Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 11 metų;

- pagal BK 309 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

T. K. pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį išteisintas, kadangi neįrodyta, jog jis padarė šias nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo (duomenys neskelbtini), tai yra jis laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio mėn. 24 d. iki 2009 m. spalio mėn. 15 d., tikslesnis laikas ikiteisminiu tyrimu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nenustatytą skaičių kartų sistemingai pavartojo fizinę prievartą prieš (duomenys neskelbtini) R. K., gimusį (duomenys neskelbtini), ir R. K., gimusį (duomenys neskelbtini), kuriuos klupdė ilgam laikui į kampą iškeltomis rankomis, o šiems prašant fizinę prievartą nutraukti, palaužęs jų valią priešintis bei pasinaudodamas bejėgiška dėl (duomenys neskelbtini) nukentėjusiųjų R. K. ir R. K. būkle, sistemingai prieš jų valią (duomenys neskelbtini) būdu su (duomenys neskelbtini) tenkino savo lytinę aistrą.

Be to, T. K. nuteistas pagal BK 309 straipsnio 2 dalį, už tai, kad disponavo pornografinio turinio dalyku, tačiau šios nusikalstamos veikos jis neginčija ir pirmosios instancijos teismo šios nuosprendžio dalies neskundžia.

Nuteistasis T. K. apeliaciniu skundu prašo jį pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisinti arba dėl šių kaltinimų bylą grąžinti tyrimui.

Apeliantas teigia, kad tiek ikiteisminis tyrimas, tiek pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo neobjektyvus ir šališkas, nebuvo užtikrintos jo teisės į nešališką ir teisingą teismo procesą. Teismas nesigilino į bylos medžiagą, o tik perrašė kaltinamąjį aktą, tai patvirtina aplinkybė, kad tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje, baigiant aprašinėti nukentėjusiųjų parodymus, kaip šaltinis nurodytas antras bylos tomas, kuriame tokių parodymų nėra, nes jie yra pirmame tome. Jis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ne kartą prašė išreikalauti iš Kauno apylinkės teismo archyvo baudžiamosios bylos, kurioje yra priimtas 2011-10-20 nuosprendis, medžiagą, kurioje yra abiejų nukentėjusiųjų apklausos, kompleksinių ekspertizių aktai, psichologinės išvados. Šie dokumentai įrodo, kad (duomenys neskelbtini) atvirai pasakoja apie apelianto elgesį su jais 2009 metais, o ekspertai ir psichologai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) nieko nenutyli, neslepia, pasakoja viską atvirai. Tačiau ir šis prašymas buvo atmestas.

Apeliantas teigia, jog jis jokio nusikaltimo prieš (duomenys neskelbtini) nepadarė, o nukentėjusiųjų atstovė V. K. jį apkalba. Byla teisme buvo išnagrinėta nedalyvaujant nukentėjusiųjų atstovei V. K., tuo buvo pažeisti BPK 251 straipsnio reikalavimai. Nedalyvaujant V. K. jis negalėjo įrodyti savo nekaltumo. Jis prašė iškvieti ją į teismą, nurodė jos darbo vietą, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Apeliantas mano, kad V. K. sąmoningai vengia teisėsaugos organų.

Nuosprendis priimtas vadovaujantis (duomenys neskelbtini) nukentėjusiųjų ir liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusieji bylos tyrimo metu gyveno ir bendravo su suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu – V. K., ji juos lydėjo į apklausas ir į ekspertizes, nors jis ne kartą prašė apriboti nukentėjusiųjų ir jų (duomenys neskelbtini) bendravimą. Nukentėjusiojo R. K. parodymai neįrodo jo kaltės, nes nei vienoje apklausoje nukentėjusysis neužsimena apie jokią seksualinę prievartą. Apeliantas atkreipia dėmesį į nukentėjusiojo 2011-08-22 apklausoje duotus parodymus, kuriuose jis nurodė, jog nieko nenutyli ir nėra dalykų apie kuriuos nepasakoja, bei į apklausos metu psichologės daromą spaudimą nukentėjusiajam, kad šis duotų apeliantą kaltinančius parodymus. Be to, pastebi, kad R. K. apklausoje mini asmenį vardu K., kurio atsiradimo nukentėjusiojo parodymuose aplinkybių niekas nesiaiškino. Taip pat labai svarbi, apelianto nuomone, yra R. K. nurodyta aplinkybė, kad ,,jis tetai Z. pasakė pusę teisybės, pusę – ne“. Iš (duomenys neskelbtini) nukentėjusiojo R. K. 2011-08-22 apklausos stenogramos matyti, kad jis visai neprisimena jų bendro gyvenimo Kaune 2009 metais, o jo parodymai yra tiesiogiai įtakoti V.K.

Apelianto teigimu, jo kaltės neįrodo ir nukentėjusiųjų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai, kurie, apelianto teigimu, teisiamojo posėdžio metu nebuvo ištirti, o jų išrašai skundžiamame nuosprendyje buvo perrašyti iš kaltinamojo akto. R. K. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuota, kad jis gali būti patiklus, paklusnus, ypatingai jam nesuprantamose situacijose, kad jo parodymus gali veikti tiek ilgas laiko tarpas praėjęs nuo byloje nagrinėjamų įvykių iki atliktos apklausos, tiek ir liudytoja V. K. Ypatingą dėmesį apeliantas atkreipia į ekspertizės akte užfiksuotą teiginį, kad tiriamasis ekspertizės metu pakartoja ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir pažymi, kad R. K. ikiteisminio tyrimo metu nedavė jokių jį kaltinančių parodymų. Nukentėjusiojo R. K. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuota, kad galimas padidėjęs jo patiklumas, paklusnumas, įtaigumas, kad jo parodymai stokoja nuoseklumo detalių. Remiantis jo parodymais daroma išvada, kad jam tiesiogiai ar netiesiogiai poveikį daro liudytoja V. K. bei ilgainiui galimas nevalingas įvykių detalių supainiojimas ar jų papildymas kitų įvykių detalėmis, iš aplinkinių girdėtų samprotavimų, vertinimų, frazių įterpimas. Apelianto manymu, jo nurodyti nukentėjusiųjų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi objektyviam ir teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl į juos turi būti atsižvelgta.

Pagrindiniai bylos liudytojai Z. S., V. ir V. F. yra V. K. (duomenys neskelbtini) J. S. artimi giminaičiai. Jis su J. S. nesutaria, nes kategoriškai prieštaravo, kad V. K., palikusi jam (apeliantui) (duomenys neskelbtini), išvažiuotų pas pastarąją į N. Jis ne kartą ikiteisminio tyrimo metu prašė apklausti ir padaryti akistatą su J. S., tačiau jo prašymai buvo atmesti. Liudytojų Z. S. ir V. F. parodymai prieštarauja liudytojų J. J. ir L.K. parodymams. Liudytojos Z. S. ir V. F. parodė, kad V.K. nei pranešusi, nei susitarusi atvažiavo pas Z. S. ir pasigyveno su (duomenys neskelbtini) (3 t., 1-3; 4-6 b. l.), o liudytoja J. J. teisme parodė, kad (duomenys neskelbtini) V. K. buvo grąžinti tik įsitikinus, kad pas Z. S. (duomenys neskelbtini) yra tinkamos sąlygos gyventi, ir kad ji pati asmeniškai bendravusi su Z. S. ir ši patvirtinusi, jog sutinka priimti V. K. su (duomenys neskelbtini) gyventi (5 t., 150-157 b. l.; 6 t. 24-32 b. l.). Liudytojos Z. S. ir V. F. teisme neigė faktą, kad 2011 m. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių, ko pasėkoje V. K. šeima buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, nors šią aplinkybę patvirtina (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo procesiniai dokumentai, t. y. parengiamojo teismo posėdžio protokolas (5 t., 59-73 b. l.), bei teisme apklausta Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė L. K. (6 t., 24-32 b. l.). Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, kad liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymai dėl (duomenys neskelbtini) vertimo žiūrėti pornografinius filmus ir iš jų mokytis prieštaravo nukentėjusiųjų parodymams ir kitai rašytinei bylos medžiagai, todėl jis dėl šių kaltinimų buvo išteisintas. Taip pat teismas nepagrįstai patikėjo liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymais, kad (duomenys neskelbtini) R. K. atliko seksualinius veiksmus prieš (duomenys neskelbtini) A. F., nes byloje tai patvirtinančių įrodymų, išskyrus minėtų liudytojų parodymus, nėra. (Duomenys neskelbtini) A. F. nebuvo apklaustas nei teisėsaugos organų, nei ekspertų, o R. K. 2011-08-22 apklausoje tvirtino, kad jis tik bučiavosi su A. F. Be to, šis įvykis galimai įvyko 2011-05-27, o V.K. į prokuratūrą kreipėsi tik 2011-07-04.

Teisme nebuvo apklausti pedagogai dirbę su nukentėjusiaisiais 2009 metais, t. y. J. S., R. Ž., S. Č., A. A., jų šeimą nuo 2003 metų pažinoję A. Ž. ir S. Ž., kaimynės L. Č. ir L. R. M., svarbi liudytoja D. K., teismas taip pat atmetė jo prašymą į teismo posėdį iškvieti medikus, pas kuriuos 2009 metais lankėsi V. K., tuo teismas pažeidė jo teisę į teisingą teismą. Teismas nekreipė dėmesio į liudytojos D. V. teisme duotus parodymus, pilnai neatsižvelgė į liudytojų J. J. ir K. V. parodymus, tačiau ypatingą dėmesį skyrė liudytojų, kurie (duomenys neskelbtini) pažįsta neseniai, parodymams, kurie apie nagrinėjamus įvykius nieko negalėjo pasakyti.

Apeliantas prašo visapusiškai išnagrinėti jo bylą, palyginti liudytojos L. K. parodymus duotus teisme su jos parodymais duotais (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme, išnagrinėti jo teisme pareikštus prašymus, susipažinti su byloje esančia jo kalba, perklausyti pirmosios instancijos teismo posėdžių įrašus, kurie įrodo, kad byla buvo nagrinėjama skubos tvarka, o tai rodo teismo šališkumą ir neobjektyvumą. Apeliantas teigia, jog jis negalėjo prievartauti (duomenys neskelbtini), nes praktiškai su jais vienas nebūdavo. Abu (duomenys neskelbtini) lankė ikimokyklines ugdymo įstaigas, o nuo 2009 m. R. pradėjo lankyti mokyklą. Abu (duomenys neskelbtini), iš ikimokyklinės įstaigos pasiimdavo mama, jis dirbo nuo 8.00 val. iki 20-21 val., dirbdavo viršvalandžius ir savaitgaliais, šias aplinkybes galėtų patvirtinti dokumentai iš jo darbovietės bei bendradarbiai. Apeliantas prašo apklausti V. K., kuri šiuo metu gyvena su asmeniu ,,K“, kurį galimai savo parodymuose minėjo R. K.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis T. K. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas nuteistasis T. K. skundžia nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, ir prašo dėl šių kaltinimų jį išteisinti arba bylą grąžinti tyrimui.

Apelianto prašymas - bylą grąžinti tyrimui - suprantamas kaip prašymas panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui.

BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą. Iš apeliacinio skundo turinio ir argumentų matyti, kad apeliantas nesutinka su surinktų įrodymų vertinimu bei teismo išvadomis dėl jo kaltės, tačiau dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto jokių argumentų nenurodė ir prašymo nuosprendį naikinti dėl įstatymo reikalavimui neatitinkančio kaltinamojo akto surašymo, nepareiškė. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto prašymas grąžinti bylą tyrimui nepagrįstas, todėl netenkinamas.

Apelianto prašymas – panaikinti teismo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir dėl šių kaltinimų jį išteisinti taip pat netenkinamas.

Apeliantas neigdamas seksualiai prievartavęs (duomenys neskelbtini) R. ir R. K. tvirtina, kad byloje nėra objektyvių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, o nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) V. K. jį apkalba. Apeliantas abejoja įrodymų, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, patikimumu, mano, kad byla išnagrinėta neišsamiai, šališkai, nes teismas atmetė jo prašymus apklausti liudytojus, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytų išvadų pagrįstumu bei mano, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Taigi įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo, leistinumo reikalavimų. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, aptariamoje byloje visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl T. K. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, o byloje surinkti įrodymai įvertinti pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl T. K. kaltumo seksualiai prievartavus (duomenys neskelbtini) pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma.

Nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylose tiesioginių įvykio liudytojų dažniausiai nėra, o kaltininko ir nukentėjusiojo pozicijos dėl tokios nusikalstamos veikos buvimo/nebuvimo dažniausia yra priešingos. Tokia situacija yra ir nagrinėjamoje byloje.

Apeliantas nuteistasis T. K. kategoriškai neigia seksualiai prievartavęs (duomenys neskelbtini) R. K. ir R. K. ir teigia, kad jį melagingai apkaltino nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) V. K. Toks apelianto teiginys yra deklaratyvus, nes nepagrįstas objektyviais bylos duomenimis.

Iš aptariamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl (duomenys neskelbtini) R. ir R. K. seksualinio prievartavimo iš tiesų buvo pradėtas pagal nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą V. K. 2011-07-04 pareiškimą (1 t., 15 b. l.), tačiau įtarimai dėl (duomenys neskelbtini) seksualinio prievartavimo T. K. buvo pateikti tik po (duomenys neskelbtini) R. K. ir R. K. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ((duomenys neskelbtini) nukentėjusiųjų apklausa atlikta - 2011-08-22 (1 t. 73-102 b. l.), pranešimas apie įtarimą padarius BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką T. K. įteiktas – 2011-08-31 (3 t., 120 b. l.)). Taigi nuteistajam T. K. įtarimas dėl (duomenys neskelbtini) seksualinio prievartavimo buvo pateiktas patikrinus V. K. pareiškimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl T. K. kaltumo seksualiai prievartavus (duomenys neskelbtini) padarė įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, kurią sudaro nukentėjusiųjų R. ir R. K. parodymai, liudytojų Z. S., V. F., V. F., V. R. ir L.R., A. S. parodymai, rašytiniai bylos duomenys (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt.), paties nuteistojo parodymai, tuo tarpu V. K. parodymai nebuvo vertinami kaip T. K. kaltumo įrodymas.

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktų įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, pateikia savą, vienpusišką bylos įrodymų vertinimo interpretaciją.

Apeliantas teigia, kad teismas negalėjo vadovautis (duomenys neskelbtini) nukentėjusiųjų parodymais, nes jie buvo įtakoti jų (duomenys neskelbtini) V. K., su kuria (duomenys neskelbtini) gyveno ir kuri juos lydėjo į visas apklausas. Apelianto teigimu, V. K., pasinaudodama (duomenys neskelbtini), siekia su juo susidoroti. Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti objektyviais duomenimis.

Iš tiesų ikiteisminio tyrimo metu (duomenys neskelbtini) nukentėjusieji gyveno su (duomenys neskelbtini) V. K. ir ši, būdama (duomenys neskelbtini) atstovė pagal įstatymą, juos lydėjo į apklausas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir ekspertus, tačiau vien šie faktai neduoda pagrindo teigti, kad V. K. darė įtaką (duomenys neskelbtini) parodymams, siekdama nepagrįstai apkaltinti apeliantą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad V. K. būtų turėjusi kokį nors motyvą/tikslą nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį, ar būtų dariusi kokią nors įtaką (duomenys neskelbtini) duodamiems parodymams. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad V. K. savo (duomenys neskelbtini) tik lydėjo į apklausas, tačiau pati tiesiogiai jų apklausose nedalyvavo. (Duomenys neskelbtini) nukentėjusieji pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausiami (duomenys neskelbtini) apklausos kambaryje, tiesiogiai apklausoje dalyvaujant psichologei, kuri atsižvelgdama į (duomenys neskelbtini) amžių, jų socialinį ir psichologinį brandumą, padėjo jiems kiek galima nuosekliau ir išsamiau papasakoti jų nurodomų įvykių aplinkybes. Taip pat V. K. nedalyvavo ir nukentėjusiųjų apklausose pas ekspertus. Taigi bylos duomenys rodo, kad nukentėjusiųjų (duomenys neskelbtini) V. K. neturėjo galimybės daryti poveikį nukentėjusiųjų duodamiems parodymams. Šiame kontekste pastebėtina dar ir tai, kad nuo 2011-12-05 nukentėjusiesiems R. ir R. K. buvo nustatyta laikina globa, o jų globėjais paskirti (duomenys neskelbtini) (5 t., 44, 45 b. l.). 2012-05-15 tyrėjos nutarimu nukentėjusiųjų atstovu pagal įstatymą buvo pripažinta (duomenys neskelbtini) teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė S. P. (3 t. 23 b. l.), kuri atstovavo nukentėjusiųjų interesus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl, priešingai nei skunde teigia apeliantas, BPK 251 straipsnio reikalavimai pažeisti nebuvo. Be to, paminėtos aplinkybės liudija, kad V. K. yra abejinga nagrinėjamos bylos eigai ir baigčiai. Apeliantas, kaip ir pirmosios instancijos teisme, prašė apklausti V. K., tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių užtikrinti liudytojos V. K. dalyvavimą teismo posėdyje, tačiau to nepavyko padaryti, nes nebuvo nustatyta V. K. gyvenamoji vieta. Iš Gyventojų registro tarnybos prie LR VRM pateiktos pažymos apie asmens duomenis matyti, kad V. K. nuo 2012-02-15 apskaityta (duomenys neskelbtini) (6 t., 141 b. l.). Sodros pažyma apie asmens įmokas patvirtina, kad V. K. dirba UAB (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 2013-10-11 iki 2016-08-18 ji yra vaiko priežiūros atostogose. UAB (duomenys neskelbtini) teismui pateikė V. K. prašymą dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo ir darbdavio įsakymą dėl vaiko priežiūros atostogų suteikimo V. K., tačiau šiuose dokumentuose V.K. gyvenamoji vieta nenurodyta. Nenustačius V. K. gyvenamosios vietos nėra galimybės užtikrinti jos dalyvavimą teisme, tačiau ši aplinkybė negali įtakoti baudžiamąjį procesą. Aptariamoje byloje yra pakankamai įstatymo nustatyta tvarka surinktų duomenų, kuriuos vertinant teismas gali nustatyti faktines bylos aplinkybes ir daryti išvadas dėl nuteistojo kaltumo/nekaltumo.

Kaip jau buvo minėta, T. K. kaltė seksualiai prievartavus (duomenys neskelbtini) grindžiama byloje surinktų įrodymų visumą, kurią sudaro nukentėjusiųjų R. ir R. K. parodymai, liudytojų Z. S., V. F., V. F., V. R. ir L. R., A. S. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktai Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiti rašytiniai bylos duomenys.

Apeliantas ginčija nukentėjusiųjų R. K. bei R. K. parodymus bei nukentėjusiesiems atliktų teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių išvadas, teigdamas, kad šie bylos duomenys neįrodo jo kaltės. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja minėtų įrodymų turiniui. Priešingai nei teigia apeliantas, R. K. bei R. K. parodymuose ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių išvadose užfiksuoti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais, patvirtinančiais T. K. kaltumą padarius jam inkriminuotą BK 150 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas (duomenys neskelbtini) nukentėjusiųjų parodymus vertina selektyviai, t. y. nurodo atskiras, jam palankias, nukentėjusiųjų parodymuose užfiksuotas frazes ir pateikia jas kaip jo kaltės neįrodančius teiginius, o tuos nukentėjusiųjų parodymus, kurie yra jam nepalankūs, nutyli. Šiame kontekste pažymėtina, kad asmenų parodymai (nukentėjusiųjų, liudytojų, nuteistojo) tiriami ir vertinami ne fragmentiškai, o visumoje. Šioje byloje vertinant nukentėjusiųjų parodymus, atžvelgtina ir į nukentėjusiųjų amžių (apklausų metu R. K. buvo (duomenys neskelbtini) metai, o R. K. – (duomenys neskelbtini) metai), jų patirtos prievartos pobūdį (seksualinė prievarta) ir tą prievartą prieš juos naudojusį asmenį ((duomenys neskelbtini)), kas neabejotinai turi įtakos nukentėjusiųjų duodamų parodymų nuoseklumui ir išsamumui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje detaliai aptarė nukentėjusiųjų parodymus, duotus tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek pas ekspertus, juos palygino tarpusavyje ir su kitais byloje esančiais įrodymais, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymai patvirtina aplinkybę, kad T. K. prieš (duomenys neskelbtini) atliko seksualinio prievartavimo veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos išvada, nes ji pagrįsta bylos duomenimis. Iš nukentėjusiųjų parodymų turinio matyti, kad nukentėjusiųjų parodymai apie esmines nusikaltimo aplinkybes yra nuoseklūs, iš esmės nekintantys ir atitinkantys kitus bylos duomenis (liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymus ir kt.). Kad nukentėjusieji R. K. ir R.K. galėjo teisingai suvokti konkrečias faktines reikšmingas byloje aplinkybes (įvykio vieta, apytikslis laikas, dalyviai, jų veiksmai ir kt.), jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus, bei kad jų parodymai iš esmės atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus konstatavo ir teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes nukentėjusiesiems atlikę ekspertai. Ekspertai nei R.K., nei R. K. nenustatė tokių individualių psichologinių ir amžiaus ypatumų (padidėjusio polinkio fantazuoti, padidėjusio polinkio į įtaigumą, atminties procesų sutrikimų ar kt.), dėl kurių jie negalėtų teisingai suvokti konkrečių faktinių reikšmingų byloje aplinkybių bei duoti apie tai parodymus. Ekspertai nurodė, kad nukentėjusiųjų parodymus gali veikti tiek ilgas laikotarpis, praėjęs nuo byloje nagrinėjamų įvykių iki jo apklausos (dveji metai), tiek tiesiogiai ir/ar netiesiogiai abu jo (duomenys neskelbtini) - liudytoja V. K. bei įtariamasis T. K. (t. 1, b. l. 119- 124; 137- 141 b. l.). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo tik tą ekspertų išvadų dalį, kurioje nurodoma apie V. K. galimą poveikį nukentėjusiųjų parodymams, o apie tai, kad ekspertų išvadose nurodomas ir toks pat galimas poveikis iš įtariamojo T. K. neužsimenama. Ši aplinkybė taip pat liudija, kad nuteistasis nurodo tik tas aplinkybes, kurios jam naudingos, o apie kitas (nenaudingas) sąmoningai nutyli.

Aptariamoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) nukentėjusieji apie tai, kad buvo seksualiai prievartaujami (duomenys neskelbtini) T. K. iš pradžių pasakė ne (duomenys neskelbtini) V. K., o liudytojai Z. S., kai ši sužinojo apie R. K. seksualinio pobūdžio veiksmus su jos (duomenys neskelbtini) A. Liudytoja Z. S. teisme parodė, jog R. K. pasakius, jog A. jam (duomenys neskelbtini), ji klausinėjo (duomenys neskelbtini) iš kur jie visa tai žino ir (duomenys neskelbtini) jai pasakė, kad (duomenys neskelbtini) jiems rodė pornografinius filmus per kompiuterį ir liepdavo jam (duomenys neskelbtini), jei šie numesdavo žaisliuką. Apie tai, ką jai pasakojo (duomenys neskelbtini), ji pasakė (duomenys neskelbtini) V. F. ir informavo V. K. V. K. sakė, kad pirmą kartą girdėjo apie tokius įvykius, jai (duomenys neskelbtini) to nepasakojo (5 t., 153-154 b. l.). Liudytojai V. F. ir V. F. patvirtino, kad nukentėjusieji R. ir R. K. jiems prisipažino, kad (duomenys neskelbtini) jiems rodė pornofilmus ir jei šie prasikalsdavo liepdavo (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) sakė, kad bijojo (duomenys neskelbtini), dėl to mamai nieko nesakė. Tą dieną grįžus V.K. (duomenys neskelbtini) jai viską papasakojo. V. K. verkė (5 t., 154-155 b. l.). Taigi iš liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymų seka, kad (duomenys neskelbtini) nukentėjusieji jiems patys betarpiškai prisipažino, kad yra patyrę (duomenys neskelbtini) seksualinę prievartą ir pasakojo šios prievartos aplinkybes. Apeliantas abejoja liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymų patikimumu, teigdamas, kad jie yra V. K. (duomenys neskelbtini) J. S., su kuria jis nesutarė, artimi giminaičiai, be to, jų parodymai yra prieštaringi. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos medžiagai. Visų pirma, priešingai nei teigia apeliantas, nei V. K., nei jos sesuo J. S. nėra paminėtų liudytojų artima giminaitė, nes pagal BK 248 straipsnio 1 dalies nuostatas artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai. Antra, liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymai apie (duomenys neskelbtini) nukentėjusiųjų jiems nurodytas jų seksualinio prievartavimo aplinkybes yra iš esmės vienodi ir nuoseklūs, teismas netikėti jų parodymais neturi pagrindo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad liudytojai Z. S., V. ir V. F. turėtų kokį nors pagrindą duoti neteisingus, apeliantą kaltinančius parodymus. Tokio pagrindo nenurodo ir pats apeliantas. Pirmosios instancijos teismas liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymus įvertino ne tik atskirai, bet ir kitų bylos duomenų (nukentėjusiųjų parodymų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių išvadų ir kt.) kontekste ir pagrįstai jais rėmėsi įrodant apelianto kaltę dėl (duomenys neskelbtini) seksualinio prievartavimo. Apelianto skunde nurodomi liudytojų Z. S. ir V. F. parodymų neatitikimai liudytojų J. J. ir L. K. parodymams dėl V. K. ir (duomenys neskelbtini) pasigyvenimo pas Z. S. ir kreipimosi į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl V. K. šeimos įrašymo į socialinės rizikos šeimų sąrašą aplinkybių nesusiję su aptariamoje byloje nagrinėjamais įvykiais ir įrodomosios reikšmės sprendžiant T. K. kaltumo/nekaltumo klausimą neturi, todėl teismas jų šios bylos kontekste nevertina. Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad nebuvo patikrinti (duomenys neskelbtini) A. F. parodymai apie R. K. jo atžvilgiu atliktus seksualinius veiksmus, su apelianto nusikalstamais veiksmais nesusijusi, nuteistojo kaltė (duomenys neskelbtini) A. F. parodymais negrindžiama. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad nepasitvirtino liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymai dėl (duomenys neskelbtini) vertimo žiūrėti pornografinius filmus ir iš jų mokytis, todėl jis dėl kaltinimų pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį buvo išteisintas, šioje teismo nutartyje neaptarinėjama, nes nuosprendžio dalis dėl T. K. išteisinimo pagal BK 153 straipsnį ir 309 straipsnio 4 dalį apeliacine tvarka neskundžiama (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija, liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymuose jokių esminių prieštaravimų ar neatitikimų, kurie leistų abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu, nenustatė, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų Z. S., V. ir V. F. parodymais įrodinėjant T. K. kaltumą dėl (duomenys neskelbtini) seksualinio prievartavimo.

Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad teismas pažeidė jo teisę į teisingą teismą, nes teisme neapklausė pedagogų dirbusių su nukentėjusiaisiais 2009 metais, jų šeimą pažinojusių asmenų (A. Ž. ir S. Ž.), kaimynių L. Č. ir L. R. M., liudytojos D. K., medikų, pas kuriuos 2009 m. lankėsi V. K., tinkamai neįvertino liudytojų D. V., J. J. ir K. V. parodymų. Toks apelianto skundo teiginys nepagrįstas, dėl to atmestinas.

Kaip jau buvo minėta, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja kiekvienoje baudžiamojoje byloje išnaudoti visas įstatymuose numatytas įrodinėjimo priemones bei būdus, pavyzdžiui, būtinai išreikalauti visus prašomus dokumentus, apklausti visus proceso dalyvių nurodomus liudytojus ir pan. Įrodinėjimas baudžiamajame procese nėra beribis, t. y. jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys Nr. Nr. 2K–114/2008, 2K–659/2012). Aptariamoje byloje visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti aplinkybės proceso metu buvo patikimai nustatytos, todėl nuteistojo prašymai dėl naujų įrodymų tyrimo (liudytojų apklausų, dokumentų išreikalavimo ir kt.) netenkinti pagrįstai ir motyvuotai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat nemano, kad apklausus nuteistojo nurodytus liudytojus (pedagogus, medikus, kaimynus, bendradarbius ir kt.) ar atlikus kitus įrodymų tyrimo veiksmus, galėtų būti daromos kitokios, nei padarytos, išvados dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų aplinkybių. Aptariamoje byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių teismo nustatytas faktines aplinkybes ir nuteistojo T. K. kaltę dėl (duomenys neskelbtini) seksualinio prievartavimo. Apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad jis negalėjo prievartauti (duomenys neskelbtini), nes praktiškai su jais vienas nebūdavo namuose, vertinama kaip jo gynybinė versija, kurią paneigia byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje visos bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos, bylos įrodymai įvertinti pagal BPK 20 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl T. K. kaltės seksualiai prievartavus (duomenys neskelbtini) R. K. ir R. K., pagrįstos įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma.

Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistojo T. K. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 4 dalį ir už šio nusikaltimo padarymą nuteistajam paskirta teisinga bausmė. Teismas, skirdamas T. K. bausmę už BK 150 straipsnio 4 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, vadovavosi BK 54 ir 61 straipsniuose išdėstytomis nuostatomis. Teismas įvertino nusikaltimo pavojingumą, padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikta tyčia. Nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgta į nuteistojo charakterizuojančią medžiagą, iš kurios matyti, kad T. K. teistas, baustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, T. K. už nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 4 dalyje, padarymą parinko bausmės dydį, didesnį už minėto straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį, tačiau laikyti šią bausmę aiškiai per griežta apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo T. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.