Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Marytės Mitkuvienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo restruktūrizuojamos valstybinės įmonės (toliau byloje – RVĮ) „Visagino statybininkai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. nutarties, kuria RVĮ „Visagino statybininkai“ kreditoriaus UAB „BTA draudimas“ finansinis reikalavimas padidintas iki 101 620 Lt, civilinėje byloje Nr. B2-1390-578/2009 dėl VĮ „Visagino statybininkai“ restruktūrizavimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tas pats teismas 2007 m. gruodžio 5 d. patvirtino RVĮ „Visagino statybininkai“ kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, tarp kurių buvo įrašytas ir kreditorius UAB „BTA draudimas“ su 11 300 Lt finansiniu reikalavimu (b. l. 60-63).

2008-05-23 Vilniaus apygardos teisme gautas pareiškėjo UAB „BTA draudimas“ pareiškimas pripažinti, kad kreditoriaus UAB „BTA draudimas“ finansinis reikalavimas RVĮ „Visagino statybininkai“ yra 101 620 Lt (b. l. 51-52). Pareiškėjas nurodė, kad RVĮ „Visagino statybininkai“ administratoriui 2007-02-22 pareiškė 101 620 Lt finansinį reikalavimą (b. l. 58-59), tačiau Vilniaus apygardas teismas 2007-12-05 nutartimi nepagrįstai patvirtino tik 11 300 Lt finansinį reikalavimą.

RVĮ „Visagino statybininkai“ nustojo mokėti draudimo įmokas 2006 m. birželio mėnesį, apie savo ketinimą nutraukti draudimo sutartį pranešė UAB „BTA draudimas“ ir tikėjosi, kad minėtos draudimo sutartys yra nutrauktos, draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos (CK 6.1009 str., 6.996 str. 2 d.), todėl kreditoriaus reikalaujama skolos suma turi būti 11 300 Lt.Be to, 2008 m. vasario 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu šalys patvirtino, kad RVĮ „Visagino statybininkai“ neskolinga UAB „BTA draudimas“.Ieškovas neįrodė, o teismas neištyrė, iš ko susidarė įvardinta skola ir ar yra įstatyminis pagrindas ieškovui reikalauti draudimo įmokų pagal nutrauktas draudimo sutartis.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d., 338 str.). Apelianto skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 338 str., 329 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo patvirtinto atsakovo kreditoriaus finansinio reikalavimo dydžio pagrįstumo atsakovui iškeltoje restruktūrizavimo byloje. Siekiant teisingai išspręsti šį klausimą, turi būti atsižvelgta į nagrinėjamos bylos ypatumus, ginčo dalyką ir pobūdį, šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad restruktūrizavimo bylose vyrauja viešasis interesas ir teismas jose turi būti aktyvus. Taigi nors atsiliepime į atskirtąjį skundą kreditorius UAB „BTA draudimas“ teisingai nurodo, jog pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, gindama viešąjį interesą bei siekdama visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti kreditoriaus reikalavimo dydžio klausimą, teisėjų kolegija priima atsakovo restruktūrizuojamos įmonės administratoriaus papildomai pateiktus dokumentus ir vertina juose esančius duomenis (CPK 314 str.).

Iš bylos duomenų bei atskirojo skundo matyti, kad apeliantas ginčija kreditoriaus reikalavimo dydį remdamasis ta aplinkybe, jog jam nustojus mokėti draudimo įmokas, draudimo sutartys turėjo būti automatiškai nutrauktos, be to, jis nurodo, jog buvo pateikęs draudikui prašymą nutraukti minėtas draudimo sutartis (CK 6.996 str. 2 d.). Teisėjų kolegija nesutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

Atsakovas apeliaciniam teismui pateikė duomenis tik apie tai, kad šalių sutarimu nuo 2006-12-01 buvo nutraukti draudimo teisiniai santykiai pagal draudimo polisą ĮT 004087, tačiau kitų duomenų apie tai, kad atsakovas būtų kreipęsis į šį kreditorių nutraukti kitas draudimo sutartis, kurių pagrindu grindžiamas kreditoriaus reikalavimas, apeliantas nepateikė (CPK 178 str.). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog, paties kreditoriaus teigimu, kitos draudimo sutartys, buvo nutrauktos 2006-11-30 (b. l. 68). Tai iš dalies patvirtina ir byloje esantis kreditoriaus raginimas atsakovui iki 2006-11-30 sumokėti draudimo įmokas pagal draudimo sutartis, kuriame nurodoma, jog jų nesumokėjus iki 2006-11-30 kreditorius kreipsis į teismą dėl skolos išieškojimo (b. l. 3). Taigi visos draudimo sutartys (išskyrus polisą ĮT 004087), kaip ir nurodo apeliantas, buvo nutrauktos prieš terminą, dėl to, kad jis nesumokėjo draudimo įmokų. Tačiau draudimo sutarčių nutraukimas prieš terminą neatima iš kreditoriaus teisės reikalauti atsakovo nesumokėtų draudimo įmokų už draudimo laikotarpius iki sutarčių nutraukimo. Būtent tokiu būdu, t. y. skaičiuojant draudimo įmokos dydį pagal draudimo apsaugos galiojimo laiką, kreditorius ir nurodė apskaičiavęs susidariusią skolą (b. l. 3, 8-12). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad jo skola kreditoriui yra mažesnė. Be to, kreditoriaus teiginių, jog reikalaujama suma už nesumokėtas draudimo įmokas susidarė iki draudimo sutarčių nutraukimo nepaneigia ir atsakovo apeliaciniam teismui pateikti duomenys (CPK 178 str., 314 str.).

Nepagrįstas ir apelianto teiginys, jog draudimo sutartys turėjo būti nutrauktos nuo draudimo įmokos nesumokėjimo momento. Iš apelianto pateiktų duomenų apie draudimo poliso ĮT 004087 nutraukimą matyti, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, jog draudėjas (VĮ „Visagino statybininkai“) raštu kreipiasi į draudiką (UAB „BTA draudimas“), nurodydamas konkrečia datą, nuo kurios pageidauja nutraukti atitinkamą draudimo sutartį ir tik tuomet rašte nurodyta draudimo sutartis nutraukiama (b. l. 90-92). Taigi apelianto teiginiai, jog jis konkliudentiniais veiksmais (draudimo įmokų nesumokėjimu) kreditoriui aiškiai parodė savo valią nutraukti draudimo sutartis nuo draudimo įmokų nesumokėjimo datos, neduoda pagrindo spręsti, kad pagal susiklosčiusius sutarties šalių tarpusavio faktinius santykius, tokie veiksmai traktuotini, kaip sutarties nutraukimas (CPK 185 str.).

Dėl pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo atskirajame skunde nurodytais argumentais panaikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą Vilniaus apygardos teismo nutartį (CPK 328 - 329 str., 330 str., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmu punktu,

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį.