Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-03-05 · Administracinė byla Nr. eI2-1831-815/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-05
Bylos Nr.
eI2-1831-815/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00011-2020-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
Teisėjai
Ernestas Spruogis (pirm.), Jovita Einikienė, Iveta Pelienė
Pareiškėjas
A. M.-B.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-1831-815/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00011-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 5 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjai A. M.-B. (A. M.-B.), jos atstovui advokatui M. D.,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui šios institucijos Teisės skyriaus teisininkui R. L.,

vertėjai Z. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M.-B. (A. M.-B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. A. M.-B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. S-21-6014 „Dėl buvimo Lietuvos Respublikoje neteisėtai ir galimybės pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą leisti jai pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo, būnant Lietuvos Respublikoje neteisėtai.

2. Pareiškėja paaiškina, jog 2019 m. lapkričio 22 d. pateikė Departamentui prašymą leisti jai pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei nacionalinės vizos išdavimo, būnant Lietuvos Respublikoje neteisėtai, t. y. pasibaigus laikotarpiui, kurį ji gali būti Lietuvos Respublikoje be vizos ir neišvykstant iš šalies, tuo pagrindu, kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis (toliau – ir Prašymas). Departamentas skundžiamu Sprendimu konstatavo, kad pareiškėja nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. Lietuvoje yra neteisėtai, tad negali pateikti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi, neišvykdama iš šalies.

3. Pareiškėja pažymi, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnyje yra nustatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Vienas iš jų – jeigu yra šeimos susijungimas (40 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal Įstatymo 2 straipsnio 27 punktą, šeimos susijungimas – Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenančio užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, šeimos narių atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kad būtų išsaugota šeima, nepaisant to, ar šeimos santykiai atsirado prieš atvykstant užsieniečiui, ar jam atvykus.

Pareiškėja, kreipdamasi į atsakovą, pati pripažino, kad Lietuvoje yra neteisėtai ir prašė spręsti jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą neišvykstant jai iš šalies, nenutraukiant susiklosčiusių šeiminių ryšių. Tačiau atsakovas ne tik neatsižvelgė į šią aplinkybę, bet niekaip to nemotyvavo, formaliai taikydamas nacionalinius teisės aktus. Be to, net ir nesant įstatymuose nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, institucijos (savo įgaliojimų ribose) privalo veikti taip, kaip pirmiausia naudinga asmeniui.

4. Viena iš aplinkybių, dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdomas – šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Nagrinėjant tokias situacijas turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo priimtas ir el. forma po daugiau nei 20 dienų nuo dokumentų pateikimo persiųstas Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas neįvertinus visų aplinkybių, todėl naikintinas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

II

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1. Prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ir nacionalinės vizos išdavimo užsieniečiai privalo pateikti nepasibaigus teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiui. Departamentas gali priimti tik tų užsieniečių prašymus, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje yra teisėtai.

2. Pareiškėja 2019 m. gegužės 31 d. teisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdama (duomenys neskelbtini) pilietės biometrinį pasą, kas suteikė jai teisę būti Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje be vizos ar leidimo laikinai gyventi 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Pareiškėja 2019 m. lapkričio 22 d. pateikė Prašymą. Patikrinimo metu Departamentas nustatė, kad pareiškėja nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. Lietuvoje gyvena neteisėtai, nes viršijo bevizio režimo leistiną dienų skaičių. Departamentas, įvertinęs minėtą aplinkybę, ginčijamu Sprendimu informavo pareiškėją, kad ji negali pateikti Prašymo neišvykdama iš Lietuvos Respublikos, nes neatitinka Įstatymo 28 straipsnio, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas) 11 punkto ir Vizų išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (toliau – ir Vizos išdavimo tvarkos aprašas) 68 punkto nustatyto imperatyvaus reikalavimo – pateikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi ir nacionalinės vizos užsienietis gali tik būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai. Minėti teisės aktai nenumato jokių išimčių, kurias atitiktų pareiškėjos Prašyme išdėstytos aplinkybės. Atsiliepime taip pat pažymima, kad nei Įstatyme, nei Apraše, nei jokiame kitame teisės akte nėra nustatyta išimčių, kurios leistų užsieniečiui pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kitai, nei nustatyta, institucijai. Be to, pareiškėjai 2019 m. gruodžio 23 d., vadovaujantis Administracinių nusižengimų kodekso (duomenys neskelbtini) straipsniu, buvo paskirta nuobauda – įspėjimas.

3. Pareiškėja, ginčydama Sprendimą, pateikia nuorodą į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnį, tačiau ginčijamu Sprendimu nėra priimtas sprendimas grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę ar išsiųsti ją iš Lietuvos Respublikos, todėl jos pateikti argumentai nėra reikšmingi. Be to, Departamentas 2019 m. gruodžio 18 d. raštu neginčijo pareiškėjos teisės į šeimos susijungimą, tuo labiau, ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio susijungti pareiškėjai su savo šeimos nariais, tačiau jos teisė į šeimos susijungimą savaime neatleidžia jos nuo pareigos laikytis teisės aktų reguliavimų, nustatytų visiems užsieniečiams, siekiantiems šiuo pagrindu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Be to, EŽTK 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą. Departamento teigimu, tokioje situacijoje atsidūrę asmenys neturi tikėtis, kad jiems bus suteikta teisė apsigyventi.

4. Pareiškėjos teigimu, net ir nesant įstatymuose nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, institucijos (savo įgaliojimų ribose) privalo veikti taip, kaip pirmiausia naudinga asmeniui. Departamentas, veikdamas kaip viešojo administravimo institucija, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis imperatyviomis įstatymų normomis. Sprendimo priėmimo metu, Departamentas veikė savo įgaliojimų ribose, laikėsi teisės aktų reikalavimų ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, su kuriuo pareiškėja buvo supažindinta teisės aktų nustatyta tvarka.

Šalies argumentai

5. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Įstatymo 28 straipsnio, Aprašo 11 ir Vizų aprašo 68 punkto nustatytas reikalavimas – pateikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi ir nacionalinės vizos užsieniečiui būnant Lietuvos Respublikoje teisėtai, Departamento vertinimu, yra proporcingas siekiamiems tikslams – užkirsti kelią užsieniečiams piktnaudžiauti savo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje. Departamentas, atsisakydamas priimti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nepažeidė procesinių procedūrų, atsakymą į Prašymą pateikė greičiau nei per 20 darbo dienų, Sprendimas pagrįstas Departamento disponuojamais duomenimis, nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis.

6. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, ar teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos ambasadą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (pvz., Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytu šeimos susijungimo pagrindu) ar vizos. Pareiškėja nei Prašyme, nei skunde teismui nenurodė nei vienos priežasties ar išimtinės aplinkybės, kodėl jai turėtų būti taikomos kitokios taisyklės nei visiems užsieniečiams.

III

1. Teismo posėdyje pareiškėja A. M.-B. ir jos advokatas M. D. prašė skundą tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas šios institucijos Teisės skyriaus teisininkas R. L. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Teismo posėdyje liudytojas D. B. paaiškino faktines aplinkybes, be kita ko, paaiškino, kad jo ir pareiškėjos santuoka yra ne fiktyvi, pareiškėja palaiko ypač glaudų ryšį su sutuoktinio mažamete dukra (net glaudesnį negu su juo pačiu), kad atsakovas neadekvačiai vertino situaciją, neįvertindamas pareiškėjos šeiminių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimo motyvus, įvertinęs posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, liudytojo parodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

IV

Šioje administracinėje byloje, be kita ko, nustatyta:

1. 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškėja ir jos sutuoktinis D. B. pateikė Prašymą, kuriame nurodė, jog į Lietuvos Respubliką pareiškėja atvyko 2019 m. gegužės 31 d., nuo laiko gyvena kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu, veda bendrą ūkį, kartu augina jo dukrą. Pažymėjo, jog su Lietuvos piliečiu buvo išvykę iš Lietuvos, tačiau didžiąją dalį laiko buvo Lietuvoje. 2019 m. spalio 15 d. sudarė ir įregistravo santuoką. Po sutuoktinio komandiruotės suprato, jog yra praleidusi 90 dienų buvimo Lietuvoje terminą, tą pripažįsta ir dėl to gailisi. Pareiškėja, be kita ko, prašė leisti teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir nacionalinei vizai gauti tam, kad galėtų saugoti ir puoselėti esamus šeimos santykius.

2. 2019 m. gruodžio 23 d. surašytas Departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto tarnybinis pranešimas „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės A. M.“. Pranešime nurodyta, jog patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, turėdama (duomenys neskelbtini) pilietės biometrinį pasą, kas suteikė jai būti Lietuvoje ir Šengeno erdvėje be vizos ar leidimo laikinai gyventi 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, nes viršijo bevizio režimo leistiną dienų skaičių. Pareiškėja ir jos sutuoktinis (Lietuvos Respublikos pilietis) kreipėsi į Departamentą prašydami leisti pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Šis Prašymas buvo atmestas. VRIS naršyklėje duomenų apie pareiškėjos paiešką, draudimus atvykti, kardomąsias priemones ir ikiteisminio tyrimo bylas nėra. Pranešime nurodyta, jog tikslinga priimti sprendimą dėl pareiškėjos grąžinimo į (duomenys neskelbtini).

3. 2019 m. gruodžio 23 d. surašytas Departamento nutarimas dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjai už Administracinių nusižengimų kodekso (duomenys neskelbtini) straipsnyje numatytą nusižengimą paskirta nuobauda – įspėjimas.

4. 2019 m. gruodžio 23 d. priimtas Departamento sprendimas Nr. 122 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės A. M. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“. Departamentas nusprendė: 1) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, tai yra iki 2020 m. sausio 6 d.; 2) įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jai neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jos išsiuntimo iš šalies.

2020 m. sausio 6 d. Departamentui pateiktas prašymas Nr. 20-01-06-1 „Dėl savanoriško išvykimo termino pratęsimo“, kuriuo buvo prašoma pratęsti 2019 m. gruodžio 23 d. sprendime nustatytą savanoriško išvykimo terminą iki 2020 m. vasario 21 d. Pareiškėjai terminas buvo pratęstas iki 2020 m. vasario 5 d.

5. 2019 m. gruodžio 18 d. priimtas šioje byloje skundžiamas Sprendimas. Sprendime pareiškėjai nurodyta, jog Departamentas, įvertinęs tai, kad pasibaigus pareiškėjos bevizio buvimo laikotarpiui iš Lietuvos Respublikos ji neišvyko ir nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. Lietuvoje pareiškėja yra neteisėtai, mano, kad ji negali pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, neišvykdama iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjai paaiškinta, kad Įstatymo 23 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–54, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo joje laiką, t. y. užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį (Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis). Sprendime paaiškinta, jog Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio Įstatymo 11 straipsnio 2–54, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką.

V

1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Departamento 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimą (žr. šio teismo sprendimo IV dalies 5 punktą).

2. Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad jo, kaip pirmosios instancijos teismo, užduotis teisingai, aiškiai, suprantamai, o todėl lakoniškai išspęsti kilusį administracinį ginčą. Teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad atsakovas tinkamai Sprendime padarė išvadą, jog pareiškėja yra Lietuvoje neteisėtai (šios aplinkybės pareiškėja nė neginčija). Pagal Įstatymo 28 straipsnio 2 dalį užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi pateikia Migracijos departamentui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. birželio 23 d. nutartyje adm. byloje Nr. eA-3589-858/2016 konstatavo, kad užsieniečio teisėtas buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtina sąlyga, kad prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje jis (asmeniškai ar per advokatą) galėtų pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai. Taigi, kaip Sprendime ir nurodė atsakovas, pati pareiškėja, būdama Lietuvoje neteisėtai, prašyti išduoti leidimą gyventi Lietuvoje negalėjo.

3. Tačiau pareiškėja skunde atkreipė dėmesį į tai, kad, kreipdamasi į atsakovą, pati pripažino, jog Lietuvoje yra neteisėtai ir prašė spręsti jos teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimą neišvykstant jai iš šalies, nenutraukiant susiklosčiusių šeiminių ryšių. Pareiškėja pabrėžė, jog atsakovas ne tik neatsižvelgė į šią aplinkybę, bet niekaip to nemotyvavo, formaliai taikydamas nacionalinius teisės aktus. Be to, net ir nesant įstatymuose nustatyto aiškaus teisinio reguliavimo, institucijos (savo įgaliojimų ribose) privalo veikti taip, kaip pirmiausia naudinga asmeniui.

Teismas atkreipia dėmesį, kad į atsakovą 2019 m. lapkričio 22 d. prašymu kreipėsi ne viena pareiškėja, o pareiškėja A. M.-B. ir jos sutuoktinis, Lietuvos Respublikos pilietis, D. B., gyvenantis Lietuvoje (žr. šio teismo sprendimo IV skyriaus 1 punktą). Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis Lietuvos Respublikos pilietis. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 2 dalį prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti užsieniečio vienas iš pilnamečių šeimos narių. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį šeimos nariu laikomas sutuoktinis. Šių nuostatų visuma aiškiai rodo, kad Lietuvos Respublikoje gyvenantis Lietuvos Respublikos pilietis D. B. galėjo už sutuoktinę užsienietę prašyti jai leisti gyventi Lietuvoje – tą jis ir padarė. Tuo tarpu atsakovas iš tikrųjų nieko į minėtą prašymą neatsakė.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimas nėra išsamiai argumentuotas, nes nėra išnagrinėtas pareiškėjos A. M.-B. ir jos sutuoktinio, Lietuvos Respublikos piliečio, D. B., gyv. Lietuvos Respublikoje, 2019 m. lapkričio 22 d. prašymas. Todėl konstatuotina, kad atsakovo 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimas naikintinas, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, o Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. M. B.(A. M.-B.) ir D. B. 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą/prašymą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84– 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–134 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. M. B. (A. M.-B.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. S-21-6014 „Dėl buvimo Lietuvos Respublikoje neteisėtai ir galimybės pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos A. M. B.(A. M.-B.) ir D. B. 2019 m. lapkričio 22 d. pareiškimą/prašymą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jovita EinikienėIveta PelienėErnestas Spruogis