Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dzūkijos statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3918-640/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dzūkijos statyba“ ieškinį atsakovui Rafako S. A. dėl turto išreikalavimo ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys PBG S. A. ir uždaroji akcinė bendrovė Vilniaus kogeneracinė jėgainė,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB ,,Dzūkijos statyba“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:

1.1. įpareigoti atsakovą Rafako S. A. natūra grąžinti turtą – 2019 m. birželio 25 d. priėmimo perdavimo aktu perduotą betoninį siloso bokštą, įpareigojant atsakovą išmontuoti minėtą bokštą savo lėšomis ir perduoti jį ieškovei;

1.2. pripažinti atsakovo Rafako S. A. ir trečiojo asmens PBG S. A. bei trečiojo asmens PBG S. A. ir ieškovės sudarytą statybos subrangos sandorį apsimestiniu, niekiniu ir negaliojančiu sandoriu; pripažinti 2019 m. vasario 20 d. subrangos sutartį (sandorį) sudaryta tarp atsakovo Rafako S. A. ir ieškovės bei ieškovei ir atsakovui perkelti teises ir pareigas pagal 2019 m. vasario 20 d. subrangos sutartį (sandorį);

1.3. alternatyvus ieškovės reikalavimas (taikytinas tenkinus ieškinį bet kuriuo iš nurodytų teisinių pagrindų ir tuo atveju, jeigu yra konstatuojama, kad pagrindinis ieškovės reikalavimas nėra įvykdytinas natūra):

1.3.1. nustačius, kad pagrindinis ieškovės reikalavimas dėl betoninio siloso bokšto išreikalavimo yra neįvykdomas natūra, tenkinti alternatyvųjį reikalavimą ir priteisti iš atsakovo Rafako S. A. 343 666 Eur piniginį ekvivalentą kaip ieškovei padarytą žalą ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

1.3.2. pripažinti atsakovo Rafako S. A. ir trečiojo asmens PBG S. A. prievolę atlyginti ieškovei padarytą žalą jų solidaria prievole.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė su atsakovu Rafako S. A. ir trečiuoju asmeniu PBG S. A. dalyvavo Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybos projekto įgyvendinime. Atsakovas su trečiuoju asmeniu PBG S. A. pasirašė subrangos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo pastatyti 3 betoninius siloso bokštus, o atsakovas už atliktus darbus atsiskaityti. Ieškovė su trečiuoju asmeniu 2019 m. vasario 20 d. sudarė papildomą subrangos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo faktiškai pasatyti bokštus, o trečiasis asmuo už tai sumokėti 975 000 Eur atlyginimą. Pasak ieškovės, ji tinkamai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, trečiasis asmuo darbus priėmė, tačiau sumokėjo tik dalį sutartos kainos ir liko skolingas 343 666 Eur, nors atsakovas trečiajam asmeniui perdavė ir šią sumą.

3. Ieškovės teigimu, atsakovas, atsiskaitydamas su trečiuoju asmeniu, pažeidė sutartinę sąlygą, pagal kurią jis negalėjo atsiskaityti su trečiuoju asmeniu tol, kol šis neatsiskaitė su ieškove. Atsakovas galutinį mokėjimą trečiajam asmeniui atliko žinodamas, kad jis yra neatsiskaitęs su ieškove. Tokia aplinkybė kvalifikuotina kaip sutartimi įtvirtintos pareigos trečiojo asmens naudai pažeidimas, sukeliantis sutartinę civilinę atsakomybę. Atsakovas su trečiuoju asmeniu, būdami susijusiomis įmonėmis, veikdami suderintais veiksmais ir pažeisdami sutartis, pasinaudodami savo statusu išvengė 343 666 Eur mokėjimo prievolės ieškovei. Tokiais veiksmais jie pažeidė bendrąją pareigą veikti atidžiai ir rūpestingai, todėl, be sutartinės atsakomybės, jiems kyla ir deliktinė atsakomybė. Be to, trečiasis asmuo PBG S. A., atsakovo dukterinė įmonė, į sandorių grandinę buvo įtrauktas tik kaip formalus statytinis, per kurį buvo siekiama sumažinti ieškovei mokėtiną atlyginimą. Todėl visi sandoriai laikytini apsimestiniais, o jų tikrosiomis šalimis laikytini ieškovė ir atsakovas.

4. Pareikšto ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo įsiteisėjimo uždrausti atsakovui Rafako S. A. perleisti, registruoti ar kitaip apsunkinti nuosavybės teisę į betoninį siloso bokštą, kurį trečiasis asmuo PBG S. A. priėmė iš ieškovės 2019 m. birželio 25 d. priėmimo perdavimo aktu bei perdavė atsakovui.

5. Ieškovė šį prašymą grindė aplinkybėmis, kad jos ieškinys yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrįstas. Ieškiniu siekiama atgauti betoninį siloso bokštą, perduotą pagal 2019 m. birželio 25 d. priėmimo perdavimo aktą, už kurio statybą ieškovei nesumokėta. Su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas neteisėtai perėmė vieną betoninį siloso bokštą, išvengdamas atlyginimo sumokėjimo. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas turėtų visas galimybes išvengti turto grąžinimo ar skolos apmokėjimo. Atsakovas galėtų perleisti minėtą betoninį siloso bokštą užsakovui ar kitiems asmenims, kitaip apsunkinti galutinio teismo sprendimo įvykdymą, todėl turto grąžinimas ar skolos priteisimas būtų labai sudėtingas arba neįmanomas ir reikalautų papildomų veiksmų atlikimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartimi ieškovės UAB ,,Dzūkijos statyba“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.

7. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė tikėtino ieškinio pagrįstumo, išimtinių aplinkybių laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.

8. Teismo vertinimu, ieškovė, laikinųjų apsaugos priemonių taikymą siedama su ieškinio reikalavimu – įpareigoti atsakovą Rafako S. A. natūra grąžinti turtą – 2019 m. birželio 25 d. priėmimo perdavimo aktu perduotą betoninį siloso bokštą, įpareigojant atsakovą išmontuoti minėtą bokštą savo lėšomis ir perduoti jį ieškovei, reiškia reikalavimą dėl nekilnojamo daikto išreikalavimo ir jo perdavimo ieškovei. Ginčo objektas – betoninis siloso bokštas, yra nekilnojamas daiktas ir vien tai lėmė teismo išvadą, kad dėl ydingai suformuluoto ieškinio ieškinys nėra tikėtai pagrįstas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.2 straipsnis apibrėžia nekilnojamo daikto sąvoką, pagal kurią nekilnojamas daiktas pagal prigimtį negali būti perkeliamas iš vienos vietos į kitą, nepakeitus jo paskirties ir iš esmės nesumažinus jo vertės.

9. Įvertinęs kitus ieškinyje keliamus reikalavimus bei jų pagrindu nurodytas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimai yra kilę iš rangos teisinių santykių ir susiję su pareigos tinkamai atsiskaityti už darbus nevykdymu. Todėl nesutiko su ieškove, kad nepritaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių galėtų kilti grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.

III. Atskirojo skundo argumentai

10. Ieškovė UAB ,,Dzūkijos statyba“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškinys nėra preliminariai pagrįstas. Klausimas dėl betoninio siloso bokšto grąžinimo natūra (restitucija) galimybių yra spręstinas tik bylą nagrinėjant iš esmės. Teismas, šį klausimą išsprendęs ieškinio priėmimo stadijoje, pažeidė prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimo reikalavimus. Betoninio siloso bokšto grąžinimo klausimas gali būti sprendžiamas tik atlikus detalią faktinių bei teisinių aplinkybių analizę. Siloso grąžinimo natūra klausimo išsprendimas gali reikalauti specialių žinių statybų srityje, todėl neatmetama galimybė prašyti skirti ekspertizę.

10.2. Ieškovė siekia atgauti turtą, perduotą pagal 2019 m. birželio 25 d. priėmimo perdavimo aktą, už kurį nebuvo sumokėta. Kartu su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas neteisėtai perėmė vieną betoninį siloso bokštą, išvengdamas apmokėjimo už jį. Teismui nusprendus tenkinti ieškovės ieškinį, bokštas būtų išmontuotas ir grąžintas ieškovei arba priteistas atlyginimas (alternatyvus reikalavimas) už ieškovės įvykdytus statybos darbus.

10.3. Ginčo objektas yra pas atsakovą. Atsakovas gali perduoti turtines teises į bokštus Vilniaus kogeneracinės jėgainės projekto užsakovui, kuris galimai būtų laikytinas sąžiningu įgijėju, iš kurio betoninio siloso bokšto išreikalavimas būtų neįmanomas (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptu neįmanomu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo

11. Kaip pirmiau nurodyta, pirmosios instancijos teismas skundžiama 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartimi apeliantės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki sprendimo įsiteisėjimo uždrausti atsakovui Rafako S. A. perleisti, registruoti ar kitaip apsunkinti nuosavybės teisę į betoninį siloso bokštą atmetė nenustatęs abiejų būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų – ir ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo, ir grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.

12. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, teismui pakanka įsitikinti, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais ir ar ieškinio argumentai paremti įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015; 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-458-330/2019). Šios pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize.

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje įvardijo aktualią tokio klausimo išnagrinėjimui praktiką (žr. skundžiamos nutarties 7 p.), tačiau preliminaraus ieškinio (ne)pagrįstumo sąvoką šiuo konkrečiu atveju interpretavo pernelyg plečiamai. Klausimai, susiję su paties ginčo (ieškinio reikalavimų) teisiniu kvalifikavimu, šalių pateiktų argumentų bei įrodymų vertinimu, taip pat su jų pakankamumu ieškiniui patenkinti visgi yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Pirmosios instancijos teismo pradinėje bylos stadijoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslu atliekamas preliminaraus pareikšto ieškinio pagrįstumo įvertinimas reiškia tik teismo įsitikinimą, ar ieškinys yra pagrindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais bei ar yra pridedami šiuos argumentus pagrindžiantys įrodymai. Todėl šiuo aspektu sutiktina su apeliante, kad tik ištyrus bei pagal CPK nustatytas bendrąsias įrodinėjimo taisykles įvertinus byloje esančių įrodymų visumą galės būti atsakyta į klausimą, ar tokio pobūdžio ieškinio reikalavimai gali būti patenkinti.

14. Nagrinėjamu atveju apeliantės ieškinio turinys leidžia įsitikinti, kad ji yra suformulavusi ieškinio faktinį pagrindą, nurodžiusi, kad ginčas kilo dėl subrangos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų netinkamo įvykdymo, ieškinyje keliamas civilinės atsakomybės atsakovui taikymo klausimus, taip pat turto išreikalavimo bei sandorių galiojimo klausimai. Prie ieškinio taip pat pridedami rašytiniai įrodymai, patvirtinantys byloje dalyvaujančius asmenis siejusius sutartinius teisinius santykius, jų komunikavimą dėl šių santykių. Tokių faktinių aplinkybių nustatymas teikia pagrindą spręsti, kad apeliantės pareikštas ieškinys šioje proceso stadijoje laikytinas atitinkančiu jam keliamus preliminaraus pagrįstumo reikalavimus, o pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog ši pirmoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti neįrodyta, suklydo.

Dėl grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui

15. Visgi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas sietinas su dviejų sąlygų nustatymu, todėl tokį prašymą teikiant šalis turi įrodyti ir grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui buvimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokia privalomoji sąlyga šiuo atveju nebuvo įrodyta.

16. CPK nuostatose nėra įtvirtintas pavyzdinių kriterijų sąrašas, kuriuo remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje pasisakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017). Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis egzistuoja, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1581-943/2020, 53 punktas).

17. Neabejotina ir tai, kad prašomos konkrečioje byloje taikyti laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su toje byloje pareikštais reikalavimais ir skirtos būtent šiems reikalavimams užtikrinti, antraip objektyviai neatsiranda prielaidų sprendimo neįvykdymo rizikai konstatuoti. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, pažymint, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Tai reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kurie buvo pareikšti byloje, įvykdymą, ir negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių apsaugodamas tik galimus ar būsimus reikalavimus, kurie byloje nėra pareikšti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1718-943/2016; 2020 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-425-464/2020).

18. Vadinasi, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti bylos šalis turi pareigą ne tik įrodyti CPK 144 straipsnio 1 dalyje aptartų sąlygų susiklostymą, bet ir pasirinkti tokios rūšies laikinąsias apsaugos priemones, kurios atitiktų laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo paskirtį – eliminuoti būtent toje byloje dėl ieškinio dalyko priimto teismo sprendimo neįvykdymo riziką, jeigu tokią riziką galima įžvelgti. Tik nustačius visų šių aplinkybių visumą galėtų būti priimtas procesinis sprendimas apriboti tam tikras priešingos šalies teises, taikyti prašomus suvaržymus.

19. Nagrinėjamoje byloje apeliantė kelia neatsiskaitymo su ja už statybos rangos darbus klausimą bei yra pasirinkusi net kelis alternatyvius tokios pažeistos savo teisės gynybos būdus. Prašydama uždrausti atsakovui perleisti, registruoti ar kitaip apsunkinti nuosavybės teises į turtą – betoninį siloso bokštą (šį daiktą areštuoti), teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę ji sieja su atsakovo veiksmais, kad jis šį turtą gali perleisti kogeneracinės jėgainės projekto užsakovui. Taigi, apeliantė siekia disponavimo konkrečiu daiktu uždraudimo, kuris buvo sukurtas vykdant kito asmens užsakymą ir kito asmens pavedimą, t. y. sukurtas Vilniaus kogeneracinės jėgainės statybos projekte. Akivaizdu, kad statybos darbų rezultato perdavimas jo užsakovui objektyviai negalėtų būti vertinamas kaip su sąžiningu elgesiu nederantis atsakovo elgesys ar lyginamas su veiksmais, perleidžiant pačiam atsakovui nuosavybės teise priklausantį turtą, turint tikslą taip sumažinti savo turto masę arba jo vertę ir išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

20. Nenurodžius jokių kitų galimai nesąžiningų atsakovo veiksmų, nukreiptų į jo siekį ateityje išvengti atsiskaitymo pagal sutartį su apeliante ar, kaip yra įsitikinusi apeliantė, vengti jai padarytos žalos atlyginimo, nėra ir tokios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, kaip grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Dar daugiau, tokie apeliantės teiginiai, kad ginčo turtą atsakovas gali perduoti užsakovui vykdydamas sudarytą rangos sutartį ir jos pagrindu prisiimtus įsipareigojimus, iš esmės reiškia tai, kad pati apeliantė turi tikslą laikinosios apsaugos priemonėmis kliudyti atsakovei vykdyti sutartines prievoles sutarčių kontrahentams, kitaip tariant, savo galimai pažeistas teises ji siekia ginti pažeidžiant trečiųjų asmenų teises bei jų teisėtus interesus. Tokios jos intencijos nėra suderinamos su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslais, nes šio procesinio instituto paskirtis – atsakovo nesąžiningų veiksmų ir jam pačiam priklausančio turto slėpimo ar jo perleidimo užkardymas.

21. Tokiu atveju konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų visuma nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.