- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-30
- Bylos Nr.
- ATP-129-312/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-12626-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Kategorijos
- 48.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal E. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarimo, kuriuo jam pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste - ATPK) 181 str. 1 d. paskirta administracinė nuobauda - įspėjimas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 181 str. 1 d. už tai, kad 2013 m. spalio 29 d., apie 20.00 val., Vaikų pramogų centre „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konfliktavo su savo žmona D. S. ir visa tai darė savo mažametės dukros A. S., gim. 2009 m. lapkričio 29 d., akivaizdoje. Mažametė A. S., matydama konfliktuojančius tėvus, nuolat verkė, o jie, neatsižvelgdami į vaiko interesus, ir toliau konfliktavo. E. S., kaip tėvas, nesiėmė veiksmų nutraukti konfliktą savo mažametės dukros akivaizdoje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs E. S. teisės pažeidimą, 2013 m. lapkričio 27 d. nutarimu paskyrė jam administracinę nuobaudą - įspėjimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. S. prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas jaučiasi nepagrįstai nubaustas, nes tam, kad išvengti konflikto, nereagavo į D. S. provokuojančius veiksmus. Teigia, kad su žmona gyvena skyrium, vyksta skyrybų procesas. Jų mažametė dukra A. S. gyvena kartu su motina, o jam nustatyta bendravimo su vaiku tvarka. 2013 m. spalio 29 d., pagal susitarimą, jis paėmė dukrą ir kartu su ja nuėjo į vaikų pramogų centrą „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pagal susitarimą turėjo pats atvežti vaiką pas motiną. 2013 m. spalio 29 d., apie 20.00 val., be perspėjimo, atėjo jo žmona D. S., ir be jokių priežasčių sukėlė skandalą, pradėjo keiktis necenzūriniais žodžiais, ką girdėjo visi vaikų pramogų centro lankytojai ir personalas, tokias savo veiksmais provokavo apeliantą į atsakomuosius veiksmus, bet jis, nesiveldamas į konfliktą, aprengė dukrą, perdavė ją motinai ir bandė išeiti. Bet D. S. pradėjo jį persekioti, laikydama už rankos jų dukrą, ėjo iš paskos ir šūkavo, kiek vėliau, sudavė jam su rankoje laikytu mobilaus ryšio telefonu per galvą. Tada jis bandė iškviesti policiją, bet jam liepė atvažiuoti į policijos komisariatą ir parašyti pareiškimą, nes policijos ekipažo reikės ilgai laukti. Todėl jis kreipėsi pagalbos į prekybos centro apsaugos darbuotojus, prašė ten buvusių prekybos centro darbuotojų iškviesti apsaugą, kol pagaliau, atėję apsaugos darbuotojai padėjo jam išeiti.
Apelianto įsitikinimu, byloje yra surinkti objektyvus įrodymai, patvirtinantys, kad jis, kaip mažamečio vaiko tėvas, padarė viską, kad nebūtų pažeistos dukros teisės ir interesai, o D. S. išprovokuotas konfliktas kuo greičiau pasibaigtų. Byloje esantys rašytiniai įrodymai neginčytinai patvirtina, jog konfliktą išprovokavo D. S., būtent ji pradėjo šaukti ir keiktis vaiko akivaizdoje, nereaguodama į apelianto pastangas konfliktą nutraukti ir pasišnekėti geruoju. Jam pabandžius konfliktą nutraukti ir išeiti, būtent D. S. jį persekiojo kartu su mažamečiu vaiku, šaukdama ir suduodama jam per galvą. Pastarosios pareiškime ir patikslinime nurodytos 2013 m. spalio 29 d. įvykio aplinkybės prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir vaizdo įrašui. Todėl jos parodymai ir paaiškinimai turi būti vertinami kritiškai. Tiesioginė 2013 m. spalio 29 d. konflikto liudytoja, vaikų pramogų centro „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja V. M. aiškiai parodė, kad D. S. apeliantui priekaištavo, o jis elgėsi ramiai, šypsojosi. D. S. buvo supykusi, nusiteikusi agresyviai ir nekreipė dėmesio į mažametės dukros verkimą. Taigi, jo veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos ATPK 181 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties.
Be to, apie administracinės bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme jam buvo tinkamai ir laiku pranešta administracinio teisės pažeidimo protokolu, tačiau, nurodytu laiku atvykus į Vilniaus miesto apylinkės teismą, į kabinetą, kuriame buvo nagrinėjama administracinė byla jis užeiti negalėjo, nes kabinetas buvo užrakintas. Po kiek laiko jam darbuotoja padavė nutarimą, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą. Tokiu būdu, apelianto įsitikinimu, buvo šiurkščiai pažeisti Lietuvos Respublikos ATPK 272 str. reikalavimai ir jo teisė į gynybą, nes net ir atvykęs į administracinės bylos nagrinėjimą, neturėjo galimybės duoti savo paaiškinimų byloje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato viršininkas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą jis nurodo, kad apeliantas skunde visiškai neaiškina ir nekomentuoja dėl ko tarp jo ir žmonos kilo konfliktas. Jo pasyvus elgesys vaiko atžvilgiu yra patvirtintas administracinės bylos duomenimis. Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, kad jis konflikto metu bandė apsaugoti savo mažametę dukrą ir ramino savo žmoną, kuri buvo įpykusi, vaiko akivaizdoje pamačiusi savo vyrą su kita moterimi. Nors apelianto dukra verkė, ji nebuvo raminama nė vieno iš tėvų, pareiškėjas neprašė žmonos liautis, nepaėmė vaiko prie savęs, kad nuramintų. Taigi, abu tėvai darė neigiamą įtaką dukrai. Pagal apsaugos darbuotojų paaiškinimus bei vaizdo įrašą, apelianto bėgimą į šoną konflikto metu ir bandymą pasišalinti iš įvykio vietos galima traktuoti kaip neveikimą ir netaikymą tėvų valdžios vaiko interesui. Pažeidėjo kaltė dėl nurodyto pažeidimo įrodyta administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokolu, apklausos protokolais, tarnybiniu pranešimu, iš dalies pažeidėjo paaiškinimu. Šis nutarimas buvo priimtas, vadovaujantis pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone.
Motyvuojamoji dalis
E. S. apeliacinis skundas netenkintinas.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje yra svarstomas tik E. S. veikos teisėtumo klausimas, todėl D. S. veiksmų tyrimas (konflikto provokavimas, netinkamas elgesys mažamečio vaiko akivaizdoje ar pan.) nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, administracinio teisės pažeidimo procesas vyksta ir jos atžvilgiu. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, nėra svarbios konflikto priežastys – svarbus pats santykių aiškinimosi būdas ir mažamečio vaiko dalyvavimas jame, kas, šiuo atveju, yra akivaizdžiai nepriimtina. Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad konfliktą išprovokavo D. S., nelaikyti esminiais nagrinėjamo klausimo kontekste.
Apeliantas nurodo, neva jo veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos ATPK 181 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties. Tačiau, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 str. numatyta, kad, siekiant apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, turi būti imtasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 str. 2 d. įtvirtintas draudimas vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Šio įstatymo 43 str. 2 d. numatyta, kad už fizinio ar psichinio smurto demonstravimą vaikams, jų įtraukimą į nusikalstamą ar kitą neteisėtą veiklą taikoma įstatymų nustatyta administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. Tėvų valdžios turinys apibrėžtas Civilinio kodekso 3.155 str., kuriame įtvirtinta nuostata, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis. Tėvų valdžia negali būti naudojamasi priešingai vaiko interesams. Civilinio kodekso 3.159 str. 4 d. numato, kad už tėvų valdžios nepanaudojimą taikoma teisinė atsakomybė, numatyta įstatymuose. Tiek nacionaliniuose, tiek tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas ypatingos vaiko apsaugos principas – visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus. Tinkamas valdžios panaudojimas vaiko atžvilgiu siejamas su tuo, kad vaikui būtų užtikrinta teisė į visapusišką ir harmoningą vystymąsi fiziškai ir protiškai, siekiama vaiką apsaugoti nuo jo vystymuisi žalingo socialinės aplinkos poveikio. Draudžiamas bet koks valdžios panaudojimas priešingai vaiko interesams, tarp jų ir fizinio ar psichologinio smurto demonstravimas vaiko akivaizdoje. Pastarieji veiksmai, kurie gali pasireikšti ir tėvų piktnaudžiavimu savo valdžia, jų amoraliu elgesiu (muštynės, klyksmai šeimoje, keliantys vaikui baimę), taip pat laikytini priešingais vaiko interesams. Tokiu būdu, konfliktai šeimoje, darantys žalą vaiko psichikai, patenka į Lietuvos Respublikos ATPK 181 str. aprašyto teisės pažeidimo sudėtį (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. N756-1580/2009, N444-1458/2009).
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas normas, bylos medžiagą daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino ir įvertino surinktus įrodymus. Pažymėtina, kad E. S. ne tik apeliaciniame skunde, bet ir savo pirminiame paaiškinime, kuris yra byloje, su pažeidimu nesutiko, nurodė, kad nekonfliktavo, visais įmanomais būdais bandęs išvengti konflikto. Daręs viską, ką galėjo tokioje situacijoje, norėjo kad vaikas nematytų konflikto (b. l. 2). 2013 m. spalio 29 d. pareiškime E. S. nurodė, kad 2013 m. spalio 29 d., apie 20.00 val., jo žmona D. S. atvažiavusi į PC „(duomenys neskelbtini)“ žaidimų kambarį, kur žaidė jų dukra A., sukėlė skandalą, keikėsi necenzūriniais žodžiais, tą girdėjo visi lankytojai ir vaikų kambario personalas. Bandęs pasišalinti, išvengti tolimesnio konflikto, tačiau žmona su vaiku už rankos persekiojo, daužė su ranka ir telefonu per galvą. Tai turėjo užfiksuoti vaizdo kameros. Skausmas nesukeltas, sužalojimai nepadaryti. Ieškojęs pagalbos iš apsaugos darbuotojų. Konfliktas vyko mažamečio vaiko – trejų metų dukros A. – akivaizdoje. Su žmona nebegyvena, vyksta skyrybos, vaikas gyvena su motina (b. l. 6-8, 9-10).
Byloje esančiame liudytojos V. M. patikslinime nurodyta, kad 2013 m. spalio 29 d. ji dirbo Vaikų pramogų centre „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Apie 19.00 val., atėjo vyriškis su moterimi ir apie trejų metų mergaite. Jie gražiai, draugiškai bendravo. Apie 20.00 val., atėjo moteris, kuri pradėjo šūkauti, priekaištauti vyriškiui, kad jis atėjo su savo drauge, nors žadėjo dukrą prižiūrėti vienas. Akivaizdžiai matėsi, kad moteris yra įpykusi, elgiasi agresyviai, nekreipia jokio dėmesio į savo dukrą, kuri matydama tokį savo motinos elgesį, verkė ir prašė mamos taip nesielgti. Vyriškis visą laiką elgėsi ramiai, į žmonos priekaištus neatsakinėjo, mergaitė tą laiką buvo prie tėčio. Vyriškis, aprengęs mergaitę, išėjo iš centro, jo žmona išbėgo paskui jį, tačiau dar kurį laiką girdėjosi jos šauksmai (b. l. 15-16). Nors nurodyti įrodymai iš dalies patvirtina E. S. apeliacinio skundo motyvus, tačiau taip pat leidžia spręsti, kad į vaikų žaidimų aikštelę apeliantas atvyko su kita moterimi, kilus konfliktui su žmona, verkiančia dukra nesirūpino ir į ją dėmesio nekreipė, elgėsi pasyviai. Be to, byloje yra surinkta ir kita medžiaga, kuri patvirtina, jog konfliktas tarp vaiko tėvų, prasidėjęs Vaikų pramogų centre „(duomenys neskelbtini)“, tęsėsi ir kitose PC „(duomenys neskelbtini)“ erdvėse.
Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto šeštojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistės tarnybinio pranešimo dėl pareiškimų, matyti, kad pareigūnams bendraujant su PC „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojais apie 2013 m. spalio 29 d. įvykį, jie nurodė, jog abu sutuoktiniai konfliktavo, vienas kitam priekaištavo, visa tai darė savo mažametės dukros akivaizdoje. Mergaitė visą laiką verkė, o jos tėvai nekreipė į tai dėmesio. Sutuoktiniams siūlę nesutarimus aiškintis namuose ir pagailėti mergaitės, vaikas atrodė išvargęs. Pareigūnams peržiūrėjus filmuotą medžiagą, matyti, kad E. S. eina skambindamas telefonu, o žmona D. S. pribėgusi jį puola, tačiau būna vyro ranka atstumta, jis ginasi. Viso konflikto metu mažametė dukra būna šalia, tačiau tėvai ir toliau konfliktuoja, nekreipdami dėmesio į vaiką. Kai E. S. apsisukęs nueina, D. S. bėga iš paskos ir nusiraminti neketina, o jų mažametė dukra pasileidžia paskui tėvus, eidama viena, niekieno neprižiūrima (b. l. 17). Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nenurodyti jokie argumentai, kuriais remiantis būtų galima netikėti šiais įrodymais, kurie patvirtina, kad net pašaliniai žmonės bandė atkreipti abiejų sutuoktinių dėmesį į vaiko interesus, tačiau pastarieji rūpinosi tik savais poreikiais – vienas stengėsi kuo greičiau pasišalinti iš jam nepatogios situacijos, kita – tęsti konfliktą. Akivaizdu, kad E. S., viešai aiškindamasis santykius su savo žmona, jai priekaištaudamas, neužtikrino ir nesistengė užtikrinti, kad jų konflikto nematytų mažametė dukra. Jis nesiėmė jokių veiksmų konfliktui nutraukti taip, kad vaikas nebūtų psichologiškai traumuojamas, atsidurtų neutralioje aplinkoje, nematytų konflikto, nustotų verkti, nusiramintų, o pasirinko pasyvų stebėtojo vaidmenį, nors situacija reikalavo aktyvaus jo, kaip rūpestingo ir atsakingo tėvo, veikimo. Vaikas tam tikram buvo paliktas vienas ir turėjo pats, niekieno neprižiūrimas sekti paskui savo tėvus, kurie abu į jį nekreipė dėmesio. Mergytė matė tiek nepriimtinus savo motinos veiksmus tėvo atžvilgiu, tiek tėvo elgesį, atstumiant jį puolančią motiną. Akcentuotina, kad mergaitė yra mažametė, jai tik trys metai, o tokio amžiaus vaikui sunku suvokti, kas nurodytoje situacijoje yra auka, o kas agresorius, jis tik mato, kad jo tėvai, artimiausi jo aplinkos žmonės, prie kurių abiejų jis emociškai labai prisirišęs, pykstasi ir tai kelia vaikui neigiamas emocijas, neigiamus potyrius, išgyvenimus, sukelia traumą. Taigi neabejotina, kad nurodytas tėvų elgesys išgąsdino ir psichologiškai traumavo mažametę dukrą, sukėlė jai stresą. Pažymėtina, kad E. S., nesiimdamas veiksmų apsaugoti savo vaiko nuo neigiamo psichologinio aplinkos poveikio, palikdamas mažametę vieną ir neprižiūrimą, o tiesiog nueidamas, nepanaudojo savo kaip tėvo valdžios vaiko interesams užtikrinti, todėl jo veika atitinka pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 181 str. 1 d., požymius.
Apelianto nuomone, teismo nutarimas turėtų būti panaikintas, nes teismas išnagrinėjo bylą jam nedalyvaujant teismo posėdyje. Pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byla nagrinėjama dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Nesant šio asmens, byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog jam laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, ir jeigu iš jo negautas prašymas atidėti bylos nagrinėjimą (Lietuvos Respublikos ATPK 272 str.). Nagrinėjant ATPK 181 str. 1 d. numatytų administracinių teisės pažeidimų bylas, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nėra privalomas. Pažymėtina, kad apeliantas pasirašė jam pateiktame administracinio teisės pažeidimo protokole, kuriame buvo nurodyta teismo posėdžio vieta ir laikas (b. l. 2). Iš skundžiamo nutarimo matyti, jog apeliantas į teismo posėdį neatvyko, jo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teismas negavo, todėl bylą nagrinėjo jam nedalyvaujant. Jokių duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius, neva jis laiku atvyko į teismą, tačiau kabinetas buvo užrakintas, byloje nėra. Apeliantas dėl galimo savo teisių pažeidimo nesikreipė nei į pažeidimą nagrinėjusią teisėją, nei į Vilniaus miesto apylinkės teismo pirmininką. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas apeliantui buvo įteiktas 2013 m. lapkričio 27 d. nepatvirtina, kad į teismo posėdį jis atvyko laiku. Esant nurodytų aplinkybių visumai konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos ATPK 272 str. reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis tuo kas išdėstyta ir Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
E. S. apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.