- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-07
- Bylos Nr.
- I-4343-171/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Panevėžio pataisos namų
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, dalyvaujant pareiškėjai D. D., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Panevėžio pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. D. su skundu (t. 1, b. l. 1–2), kurį patikslino (t. 1, b. l. 11–12) kreipėsi į teismą, kuriuose prašo priteisti iš atsakovės 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėja paaiškino, kad LAVL ji buvo laikoma perpildytose kamerose (dažniausiai kamerose Nr. 21 ir 22). Be to, lovos buvo dviejų aukštų ir jai, turinčiai problemų su stuburu, buvo sunku į jas įlipti. Kamerose taip pat nebuvo tinkamos ventiliacijos, vyravo smarvė, tualeto vamzdynas nepaslėptas, langų rėmai išpuvę, kameroje buvo pelėsis ir grybelis. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas tik 1 m. sienele.
Paaiškino, kad tualetas pakeltas ant laiptelių, pertvertas 1 m. sienele, todėl nėra jokio privatumo juo naudojantis.
Pareiškėja nurodo, kad 2015 m. spalio 2 d. išvykdama iš Panevėžio pataisos namų pietus gavo 12 val. 15 min. Įvertinus kelionės laiką pataisos namai išvykstant, jai privalėjo išduoti sausą davinį. Vakarienę (sausą davinį) LAVL jai davė tik 21 val. 30 min.
Dėl minėtų aplinkybių pareiškėja patyrė neturtinę žalą, nes jos laikymas netinkamomis sąlygomis sukėlė neigiamas emocijas ir nepatogumus, kurie susiję su sveikatos būkle.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja skundą palaikė ir prašė jį patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio pataisos namai atsiliepime (t. 1, b. l. 23–27) su pareiškėjos skundu ir patikslintu skundu nesutiko ir prašė atmesti, kaip nepagrįstus.
Panevėžio pataisos namai nurodo, kad išnagrinėjus konkrečias pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, nustatyta, jog 2015 m. spalio 2 d. (penktadienį) pareiškėja buvo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos konvojuota į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Iš konvojavimo maršruto matyti, kad 2015 m. spalio 2 d. konvojus į Vilnių vyko per Kauną. Panevėžio pataisos namai negali prognozuoti, kada tiksliai konvojus atvyks į pataisos namus paimti nuteistųjų (paprastai konvojus atvyksta tarp 14-15 val., retais atvejais - iki 16 val.), taip pat negali numatyti, kiek tiksliai užtruks nuteistųjų konvojavimas iš Panevėžio į Vilnių, nes jis gali užtrukti skirtingą laiko tarpą, tačiau atsižvelgiant į turimą praktiką ir objektyviai vertinant, kiek gali užtrukti kelionė iš Panevėžio į Vilnių, vykstant per Kauną laiko tarpas tarp paskutinio nuteistųjų maitinimo (t. y. pietų) iki nuvykimo į paskirties vietą nėra ilgesnis, kaip 6 val., todėl Panevėžio pataisos namuose papietavusioms ir konvojumi į Vilnių vykstančioms nuteistosioms sausas davinys nėra išduodamas.
Panevėžio pataisos namai taip pat paaiškino, kad konvojumi išvykstančios nuteistosios, parengtos konvojavimui, yra laikomos karantine ir pietūs joms tiekiami į karantino patalpas, vadovaujantis Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2011 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. N-134 patvirtintos Nuteistųjų laisvės atėmimu dienotvarkės pastabų 2 punktu, t. y. pietūs tiekiami nuo 12.00 iki 13.00 val. Nėra objektyvios galimybės nustatyti, kurią tiksliai valandą pareiškėja baigė pietauti, tad laiko tarpas nuo paskutinio maitinimo iki atvykimo į paskirties vielą turėtų būti skaičiuojamas nuo Nuteistųjų laisvės atėmimu dienotvarkėje nustatyto pietų laiko pabaigos, t. y. 13.00 val. Panevėžio pataisos namuose nėra kaupiama informacija, kada (kurią valandą) nuteistąją iš pataisos namų paėmė Viešojo saugumo tarnybos konvojus. Pataisos namai taip pat neturi duomenų, kada konvojuojama nuteistoji atvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir kada ten buvo pamaitinta.
Panevėžio pataisos namų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė LAVL atsiliepime (t. 1, b. l. 34–36) su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nuo 2012 m. gegužės 8 d. iki 2012 m. gegužės 14 d. pareiškėja LAVL buvo gydoma Chirurgijos skyriaus 27 (21,25 m², 7 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2013 m. liepos 22 d. buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. spalio 1 d. buvo gydoma Chirurgijos skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2014 m. birželio 20 d. buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. buvo gydoma Chirurgijos skyriaus 22 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2014 m. spalio 9 d. buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. buvo gydoma Chirurgijos skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 7 d. buvo gydoma Chirurgijos skyriaus 22 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje.
Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. LAVL privalo nuteistiesiems ir suimtiesiems užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme, taip pat laikytis izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamomis ligomis. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir keičiamas. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos reikalavimus.
Sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą nepakanka nustatyti, kad LAVL deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėja šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto. Atsiliepime LAVL taip pat atkreipia dėmesį, kad daliai pareiškėjos reikalavimo turėtų būti taikomas Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas senaties terminas.
LAVL atstovas posėdyje nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje neužtikrinimo nuo 2010 m.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja LAVL atskirais laikotarpiais buvo laikoma nuo 2012 m. gegužės 8 d. Teismas neturi pagrindo abejoti LAVL pateiktais duomenimis, todėl jais vadovausis šioje byloje nagrinėdamas pareiškėjos skundą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išaiškino, kad nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio) atlyginimo, taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014, 2016 m. rugpjūčio 5 d. Nr. A-1401-146/2016 ir kt.).
LAVL atsiliepime daliai pareiškėjos reikalavimų teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senatį. CK nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (1.124 straipsnis); reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas (1.125 straipsnio 8 dalis); ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1.127 straipsnio 1 dalis); jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (1.127 straipsnio 5 dalis); ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 straipsnio 2 dalis).
Pareiškėja dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL prašo priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010 metų, tačiau skundą dėl to teismui ji surašė ir išsiuntė tik 2015 m. spalio 5 d. Taigi, ieškinio senatis yra suėjusi reikalavimams iki 2012 m. spalio 5 d. Svarbių priežasčių, dėl kurių pareiškėja praleido senaties terminą kreiptis į teismą dėl laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2012 m. spalio 5 d. LAVL jai galimai padarytos neturtinės žalos nenurodė.
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojama praktika, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975-02-21 sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).
Teismo vertinimu, CK 1.124 straipsnyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas yra pakankamas, siekiant pasinaudoti savo pažeistų teisių gynybos priemonėmis teisme. Pareiškėja šioje administracinėje byloje teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino žalai, kilusiai laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2012 m. spalio 5 d., už netinkamas kalinimo sąlygas LAVL prisiteisti atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tuo tarpu jokios objektyvios aplinkybės, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą žalai už minėtą laikotarpį prisiteisti, byloje taip pat nenustatytos, todėl teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio (lot. pagal pareigas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo dalis, kuria prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2012 m. spalio 5 d. atmestina.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2013 m. liepos 22 d. (15 dienų) pareiškėja buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (14 dienų) buvo gydoma Chirurgijos skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2014 m. birželio 20 d. (9 dienas) buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. (7 dienas) buvo gydoma Chirurgijos skyriaus 22 (15,39 m2, 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2014 m. spalio 6 d. iki 2014 m. spalio 9 d. (4 dienas) buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015 m. rugpjūčio 6 d. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d. (7 dienas) buvo gydoma Vidaus ligų skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. (7 dienas) buvo gydoma Chirurgijos skyriaus 21 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje; nuo 2015 m. spalio 2 d. iki 2015 m. spalio 7 d. (6 dienas) buvo gydoma Chirurgijos skyriaus 22 (15,39 m², 8 lovos) kamerų tipo palatoje. Taigi, remiantis šiais duomenimis, pareiškėja LAVL ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis iš viso praleido 69 dienas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².
Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Tačiau LAVL atsiliepime nurodė, kad Vidaus ligų skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 21 yra įrengtos 8 lovos, Chirurgijos skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 22 – 8 lovos, o Chirurgijos skyriaus kameros tipo palatoje Nr. 21 taip pat 8 lovos. Visų kamerų plotas yra identiškas – 15,39 m², taigi jeigu pacientų būtų tiek, kiek yra įrengta lovų, vienam pacientui tektų 1,92 m² palatos ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį, kad LAVL neneigia, jog nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. Remiantis nuoseklia EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, prašymo Nr. 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Analogiškos praktikos laikosi ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1112-442/2016).
Atitinkamai įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovės atstovei LAVL. Pareiškėjos teiginiai, kad minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, yra nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjos gydymo LAVL laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t. y. nuo 2013 m. liepos 8 d. iki 2015 m. spalio 7 d. pareiškėjai nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančio minimalaus palatos ploto norma, t. y. 69 dienas buvo pažeista pareiškėjos teisė į minimalų 5,1 m² plotą. Pareiškėja nurodė, kad palatose buvo laikomos 6 – 8 moterys vienu metu, todėl atitinkamai, vienam asmeniui palatoje teko nuo 2,56 m² iki 1,92 m² palatos ploto, todėl pareiškėjos teisė į minimalų 5,1 m² plotą buvo ženkliai pažeista.
Pareiškėja taip pat teigia, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik 1 m. aukščio sienele. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 16.5 punktas nustato, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Taigi šiame kontekste svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi pirmiau nurodytų reikalavimų.
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą abstrakčiai nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka reikalavimus. LAVL nurodomas Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotas leidimas-higienos pasas savaime neįrodo, jog buvo laikytasi būtent anksčiau nurodyto reikalavimo. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad leidimas-higienos pasas tik liudija, kad ūkinės komercinės veiklos sąlygos būtent atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus bei suteikia jo turėtojui teisę verstis jame nurodyta ūkine komercine veikla (Leidimų-higienos pasų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2007 m. spalio 5 d. įsakymu Nr. V-791, 3 p.). Pateiktos nuotraukos vizualiai patvirtina pareiškėjos nurodomas aplinkybes (t. 1, b. l. 72–77). Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju LAVL teko pareiga paneigti pareiškėjos nurodytus teiginius dėl sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir privatumo juo naudojantis neužtikrinimo, tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjos įvardintas aplinkybes, LAVL nepateikė.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog palatos, kuriose buvo gydoma ir kalinama pareiškėja, neatitiko nurodytų nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos jos teisės į privatumą (CK 6.271 str.).
Pareiškėja taip pat teigia, kad palatose buvo įrengtos dviaukštės lovos į kurias sunku įlipti. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nurodė, kad dviaukščių lovų įrengimas LAVL kamerose neprieštarauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatytam teisiniam reguliavimui. Be to atsakovės atstovė nurodė, kad pareiškėją gydantys gydytojai nepateikė rekomendacijų dėl gulimos vietos skyrimo pareiškėjai pirmame lovos aukšte (b. l. 155).
Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjos argumentai dalyje dėl dviaukščių lovų sukeltų nepatogumų atmestini.
Pareiškėjos teigimu, LAVL palatose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vyravo smarvė, langų rėmai išpuvę, kameroje taip pat buvo pelėsis ir grybelis, tačiau šie pareiškėjos argumentai nėra pagrįsti kokiais nors įrodymais. Byloje nepateikta rašytinių įrodymų, kad pareiškėja dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipusis į kokias nors institucijas ar LAVL administraciją. Remiantis kartu su atsiliepimu pateiktais duomenimis, patikrinimai LAVL palatose Nr. 21 ir 22 nebuvo atlikti, taigi duomenų apie tai, kad minėtų palatų įrengimas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, byloje taip pat nėra. Iš pateiktų LAVL palatų fotonuotraukų (b. l. 68–77), matyti, kad LAVL palatose yra įrengti langai, o Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai dėl netinkamų langų ir blogos ventiliacijos atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėja skunde nurodo, kad 2015 m. spalio 2 d. išvykstant iš Panevėžio pataisos namų pietus ji gavo 12 val. 15 min. ir vėliau vakarienę gavo tik 21 val. 30 min., kai buvo įkelta į LAVL palatą.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles. Taisyklėse nustatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija (5 punktas). Maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius (14 punktas). Kamerose laikomiems asmenims maistas pristatomas į kameras (24 punktas). Kalinimo įstaigų, iš kurių konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybos iš vakaro informuoja kalinimo įstaigų, į kurias konvojuojami suimtieji ar nuteistieji, įskaitos tarnybas apie planuojamų atsiųsti asmenų skaičių. Išvykus konvojui, nedelsiant informuojama apie tikslų atvykstančių asmenų skaičių (32 punktas). Atitinkamai, iš Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtinto Valgiaraščio nedirbančioms moterims matyti, kad pastarosios maitinamos 3 kartus per dieną, patiekiant pusryčius, pietus ir vakarienę.
Taigi teisės aktuose yra įtvirtinta imperatyvi kardomojo kalinimo įstaigų (įskaitant LAVL) pareiga tinkamai aprūpinti nuteistuosius asmenis maistu. Pažymėtina, jog, siekiant, kad ši pareiga būtų įvykdyta tinkamai, kardomojo kalinimo įstaigos iš anksto yra informuojamos apie į jas konvojuojamų asmenų skaičių.
17.2. LAVL direktoriaus 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-165 (t. 1, b. l. 170) patvirtintoje Pacientų, gydomų LAVL stacionare, dienotvarkėje nustatyta, kad LAVL stacionare gydomų pacientų maitinimas vykdomas 3 kartus, patiekiant: pusryčius (7.15–8.00 val.); pietus (12.15–13.00 val.); vakarienę (17.00–17.45 val.). Pareiškėja skunde nurodo, kad 2015 m. spalio 2 d. buvo pavalgydinta tik 21.30 val., kai buvo įkelta į LAVL palatą. Nagrinėjamu atveju teismas atkreipia dėmesį, kad pataisos įstaigų režimas savo turiniu ir pobūdžiu, taip pat nuteistų asmenų konvojavimas ir su tuo susiję apribojimai neretai sąlygoja tam tikrus nuteistų asmenų teisių įgyvendinimo apribojimus bei ypatumus, kurie atitinkamomis aplinkybėmis yra objektyviai neišvengiami (pavyzdžiui, nuteistų asmenų maitinimo laiko pasikeitimas, atsižvelgiant į tai, kada toks asmuo yra pristatomas į pataisos įstaigą ir pan.). Tokiais atvejais svarbu užtikrinti, kad ribojimai nebūtų didesni, nei būtina pagal objektyviai susiklosčiusias aplinkybes. Iš pateikto teisinio reguliavimo matyti, jog maitinimas nuteistiesiems pristatomas į kameras. Kaip minėta, šioje byloje pareiškėja teigia, kad į LAVL į palatą 2015 m. spalio 2 d. ji buvo įkelta 21.30 val., t. y. jau pasibaigus LAVL stacionare gydomų pacientų dienotvarkėje nustatytam vakarienės laikui. Nepaisant to, vakarienė (sausas davinys) jai buvo patiekta.
Taigi ir šioje dalyje pareiškėjos argumentai dėl netinkamo maitinimo konvojavimo sąlygomis atmestini.
Apibendrinant išdėstytą, pasitvirtintino tik pareiškėjos nusiskundimai dėl palatų perpildymo ir sanitarinio mazgo įrengimo, o kiti pareiškėjos nusiskundimai, dėl kurių ji teigia patyrusi neturtinę žalą, yra atmesti. Atsižvelgus į anksčiau konstatuotus neteisėtus veiksmus, kurie neužtikrino pareiškėjai teisės į minimalų plotą ir privatumą konstatuotina, kad pareiškėja atlikdama bausmę tokiomis sąlygomis patyrė nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus.
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek LVAT praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi šiuo atveju atsižvelgus į administracinės bylos aplinkybes yra pagrindas teigti, kad dėl tokių laikymo sąlygų LAVL pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Atitinkamai, vertintina, kad egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant asmens privatumą ir teisės aktais nustatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėja dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms pareiškėjai atlyginti adekvati suma yra 830 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.
Atsakovės atstovas Panevėžio pataisos namai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į skundą surašymą. LVAT, aiškindamas klausimus, susijusius su viešojo administravimo subjekto teise į išlaidų atlyginimą (byla Nr. AS143-375/2008), nurodė, jog tais atvejais, kai administracinės bylos šalimi yra viešojo administravimo subjektai, bylinėjimasis būna susijęs su tais teisiniais santykiais, kuriuose atitinkamas subjektas atlieka viešąjį administravimą. Veikdamas specifinėje viešojo administravimo srityje, šis subjektas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas. Tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai. Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, tačiau iš principo šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių. Taip pat išaiškinta, jog atitinkamų bylinėjimosi išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui yra iš esmės išimtinė situacija, kuri turi atitikti protingumo kriterijus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju Panevėžio pataisos namus atstovavo (pasirašė atsiliepimą) direktorius E. N., todėl darytina išvada, jog Panevėžio pataisos namai, pasitelkę savo vidinius išteklius, užtikrino tinkamą viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimą ir jo interesų atstovavimą teisme. Siekiant užtikrinti tinkamą funkcijų įgyvendinimą viešojo administravimo subjektams skiriami atitinkami biudžeto asignavimai. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nėra svarbu, kokiu būdu viešojo administravimo institucija nusprendžia įgyvendinti savo funkcijas ar tai, kad dėl atitinkamo funkcijų įgyvendinimo būdo pasirinkimo ji patiria papildomas išlaidas.
Įvertinus išdėstytą, konstatuotina, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos nelaikytinos proceso šalies išlaidomis, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnyje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Pareiškėjos D. D. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjai D. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 830 Eur (aštuonis šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.