Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistam A. K., jo gynėjai advokatei Vitalijai Smolenskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 7 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotas laiduotojos J. K. atsakomybėn be užstato, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, A. K. paskirta 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią nuteistasis privalo sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3, 6 dalimis, konfiskuota A. K. priklausanti transporto priemonė – automobilis, „Ford Galaxy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atleistas už tai, kad jis 2017 m. birželio 14 d., apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini), kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) pažeisdamas KET 9, 14, 126 punktų reikalavimus, t. y. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (nustatyta mažiausia koncentracija 2,47 % promilės etilo alkoholio), vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Ford Galaxy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, neatsižvelgė į važiavimo greitį ir nesilaikė tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, dėl to ties namu Nr. 173 atsitrenkė į priekyje važiavusio vilkiko „Volvo FH42T“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) puspriekabės „Schmitz Cargobull“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuojamo O. M. galinę dalį.Kauno apylinkės teismas, įvertinęs, kad A. K. nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi, anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, laiduotoja J. K. sutiko už jį laiduoti, A. K. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Teismas padarė išvadą, kad A. K. taisomai veiks baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 metams, 10 NGL (376,6 Eur) dydžio įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir kaltinamajam priklausančios transporto priemonės – automobilio „Ford Galaxy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) konfiskavimo kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės – paskyrimas.Apeliaciniame skunde nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas A. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendį pakeisti, sutrumpinti uždraudimo naudotis specialiąja teise vairuoti transporto priemones terminą iki 1 metų, neskirti įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, konfiskuoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą.Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis dėl laidavimo taikymo yra teisėtas, tačiau taikant baudžiamojo poveikio priemones ir taikant automobilio konfiskavimą yra per griežtas. Nuosprendyje netinkamai, per griežtai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, todėl nuosprendis iš dalies keistinas.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi ir gailisi, dėl to pergyvena. Pažymima, kad skundo autorius nusikalto pirmą kartą, praeityje nėra teistas, yra baustas tik administracine tvarka, tačiau ne už vairavimą, būnant neblaiviu, už vairo neblaivus sėdo ir važiavo pirmą ir paskutinį kartą gyvenime.Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos atleisdamas skundo autorių nuo baudžiamosios atsakomybės, pritaikė dvi baudžiamojo poveikio priemones, tačiau dviejų baudžiamojo poveikio priemonių taikymas yra nepagrįstas, per griežtas. Anot apelianto, teismas, motyvuodamas, kodėl jam skiria ne maksimalų specialiosios teisės vairuoti transporto priemones terminą, skyrė per griežtą 2 metų teisės vairuoti transporto priemones terminą. Cituojama BK 68 straipsnio 2 dalis ir tvirtinama, kad numatytas specialiosios teisės atėmimo terminas turėtų būti orientuotas į tai, ar asmuo anksčiau yra baustas administracine tvarka už automobilio vairavimą, būnant neblaiviu. Pakartojama, kad skundo autorius niekada nėra sėdęs už automobilio vairo, būdamas neblaivus ir nėra baustas už vairavimą, būnant neblaiviu, praeityje jis dirbo atsakingą taksi vairuotojo darbą, nėra sukėlęs autoįvykių, todėl, apelianto manymu, šios teisės atėmimo terminas mažintinas ir skirtinas 1 metų terminas.Anot skundo autoriaus, pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nemotyvavo savo sprendimo dėl baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą – skyrimo. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantas padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, kuris po 2017 m. sausio 1 d. yra įstatymo leidėjo konstatuotas kaip tyčinis nusikaltimas. Praktika dėl BK 281 straipsnio 7 dalies taikymo dar nėra pilnai suformuota, tačiau teismų praktikoje, taikant BK 40 straipsnį, atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį teismo vertam asmeniui pagal laidavimą, ši baudžiamojo poveikio priemonė nebuvo taikoma. Todėl, skundo autoriaus nuomone, aptariama baudžiamojo poveikio priemonė jam netaikytina. Teismas teisingai ir pagrįstai taikė laidavimą be užstato, atsižvelgęs, kad šeimoje dirbanti tik laiduotoja, sutuoktinė J. K., apeliantas yra bedarbis dėl sveikatos būklės, turi kreditorių, turi išlaikytinių – nepilnametį sūnų, uošvę, tačiau taikė piniginę poveikio priemonę. Skundo autorius teigimu, tai prieštarauja teisingumui ir baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumui. Sprendžiant kaltininkui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės klausimą, humaniškumo bei teisėtumo principo reikalavimai turi būti kruopščiai derinami su proporcingumo principu.Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog turto konfiskavimas taikomas, siekiant užkirsti kelią galimam pakartotiniam nusikalstamumui, skunde teigiama, kad tokie motyvai neteisingi ir nepagrįsti, kadangi apeliantas praeityje nėra vairavęs transporto priemonės neblaivus, nėra sukėlęs eismo įvykių, kurių metu būtų nekentėję žmonės ar jų turtas. Skundo autoriaus tvirtinimu, BK 72 straipsnio nuostatos teismų praktikoje taikomos neteisėtai, iškraipytai, kadangi asmeniui, neblaiviam vairuojant transporto priemonę, sukėlus eismo įvykį, kurio metu žuvo žmogus, BK 72 straipsnis netaikytinos. Pažymima, kad apeliantas 2017 m. birželio 14 d., būdamas neblaivus, sukėlė eismo įvykį, dėl ko jis labai gailisi ir išgyvena, tačiau šio jo neteisėto veiksmo padarinių nėra – žmonės nebuvo sužaloti, nukentėjusiųjų nėra, taip pat nebuvo padaryta nuostolių asmenų turtui, nėra pareikšta civilinių ieškinių. Atkreipiamas dėmesys, kad skundo autorius prašė, taikant BK 72 straipsnio nuostatas, konfiskuoti jam priklausančio automobilio vertę, bet ne patį automobilį. Teigiama, kad automobilis yra bevertis, nes po įvykio jis yra nepataisomai sugadintas. Anot apelianto, teismas, priimdamas nuosprendį, turėtų vadovautis protingumo, ekonomiškumo principais: jo automobilis po eismo įvykio buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos saugomą aikštelę, vėliau jam grąžintas, o konfiskuojant vėl turėtų būti grąžinamas į tą pačią aikštelę, t. y. valstybė turėtų dvigubai daugiau kaštų, negu pati automobilio vertė, kuri gali būti konfiskuotina iš skundo autoriaus. Pažymima, kad sprendžiant turto konfiskavimo klausimą, būtina atsižvelgti ir į proporcingumo principą bei įvertinti ar skiriama baudžiamojo poveikio priemonė nėra neproporcingai griežta.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto A. K. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde nėra ginčijami kaltės, nusikaltimo kvalifikavimo klausimai, todėl jie nagrinėjant nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto asmens apeliacinį skundą plačiau neaptariami ir nevertinami. Tačiau skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis. Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde keliamus klausimus ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse apibrėžtas apeliacinio proceso ribas, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto asmens nubaudimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė teisingai ir parinko tinkamas bausmės tikslams pasiekti baudžiamojo poveikio priemones.Baudžiamojo poveikio priemonės – teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Galimos skirti baudžiamojo poveikio priemonės nurodytos BK 67 straipsnio 2 dalies 1-10 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės paskirtį šiuo atveju padės užtikrinti baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 6 ir 7 punktuose, tai yra: 1) uždraudimas naudotis specialia teise; 2) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą; 3) turto konfiskavimas. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo poveikio priemones taikė netinkamai, tai yra nustatė per ilgą uždraudimo naudotis specialia teise terminą, be pagrindo paskyrė įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, taip pat konfiskavo automobilį, o ne jo vertę atitinkančią pinigų sumą, tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad aptariamos baudžiamojo priemonės A. K. parinktos ir pritaikytos teisingai.Remiantis BK 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis terminas yra nuo vienų iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Apylinkės teismas, įvertinęs tai, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta naudojantis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, uždraudė A. K. šia teise naudotis ir nustatė dviejų metų terminą. Pačios baudžiamojo poveikio priemonės A. K. neginčija, tačiau savo skunde tvirtina, kad nustatytas dviejų metų uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra per ilgas. Pasak apelianto, teismas, nustatydamas dviejų metų terminą, nepilnai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias jo padaryto pažeidimo pavojingumą ir jo asmenybę. Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis ir juos dar kartą įvertinusi, daro išvadą, kad apelianto skundo teiginiai dėl per ilgo uždraudimo naudotis specialia teise termino yra nepagrįsti.Apygardos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek paskiriant aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios A. K. padaryto KET pažeidimo pavojingumą (aptariamo įvykio metu jam nustatyto girtumo laipsnį – 2,47 promilės, KET pažeidimo padarymo vietą (mieste), laiką (nakties metu) ir jo asmenybę (anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, tačiau nuobauda negalioja, prisipažino ir gailisi dėl nusikaltimo). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo nustatytas dviejų metų draudimo naudotis specialiąja teise terminas, atitinkantis BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatytą šios baudžiamosios poveikio priemonės taikymo trukmės vidurkį, yra proporcingas ir adekvatus kaltininko asmenybei, jo padarytai nusikalstamai veikai. Pagrindo šį terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą, nėra. Skunde nurodytos aplinkybės, kad A. K. anksčiau nėra sukėlęs autoįvykių, nebuvo baustas už automobilio vairavimą būnant neblaiviu, nelaikytinos pakankamu pagrindu trumpinti teismo nustatytą terminą, kadangi, kaip minėta, nustatytas terminas atitinka šios poveikio priemonės taikymo trukmės vidurkį, o objektyvių duomenų, kurie rodytų akivaizdų baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino neproporcingumą, dėl ko minėtą terminą reikėtų trumpinti, baudžiamosios bylos medžiagoje nėra. Kaip minėta, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleistas A. K. skunde taip pat nurodo, kad jam nepagrįstai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte, tai yra įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, neturi pagrindo sutikti su šiais skundo autoriaus teiginiais. Pritartina tvirtinimams, jog padarytas nesunkus nusikaltimas, tačiau negalima sutikti su apelianto argumentais, jog jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, pagal savo prasmę, nėra tikslinga, kadangi teismų praktika dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytos nusikalstamos veikos taikymo dar nėra pilnai suformuota, o atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė netaikoma. Pažymėtina, kad BK 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pilnamečiam asmeniui baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos ne tik kartu su bausme (kaip tai numatyta to paties straipsnio 3 dalyje), bet ir asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais. Tarp įstatymu nustatytų baudžiamojo poveikio priemonių yra numatyta ir įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. BK 71 straipsnis, reglamentuojantis įmokos paskyrimą, nenumato jokių išimčių, dėl kurių ši baudžiamojo poveikio priemonė negali būti taikoma. Atkreiptinas dėmesys, jog įstatyme nėra išskirtos atskiros nusikalstomos veikos (pagal jų sunkumą, rūšį, pavojingumą, pobūdį ar kitus kriterijus), kurias padarius, asmuo negali būti įpareigojamas sumokėti nustatyto dydžio įmoką į asmenų, nukentėjusių nuo nusikaltimų, fondą. Tad nėra teisinio pagrindo neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės apeliantui vien dėl to, kad buvo padarytas nesunkus nusikaltimas, o asmuo už šio nusikaltimo padarymą yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.Skunde nepakankamai motyvuotai nurodoma, kad baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, A. K. paskirta nepagrįstai, kadangi jo šeimos pajamos yra nedidelės (pats A. K. nedirba, turi sveikatos problemų, šeimoje dirba tik už jo sutuoktinė, be to, šeima turi kreditorių, išlaikytinių). Šiame kontekste pažymėtina, kad įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dydis A. K. veikos padarymo ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu buvo nuo 5 iki 125 MGL. Nustatydamas konkretų jos dydį, apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė į apelianto padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jo asmenybę ir kitas aplinkybes. Apeliantas, nors ir neteistas, tačiau padarė nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą transporto eismo saugumui. Atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant laiduotojos – jo sutuoktinės J. K. žinion, užstatas neskirtas. Aukštesnės instancijos teismas taip pat pažymi, kad įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skyrimui esminės reikšmės neturi tai, kad kaltininkas šiuo metu neturi lėšų tokiai įmokai sumokėti. Pažymėtina, jog apeliantui paskirtos įmokos dydis yra mažesnis nei vidutinis ir artimas minimaliam. Kadangi apylinkės teismas nustatė ilgesnį – 2 mėnesių įmokos sumokėjimo terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, nuo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo iki šios dienos jau yra praėję daugiau nei trys mėnesiai, taip pat, atsižvelgus į paskirtos įmokos dydį bei kitas aptartas aplinkybes, pripažintina, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad paskirtos įmokos sumokėjimas turėtų itin sunkių pasekmių A. K. turtinei padėčiai, o ši baudžiamojo poveikio priemonė neadekvati atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens padarytos veikos pobūdžiui ir pavojingumo laipsniui. Kolegija nepagrįstais laiko ir skundo argumentus dėl BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, tai yra turto konfiskavimo, taikymo. Turto konfiskavimas pagal BK 72 straipsnį yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 straipsnio 2 dalis). Turto konfiskavimas yra priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, turi įvertinti šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymių įgyvendinimui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237/2011). Turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste transporto priemonė – automobilis „Ford Galaxy“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo neblaivus A. K., kai jo kraujyje buvo nustatyta daugiau, negu 1,5 promilės, alkoholio, yra nusikaltimo padarymo priemonė, atitinka susiformavusią teismų praktiką ir konstitucinę jurisprudenciją, pagal kurią nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymo ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Kiekvienu konkrečiu atveju skiriant asmeniui baudžiamojo poveikio priemones, kurių pagrindinis tikslas yra padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, šių priemonių taikymo tikslingumas turi būti įvertintas ir proporcingumo principo aspektu, tačiau šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad proporcingumo principas liko neįvertintas. Nagrinėjamu atveju be šioje nutartyje jau aptartų teigiamai A. K. charakterizuojančių aplinkybių apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių kitų argumentų, galinčių pagrįsti išvadą, kad jam priklausančios transporto priemonės konfiskavimas būtų itin didelė finansinė našta arba nepagrįstai didelius nepatogumus gyvenime sukelianti poveikio priemonė. Nors pritartina teiginiams, jog nenustatyta, kad dėl padaryto nusikaltimo nukentėjo žmonės, taip pat, kad padaryta turtinė žala, tačiau nėra teisinio pagrindo neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės apeliantui vien dėl to, kad padarytas nusikaltimas nesukėlė žalos kitiems asmenims. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto tvirtinimai, kad jam priklausančios transporto priemonės konfiskavimas valstybei sąlygotų dvigubai daugiau kaštų nei šio automobilio vertė, kadangi šie teiginiai yra jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstos prielaidos, o jomis grįsti teismo sprendimo negalima. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, taip pat tai, kad A. K., nors anksčiau nebuvo baustas už transporto priemonių vairavimą, būnant neblaiviu, tačiau nagrinėjamu atveju vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytos 2,47 promilės alkoholio, t. y. ženkliai viršijant BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatytą neblaivumo ribą, nuo kurios traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal šią normą, neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad apylinkės teismas, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmeniui taikydamas privalomą transporto priemonės konfiskavimą, nesirėmė įstatymu ar nesivadovavo proporcingumo principu. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų teisinių faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teisinio pagrindo keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atleisto A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.