- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-02
- Bylos Nr.
- I-2820-244/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00782-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. K. prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (b. 1. 1–2).
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2013-01-15 iki 2014-08-12 jo laisvė Lukiškių TI-K buvo apribota pažeidžiant teisės aktus. Pareiškėjas nurodo, kad jam buvo išduodami purvini indai, netinkamos naudoti pagalvės, rankšluosčiai, jis buvo sumuštas ir jam buvo grasinama. Pareiškėjas teigia, kad rašė prašymus nuvesti jį pas psichologą, tačiau jo prašymai nebuvo nagrinėjami. Taip pat nurodo, kad kamerose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundo netenkinti. (b. 1. 8–16).
Atsiliepime atsakovės atstovas paaiškino, kad pareiškėjas į teismą dėl galimai jam padarytos neturtinės žalos Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-01-15 iki 2014-0-08-12 kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (adm. byla Nr. I-8842-281/2016, proc. Nr. 3-61-3-03393-2016) ir jo skundas 2017-02-20 sprendimu buvo atmestas kaip nepagrįstas. Sprendimas apskųstas nebuvo ir įsiteisėjo, todėl teismui nėra pagrindo nagrinėti tapatų prašymą.
Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas teismui skundą dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013-01-15 iki 2014-0-08-12 pateikė 2017-03-03, todėl jo reikalavimams turi būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliu, teise pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose 2015 m. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, todėl nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Teismas atkreipia dėmesį, kad remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjo ginčas dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013-01-15 iki 2014-08-12 yra išspręstas įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu 2017 m. vasario 20 d. administracinėje byloje Nr. I-947-281/2017. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas kėlė ginčą dėl tų pačių aplinkybių: išduodamų purvinų indų, netinkamų naudoti pagalvių, rankšluosčių, pareigūnų grasinimų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Remiantis šia nuostata ir atsižvelgus į tai, kad teisme yra išnagrinėtas administracinis ginčas tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, byla dalyje dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo, neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų naudoti indų, netinkamų naudoti pagalvių, rankšluosčių, pareigūnų grasinimų už laikotarpį 2013-01-15 iki 2014-08-12 nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktas).
Taigi, teismas šiuo atveju spręs, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013-01-15 iki 2014-08-12 kilusią dėl galimai pažeistos teisės į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 str. 1 d. 8 p. įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui pažeidimo, nuo 2013-01-15 iki 2014-08-12. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2017-03-06 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas atitinkamomis sąlygomis, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2017-03-06. Taigi laikotarpis už kurį pareiškėjas galėjo prašyti atlyginti žalą yra nuo 2014-03-06 iki 2017-03-06. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nuo 2014-02-06 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių ir nuo 2014-02-06 Lukiškių TI-K pareiškėjo nebuvo.
Pagal CK 1.126 str. 2 d. nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikytina ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
CK 1.131 str. 2 d. nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Pareiškėjas skunde neprašo atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.
Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas dėl teisės į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui pažeidimo praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o atsakovo atstovas prašo ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-06-07 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-442-2256-12).
Išanalizavus bylos medžiagą, pareiškėjo skunde nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, darytina išvada, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi jis skunde nurodė, kad dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jam kilo gilūs neigiami dvasiniai išgyvenimai, diskomfortas. Todėl, įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017-03-06, o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už visą jo skunde nurodytą laikotarpį, ir nėra pagrindo jį atnaujinti.
Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą tenkintinas ir pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 103 straipsnio 2 punktu, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjo K. K. skundo reikalavimą priteisti neturtinę žalą, kilusią dėl pažeistos teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, atmesti kaip nepagrįstą.
Administracinę bylą Nr. I-2820-244/2017 dalyje dėl kitų pareiškėjo K. K. skundo reikalavimų nutraukti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.