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys. Pareiga mokėti mokesčiu, atleidimo nuo jos pagrindai bei tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t.y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar rezultato (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-05-28 sprendimas administracinėje byloje Nr. A6-238-2007). Šiuo atveju mokesčių administratorius vertino pateiktus dokumentus mokesčių įstatymų įgyvendinimo aspektu, o FNTT – baudžiamosios atsakomybės aspektu, todėl nėra pagrindo sutikti su Pareiškėju, jog Inspekcija ir FNTT nepagrįstai skirtingai vertino pateiktus dokumentus.

Dėl Pareiškėjo pateikto banko sąskaitos išrašo, iš kurio matyti, kad Pareiškėjas 2016-05-25 išsigrynino 42 008,59 Eur sumą, iš esmės atitinkančią grąžintą 42 321 Eur paskolos dalies sumą, pasisakytina, jog tai tik patvirtina aplinkybę, jog tokia suma buvo išgryninta 2016-05-25, tačiau tai nepatvirtina, jog ginčo paskolos sumos perdavimas įvyko būtent 2016-12-12.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktų duomenų visumą, teismo posėdyje liudytojų duotus parodymus, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su Inspekcijos ir MGK nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

MAĮ 67 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais.

Pagal MAĮ 67 str. 2 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1379/2014).

Teismas pritaria atsakovo argumentui, jog Pareiškėjas, siekdamas objektyviai ir per kuo trumpesnį laiką išspręsti ginčą, privalėjo laikytis ir MAĮ 40 straipsnyje numatytų mokesčių mokėtojo pareigų ir pateikti visus papildomus dokumentus bei įrodymus, galinčius turėti įtakos Pareiškėjo mokestinės prievolės dydžiui. Iš bylos duomenų matyti, kad Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo dėstomus skundo argumentus ir paneigtų Inspekcijos patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei tų aplinkybių rezultate padarytas išvadas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o Pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė, todėl teismas konstatuoja, kad ginčijami Panevėžio apskrities VMI, VMI ir Komisijos sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.