Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėjas E. Mickevičius Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06275-2011-5

NUTARTIS

2012 m. gegužės 10 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. A., D. A., T. A. ir J. K. patikslintą ieškinį atsakovui A. Š., tretiesiems asmenims Julijui E. S., uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Autovera“, M. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai K. A., D. A., T. A. ir J. K. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą, prašydami priteisti jiems iš atsakovo A. Š. 15 000,00 Lt turtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2010-11-11 Utenos apskrities VPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl M. K. 14200,00 Lt vertės automobilio (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobimo. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad automobiliui buvo perdirbti valstybiniai numeriai ir dokumentai. Pažymėjo, kad automobilį Panevėžyje nusipirko A. Š., o iš jo 2011-02-10 už 13 000,00 Lt automobilį nusipirko D. A. ir 2011-02-15 pirkimo-pardavimo sutartimi perleido jį sutuoktinei K. A.. Teigė, kad faktiškai automobiliu naudojosi jų sūnaus T. A. draugė J. K. ir būtent T. A. ir J. K. sumokėjo už automobilį pinigus bei pagerino jo technines savybes. 2011-03-30 Utenos rajono apylinkės prokuratūros nutarimu automobilis buvo grąžintas jo teisėtam savininkui M. K., dėl to ieškovai, kaip sąžiningi automobilio įgijėjai patyrė 15 000,00 Lt turtinę žalą, kurią sudaro už automobilį sumokėta suma – 13 000,00 Lt ir kitos su automobilio naudojimu susijusios 2 000,00 Lt išlaidos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą, apeliantas (atsakovas) A. Š. prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria iš jo priteista 13 000,00 Lt ieškovei J. K. ir 800,00 Lt bylinėjimosi išlaidos ieškovei K. A.. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kadangi žalos atlyginimą priteisė iš atsakovo, kuris nebuvo automobilio paskutiniu pardavėju. Apeliantas mano, kad ieškovai neturėjo reikalavimo teisės. Apeliantas nesutinka su priteistu žalos atlyginimo dydžiu, kadangi ieškovui D. A. automobilis buvo parduotas už 3000,00 Lt, o ne už 13 000,00 Lt. Tvirtina, kad teismas neįvertino 97,50 Lt ieškovų gautos vieno mėnesio ekonominės automobilio eksploatavimo naudos. Nurodo, kad teismas neteisingai šalims paskirstė bylinėjosi išlaidas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto (atsakovo) A. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantijos pagal įstatymą taisyklė reiškia, kad ne tik perduodamo daikto kokybė, bet ir jo nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui yra vienas esminių reikalavimų jam vykdant pareigą perduoti daiktą. Taigi, pardavėjas turi užtikrinti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise. Tinkamas pardavėjo pareigos patvirtinti daikto, kuris yra pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, nuosavybės teisę vykdymas reglamentuojamas CK 6.321 straipsnyje. Pardavėjas turi patvirtinti ne tik tai, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktą, bet ir tai, jog jo nuosavybės teisės į daiktą neriboja kitų asmenų teisės.

Kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir pažymi, jog kasacinio teismo praktika bylose, panašiose savo teisine problematika nagrinėjamai bylai yra pakankamai išsami (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006; 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008). Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi šia kasacinio teismo praktika. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinys atsakovui pareikštas keturių ieškovų, ir pats apeliantas skunde nurodė, jog automobilį pardavė vienam iš ieškovų – D. A. (2 tomas, 39 b. l.), tai patvirtina ir bylos medžiaga (pvz. 1 tomas, 6 b. l.), todėl apelianto skundo teiginiai, kad ieškovai neturėjo reikalavimo, yra nepagrįsti. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovai K. A. ir D. A. yra sutuoktiniai (1 tomas, 65 b. l.), todėl pagal CK 3.92 straipsnio 2 dalies 5 punktą K. A. taip pat turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008 (šia nutartimi skunde rėmėsi ir apeliantas), išaiškino, kad pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, jog pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.307 str. 1, 3 d., 6.323 str. 1 d). Konstatavo, kad pardavėjas, net būdamas sąžiningas, negali gintis CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, nes jam yra taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 str. 1, 2 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad visi pirkimo-pardavimo sandoriai, sudaryti dėl automobilio (duomenys neskelbtini) 1999 m. gamybos, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), yra niekiniai nuo pat jų sudarymo momento, kadangi nė vienas iš pardavėjų nebuvo šio daikto teisėtu savininku. Kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas priteisė dalį ieškovų prašomos priteisti sumos iš apelianto ieškovei J. K., nesuponuoja išvados dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo, kadangi ieškovai nurodė, jog būtent šį ieškovė skyrė pinigus automobiliui įsigyti (1 tomas, 62–63 b. l.) ir tarp ieškovų nėra ginčo dėl prieš tai minėtos sumos priteisimo šiai ieškovei (2 tomas, 49 b. l.). Tačiau kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apelianto skundo teiginiais dėl iš jo priteistos 13 000,00 Lt sumos nepagrįstumo.

Sutarties laisvės principas užtikrina šalims teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 str.). Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu; jame nustatomos teisės ir pareigos. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir už jį sumokėti nustatytą kainą.

Kolegija pažymi, kad sutarties šalys yra laisvos, dispozityvios susitarti dėl sutarties dalyko.

Bylos medžiaga patvirtina, kad šalys nesutaria dėl automobilio 2011-02-10 pirkimo-pardavimo sutarties dalyko (automobilio) kainos, ieškovo D. A. sumokėtos apeliantui. Tarp šalių nėra ginčo, kad 2011-02-10 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje (toliau – sutartyje) ieškovas D. A. ir apeliantas nurodė 3000,00 Lt automobilio kainą (1 tomas, 6 b. l.), tačiau ieškovai teigė, jog realiai už automobilį apeliantui buvo sumokėta 13 000,00 Lt (1 tomas, 62–63 b. l.). Pirmosios instancijos teismas pripažino labiau tikėtiną faktą, kad automobilio pardavimo ieškovei kaina buvo 13 000,00 Lt. Kolegija nesutinka su tokiomis teismo išvadomis ir pažymi, kad teismo sprendimas negali būti paremtas prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl 2011-02-10 sandorio dalyko kainos grindė ieškovų parodymais, išrašais iš ieškovės J. K. banko sąskaitos ir internetinės svetainės „autoplius.lt“. Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tuo atveju, kai pardavėjas parduoda jam nuosavybės teise nepriklausiusį daiktą, pripažinus sandorį negaliojančiu (niekiniu), pirkėjui grąžinama jo sumokėta kaina (CK 6.323 str. 1 d.), tačiau neturėjo teisinio pagrindo ignoruoti 2011-02-10 sutarties šalių valios. Byloje nėra duomenų, kad ieškovui D. A. buvo apribotos galimybės susipažinti su automobilio 2011-02-10 pirkimo-pardavimo sutartimi, priešingai, ieškovas D. A. 2011-12-22 teismo posėdžio metu nurodė, jog sutartis jam buvo pateikta ir jis ją pasirašė (2 tomas, 21 b. l.). Byloje nėra duomenų, jog 3000,00 Lt sutarties dalyko kaina buvo šalių neaptarta. Priešingai, ieškovas savo parašu patvirtino sutartį, tuo išreikšdamas savo valią ir sutikimą dėl sandorio dalyko kainos bei nustatydamas teises ir pareigas pagal sutartį. Bylos duomenimis, ieškovas D. A. apeliantui nereiškė jokių pretenzijų dėl sutarties turinio iki kreipimosi į teismą. Sutartyje pažymėta, kad šalys parduodamą transporto priemonę įkainojo 3000,00 Lt, todėl teismas, be kita ko, pripažinęs 2011-02-10 pirkimo-pardavimo sandorį niekiniu nuo pat jo sudarymo momento, neturėjo teisinio pagrindo nepaisyti šalių sutarties valios ir priteisti pirkėjui daugiau, nei šalių sutartyje tarpusavio sutarimu nustatytą automobilio kainą (CK 6.323 str. 1 dalis).

Kolegijos vertinimu, vien tai, kad ieškovė J. K. 2011-02-09–2011-02-10 iš savo sąskaitos išsiėmė 13 000,00 Lt (1 tomas, 11 b. l.), nepatvirtina aplinkybės, jog visa ši suma buvo skirta transporto priemonei įsigyti. Aplinkybė, kad internetinėje svetainėje „autoplius.lt“ buvo nurodyta 14 500,00 Lt automobilio pardavimo kaina (1 tomas, 101 b. l.), tai pat nepaneigia pirkimo-pardavimo sandorio šalių galimybės susitarti dėl kitokios sutarties dalyko (automobilio) kainos. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovų parodymai dėl sutarties dalyko kainos, derybų ir jų įrodomoji reikšmė turi būti vertinami kartu su bylos įrodymų visetu, kadangi ieškovai yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Kolegija sprendžia, kad sandorio šalims skirtingai aiškinant savo ketinimus pagal sutartį ir nesant galimybių jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

Be to, bylos duomenimis, UAB „Autovera“ už 4 658,85 Lt automobilį su defektais nupirko iš UAB „Ductor“ (1 tomas, 139–141 b. l.) ir nesuremontuotą automobilį už 5100,00 Lt perleido J. E. S. (1 tomas, 137, 139 b. l.), o šis automobilį už tokią pat kainą pardavė apeliantui (1 tomas, 138 b. l.).

Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei J. K. iš apelianto priteista suma už automobilį mažintina iki 3000,00 Lt.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiais dėl 97,50 Lt ieškovų gautos vieno mėnesio ekonominės automobilio eksploatavimo naudos ir pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog automobilio vertė nuo automobilio pardavimo ieškovui D. A. (2011-02-10) iki automobilio paėmimo iš ieškovės J. K. (2011-03-09) sumažėjo. Tokių duomenų nepateikė ir apeliantas, todėl, įvertinusi trumpą ieškovų automobilio eksploatavimo terminą, kolegija atmeta prieš tai minėtus apelianto teiginius.

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pagrindinių ieškovo reikalavimų, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Byloje nustatyta, kad ieškovų bylinėjimosi išlaidas sudarė 1000,00 Lt išlaidos advokato pagalbai apmokėti (1 tomas, 172 b. l.), o apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme byloje duomenų nėra. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad patenkinta 20 proc., ieškovų ieškinio reikalavimų, iš apelianto ieškovei K. A. priteistas bylinėjimosi išlaidas mažina iki 200,00 Lt.

Apelianto bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudarė 390,00 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą (2 tomas, 42 b. l.). Iš dalies patenkinus apelianto apeliacinį skundą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais iš ieškovų apeliantui priteistina po 75,00 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimo dalį dėl priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, sumažinti ieškovei J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) priteistas 13000,00 Lt iki 3000,00 Lt, o ieškovei K. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) priteistas 800,00 Lt bylinėjimosi išlaidas iki 200,00 Lt.

Kitą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovų K. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) D. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) T. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 75,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.