- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-11
- Bylos Nr.
- I-2182-394/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01504-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-25 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016-05-10 iki 2016-11-15, pažeidžiant kalinimo sąlygas, nesuteikiant pakankamai gyvenamojo ploto ir taip sudarant kankinimus, antisanitarines, pavojingas sveikatai sąlygas, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti užstatytas kitais daiktais ir turi nepažeisti nustatytą vienam asmeniui tenkantį 3,6 kv. m. grindų plotą. Kamerose buvo viršijamas drėgmės lygis, nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, žiemos metu kameros netinkamai apšildomos, vasaros metu sienos drėgnos, o žiemą – ties langais apšerkšnijusios, laikosi nuolatinis pelėsis, kamerose pažeistos sienos, byra tinkas. Sanitarinis mazgas nėra atitvertas, neturi atskiros vėdinimo sistemos, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kamera Nr. 86 avarinės būklės, reikalaujanti kapitalinio remonto – sienų dažai nusilupę, lubos padengtos pelėsiu, vietomis suskilinėjusios, trupa, gultai seni, inventoriaus nepakanka, kameroje laikosi smogas. Susisiekti su pareigūnais buvo nepatogu, esant būtinybei tai užtrunka daug laiko, beldimas į duris neefektyvus ir varginantis, aliarmo nebuvimas sukėlė nepatogumus, nesaugią ir pavojingą aplinką kiekvieną dieną, nes buvo kalinamas su asmenimis, kurie buvo įtariami sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymu. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, pasivaikščioti ŠTI galėjo skirti vos vieną valandą per dieną, o užimtumas už kameros ribų sudarė 1,6 val. per mėnesį. Pasivaikščiojimo kiemelių plotas neatitiko reglamentuotos pasivaikščiojimui skiriamos ploto normos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (25, 162, 165 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (162 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (64-72 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2016-05-10 iki 2016-11-15 kamerose Nr. 89, 86 ir 93, su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,65 iki 9,37 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida, kas užtikrina kalinčių asmenų privatumą.
Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad iš 2016-11-07 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA.6-447 matosi, jog kameroje Nr. 86 oro temperatūra, dirbtinė apšvieta ir santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus. Kitos kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu dėl jų atitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrintos, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė.
Atsakovas nurodo, kad reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas.
Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Pareiškėjo argumentai, jog per trumpa pasivaikščiojimo trukmė, neturi jokio teisinio pagrindo.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Suimtieji ir nuteistieji, tame tarpe ir pareiškėjas, vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei stalo teniso patalpą pagal kiekvieną savaitę direktoriaus patvirtintą grafiką. Pareiškėjo skundo argumentai dėl užimtumo neorganizavimo jam būnant įstaigoje, nepagrįsti, jo laikymo laikotarpiu vyko nemažai renginių, galimybė juose dalyvauti sudaryta kiekvienam asmeniui. Organizuojamose sporto varžybose dalyvauja suimtieji ir nuteistieji, kurie patys kreipiasi į būrio viršininką ir išreiškia norą jose dalyvauti.
Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo G. M. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2016-05-10 iki 2016-11-15, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui ir kitų teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2017-09-27 pažymos Nr. 60/09-35641 (74-78 b. l.) matyti, kad pareiškėjas G. M. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2016-05-10 iki 2016-11-15, viso 190 dienų, gyvenamosiose kamerose Nr. 89, 86 ir 93, su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,64 iki 9,36 kv. m., taigi visas 190 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m, erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (74-78 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (94-96 b. l.) ir kartu su pareiškėju jose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad kameroje Nr. 89, kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą (18,73 – 1,540 kv. m.), pareiškėjui teko 3,43 kv. m., kameroje Nr. 93, kai joje buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą (18,23 – 1,062 kv. m.), pareiškėjui teko 3,43 kv. m., t.y. mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kameroje Nr. 86, kai joje buvo laikomi daugiausia 4 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą (17,78 – 1,393 kv. m.), pareiškėjui teko 4,09 kv. m. Įvertinus kamerose esamų baldų užimamą plotą (96-99 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo viršijamas drėgmės lygis, nebuvo įrengta papildoma vėdinimo sistema, žiemos metu kameros netinkamai apšildomos, vasaros metu sienos drėgnos, o žiemą – ties langais apšerkšnijusios, laikosi nuolatinis pelėsis, kamerose pažeistos sienos, byra tinkas, kamera Nr. 86 avarinės būklės, reikalaujanti kapitalinio remonto – sienų dažai nusilupę, lubos padengtos pelėsiu, vietomis suskilinėjusios, trupa, gultai seni, inventoriaus nepakanka, kameroje laikosi smogas. Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2016 m. lapkričio 3 d. patikrinimo metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas įvertino pareiškėjų skunduose minimus faktus dėl higienos normos pažeidimų Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose, tame tarpe ir kameroje Nr. 86, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2016-09-27 iki 2016-10-18. Patikrinimo akte Nr. PA.6-447 (19.4.1. 6.12) (143-145 b. l.) užfiksuota, kad kameroje Nr. 86 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, sąlygos patalpų vėdinimui per langus sudarytos, sulūžusių gultų nenustatyta, tačiau įvertinus gyvenamųjų patalpų sienų, lubų paviršių kameroje nustatytas vizualiai matomas pelėsis. 2016 m. liepos 15 d. ir 2016 m. spalio 5 d. patikrinimų metų gyvenamosios kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, tikrintos nebuvo (146-148, 149-151 b. l.). Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2016 metais atliktus remonto darbus (100-103 b. l.) matosi, kad 2016 metais pareiškėjo laikymo kameros remontuojamos nebuvo. Taigi 2016 m. lapkričio 3 d. patikrinimo rezultatai patvirtino pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl pelėsio kameroje Nr. 86, tačiau paneigia kitas aplinkybes dėl šios kameros būklės - per žemos oro temperatūros, drėgmės, vėdinimo, avarinės kameros būklės, netinkamų gultų. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie kitų pareiškėjo laikymo kamerų atitikimą higienos normos reikalavimams, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių dėl pareiškėjo laikymo kamerų Nr. 89 ir 93 būklės, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016-05-10 iki 2016-11-15, t.y. pavasario, vasaros ir rudens laikotarpiu, todėl jo teiginiai, kad žiemos metu kameros netinkamai apšildomos, žiemą sienos ties langais apšerkšnijusios, atmestini, nes pareiškėjas žiemą Šiaulių TI nebuvo laikomas. Taigi pareiškėjas kameroje Nr. 86 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto, kuriame nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus, taip pat kamerose Nr. 89 ir 93 pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 16 punkto, reglamentuojančio patalpų santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį, bei 39 punkto, reglamentuojančio pelėsio nebuvimą, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitariniai mazgai kamerose neatitverti, neturi atskiros vėdinimo sistemos, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas, jis nuo bendros kameros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida, tačiau nepateikia pakankamai duomenų, įrodančių, kad sanitariniai mazgai konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose jo laikymo metu buvo tinkamai izoliuoti nuo likusios kameros erdvės, ar turėjo atskirą oro šalinimo sistemą. Iš pateiktos Šiaulių TI sanitarinių mazgų kamerose lentelės matosi tik tai, iš ko pagaminta atitvarinė sanitarinių mazgų konstrukcija (mūras, OSB) bei atitvarinės konstrukcijos aukštis (nuo 2,10 iki 2,23 m), tačiau nenurodyta, kokiu būdu nuo likusio kameros ploto atitverti praėjimai į sanitarinius mazgus. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgiant į EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT 2016-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2865-624/2016, LVAT 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017 ir kt.), įvertinus, kad pareiškėjo laikymo kameros buvo nedidelės, o lovos paprastai būna sustatytos šalia sanitarinio mazgo, pripažintina, kad toks sanitarinio mazgo atitvėrimas, kai jį nuo gyvenamosios patalpos skyrė tik pertvara ir užuolaida, neužtikrino privatumo, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, taigi neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI užimtumas už kameros ribų sudarė 1,6 val. per mėnesį. Atsakovas į bylą pateikė 2017-09-26 Šiaulių TI socialinės reabilitacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-2248 (80 b. l.), kurioje nurodyta, kad Šiaulių TI organizuojamas socialinis darbas ir užimtumas su suimtaisiais, vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, pagal kurią kas mėnesį organizuojami sportiniai ir kultūriniai renginiai; suimtieji (nuteistieji) vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę pagal kiekvieną savaitę tvirtinamą grafiką; G. M. buvo suteikta galimybė dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. Į bylą pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (107-110 b. l.) bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtinti Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikai (111-142 b. l.), iš kurių matosi, kad suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, užimtumo kambarį-skaityklą), tame tarpe ir tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, arba tų kamerų suimtieji (nuteistieji) į užimtumo renginius eiti atsisakė. Pareiškėjas skunde nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo aliarmo mygtuko. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodo, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso (79 b. l.), byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.
Pareiškėjas nurodo, kad pasivaikščioti ŠTI galėjo vos vieną valandą per dieną, pasivaikščiojimo kiemelių plotas neatitiko reglamentuotos pasivaikščiojimui skiriamos ploto normos. LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje ir LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimo trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.
Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius įsakymu yra nustatęs vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore kasdien trukmę (104 b. l.), Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas 422,35 kv. m, pasivaikščiojimo kiemelių dydis skirtingas (nuo 17,31 iki 23,43 kv. m. – 105 b. l.). Atsakovas nurodo, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji), pasivaikščiojimas kasdien trunka ne mažiau kaip vieną valandą. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2016 m. liepos – lapkričio mėn. atliktų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų pasivaikščiojimo kiemeliuose nenustatė. Pareiškėjas pats skunde nurodo, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemelių dydis teisės aktais nėra reglamentuotas, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu dažniau kaip kartą per savaitę. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas patikrinimų metu nustatė, kad prausimosi patalpos išvalytos, švarios, dezinfekuojamos po kiekvieno prausimosi, patvirtintas suimtųjų ir nuteistųjų maudymosi dušuose grafikas. Pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu higienos normos pažeidimų dėl naudojimosi dušu nenustatė, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus, nustatyti pažeidimai dėl sanitarinio mazgo įrengimo sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 4 000 Eur. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas kalinimo laikotarpiu nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms dėl skunde teismui nurodytų kalinimo sąlygų, dėl kurių jis prašo neturtinės žalos, nesiskundė (81-93 b. l.), jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, negalėjo pagrįsti, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2157-442/2016, 2017-04-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-832-442/2017, 2017-04-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017-05-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2017-10-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2204-575/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui G. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200,00 Eur (du šimtus Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.