Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-03-27 · Administracinė byla Nr. I-4-283/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-03-27
Bylos Nr.
I-4-283/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalytė Zlatkuvienė
Pareiškėjas
J.V.M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Rokiškio miškų urėdija
Trečiasis asmuo
A.R.
Advokatai
Odeta Daminaitytei-Umbrė
Administracinė byla Nr. I-4-283-2009 m.
Panevėžio apygardos administracinis teismasSPRENDIMASLietuvos Respublikos vardu2009 m. kovo 27 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

sekretoriaujant Danei Gvildienei,dalyvaujant pareiškėjui J.V.M.,

atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Rokiškio miškų urėdija, atstovei advokatei Odetai Daminaitytei-Umbrei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J.V.M. skundą dėl žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Rokiškio miškų urėdija, trečiajam suinteresuotam asmeniui A.R. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J.V.M. skundu prašė iš Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Rokiškio miškų urėdija (toliau tekste – Valstybės, atstovaujamos Rokiškio miškų urėdijos), priteisti 7 228,95 Lt turtinės žalos atlyginimo (b.l.2-5). Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patikslintu skundu prašė iš Valstybės, atstovaujamos Rokiškio miškų urėdijos, priteisti 10 040,58 Lt, nurodytą žalos sumą teismo posėdžio metu patikslino ir galutinai prašė iš atsakovo priteisti 8 640,58 Lt žalos atlyginimo (b.l.44,51, 60). J.V.M. paaiškino, kad jis Rokiškio rajone, Nevierių kaime nuo 1994 metų nuosavybės teisėmis valdo 1,01 ha miško. Pareiškėjas 1999 m. lapkričio 9 d. su S.J. per jo atstovą A.T. sudarė sutartį, kuria įsipareigojo parduoti S.J. pagal kirtimo leidimą sukleimuotą savo statų mišką. Sutartis buvo preliminari, joje nebuvo nurodyti nei parduodamos medienos kiekis, nei tiksli kirtimo vieta, nei kaina, todėl pareiškėjas laukė tolesnių pirkėjo veiksmų. Tačiau 2000 metų pavasarį sutikti S.J. ir A.T. jam pasakę, kad jie pareiškėjo miško nebekirs dėl prastos medžių būklės. Apie jam priklausančio miško iškirtimą jis sužinojęs tik 2003 m. balandžio mėnesį, kai per Šv.Velykas apsilankė jame ir pamatė, jog plynai iškirsta apie 0,5 ha miško. Apie tai pareiškėjas pranešė Privačių miškų tarnybos viršininkui A.Rudnickui, kuris jam pateikė 1999 m. lapkričio 12 d. išduoto leidimo miškui kirsti Nr.003605 (toliau tekste – Leidimas miškui kirsti) kopiją. Susipažinus su leidimu paaiškėjo, kad jis buvo išduotas 1999 m. lapkričio 12 d. sudarytos su S.J. preliminarios stataus miško pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Pareiškėjas nurodė, kad jis prašymo išduoti leidimą miškui kirsti Privačių miškų tarnybai nebuvo pateikęs, nebuvo išdavęs S.J. įgaliojimo gauti leidimą miškui kirsti, todėl mano, kad 8 640,58 Lt dydžio turtinę žalą jis patyrė tik dėl Rokiškio miškų urėdijos pareigūno neteisėtų veiksmų. Pareigūnas nesilaikė imperatyvių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr.799 patvirtintų „Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų“ (toliau tekste – Nuostatai) ir 1997 m. rugpjūčio 21 d. Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsakymu Nr.499 patvirtintos „Leidimų miškui kirsti išdavimo tvarkos“ reikalavimų, numatančių, kad tik miško savininkas turi teisę gauti leidimą miškui kirsti.

Atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Rokiškio miškų urėdija, atstovė advokatė O.Daminaitytė-Umbrė su skundu nesutiko ir paaiškino, kad tuometinė Privačių miškų tarnyba, 1999 metais išduodama S.J. leidimą kirsti J.V.M. priklausančiame miške medžius, pareiškėjui turtinės žalos nepadarė. Iki šiol nėra nustatytas tikslus miško iškirtimo laikotarpis ir tai padarę asmenys, todėl pareiškėjas neturi pagrindo teigti, jog būtent ginčijamo leidimo pagrindu jo miške buvo atlikti miško kirtimo darbai ir dėl to pareiškėjui padaryta turtinė žala. Atstovė taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas nėra teismine tvarka nuginčijęs nei pačios su S.J. sudarytos sutarties, kuria pirkėjui suteikė teisę gauti leidimus miškui kirsti, nei jos pagrindu išduoto leidimo atlikti šiuos veiksmus. Atstovė prašė taikyti J.V.M. reikalavimui ieškinio senatį, nurodydama, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, ir nėra svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti. J.V.M. ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojamas ne nuo sužinojimo apie iškirstą mišką momento, bet nuo miško pardavimo sutarties sudarymo dienos. Kartu su šia sutartimi pasirašytas atsiskaitymo lapas rodo, jog J.V.M. už miško pardavimą iš S.J. gavo 1400 Lt, todėl pareiškėjas, suprasdamas sudarytos sutarties pasekmes ir būdamas rūpestingas miško savininkas, turėjo nuolat rūpintis ir domėtis savo mišku.

Atsakovės atstovas J.A., trečiasis suinteresuotas asmuo A.R. į 2009-03-17 teismo posėdį neatvyko, jiems apie posėdžio laiką, datą ir vietą pranešta tinkamai, iš A.R. gautas prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. J.A. 2009-01-07 vykusiame teismo posėdyje su J.V.M. skundu nesutiko ir paaiškino, kad pareiškėjui priklausančiame miško sklype Nr.21 Valstybinis miškotvarkos institutas 1997 metų pabaigoje atliko miškotvarkos darbus ir jų metu gauti duomenys 1998 m. sausio 1 d. buvo perkelti į kompiuterinę programą, kurios pagalba 2004-09-12 jis ir atliko pareiškėjo iškirsto miško paskaičiavimus. Rokiškio miškų urėdija, turėdama miškotvarkos projekto duomenis apie J.V.M. sklype iki iškirtimo buvusius medžius, nustatė, jog pareiškėjui tėra padaryta 3 992,04 Lt turtinė žala. Atstovas nurodo, kad UAB „Miško kirtimai“ atlikti žalos apskaičiavimai kelia abejonių, nes nėra aiškūs kriterijai, pagal kuriuos buvo nustatyti iškirstų medžių aukštis ir rūšys.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo A.R. skundo nepripažino ir 2009-01-07 vykusiame teismo posėdyje paaiškino, kad jam dirbant Rokiškio miškų urėdijos Privačių miškų tarnybos viršininku, 1999-11-12 į jį kreipėsi S.J., prašydamas išduoti leidimą kirsti mišką R.M. ir J.V.M. priklausančiuose miško plotuose, kartu pateikdamas stačio miško pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp jo ir J.V.M., R.M. išduotą įgaliojimą bei biržės brėžinius. Kadangi paminėta sutartis buvo patvirtinta advokato, o jos 2.1 punkte buvo numatyta pirkėjo pareiga gauti leidimą kirsti mišką, jis suprato, jog pateiktas dokumentas įgalioja miško pirkėją kreiptis dėl leidimo jo perkamam miškui iškirsti. Nuvykęs 2000 metų sausio mėnesį į J.V.M. miško vietą, jis įvertino, kad išduoto leidimo sąlygos iš esmės nebuvo pažeistos, nes R.M. miškas buvo iškirstas plynai, o J.V.M. priklausančiame sklype buvo nukirsti tik keli medžiai, besiribojantys su R.M. sklypu. Apie tai jis telefonu informavo J.V.M. Po to 2003 m. pavasarį, kartu su pareiškėju nuvykus į jam priklausantį miško sklypą, pamatė, jog J.V.M. miškas iškirstas plynai. Kadangi paskutinį kartą J.V.M. priklausančiame miške atstovas lankėsi 2000 m. sausio mėnesį, kai jau buvo pasibaigęs S.J. išduoto Leidimo kirsti mišką galiojimas ir kai šiame plote tebuvo nukirsti tik keli medžiai, mano, jog J.V.M. miškas plynai buvo iškirstas ne pagal Leidimą miškui kirsti, o neteisėtai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos 1994-01-30 sprendimu Nr. 27-10-112 J.V.M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,01 ha ploto mišką, esantį Rokiškio rajono, Kamajų seniūnijos Nevierių kaime (adm. byla Nr.I-7-379-2007, b.l.5). Pareiškėjas 1999 m. lapkričio 9 d. sudarė rašytinės formos sutartį su S.J., kuria pastarajam įsipareigojo parduoti nurodytame 1,01 ha plote sukleimuotą statų mišką 1,01 ha, o pirkėjas įsipareigojo už pirktą medieną atsiskaityti, pinigus sumokant sutarties pasirašymo dieną; sutartis teismine tvarka nėra pripažinta negaliojančia ir nepanaikinta (b.l.8). Paminėtos sutarties 2.1 punktu sandorio šalys susitarė, jog leidimus kirsti mišką įpareigojamas gauti pirkėjas, t.y. S.J. Rokiškio miškų urėdijos Kamajų girininkijos Privačių miškų tarnybos viršininkas A.R. 1999-11-12 S.J. išdavė Leidimą miškui kirsti, galiojusį iki 1999-12-31, leidžiantį 38 kvartale esančiame pareiškėjo J.V.M. miško sklype Nr.21 bei jo brolio R.M. sklypuose Nr.18 ir Nr.19, bendrame 1,7 ha miško plote, iškirsti 345 m³ medienos (b.l.9,59). A.R. paaiškinimai ir bylos rašytiniai dokumentai patvirtina, kad nurodytas leidimas miškui kirsti buvo išduotas, S.J. pateikus R.M. 1999-11-09 sudarytą įgaliojimą gauti leidimą miško, esančio Rokiškio rajono, Kamajų seniūnijos Nevierių kaime, kirtimui, jo kleimavimui miško pardavimui ir kitiems su tuo susijusiems veiksmams bei aukščiau nurodytą S.J. ir J.V.M. sudarytą stataus miško pirkimo sutartį (b.l.58).

LR Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis numato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nėra ginčo dėl J.V.M. miško iškirtimo fakto, tačiau Valstybę atstovaujanti Rokiškio miškų urėdija nepripažįsta pareiškėjo nurodomo 8 640,58 Lt žalos dydžio, teigia, kad pareiškėjui galėjo būti padaryta tik 3 999,04 Lt (b.l.34). Leidimo kirsti mišką išdavimo metu (1999 m. lapkričio 12 d.) atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmais ar neveikimu viešojo valdymo srityje reglamentavo tuo metu galiojusio LR Civilinio kodekso 485 straipsnis (1997 m. spalio 21 d. įstatymo Nr. VIII-465 redakcija), nustatęs, jog žala, padaryta fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų, einančių tarnybines pareigas, veiksmais ar neveikimu, atlyginama bendraisiais pagrindais (483, 484 straipsniai). Atsižvelgus į Leidimo kirsti mišką išdavimo laiku galiojusių Miškų įstatymo 3 straipsnį, apibrėžusį miškų urėdijos statusą ir jos funkcijas, Nuostatų 16 punktą, numačiusį, kad leidimus kirsti mišką miško savininkams išduoda miškų urėdijos ir nacionalinių parkų administracijos arba jų pavedimu – girininkijos, daroma išvada, kad Leidimo kirsti mišką išdavimo metu urėdijoms buvo suteikti įgaliojimai nustatytos kompetencijos ribose vykdyti viešąjį administravimą, todėl leidimų kirsti mišką išdavimas buvo viešasis administravimas ( LR CK 485 str. prasme - viešas valdymas), o Rokiškio miškų urėdija veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tokiu būdu, nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar teismui pateikti įrodymai patvirtina esant visumą civilinei atsakomybei atsirasti reikalingų bendrųjų atsakomybės sąlygų, t.y. ar yra padaryta žala; žala būtų padaryta asmens neteisėtais veiksmais; neteisėtą veiką ir žalos atsiradimą sietų tiesioginis priežastinis ryšys, be to, būtų nustatyta žalą padariusio asmens kaltė.

Pareiškėjas žalos dėl jo privačios nuosavybės teise valdomo miško iškirtimo atsiradimą kildina, pareiškėjo nuomone, iš Rokiškio miškų urėdijos Privačių miškų tarnybos viršininko neteisėto veiksmo – Leidimo miškui kirsti išdavimo, pažeidžiant tuometinės Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997-08-21 įsakymu Nr.499 patvirtintos Leidimų miškui kirsti išdavimo tvarkos 1 punktą. Paminėto akto priėmimo metu galiojusi LR Įstatymo „ Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” 10 straipsnio redakcija nustatė, kad Lietuvos banko, ministerijų, departamentų ir Vyriausybės įstaigų bei kitų valstybės valdymo institucijų teisės aktai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatoma vėlesnė jų įsigaliojimo diena (1 d.), taip pat, kad nurodytų valstybės institucijų priimti teisės aktai negalioja, kol jie nepaskelbti "Valstybės žiniose" (2 d.). Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsakymu Nr.499 patvirtinta „Leidimų miškui kirsti išdavimo tvarka“ būtų buvusi paskelbta LR Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” 3 straipsnio (1993-04-06 įstatymo Nr.I-119 redakcija) nustatyta tvarka. Teismui Valstybės atstovė Rokiškio miškų urėdija pateikė iš Lietuvos valstybės naujojo archyvo gautą aukščiau nurodyto Žemės ir miškų ūkio ministerijos išleisto akto tekstą (b.l.72). Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997-08-21 įsakymu Nr.499 patvirtinta „Leidimų miškui kirsti išdavimo tvarka“, jos nustatyta tvarka nepaskelbus, neįsigaliojo, todėl nėra pagrindo nurodyto akto nuostatų taikyti Rokiškio miškų urėdijos atžvilgiu ir vertinti, ar joms atitiko paminėto viešojo administravimo subjekto įgalioto pareigūno veiksmai, atlikti išduodant Leidimą miškui kirsti.

Be to, remiantis LR Miškų įstatymo 11 str., Nuostatų 16 p. nuostatomis, daroma išvada, kad miško kirtimo teisėtumą lemia nustatyto leidimo buvimas ir faktas, jog leidimo turėtojo veiksmai atitinka visas jame nurodytas sąlygas. Atsižvelgus į tai, kad išduodamos leidimus miškų urėdijos veikia kaip viešojo administravimo subjektai, todėl leidimas miškui kirsti laikytinas individualiu administraciniu aktu, kuriuo konkrečiam asmeniui nustatomos miško kirtimo sąlygos, t.y. kirtimo rūšis, plotas, vieta, kirstinos medienos kiekis, miško atkūrimo ir kitos sąlygos. Nustatyta, kad Rokiškio miškų urėdijos 1999-11-12 išduotas Leidimas miškui kirsti teismine tvarka nėra panaikintas, kadangi Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu administracinę bylą Nr.I-7-379-2007 dalyje dėl šio administracinio akto panaikinimo nutraukė, pareiškėjui J.V.M. atsisakius skundo nurodytoje dalyje; paminėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, jis nėra panaikintas ar pakeistas apeliacine tvarka (admin. byla Nr.I-7-379-2007, b.l.171-172, 190-195). Nagrinėjamoje byloje teismas 2008-12-09 nutartimi pareiškėjo reikalavimą panaikinti Rokiškio miškų urėdijos išduotą Leidimą miškui kirsti atsisakė priimti (b.l.50-51). Kitokių įrodymų, patvirtinančių, kad J.V.M. priklausantis miško plotas buvo iškirstas dėl Rokiškio miškų urėdijos pareigūnų veiksmų ar jų neatlikimo, pareiškėjas teismui nepateikė. Teismas, remdamasis pareiškėjo duotais paaiškinimais, atkreipia dėmesį, jog pats J.V.M. nuo pat stataus miško pardavimo sutarties sudarymo momento nekontroliavo miško pirkėjo veiksmų, visiškai nesidomėjo savo miško sklypo būkle ir taip nevykdė miško savininkams keliamų Nuostatų 17 p. bei 25.1 p. reikalavimų.

Valstybės, atstovaujamos Rokiškio miškų urėdijos, atstovė prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydama, jog V.J.M., elgdamasis savo teisių atžvilgiu apdairiai ir rūpestingai, apie jų pažeidimą turėjo sužinoti dar 2000 m. pradžioje, todėl jis yra praleidęs 3 metų senaties terminą, taikomą reikalavimams atlyginti žalą. J.V.M. pripažino, kad yra praleidęs nustatytą ieškinio senaties terminą, tačiau mano, kad šis terminas skaičiuotinas nuo 2003 m. balandžio 20 d. d., t.y. nuo to momento, kai jis akivaizdžiai pamatė iškirstą mišką ir taip sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, motyvuodamas, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kuriomis prašo pripažinti užsitęsusį ikiteisminį tyrimą, prastą jo sveikatos būklę.

Ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (LR CK 1.124 str.). Šio teisės instituto tikslai yra sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti teisinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi. Tiek iki 2001-07-01 galiojusio LR Civilinio kodekso 284 str., tiek ir šiuo metu galiojančio LR CK 1.125 str. 8 d. numato trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (LR CK 1.127 str. 1 d.). Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo paaiškinimus, kad jis tik 2003 metais Šv.Velykų laikotarpiu nuvykęs į savo mišką ir pamatęs, kad jis iškirstas, bei įvertinęs kitus duomenis, daro išvadą, jog pareiškėjo nurodyta 2003 m. balandžio 20 d. laikytina diena, kada jis neginčytinai sužinojo apie jam priklausančio miško sklypo iškirtimą. Nuo šio momento teismas ir skaičiuoja trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti ir konstatuoja, kad šis terminas baigėsi 2006 m. balandžio 20 d.. Pareiškėjas skundą teismui dėl Rokiškio miškų urėdijos pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, atsakove patraukdamas Lietuvos Respublikos valstybę, pateikė 2008 m. spalio 30 d., todėl daroma išvada, kad J.V.M. yra praleidęs nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą (b.l.2). Pareiškėjas su reikalavimu atlyginti žalą į teismą kreipėsi dar 2004-02-24, tačiau jį pateikė netinkamam atsakovui – valstybės įmonei Rokiškio miškų urėdija (admin. byla Nr. I-7-379-2007, b.l.1). Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo atmetė tuo pagrindu, jog reikalavimas buvo pareikštas netinkamam atsakovui ir pareiškėjas nesutiko jį pakeisti. Remiantis ieškinio termino skaičiavimą reglamentuojančiomis teisės normų nuostatomis, daroma išvada, kad reikalavimo (ieškinio, skundo) nustatyta tvarka pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą tik tam asmeniui, kuris byloje patrauktas atsakovu, jeigu jis yra ginčo materialiniame teisiniame santykyje su ieškovu, t.y. dėl tinkamo atsakovo, o reikalavimo pareiškimas netinkamam atsakovui ieškinio senaties termino eigos nenutraukia (Lietuvos aukščiausiojo teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 14.6 p.).

Ieškinio senaties instituto normos numato teismo teisę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pripažinus, kad jis praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą šį terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Pareiškėjo pateikto medicininio dokumento apie jo sveikatos būklę ir ikiteisminio tyrimo bylos Nr.83-2-0004-05 duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti iki 2006 m. balandžio 20 d. buvus nuo J.V.M. valios nepriklausiusių aplinkybių, objektyviai trukdžiusių pareiškėjui tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, t.y. parengti skundą dėl žalos atlyginimo, patraukiant atsakove Lietuvos Respublikos valstybę, ir pateikti jį teismui. Todėl darytina išvada, kad J.V.M. nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, savo teisių atžvilgių elgėsi pasyviai, jų gynybai savo nuožiūra pasirinko ir naudojo neefektyvias priemones. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-07-25 nutartis, kurioje nurodoma, kad teisme sprendžiant klausimą dėl bylos šalių pakeitimo ar naujų šalių įtraukimo, pareiškėjas pareiškė, jog atsakovą byloje jis pasirinko teisingai, pateiktame patikslintame skunde atsakovu vėl nurodė VĮ „Rokiškio miškų urėdija“, taip dar kartą patvirtindamas savo poziciją dėl atsakovo, ir nesutiko pakeisti atsakovą tinkamu (admin. byla Nr. I-7-379-2007, b.l.194). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas reikalavimo atlyginti žalą pareiškimą netinkamam atsakovui taip pat nepripažįsta svarbia nustatyto ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog J.V.M. ieškinio senaties terminą pareikšti Lietuvos Respublikos valstybei reikalavimą atlyginti žalą praleido ne dėl svarbių priežasčių, todėl jis neatnaujinamas.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas ieškinį atmesti. Byloje nustačius, kad atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, o ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas skundą atmeta motyvuodamas ir ieškinio senaties termino pasibaigimu, ir dėl šios priežasties nesprendžia žalos dydžio klausimo.

Valstybės atstovė Rokiškio miškų urėdija prašė priteisti iš J.V.M. turėtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė dokumentą, patvirtinantį, kad nurodytos išlaidos sudaro 1020 Lt (b.l.35, 56.).

Prašymas tenkintinas iš dalies. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą ( LR ABTĮ 44 str. 1 d.). Atsižvelgus į tai, kad advokatė O.Dominaitytė–Umbrė kaip VĮ Rokiškio miškų urėdija atstovė dalyvavo Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr.I-7-379-2007m. dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo, daroma išvada, kad advokatė, susipažindama su administracinės bylos Nr.I-4-283-2009 medžiaga, rengdama procesinius dokumentus ir ruošdamasi dalyvauti teismo posėdžiuose, turėjo mažesnes laiko sąnaudas, todėl prašomų priteisti atstovavimo išlaidų dydis mažintinas. Įvertinus Valstybės, atstovaujamos Rokiškio miškų urėdijos, atstovės parengtų dokumentų apimtį, vykusių teismo posėdžių skaičių ir darbo juose trukmę, iš J.V.M. priteistina valstybės įmonei Rokiškio miškų urėdija 700,00 Lt turėtų atstovavimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi LR ABTĮ 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

pareiškėjo J.V.M. skundą dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Rokiškio miškų urėdija, trečiajam suinteresuotam asmeniui A.R. atmesti.

Priteisti valstybės įmonei Rokiškio miškų urėdija iš J.V.M. 700,00 Lt turėtų atstovavimo išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Dalytė Zlatkuvienė