Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Roneka“ (toliau – ir UAB „Roneka“) su skundu bei patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2016 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 69-5 (toliau – ir Sprendimas Nr. 69-5) dėl UAB „Roneka“ 2015 m. lapkričio 22 d. skundo atmetimo bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių VMI) 2015 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-679 dėl papildomai bendrovei priskaitytų 3 248,67 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 706,65 Eur GPM delspinigių, 10 procentų 324,00 Eur GPM baudos, 100,54 Eur įmokų į Garantinį fondą (toliau – ir GF), 0,83 Eur delspinigių, 3 309,77 Eur valstybinių socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ), 50 procentų 1 654,00 Eur VSDĮ baudos, viso – 9 344,46 Eur.Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai apmokestino pajamas, kurios mokėtinos Danijos Karalystei, nes bendrovė rezidavo minėtoje valstybėje. Paaiškino, kad tikrinamuoju laikotarpiu bendrovė teikė statybos paslaugas Danijos Karalystėje, t. y. ūkinės komercinės veiklos Lietuvoje nevykdė. Bendrovė gavo ir deklaravo gautas pajamas išimtinai tik iš už Lietuvos ribų įvykusių sandorių. Pažymėjo, jog Danijos Karalystėje šiuo metu vyksta ginčai dėl bendrovės nesumokėtų mokesčių šiai valstybei. Šios aplinkybės mokesčių inspekcijai buvo žinomos, tačiau priimant ginčijamus sprendimus nebuvo įvertinta, kur yra darbuotojų nuolatinė darbo vieta, neatsižvelgta į tai, ar darbuotojus komandiruojantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, o ne tik atlieka vidaus valdymo veiklą, ar turi sutarčių, sudarytų vykdant ekonominę veiklą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ar gavo pajamų iš veiklos Lietuvoje ir užsienyje per pastaruosius 12 mėnesių, kurios sudarytų ne mažiau kaip 10 procentų visų darbdavio pajamų.Pareiškėjas teigė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu bendrovės vadovas buvo N. Č., todėl jam pagrįstai buvo padidinti dienpinigiai už komandiruotes į užsienį. Didinat dienpinigius, buvo vadovaujamasi VMI tinklalapyje pateiktu išaiškinimu. Nei įstatymuose, nei įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nėra nurodyta, kad duomenys apie vadovą turi būti įregistruoti VĮ Registrų centre. Atsakovas neatsižvelgė į jam pateiktus įrodymus, kas buvo vienintelis bendrovės vadovas, kuris vykdė veiklą nuo pradžios iki pabaigos. Teigė, jog mokesčių administratorius negali savo sprendimų grįsti prielaidomis ir spėjimais, sprendimus privalo pagrįsti konkrečiais, aiškiais ir neginčijamais įrodymais.Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Šiaulių VMI 2015 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-679 patvirtino 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktą Nr. (42.2)FR0680-602 (toliau – ir Patikrinimo aktas).Paaiškino, kad neapmokestinamosioms pajamoms priskiriami 100 procentų padidinti dienpinigiai, kurie išmokami į komandiruotę vykusiam vieneto vadovui arba individualios įmonės savininkui, kai įmonėje nėra vadovo. Pareiškėjas kelia ginčą dėl jo vadovo už laikotarpį nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2009 m. spalio 22 d., kai jau buvo nagrinėtas analogiškas ginčas dėl jo vadovo už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1476/2011 tyrė įrodymus ir nustatė, kad N. Č. laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. nebuvo pareiškėjo administracijos vadovas. Šios aplinkybės nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl nagrinėjant kitą bylą iš naujo neįrodinėtinos. Be to, nustatant UAB „Roneka“ vadovą nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2009 m. spalio 22 d., svarbios šios aplinkybės: 1) UAB „Roneka“ vadove R. Č. įregistruota nuo 2006 m. rugsėjo 18 d. iki 2009 m. spalio 27 d., N. Č. vadovu registruotas nuo 2009 m. spalio 27 d.; 2) R. Č., kaip bendrovės vadovė, pasirašinėjo ir teikė buhalterinės apskaitos dokumentus; 3) nėra vėlesnių dokumentų apie N. Č., kaip UAB „Roneka“ vadovą. Atsižvelgiant į tai, jog R. Č. buvo bendrovės vadovė, o N. Č. – tik administratorius, kuris direktoriumi tapo 2009 m. spalio 22 d., atsakovas neturi pagrindo kitaip vertinti Šiaulių VMI nustatytų aplinkybių ir išvados. Atsakovas paaiškino, kad Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus (toliau – ir Danijos administratorius) informavo, kad jis nepriskaičiavo pajamų mokesčio (ar kitų mokesčių) nuo su darbo santykiais susijusių pajamų, mokėtino į Danijos biudžetą. Danijos Karalystė Darbo teisės teisme nagrinėjant ginčus, buvo priimtas sprendimas, pagal kurį priskaičiuota 110 000 DKK suma turi būti sumokėta Darbuotojų Federacijos sąjungai už darbo užmokesčio nepriemokas, atostoginius, pašalpas keturiems darbuotojams ir bauda. Mokestinis reikalavimas, susijęs su statybų veikla, vykdyta Danijos Karalystėje, nėra pajamų mokesčio ginčas. Darbo teisės teismas nagrinėjo darbo ginčą, kilusį iš pareiškėjos statybos veiklos Danijoje nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d.Nurodė, jog UAB „Roneka“ tikrinamuoju laikotarpiu vykdė statybų veiklą Danijos Karalystėje ir savo darbuotojams darbui užsienio valstybėje formino komandiruotes, kurių kiekvienos trukmė neviršijo 183 dienų, skaičiavo ir išmokėjo darbuotojams atlyginimą, dienpinigius bei kompensavo kitas komandiruočių išlaidas. Danijos administratorius informavo, kad pareiškėjas nebuvo įregistravęs nuolatinės buveinės Danijos Karalystėje, nebuvo įregistravęs ir deklaravęs vykdomos veiklos. Atsakovo nuomone, Šiaulių VMI pagrįstai konstatavo, kad nėra pateikta įrodymų, jog užsienio valstybėje pajamų mokestis nuo gautų pajamų sumokėtas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPM įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies ir 24 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pagrįstai už 2012 metus nurodė sumokėti pareiškėjui išskaičiuotą, bet nedeklaruotą bei nesumokėtą 4 462 Lt GPM sumą (dalis iš papildomai apskaičiuotos 3 248,67 Eur (11 217 Lt) GPM sumos). Atsakovas teigė, jog nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Danijos Karalystė nežino apie jos apmokestinimo procesą Lietuvos Respublikoje, kadangi Danijos administratorius Šiaulių VMI pateikė visą būtiną informaciją. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių VMI atsiliepimo į skundą nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Roneka“ skundą atmetė.Teismas nustatė, jog byloje ginčas kilo dėl VMI ir Šiaulių VMI sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, GPM bauda ir delspinigiai, įmokos į Garantinį fondą, įmokų į Garantinį fondą delspinigiai bei Socialinio draudimo įmokos bei įmokų bauda.Byloje esančiais rašytiniais įrodymais teismas nustatė, kad Šiaulių VMI, atlikusi UAB „Roneka“ mokestinį patikrinimą nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., 2015 m. rugpjūčio 27 d. surašė patikrinimo aktą Nr.(42.2)FR0680-602. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Roneka“ (buvusi individuali įmonė „Roneka“ (toliau – ir IĮ „Roneka“) N. Č. nuo 2008 m. birželio 1 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. išmokėjo 100 procentų padidintus dienpinigius, kurie paskaičiuoti už komandiruotes į Danijos Karalystę bei Lenkijos Respubliką, t. y. už laikotarpį kai jis nebuvo įmonės vadovu (direktoriumi), o ja buvo R. Č.. Remiantis patikrinimo metu surinktais duomenimis, išmokėtų dienpinigių dalis, viršijanti Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymais nustatytas vykstantiems į užsienio komandiruotes (Danijos Karalystę bei Lenkijos Respubliką) dienpinigių normas, buvo apmokestinta kaip su darbo santykiais susijusios pajamos. Dėl antrojo pažeidimo patikrinimo metu nustatyta, kad 2012 metais įmonėje vidutiniškai dirbo 9 darbuotojai, įmonė mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas, skaičiavo ir išmokėjo darbuotojams darbo užmokestį, tačiau už 2012 metus nepateikė mėnesinių pajamų mokesčių nuo A klasės pajamų deklaracijų bei metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos. Nustatyta, kad įmonė tikrinamuoju laikotarpiu vykdė veiklą Danijos Karalystėje, darbuotojams darbui užsienio valstybėje formino komandiruotes, skaičiavo ir išmokėjo atlyginimą, dienpinigius bei kitas komandiruočių išlaidas, nuo 2012 metais darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio išskaičiavo GPM, tačiau jo nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo.Šiaulių VMI 2015 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (44.1)FR0682-602 patvirtino Patikrinimo aktą. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Šiaulių VMI sprendimu, kreipėsi į VMI dėl sprendimo panaikinimo. Išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, VMI 2016 m. sausio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 69-5 netenkinti pareiškėjo skundo.Nagrinėjamam ginčui dėl padidintų dienpinigių išmokėjimo, aktuali Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto norma bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintos „Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės).Teismas nustatė, jog pagal 2009 m. lapkričio 4 d. Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą su istorija, įmonė nuo 2006 m. rugsėjo 18 d. iki 2009 m. birželio 12 d. veikė kaip IĮ „Roneka“, vėliau buvo reorganizuota į uždarąją akcinę bendrovę. Laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 18 d. iki 2009 m. birželio 12 d. įmonės savininke ir vadove buvo R. Č.. Reorganizavus įmonę, R. Č. nurodoma bendrovės direktore. Nuo 2009 m. spalio 22 d. bendrovės direktoriumi registruotas N. Č.. Registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi viešais registro duomenimis.Iš IĮ „Roneka“ nuostatų (Juridinių asmenų registre įregistruoti 2006 m. rugsėjo 18 d.) įmonės savininkas yra ir vienasmenis jos valdymo organas – įmonės vadovas (Nuostatų 4.1 p.). Byloje nėra duomenų apie šių nuostatų pakeitimo ar papildymo registravimą. Juridinių asmenų registre įmonės vadovu nurodoma R. Č.. Mokesčių mokėtojo registre tvarkomų duomenų išraše (2015 m. gruodžio 15 d.duomenimis) R. Č. nurodoma įmonės savininke ir vadove. N. Č. vadovu nurodomas tik nuo 2009 m. spalio 22 d. Ginčo laikotarpiu R. Č., kaip bendrovės vadovė, pasirašinėjo ir teikė buhalterinės apskaitos dokumentus (2009 m. birželio 17 d. prašymas grąžinti mokesčio permoką, kasos išlaidų orderiai už 2008 bei 2009 metus, darbo sutartys, 2009 m. vasario 9 d. pasirašyta Šiaulių VMI užduotis atlikti IĮ „Roneka“ pridėtinės vertės mokesčio tyrimą). Reorganizavus įmonę, 2009 m. birželio 15 d. vienintelio akcininko sprendimu R. Č. nusprendė UAB „Roneka“ direktore paskirti save – R. Č..Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1476/2011, konstatuota, jog N. Č., laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d., nebuvo bendrovės administracijos vadovu.Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas UAB „Roneka“ pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, nes laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 2 d. iki 2009 m. balandžio 30 d. N. Č. mokėjo 100 proc. padidintus dienpinigius, jam nesant įmonės vadovu. Teismas vertino, jog išmokėtų dienpinigių dalį, viršijančią dienpinigių normas, mokesčių administratorius pagrįstai apmokestino kaip su darbo santykiais susijusias pajamas. Be to, mokesčių administratorius nuo pajamų, susijusių su darbo santykiais, pagrįstai apskaičiavo papildomas valstybinio socialinio draudimo ir kitas susijusias įmokas. Nėra ginčo dėl papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir papildomai apskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų teisingumo.Teismas, vertindamas aplinkybes dėl žiniaraščiuose priskaityto ir darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio už 2012 metus, vadovavosi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23, 24 straipsnių nuostatomis. Teismas byloje esančiais duomenimis nustatė, kad 2012 m. įmonėje vidutiniškai dirbo 9 darbuotojai, įmonė mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas, skaičiavo ir išmokėjo darbuotojams darbo užmokestį, tačiau už 2012 metus nepateikė mėnesinių pajamų mokesčių nuo A klasės pajamų deklaracijų bei metinės A klasės išmokų nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos. Pareiškėjo pateiktais 2012 metų atlyginimų priskaitymo žiniaraščiais bei darbo laiko apskaitos žiniaraščiais mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo darbuotojai (N. Č., I. L., V. Z., E. M., R. L., R. S., J. N. ir A. J.) įsakymais buvo komandiruoti į Danijos Karalystę atlikti statybos darbus. Minėti asmenys komandiruotėje nepertraukiamai neišbuvo ilgiau kaip 183 dienas (Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Be minėtų asmenų įmonėje buvo ir kitų darbuotojų (N. Č., E. K., D. R.), kurie ginčo laikotarpiu į komandiruotes nevyko. Pareiškėjas, nuo 2012 metų darbuotojams išmokėto darbo užmokesčio, išskaičiavo 4 462 Lt GPM, tačiau jo nedeklaravo ir į biudžetą nesumokėjo, nors VSD įmokas mokėjo.Tikslu išsiaiškinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl Danijoje vykstančių ginčų dėl mokesčių mokėjimo, VMI kreipėsi į Danijos Karalystę (Arbejdstretten, Sankt Annae Plads 5, 1250 Kopenhavn K). Danijos Karalystės administratorius 2014 m. liepos 30 d. rašte nurodė, jog įmonė registruota Danijos PVM mokėtoju, tačiau jokios veiklos nėra deklaravusi, nuolatinės buveinės neturi, jos adresas nežinomas, o įmonės nurodytas PVM mokėtojo adresas yra mokesčių centro, kuriame registruojamas PVM, adresas. Taip pat nurodoma, jog pareiškėjas nėra registruotas kaip darbdavys, nemokėjo GPM nuo su darbo santykiais susijusių pajamų. VMI pakartotinai 2014 m. lapkričio 4 d. paklausimu kreipėsi į Danijos Karalystę bei gavo atsakymą, jog Danijoje pareiškėjui nėra priskaičiuota pajamų mokesčio (ar kitų mokesčių) nuo su darbo santykiais susijusių pajamų, mokėtinų į Danijos biudžetą. Darbo teisės teisme nagrinėjant ginčus buvo priimtas sprendimas, pagal kurį priskaičiuota 110 000 DKK suma turi būti sumokėta Darbuotojų Federacijos sąjungai už darbo užmokesčio nepriemokas, atostoginius, pašalpas keturiems darbuotojams kaip bauda. Mokestinis reikalavimas, susijęs su statybų veikla, vykdyta Danijos Karalystėje, nėra pajamų mokesčio ginčas. Danijos Karalystės pateiktame rašte nurodyti faktai, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. dirbo statybvietėje Borup mieste, Danijoje. Kadangi bendrovė nemokėjo teisingo atlyginimo, atostoginių, pensijų įmokų ir kitų priedų keturiems darbuotojams, Danijos darbo teismas bendrovei skyrė baudą.Teismas vertino, jog nors pareiškėjas teigė, kad Danijos Karalystėje vyksta ginčai dėl pajamų mokesčio mokėjimo, tačiau įrodymų ir objektyviais duomenimis pagrįstų paaiškinimų apie kitus ginčus dėl mokėtinų mokesčių nepateikė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius nustatęs, kad 2012 metais išmokėdamas darbuotojams darbo užmokesčio pareiškėjas išskaitė GPM (4 462 Lt), tačiau jo į biudžetą nesumokėjo, pagrįstai pripažino, jog UAB „Roneka“ pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 ir 24 straipsnių nuostatas.Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad mokestinio patikrinimo metu buvo pažeistos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, teismas pažymėjo, jog pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojui siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontrargumentų teikimu, mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, pagrindžiančių N. Č. išmokėtų padidintų dienpinigių apmokestinimą GPM, VSD ir kitomis įmokomis, taip pat pagrįstai nurodė sumokėti 2012 m. darbuotojams išmokant darbo užmokestį išskaitytą, bet į biudžetą nesumokėtą GPM. Pareiškėjas nepateikė įtikinamų paaiškinimų ir dokumentų, paneigiančių tokias mokesčių administratoriaus išvadas.

III.

Pareiškėjas UAB „Roneka“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą.Pareiškėjas nesutinka, kad bendrovė privalo mokėti mokesčius Lietuvoje, kadangi ji teikė statybos paslaugas tik Danijos Karalystėje, t. y. ūkinės komercinės veiklos Lietuvoje nevykdė. Remiantis GPM įstatymo 3 straipsniu, tik nuolatiniai Lietuvos gyventojai moka pajamų mokestį nuo pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne Lietuvoje, o nenuolatiniai Lietuvos gyventojai apmokestinami dalinai, t. y. nuo tų pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje (GPM įstatymo 5 str.).Teismas neatsižvelgė, kad darbo sutartyje darbo vieta nurodoma Danijos Karalystėje, todėl kelionė į Daniją turėtų būti laikoma vykimu į darbo vietą. Taip pat, teismas nesiaiškino, kokiu laikotarpiu darbuotojai atliko darbus ir kokį laikotarpį faktiškai nebuvo Lietuvoje, t. y. nenagrinėjo darbuotojų rezidavimo klausimo iš esmės, nevertino kur yra darbuotojų nuolatinė darbo vieta, neatsižvelgė ar darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai išnagrinėjo bendrovės skunde nurodytas aplinkybes, kurios turėjo esminę reikšmę sprendžiant apmokestinimo pagrįstumo klausimą, be to, VMI nesivadovavo MAĮ 6, 8 , 10, 133 straipsniais. Atsakovas savavališkai, pažeisdamas įstatymus, mokesčius priskyrė Lietuvai, neatsižvelgė į pareiškėjo reikalavimus įtraukti Danijos Karalystę į VMI mokestinį patikrinimą, ignoravo bendrovės keliamus reikalavimus pateikti visus dokumentus Danijos Karalystės kompetentingai institucijai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovui.Nurodo, jog įstatymuose ir įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, jog įmonės vadovas būtinai turi būti įregistruotas VĮ Registrų centre. Jeigu įstatymuose nėra aiškiai įtvirtintas toks reikalavimas, tai ginčo atveju, privalo būti vertinama silpnesnės šalies naudai. Pažymi, jog dokumentai, liudytojų parodymai patvirtina, kad N. Č. yra vienintelis bendrovės vadovas, todėl vien tai, kad direktorius nebuvo įregistruotas VĮ Registrų centre, direktoriaus statuso nekeičia. Teigia, kad VMI priimtas sprendimas nepagrįstas surinktais įrodymais, grindžiamas prielaidomis ir spėjimais, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo pozicijai, nesiaiškino visų aplinkybių.Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei į bylos nagrinėjimą įtraukti Danijos Karalystės valdžios institucijas.Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė atsiliepime į pareiškėjo UAB „Roneka“ skundą Vilniaus apygardos administraciniams teismui.Papildomai pažymi, jog šioje nagrinėjamoje byloje mokestiniai–teisiniai santykiai susiklostė tarp pareiškėjo UAB „Roneka“ ir Lietuvos Respublikos, todėl nėra pagrindo į bylos nagrinėjimą įtraukti Danijos Karalystės mokesčių administratoriaus. Taip pat, vertinant tai, jog pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių, atsakovo nuomone, nėra pagrindo skirti žodinio bylos nagrinėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl bendrovės išmokėtų padidintų dienpinigių apmokestinimo ir dėl darbuotojams, dirbusiems užsienyje, išmokėto darbo užmokesčio apmokestinimo.Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Pareiškėjas prašo įtraukti Danijos Karalystę į teismo procesą. ABTĮ 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tretieji suinteresuoti asmenys yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Ginčo teisiniai santykiai susiklostė tarp pareiškėjo ir Lietuvos Respublikos, byloje nėra duomenų, kad teismo sprendimas šioje byloje gali turėti tiesioginės įtakos Danijos Karalystės teisėms ar pareigoms, todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegijos vertinimu, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios. Pirmosios instancijos teisme bendrovės atstovė dalyvavo ir turėjo galimybę savo argumentus išdėstyti žodžiu. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, byloje nėra pagrindo taikyti išimtį iš nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administratorius nepagrįstai apmokestino pajamas, nuo kurių mokesčiai mokėtini Danijos Karalystėje; bendrovė buvo Danijos Karalystės rezidentė. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos ir Danijos Karalystės sutarties dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo 15 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad remiantis 16, 18 ir 19 straipsnių nuostatomis, algos, darbo užmokestis ir kitokie panašūs atlyginimai, kuriuos sutartį sudarančios šalies rezidentas gauna už darbą, apmokestinami tik toje šalyje, išskyrus atvejus, kai darbas atliekamas kitoje sutartį sudarančioje šalyje. Jeigu darbas atliekamas kitoje šalyje, tai už jį gaunamas atlyginimas gali būti apmokestinamas toje kitoje šalyje. Neatsižvelgiant į 1 paragrafo nuostatas, atlyginimas, kurį sutartį sudarančios šalies rezidentas gauna už darbą, atliekamą kitoje sutartį sudarančioje šalyje, apmokestinamas tik pirma paminėtoje šalyje, jeigu: gavėjas toje kitoje šalyje bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu, prasidedančiu arba pasibaigiančiu tais pačiais finansiniais metais, ištisai arba su pertraukomis išbūna ne ilgiau kaip 183 dienas ir atlyginimą moka darbdavys, kuris nėra tos kitos šalies rezidentas, arba atlyginimas mokamas jo vardu ir atlyginimą moka ne nuolatinė buveinė ar nuolatinė veiklavietė, kurią darbdavys turi toje kitoje šalyje.Byloje nustatyta aplinkybė, kad UAB „Roneka“ darbuotojus komandiravo dirbti į Danijos Karalystę, tai įrodo, kad šie darbuotojai nebuvo Danijos Karalystės rezidentai. Teismas taip pat patikrino byloje esančius įrodymus tuo aspektu, ar byloje įrodyta, kad UAB „Roneka“ buvo Danijos Karalystės rezidentė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „Roneka“ apsisprendė steigti įmonę Lietuvos Respublikoje. Čia ji sudarė įvairias sutartis, samdė darbuotojus. Taigi, apelianto teiginiai, kad bendrovė Lietuvos Respublikoje veiklos nevykdė, yra nepagrįsti. Apelianto teiginiai, kad bendrovė Danijos Karalystėje turėjo pastovią komercinės ūkinės veiklos vietą nėra pagrįsti atitinkamais įrodymais. Danijos Karalystės mokesčių administratorius informavo, kad pareiškėjas nebuvo įregistravęs nuolatinės buveinės Danijos Karalystėje, nebuvo įregistravęs ir deklaravęs vykdomos veiklos, nuo pajamų susijusių su darbo santykiais mokesčių nemokėjo, nebuvo registruotas kaip darbdavys, Danijos Karalystėje patalpų neturėjo, nors buvo registruotas Danijos PVM mokėtoju, bet jokių veiklų nėra deklaravęs, Danijos Karalystės mokesčių administratorius nepriskaičiavo pajamų mokesčio (ar kitų mokesčių) nuo su darbo santykiais susijusių pajamų, mokėtino į Danijos biudžetą (II t., b. l. 407, 410, 216). Šios aplinkybės rodo, kad pati bendrovė savęs nelaikė Danijos Karalystės rezidente ir jokių mokesčių, susijusių su darbuotojų darbo užmokesčiu, neketino mokėti pastarojoje valstybėje. Byloje nėra duomenų, kad Danijos Karalystė turėtų kokių nors mokestinių pretenzijų UAB „Roneka“. Be aukščiau paminėtų aplinkybių, byloje nustatyta, kad UAB „Roneka“ turėjo buveinę Lietuvos Respublikoje, čia tvarkė buhalterinę apskaitą, savo darbuotojams darbui užsienio valstybėje formino komandiruotes, kurių kiekvienos trukmė neviršijo 183 dienų. Visa tai įrodo, kad bendrovė buvo Lietuvos Respublikos rezidentė aukščiau paminėtos sutarties taikymo prasme ir privalo mokėti mokesčius Lietuvos Respublikoje sutinkamai su paminėtos sutarties 4 ir 5 straipsniais.Apeliantas teigia, kad bendrovės direktorius buvo N. Č., todėl jam pagrįstai padidinti dienpinigiai už komandiruotes į užsienį. Byloje nėra ginčo, dėl materialiosios teisės aiškinimo, šalys sutaria, kad neapmokestinamųjų pajamų - dienpinigių - norma gali būti didinama 100 procentų, jeigu į komandiruotę vyksta vieneto vadovas arba individualios įmonės savininkas ar tikrasis ūkinės bendrijos narys ir šioje individualioje įmonėje ar ūkinėje bendrijoje nėra vadovo. Byloje yra ginčas ar įmonės direktoriumi buvo N. Č.. Apelianto argumentus šiuo klausimu kruopščiai išanalizavo pirmosios instancijos teismas ir jo atliktai įrodymų analizei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritaria. Registro duomenimis įmonės savininke ir vadove laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 18 d. iki 2009 m. birželio 12 d. buvo R. Č., kuri reorganizavus įmonę iki 2009 m. spalio 22 d. taip pat nurodoma ir įmonės direktore. Nuo 2009 m. spalio 22 d. pareiškėjo direktoriumi registro duomenimis yra N. Č.. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad registro duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl atsakovas pagrįstai vadovavosi viešais registro duomenimis. Be to, byloje neabejotinai nustatyta, kad ginčo laikotarpiu R. Č., kaip vadovė, pasirašinėjo ir teikė buhalterinės apskaitos dokumentus, deklaravo šią informaciją viešame registre. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1476/2011, kurioje buvo tiriami iš esmės tie patys įrodymai, nustatė, kad N. Č. laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. nebuvo pareiškėjo administracijos vadovas.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentai, kad ginčo laikotarpiu įmonės vadovu buvo N. Č., todėl jam pagrįstai padidinti dienpinigiai už komandiruotes į užsienį, atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad mokesčių administratorius išmokėtų dienpinigių dalį, viršijančią Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymais nustatytas vykstantiems į užsienio komandiruotes dienpinigių normas, pagrįstai apmokestino kaip su darbo santykiais susijusias pajamas. Byloje ginčo dėl papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir papildomai apskaičiuotų valstybinio socialinio draudimo įmokų teisingumo nėra.Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Roneka“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.