Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. nuteista pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskirtos bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidedant dvejiems metams ir įpareigojant nuteistąją bausmės vykdymo atidėjimo laiku be teismo sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nutartis, kuria nuteistosios apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies – panaikinti apeliacinę nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. nuteista už tai, kad 2004 m. vasario 2 d., apie 18.00 val., Vilniaus rajone, ,,duomenys neskelbtini“, vairuodama automobilį ,,duomenys neskelbtini“, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 53 ir 173 punktus, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, atsiradus kliūčiai laiku jo nestabdė ir partrenkė klūpantį kelio važiuojamojoje dalyje (besikeliantį nuo žemės) pėsčiąjį J. V., kuris nuo padarytų sužalojimų netrukus mirė. Teismas konstatavo, kad ir žuvusysis sukėlė eismo saugumo grėsmę ir sudarė sunkiai pastebimą pavojingą kliūtį link jo artėjančio automobilio vairuotojui, t. y. pažeidė KET 53, 90 punktų reikalavimus.

Kasaciniu skundu nuteistoji G. B. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti, nes dėl autoįvykio kaltas pėsčiasis, o ji pati nepažeidė nei vieno KET punkto.

Kasatorė nurodo, kad įvykio metu buvo tamsu, tvyrojo žemas rūkas, kelias buvo apledėjęs, todėl ji važiavo 30–60 km/val. greičiu, kokias šviesas – tolimąsias ar artimąsias – buvo įsijungusi, neprisimena. Kasatorė teigia, kad prieš ekstremalų stabdymą ji stabdė automobilį, tačiau jį sumėtė, jis tapo nevaldomas, todėl ji stabdžius atleido, o kai suprato, kad važiuojamojoje kelio dalyje guli žmogus – vėl stabdė. Automobiliui pradėjus slysti greitis buvo apie 30 km/val., specialistas nustatė, kad ji važiavo apie 28 km/val. greičiu. Kasatorės nuomone, nustatydamas važiavimo greitį, specialistas turėjo taikyti didesnį vairuotojo reakcijos greitį, nes kliūtis važiuojamojoje kelio dalyje buvo nejudanti, sunkiai pastebima ir netikėta, be to, buvo tamsu, tvyrojo žemas rūkas.

Kasatorė teigia, kad įvertinusi oro sąlygas, važiavo neviršydama leistino greičio, t. y. tokiu greičiu, kad, atsiradus kelyje kliūčiai, galėtų automobilį sustabdyti. Teismo išvada, kad ji veikė nusikalstamai nerūpestingai, nepagrįsta, nes ji laikėsi KET 173 punkto reikalavimų: sulėtino greitį, pamačiusi žmogų staigiai pradėjo stabdyti, tačiau išvengti susidūrimo neturėjo techninių galimybių. Gulinčio važiuojamojoje kelio dalyje žmogaus atsiradimo kasatorė neprivalėjo ir negalėjo numatyti. Be to, KET reikalavimų privalo laikytis ne tik vairuotojai, bet ir pėstieji. Kasatorė teigia, kad J. V. šiurkščiai pažeidė ne tik KET 53, 90, bet ir 81, 82, 86 punktų reikalavimus. Todėl, kasatorės nuomone, apeliacinės nutarties teiginys, kad ji, vairuodama padidinto pavojaus šaltinį, privalėjo būti atidesnė, atsižvelgti į buvusias oro sąlygas, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, yra nepagrįstas. Be to, teismų sprendimuose nenustatytas subjektyvusis požymis bei priežastinis ryšis tarp jos veiksmų ir atsiradusių padarinių.

Kasatorės nuomone, kategoriškai teigti, kad ji važiavo 28 km/val. greičiu, negalima, nes viskas buvo apskaičiuota atsižvelgiant į nustatytą 11,7 m kairiųjų ratų stabdymo pėdsaką. Tuo tarpu įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad dalis kairiųjų ratų stabdymo pėdsakų suvažinėta, o dešinieji stabdymo pėdsakai visiškai suvažinėti. Be to, atliekant autotechninį tyrimą, specialistas neišsamiai išnagrinėjo autoįvykio aplinkybes, nes nesivadovavo duomenimis apie kelio ruožo profilį (Kelių tarnybos pažyma apie posūkio spindulį). Apskritai neaišku, iš kur ir kada buvo gauti duomenys apie kelią, ar jie buvo pateikti ekspertui, atlikusiam tyrimą. Todėl, kasatorės nuomone, turėjo būti paskirta papildoma autotechninė ekspertizė, kad būtų nustatyta, ar ji turėjo galimybę išvengti žmogaus partrenkimo, važiuodama 40–50 km/val. greičiu, t. y. leistinu greičiu, be to, turi būti atsižvelgta į vingiuotą kelio dalį įvykio vietoje.

Be to, kasatorė nurodo, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neobjektyviai ir šališkai, nes nukentėjusioji, būdama Vilniaus rajono Policijos komisariato pareigūnė, galėjo daryti spaudimą ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo metu prieš pateikiant jai įtarimą ji buvo apklausinėjama kaip liudytoja, nors BPK 80 straipsnyje nustatyta, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Tiriant ir nagrinėjant bylą teisme nebuvo apklaustas tiesioginis įvykio liudytojas J. B. (kasatorės sūnus, važiavęs kartu su ja), taigi byla išnagrinėta neišsamiai. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas nesant pakankamai įrodymų, patvirtinančių jos kaltę, be to, remiantis informacija, surinkta pažeidžiant BPK, dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pažeistos įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo procesinės teisės normos, nukrypta nuo teisės aktuose bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuojamo kaltės apibrėžimo, jos nustatymo kriterijų. Taigi teismas, būdamas šališkas, iš esmės pažeidė BPK 6 straipsnio 2, 3 dalių, 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimus.

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl apeliacinės nutarties teisėtumo

BPK 320, 324, 326–332 straipsniai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą išnagrinėti bylą apeliacinių skundų ribose, t. y. patikrinti nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje esančią ir papildomai gautą medžiagą, be to, nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti apeliacinės instancijos teismo motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymų reikalavimų nesilaikė. Teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė teisingas išvadas dėl G. B. kaltės, kad ji, vairuodama automobilį, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, atsiradus kliūčiai laiku jo nestabdė ir partrenkė klūpantį kelio važiuojamojoje dalyje pėsčiąjį J. V., kuris nuo padarytų sužalojimų netrukus mirė, yra nepakankamai motyvuota ir neatsako į esminius nuteistosios G. B. apeliacinio skundo argumentus. Šiuo skundu ji prašė nuosprendį panaikinti ir bylą nutraukti, nes mano, kad pėsčiasis žuvo dėl savo kaltės. Apeliantė nurodė, kad nebuvo nustatyta, kiek pėsčiasis buvo nublokštas po susidurimo su automobiliu, ir neįvertinta tai, kad po susidurimo ji automobilį patraukė atgal, o specialistas, apskaičiuodamas greitį, vadovavosi stabdymo pėdsako ilgiu iki automobilio priekinio rato. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą, tačiau šis prašymas buvo atmestas.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistoji nuosekliai aiškino, jog pastebėjusi kelio viduryje žmogų ji pradėjo stabdyti, po smūgio automobilis toliau slydo, o šiam sustojus ji išlipo ir pamačiusi, kad žmogus guli po automobilio priekiu, automobiliu pavažiavo atgal. Toks nuteistosios aiškinimas nepaneigtas, o eismo įvykio vietos apžiūros plane pažymėta, kad nuo automobilio priekinio rato iki lavono yra 4,2 m atstumas. Specialistas, apskaičiuodamas automobilio greitį iki eismo įvykio, rėmėsi tik minėtame plane užfiksuotu stabdymo pėdsako ilgiu iki automobilio priekinio rato – 11,7 m. Kolegijos nuomone, minėta aplinkybė yra esminė ir ji turėtų būti įvertinta apskaičiuojant automobilio greitį iki eismo įvykio, nes nuteistoji, nurodydama automobilio greitį apie 30 km/val, galėjo suklysti. Bylos duomenys patvirtina, kad netoli eismo įvykio vietos kelias daro posūkį, todėl būtina įvertinti, ar tai neturėjo įtakos matomumo atstumui, ypač važiuojant su tolimosiomis šviesomis. Aiškinantis šias aplinkybes būtina apklausti specialistą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą, išsiaiškinti minėtas aplinkybes ir tik tada, remdamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, padaryti išvadas dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo bei nuteistosios kaltės.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, neišsamiai išnagrinėjo nuteistosios apeliacinį skundą, šis pažeidimas sukliudė minėtam teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl jis laikytinas esminiu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), dėl to apeliacinė nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka tikrintinas nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas pagal byloje paduotą apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.