Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-10-15 · Administracinė byla Nr. P-858-177-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-15
Bylos Nr.
P-858-177-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
V. G., E. D., T. G., D. V., S. G., V. B., O. S., N. D., V. D., R. Š., R. M., J. K.
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P858-177/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.9.; 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 15 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010 pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys V. G., E. D., T. G., D. V., S. G., V. B., O. S., N. D., V. D., R. Š., R. M., J. K.) dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. K. skundu (b. l. 2, 8, 23, 25–26, 30–32, 39–41) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir tarp kitų reikalavimų prašė panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-116 (toliau – ir Sprendimas Nr. T-116) dalį, pažymėtą eil. Nr. 52 dėl Kauno Vaižganto vidurinės mokyklos vienuoliktokų klasių skaičiaus nustatymo. 2009 m. spalio 28 d. pareiškėjas pateikė teismui prašymą (b. l. 46) atnaujinti terminą paduoti skundą dėl Sprendimo Nr. T-116 panaikinimo.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi (b. l. 47–50) neatnaujino skundo padavimo termino dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-116 dalies, pažymėtos eil. Nr. 52, panaikinimo ir skundą priimti atsisakė vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Dėl kitų patikslinto skundo reikalavimų teismas priimti pareiškėjo skundą atsisakė vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Šalies argumentai

Pareiškėjas atskiruoju skundu (b. l. 52–54) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį ir įpareigoti Kauno apygardos administracinį teismą priimti pareiškėjo skundą. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2009 m. gruodžio 4 d. nutartimi (b. l. 61–66) panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta atnaujinti pareiškėjo A. K. skundo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-116 dalies, pažymėtos eil. Nr. 52, padavimo terminą ir perdavė pirmosios instancijos teismui šio pareiškėjo skundo reikalavimo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo. Likusioje dalyje Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį paliko nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos administracinis teismas iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo paduoti skundą dėl Sprendimo Nr. T-116, 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi (b. l. 68–70) neatnaujino skundo padavimo termino ir priimti skundą atsisakė vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenumato kitaip, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Taip pat vadovavosi ABTĮ 34 straipsniu, kuris nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t.y. teisė į teisminę gynybą tinkamai realizuota dėl nuo pareiškėjo nepriklausančių priežasčių. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis galima laikyti aplinkybes, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo asmens valios.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjas grindžia aplinkybe, jog skundžiamą aktą – Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. T-116 gavo 2009 m. rugsėjo 10 d., t. y., kai Kauno apskrities administracinių ginčų komisija (toliau – ir Komisija) išnagrinėjo pareiškėjo skundą ir 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 2009/28-(25-52)-49 įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją per 10 dienų pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Iš pateiktos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu Kauno miesto savivaldybei prašė pranešti kokiu ir kieno potvarkiu yra paankstinta Vaižganto vidurinės mokyklos pertvarka ir kada ji įvyks, t. y. Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovą tik dėl informacijos suteikimo. Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros departamento 2009 m. birželio 10 d. raštu Nr. 400-2-68 (toliau – ir Raštas) pareiškėjui buvo atsakyta, kad būtent Sprendimu Nr. T-116 savivaldybės taryba patvirtino priešmokyklinio ugdymo ir klasių komplektų skaičių savivaldybės biudžetinėse bendrojo lavinimo mokyklose 2009–2010 mokslo metams. Pareiškėjas Raštą laikydamas nepakankamai informatyviu, 2009 m. liepos 17 d. kreipėsi į Komisiją dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo tinkamai suteikti reikiamą informaciją, netinkamos informacijos pateikimo motyvu nurodydamas aplinkybę, jog jam nebuvo išduotas pats Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. T-116.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjo 2009 m. birželio 3 d. prašymo, buvo prašyta pateikti tik informaciją, tačiau neprašyta pateikti paties akto. Tačiau savo skunde Komisijai, pareiškėjas kelia jau naują reikalavimą – prašo įpareigoti savivaldybę tinkamai suteikti informaciją, pateikiant šią informaciją patvirtinančius dokumentus. Teismo nuomone, A. K. nepagrįstai kreipėsi į Komisiją. Šioje byloje ginčijamas sprendimas buvo paskelbtas savivaldybės interneto svetainėje, todėl kiekvienas suinteresuotas asmuo laisvai gali susipažinti su jo turiniu. Teismas vertino, kad 2009 m. birželio 10 d. raštas Nr. 400-2-68 yra dokumentas, iš kurio A. K. sužinojo apie Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. T-60 turinį ir dėl pareiškėjo teisių pažeidimo atsirado pagrindas paduoti skundą teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra tikslių duomenų kada A. K. gavo 2009 m. birželio 10 d. raštą Nr. 400-2-68, tačiau apie jį pareiškėjas tikrai žinojo 2009 m. liepos 17 d., t. y. kai kreipėsi į Komisiją. Tačiau skundą Kauno apygardos administraciniam teismui padavė tik 2009 m. rugsėjo 4 d. Teismas konstatavo, kad A. K. nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažintinos svarbiomis ir objektyviai trukdžiusiomis paduoti skundą teismui, todėl skundo padavimo termino neatnaujintino ir patikslintą skundą dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-116 dalies, pažymėtos eil. Nr. 52, panaikinimo, atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

II.

Pareiškėjas A. K. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 72–73), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį ir įpareigoti Kauno apygardos administracinį teismą priimti jo skundą.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodė, kad Kauno miesto savivaldybė tinkamai nepateikė pareiškėjo prašomos informacijos. 2009 m. birželio 10 d. rašte Nr. 400-2-68 aprašytas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d sprendimas Nr. T-116 negali būti vertinamas kaip dokumento įteikimas ir tinkamas informacijos pateikimas. Kauno administracinių ginčų komisijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 2009/28-(25-52)-49 Kauno miesto savivaldybės administracija įvykdė pavėluotai ir tik po pareiškėjo kreipimosi į teismą. Kauno apskrities administracinių ginčų komisijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 2009/28-(25-52)-49, kurio šalys neapskundė, teismo negali būti peržiūrimas, nes to nenumato įstatymai. Pareiškėjo teigimu, teismas netaikė jam naudingų Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo normų. Šio įstatymo 2 straipsnio 4 dalis numato, kad informacijos teikimas yra informacijos atskleidimas perduodant, padarant ją prieinamą pareiškėjams, užtikrinant jiems teisę laisvai susipažinti su dokumentais, o 12 straipsnio 5 dalis numato, kad įstaiga, nustačiusi, kad prašyme nepakanka informacijos arba pateikta informacija yra netiksli, per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos kreipiasi į pareiškėją, kad šis patikslintų prašymą. Vertinant Kauno miesto savivaldybės administracijos 2009 m. birželio 10 d. raštą Nr. 400-2-68, ši įstaiga suprato, kokią jam reikėtų pateikti informaciją, tačiau neprašė patikslinti prašymo.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 5 d. nutartimi (b. l. 77–81) administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010 pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė, Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią. Pareiškėjas į administracinį teismą dėl 11 klasės 2009–2010 mokslo metams nekomplektavimo Kauno Vaižganto vidurinėje mokykloje kreipėsi 2009 m. rugsėjo 4 d., o konkretų reikalavimą dėl Sprendimo Nr. T-116 dalies panaikinimo pateikė 2009 m. spalio 8 d., šalindamas skundo trūkumus. Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai ir teisingai nustatė, jog pareiškėjas apie Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-116 priėmimą sužinojo iš Rašto, kuriuo pareiškėjui buvo pateikta informacija, kad būtent Sprendimu Nr. T-116 savivaldybės taryba patvirtino priešmokyklinio ugdymo ir klasių komplektų skaičių savivaldybės biudžetinėse bendrojo lavinimo mokyklose 2009–2010 mokslo metams. Kadangi Rašte, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, buvo pateikta ne tik ta informacija apie patį aktą ir jį priėmusį viešojo administravimo subjektą (nurodyta akto priėmimo data, numeris, pavadinimas, aktą priėmęs subjektas), bet ir aprašytas jo turinys, tokios informacijos gavimas ABTĮ 33 straipsnio prasme laikytinas akto, kuris asmeniui neturėjo būti įteiktas, paskelbimu. Neturėdamas įrodymų apie konkrečią datą kada pareiškėjas gavo šį raštą, pirmosios instancijos teismas termino paduoti skundą eigos pradžią pagrįstai skaičiavo nuo tos datos, kai pareiškėjas pats susirašinėjimo dokumentuose paminėjo Raštą, t. y. nuo 2009 m. liepos 17 d. Tuo tarpu skundą teismui pareiškėjas padavė 2009 m. rugsėjo 4 d. Nors šiame skunde pareiškėjas konkretaus reikalavimo nepareiškė, tačiau iš skundo turinio aišku, kad jis kreipėsi dėl Kauno Vaižganto vidurinės mokyklos 11 klasių komplektavimo 2009–2010 mokslo metams, t. y. Sprendime Nr. T-116 aptartu klausimu.

Šalies argumentai

Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjas savo 2009 m. birželio 3 d. prašymu prašė Kauno miesto savivaldybės pranešti kokiu ir kieno potvarkiu yra paankstinta Vaižganto vidurinės mokyklos pertvarka ir kada ji įvyks. Remdamasis pateikta medžiaga teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas visus duomenis apie skundžiamą sprendimą ir jo turinį sužinojo iš Rašto, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjo 2009 m. birželio 3 d. prašymą. Tai, kad pareiškėjas pasirinko netinkamą savo teisių gynybos būdą nelaikytina svarbia priežastimi, lemiančia praleisto termino skundui paduoti atnaujinimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskiruosius skundus, nagrinėja tik tą konkretų teisinį klausimą, kurį išsprendė pirmosios instancijos teismas nutartimi dėl kurios paduotas atskirasis skundas (ABTĮ 148, 151 straipsniai). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas išsprendė pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo ir skundo dėl Sprendimo Nr. T-116 priėmimo. Todėl teisėjų kolegija nevertino atskirojo skundo argumentų, kurie nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku.

IV.

Pareiškėjas A. K. prašymu (b. l. 87) prašo priimti nutartį atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010. Pareiškėjo prašymas grindžiamas tuo, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno apygardos administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo teisės aktų), kodėl nepripažįsta Kauno apskrities ginčų komisijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 2009/28-(25-52)-49 kaip įrodymo, kad ne dėl nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių buvo praleisti skundo padavimo terminai. Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno apygardos administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo teisės aktų), kodėl pareiškėjas privalo pasinaudoti internetu, kad susipažintų su jį dominančiu administraciniu aktu. Tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno apygardos administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo teisės aktų), kodėl pareiškėjas neturėtų pirma sulaukti Komisijos sprendimo, t. y pakartotinio jo prašymo nagrinėjimo, o turi iškart skųsti atsakovą teismui. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas neužtikrina vienodos teisinės praktikos formavimo dėl pareiškėjo skundo priėmimo tvarkos, t. y. kitose bylose iš pareiškėjų reikalauja prie skundų pateikti skundžiamą administracinį aktą, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, jog tai nebūtina.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010). ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.

Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi, nustatyti pagrindai bei tokio prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja ir tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (pavyzdžiui, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009). Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies ar į bylą neįtraukto asmens, kuris yra suinteresuotas teismo sprendimu (nutartimi), netenkinantys, ar, jų manymu, neišsamūs (nepakankamai išsamūs) teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Įstatymo reikalavimas motyvuoti sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno proceso dalyvių argumento. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).

Pareiškėjas teigia, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno apygardos administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo teisės aktų), kodėl nepripažįsta Komisijos 2009 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 2009/28-(25-52)-49 kaip įrodymo, kad ne dėl nuo pareiškėjo priklausančių aplinkybių buvo praleisti skundo padavimo terminai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu klausimu pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, jog pareiškėjas į Komisiją kreipėsi dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo tinkamai suteikti reikiamą informaciją. Tuo tarpu terminas nagrinėjamoje byloje praleistas dėl skundžiamo Sprendimo Nr. T-116 dalies. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad skundo Komisijai dalykas ir dalies skundo pirmosios instancijos teismui dėl Sprendimo Nr. T-116 dalies panaikinimo dalykas skiriasi, todėl atskirai analizavo, kada faktiškai pareiškėjas sužinojo, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais, išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes, sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nemato akivaizdaus pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, kadangi teismai tinkamai ir išsamiai pasisakė pareiškėjo nurodytu klausimu.

Pareiškėjas teigia, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno apygardos administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo teisės aktų), kodėl pareiškėjas privalo pasinaudoti internetu, kad susipažintų su jį dominančiu administraciniu aktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos dalykas yra atsisakymas atnaujinti pareiškėjo praleistą terminą paduoti skundui, nesant praleidimą objektyviai pateisinančių priežasčių. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimą patvirtinęs apeliacinės instancijos teismas momentu, nuo kurio skaičiuojamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas, laikė 2009 m. liepos 17 d. Šis momentas nebuvo teismų siejamas su ginčijamo Sprendimo Nr. T-116 paskelbimu internete, todėl nurodytas akto skelbimo internete aspektas apskritai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamu klausimu. Dėl nurodytų priežasčių šis pareiškėjo argumentas taip pat atmestinas.

Pareiškėjas teigia, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Kauno apygardos administracinis teismas nemotyvuoja (nenurodo teisės aktų), kodėl pareiškėjas neturėtų pirma sulaukti Komisijos sprendimo, t. y pakartotinio jo prašymo nagrinėjimo, o turi iškart skųsti atsakovą teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad prašymo Komisijai dalykas ir dalies skundo pirmosios instancijos teismui dėl Sprendimo Nr. T-116 dalies panaikinimo dalykas skiriasi, todėl atskirai analizavo, kada faktiškai pareiškėjas turėjo žinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Komisijos sprendimas buvo susijęs su pareiga tinkamai pateikti informaciją, o byloje pareiškėjas skundžia Sprendimo Nr. T-116 dalį. Šie klausimai nėra tapatūs, todėl, sprendžiant klausimą dėl praleisto termino, skundžiant Sprendimo Nr. T-116 dalį, Komisijos sprendimas kitu klausimu nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, o teismai pakankamai išsamiai motyvavo, nuo kurio momento ir kodėl pradėtas skaičiuoti ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas. Dėl nurodytų priežasčių šis pareiškėjo argumentas taip pat atmestinas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pažymėtina, kad abstraktus prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, nurodo faktinę aplinkybę, kad Kauno apygardos administracinis teismas neužtikrina vienodos teisinės praktikos formavimo dėl pareiškėjo skundo priėmimo tvarkos, t. y. kitose bylose iš pareiškėjų reikalauja prie skundų pateikti skundžiamą administracinį aktą, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodo, jog tai daryti nebūtina. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas nurodo 2 Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis, iš kurių viena buvo reikalaujama pateikti skundžiamą administracinį aktą, kitoje nebuvo to reikalaujama. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, pirmiausiai, būtų turėjęs galimybę skųsti Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartį, jei jo skundas nebūtų priimtas dėl kartu nepateikto skundžiamo administracinio akto. Pareiškėjas byloje aiškiai nenurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių (sprendimų), kuriuose nagrinėjamu klausimu išsiskiria praktika. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, bei tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui faktiškai nebuvo apribota teisė į teismą ir teisė skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, pareiškėjo argumentus vertina kaip nepagrįstus ir atmestinus.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi pareiškėjo argumentus bei nutartį byloje, kurioje prašomą atnaujinti procesą, pažymi, kad teisėjų kolegijai nekilo pagrįstų abejonių dėl teismo sprendimo motyvų nepakankamumo bei teismų praktikos nevienodumo nagrinėjamoje byloje, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010 pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Roma Sabina Alimienė Irmantas Jarukaitis