Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių R. K. ir J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių R. K. ir J. B. ieškinius atsakovams VĮ Valstybės turto fondui, VĮ Registro centro Vilniaus filialui, dalyvaujant tretiesiems asmenims J. M. buitinių paslaugų įmonei, UAB „Jaugvila“, Vilniaus miesto savivaldybei, dėl aktų pripažinimo negaliojančiais bei teisinės registracijos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovės R. K. ir J. B. kreipėsi į Vilniaus m. 3-ąjį apylinkės teismą ir patikslinusios savo ieškinius (t. 7, b.l. 25-29, 39-43) prašė: 1) pripažinti negaliojančiais 1999-04-01 Vilniaus miesto savivaldybės ir VĮ Valstybės turto fondo priėmimo - perdavimo aktą Nr. 401071 ir 1999-12-02 Seimo nutarimu Nr. VIII-1456 patvirtinto sąrašo dalį, kuria numatoma perduoti įmonei bendro naudojimo ginčo patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) , tuo pripažįstant negaliojančiais valstybės ir savivaldybių institucijų aktus, kurie prieštarauja įstatymams; 2) pripažinti 1999-08-13 patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), pastato raidė 2A/2p, unikalus objekto Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 14,38 kv.m., registraciją Nekilnojamojo turto registre kaip valstybės nuosavybę, valdomą VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teise, negaliojančia, tuo atkuriant iki teisės pažeidimo buvusią padėtį ir pripažįstant bendrininkų teises; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 1999 metais buvo atlikta ginčo patalpos teisinė registraciją valstybės vardu, nors pagal savo pobūdį ši patalpa yra bendro naudojimo į rūsius vedanti laiptinė (laiptų patalpa). Todėl minėtą patalpą įregistravus valstybės vardu buvo pažeistos butų ir kitų patalpų, esančių tame pačiame pastate, savininkų, įskaitytinai ir ieškovių, bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ginčo patalpą. Tapo neįmanoma patekti ne tik į ginčo patalpą, bet ir į rūsius R-9 ir R-10, esančius po ginčo patalpa. Rūsio aukšto plane neteisingai (rūsio lygmenyje) yra nurodytos durys, per kurias patenkama į rūsius R-9 ir R-10. Durys buvo ir yra pirmame pastato aukšte. Dėl šios klaidos buvo sudarytos sąlygos neteisėtai ginčo patalpos registracijai tik valstybės, o ne visų namo bendrasavininkų vardu. Atlikus patalpos registraciją valstybės vardu, buvo atlikta neteisėta patalpos rekonstrukcija, kuri apribojo ieškovių galimybes patekti į joms nuosavybės teise priklausančius rūsius. Aplinkybę, kad po ginčo patalpa yra rūsiai, patvirtina kadastriniai duomenys, planai bei tai, kad dėl jų buvo atliekami sandoriai - butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas su rūsiu pagal 1994-05-19 pirkimo - pardavimo sutartį. 2001 metais ieškovė R. K. įgijo minėtą butą su rūsiu, o 2002-03-26 visi bendrasavininkai, išskyrus VĮ Valstybės turto fondą, davė sutikimą registruoti rūsį R-10, naudotą 7-o buto gyventojų ir privatizuotą kartu su 7 butu, šio buto savininkės R. K. vardu, o kitus namo rūsius - visų bendrasavininkų vardu. Ieškovės, būdamos namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtėmis, bendrosios dalinės nuosavybės teises į bendro naudojimo ginčo patalpas Daugiabučių namų savininkų bendrijų (DNSB) įstatymo pagrindu įgijo nuo minėto įstatymo įsigaliojimo 1995 metais. Tačiau 1999-04-01 Vilniaus miesto savivaldybės ir VĮ Valstybės turto fondo priėmimo - perdavimo aktu šios patalpos buvo perduotos valstybei nuosavybės teise, o 1999-08-13 įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. 1999-12-02 Seimo nutarimu „Dėl valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų ar patalpų, perduodamų už akcijas naujai steigiamoms arba veikiančioms bendrovėms ar uždarosioms akcinėms bendrovėms, sąrašo patvirtinimo“ atsakovas VĮ Valstybės turto fondas įpareigotas namo, esančio(duomenys neskelbtini), patalpą, kadastrinių matavimų byloje pažymėtą indeksu 12-2, 14,38 kv.m. ploto, perduoti kaip nepiniginį įnašą už akcijas trečiajam asmeniui UAB „Jaugvila“. Minėti aktai bei VĮ Registrų centro sprendimas įregistruoti atsakovo VĮ Valstybės turto fondas ginčo patalpos valdymą patikėjimo teise yra neteisėti, pažeidžia ieškovių, kaip bendraturčių, teises.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis ir nepagrįstai taikė Butų privatizavimo įstatymo, o ne Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo nuostatas, spręsdamas dėl ginčo patalpos funkcinės paskirties. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė į bendrojo naudojimo patalpas atsiranda ne privatizavimo sutarties, o Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo pagrindu. Priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendrojo naudojimo patalpa pagal savo funkcinę paskirtį nėra skirta naudotis individualiai ir negalėjo būti privatizuojama pagal atskiras butų privatizavimo sutartis. Ginčo patalpa 12-2 pagal savo funkcinę paskirtį yra bendrojo naudojimo patalpa, esanti daugiabutyje name. Butų privatizavimo metu ginčo patalpos paskirtis buvo gyvenamoji, t.y. skirta namo butų gyventojų poreikiams tenkinti, o ne speciali, todėl buvo neteisingai konstatuota, jog ši patalpa turėjo specialiąją paskirtį - tarnauti viešojo poreikio tenkinimui. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo patalpos paskirtis 1992 - 1994 metais būtent gyvenamoji pagalbinė, iki patalpų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo apskaitos skyriui 1996 m. ginčo patalpa buvo apskaitomos ne Vilniaus miesto valdybos ūkio skyriaus balanse kartu su kitomis neprivatizuotomis patalpomis, o būtent Energetikos ir namų ūkio skyriaus balanse, kaip ir kitos namo bendrojo naudojimo patalpos. Ginčo patalpa nėra įtraukta ir į Vilniaus miesto tarybos 1999-12-15 nutarimu Nr. 478 patvirtintą Vilniaus miesto viešųjų tualetų sąrašą. Ginčo patalpa, pažeidžiant 1994-10-06 Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 1980 V, buvo perduota į savivaldybės turto valdymo skyriaus balansą ne iš Senamiesčio seniūnijos valstybės įmonės ar kito šiame potvarkyje minimo padalinio, o iš Energetikos ir namu ūkio skyriaus balanso, kur buvo apskaitomos visos bendrojo naudojimo patalpos, o perdavimas įvyko ne iki 1994-11-28, o tik 1996 m., t.y. jau galiojant DNSB įstatymui. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad laiptinės (12-9) specifinė daikto paskirtis - patekti į dvi rūsio patalpas - R9 ir R10, taigi tai nėra individualiam naudojimui skirtas daiktas. Todėl laiptinės priskirtinos prie bendrojo naudojimo patalpų pagal DNSB įstatymą. Teismas netyrė ir nepasisakė dėl ginčo patalpos dalies patalpos 12-9 (ginčo dalyko) paskirties kaip bendrosios dalinės nuosavybės ginčo patalpai sąlygos. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog rūsiai faktiškai neišliko, kuomet sujungus tris patalpas - 12-7, 12-8 ir 12-9, buvo įrengtas viešasis tualetas. Pirmosios instancijos teismas dėl laiptų į rūsius ir pačių rūsių galimos rekonstrukcijos teisėtumo apskritai nepasisakė, o nurodęs, jog 12-9 pagal savo pirminę funkcine paskirtį yra laiptinės patalpa, tuo pačiu sprendimu iš esmės įteisino neteisėtą rekonstrukciją. Neteisėta rekonstrukcija arba laiptų užpylimas šiukšlėmis šioje namo dalyje (ginčo patalpa 12-9) negali įtakoti šios patalpos bendrojo naudojimo paskirties. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad įrengiant kiemo tualetą 1948 m. 8,67 kv.m. ploto (pastaba - ginčo patalpos dalyje, nes ginčo patalpos plotas yra 14,38 kv.m., o ne 8,67 kv.m.), namas buvo iš naujo perstatytas taip, kad rūsiai buvo nugriauti. Namo rūsiai yra, jie buvo fotografuojami vietos apžiūros metu. Nebuvo tinkamai ištirtos ir įvertintos aplinkybės, kad kadastro duomenys dėl ginčo patalpos - 14,38 kv.m. neatitinka tikrovės, kad realiai šioje namo dalyje šiuo metu yra 3 atskiros patalpos, t.y. 12-7 (kiemo tualetas), 12-8 ir 12-9 (laiptinės į rūsius), o kiemo tualetą (12-7) nuo laiptinės skiria aklina betoninė siena, kad į vientisą kiemo tualeto patalpą 12-7 ir dvi susisiekiančias (12-8 bei 12-9) patenkama pro atskiras duris iš lauko pusės. Laiptinė į rūsius 12-9 nebuvo naudojama kaip kiemo tualetas, nes tarp kiemo tualeto laiptų patalpos (ertmės tarp sienų virš laiptų pakopų) yra aklina atraminė siena. Visuose rūsio lygmens planuose - tiek 1948 m., tiek 1976 m., tiek 1981 m. - šioje namo dalyje tiek rūsiai R9 ir R10, tiek laiptai į rūsius žymimi. 1948 m., įrengiant kiemo tualetą 8,67 kv.m patalpoje, laiptai į rūsius nebuvo panaikinti. Tokios nurodomos aplinkybės taipogi patvirtina ginčo patalpos kaip namo bendrojo naudojimo patalpos funkcinę paskirtį, ir tokia patalpa negalėjo likti valstybės nuosavybe. DNSB įstatymui įsigaliojus, visi pastato savininkai tapo jos bendrasavininkiais. Taigi ginčo patalpų 12-7, 12-8, 12-9 registracija kaip vientisos 14,38 kv.m. patalpos, žymimos indeksu 12-2, valstybės nuosavybės tesie 1999 m. yra neteisėta. Savivaldybė neturėjo jokios teisės spręsti ginčo patalpų disponavimo klausimų, nes neturėjo nuosavybės teisės į jas.Nagrinėjant gyvenamojo namo atskiro buto (7 buto) priklausinių, kuriuos turėjo įsigyti butų nuomininkai pagal Butų privatizavimo įstatymą, teisinio statuso klausimą, buvo peržengtos ieškinio ribos. Nebuvo vadovautasi įsiteisėjusio teismo sprendimo c. b. Nr. 2-391-590/08, kuriuo buvo atmesti J. M. buitinių paslaugų įmonės ir UAB „Jaugvila“ ieškiniai dėl R. K. buto su rūsiu pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas, teisėjų kolegija nenustatė. Apeliacijos dalyką nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir teismo padarytų dėl jų išvadų pagrįstumo patikrinimas, taip pat teisinis jų įvertinimas tuo aspektu, ar negyvenamoji patalpa, esanti(duomenys neskelbtini), kurios identifikaciniai duomenys – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymėjimas indeksu 12-2, bendras plotas 14,38 kv.m., prieš ją įregistruojant kaip valstybės nuosavybę, valdomą VĮ Valstybės turto fondo patikėjimo teise (t.1, b.l. 104, t.4, b.l. 77-78), priklausė apeliantėms kaip namo bendrarturtėms bendrosios dalinės nuosavybės teise, ar atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija galėjo spręsti disponavimo ginčo patalpa/patalpomis klausimus ir jas ginčijamu priėmimo – perdavimo aktu perduoti atsakovui VĮ Valstybės turto fondui, ar apeliančių teisės ginčijamais administraciniais aktais buvo pažeistos ir ar turėtų būti ginamos (CPK 320 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad ginčo patalpa nuo pat 1948 m. buvo inventorizuojama ir apskaitoma kaip atskira savarankiška patalpa, ji buvo suformuota kaip atskiras nekilnojamasis daiktas. Skirtingų metų kadastriniuose planuose ji žymima indeksu 12-2, kurios plotas 14,38 kv.m. (t.1, b.l. 18), paskiausiai - kaip patalpų 12-7 (6,71 kv.m.), 12-8 (3,70 kv.m.) bei 12-9 (4,32 kv.m.) visuma (t.1, b.l. 81, 82). Šio, esančio adresu( duomenys neskelbtini), statinio kadastro ir registro byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nuo pat bylos suformavimo 1948 metais momento (tuometinis bylos Nr. 8910) ji buvo žymima kaip specialią funkciją atliekanti patalpa – tualetas arba išvietė, pvz. 1948-04-01, 1959-05-31, 1967-10-08 inventorizacijos duomenys (inv. bylos 75, 88, 98 lapai), abiem pirmaisiais atvejais patalpos plotas nurodytas 8,67 kv.m., o 1967 metų duomenimis jau atitinka dabartiniu metu šios patalpos viešame registre nurodytą plotą - 14,38 kv.m. Pagal 1948 ir 1959 metų duomenis, patalpa inventorizuojama kartu su kitomis savarankiškos paskirties negyvenamosiomis patalpomis (sandėliais), o ne su butais. Atskiriems butams tiesiogiai priskirtos patalpos buvo inventorizuotos ir apskaitomos atskiruose lapuose (pvz. inv. b. 70 lapas). Be to, lyginant tuo pačiu adresu esančias pastato dalis (2A/2p ir 1A/3p) matyti, kad 1948-04-01 sudarytame pastatų įkainojimo lape pastate 1A/3p kaip atskiros patalpos atskirai dar nurodomi ne tik namo rūsys, bet ir dvi įėjimo į rūsį patalpos, atitinkamai 6,50 kv. m. ir 6,20 kv. m. ploto, tuo tarpu pastato dalyje, žymimoje indeksu 2A/2p, kurioje yra ginčo patalpa, tokios paskirties patalpos, kaip įėjimo į rūsį, egzistavimas apskritai nebuvo įvardintas (inv. b. lapai tarp 63 ik 66 lapų).

Taigi jau pradinės techninės inventorizacijos duomenimis ginčo patalpose nuo 1948-04-01 neabejotinai egzistavo būtent tokios funkcinės paskirties patalpa, kaip tualetas, o ne kaip įėjimo į rūsius laiptinė, į ją buvo patenkama iš lauko pusės, iš tarp dviejų pastatų - 2A/2p ir 3A/2p - esančio įėjimo, o tokias aplinkybes akivaizdžiai iliustruoja 1948 bei 1967 metų planai (inv. b. 25, 51 lapai, t.7, b.l.207) bei pirmojo aukšto 1948 metais sudarytas abrsias (lapas nesunumeruotas). Šiuose planuose nėra nužymėtų ir laiptų iš pirmojo aukšto į žemiau esantį rūsį nei iš pačios ginčo patalpos, nei iš jos sudėtinių dalių (1948 metų plane pažymėta pertvara, skirianti aptariamą patalpą į dvi dalis). Ši aplinkybė pakankamai reikšminga ir tuo aspektu, kad visose kitose šio namo adresu (duomenys neskelbtini) patalpose pakanka nužymėjimų, rodančių laiptų į rūsį natūroje buvimą, yra nuorodų, kaip minėta, ir apie įėjimo į rūsius kaip atskiros patalpos egzistavimą. Vėlesnių, t.y. 1967 metų duomenimis patalpos 12-2 plotas jau nurodytas 14,37 kv.m., o skyrusi į dvi dalis ją pertvara buvo panaikinta. Dar vėlesniame, 1981 metų plane (inv.b. 8 lapas) ši patalpa taip pat atitiko 1967 metų būklę. Pakeitimai, nurodant tris jos sudėtines dalis - 12-7, 12-8, 12-9, buvo užfiksuoti tik 2002 m. (t.1, b.l.80, 81-82, 93-103,104, t.5, b.l. 67-71). Bet kuriuo atveju ginčo patalpos, kaip tualeto paskirties patalpos, statusas nesikeitė iki 2002-05-24 (t.5, b.l. 71), tokia pati šios patalpos funkcinė paskirtis buvo tiek apeliantėms dabar priklausančių butų privatizavimo metu (t.6, b.l.106-107), tiek DNSB įstatymo priėmimo metu. Kolegija nekvestionuoja apeliacinio skundo teiginių, kad patalpa 12-2 nebuvo butų (buto) priklausinys ir negalėjo būti privatizuojama kartu su butais pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas – tokie teiginiai yra pagrįsti. Tačiau ir dėl jos priskyrimo išimtinai tik namo gyventojų poreikiams tenkinti (kaip bendrojo namo naudojimo patalpos, visų namo butų priklausinio) įrodymų į bylą nebuvo pateikta. Priešingai, byloje pakanka faktinių duomenų patvirtinančių, kad patalpa, kaip tualetu, naudojosi ir tame pačiame pastate buvusių gamybinių bei sandėliavimo patalpų darbuotojai, ji buvo prieinama ir bet kuriam kitam pašaliniam asmeniui. Šią patalpą eilę metų valė taip pat savivaldybės darbuotojas - kiemsarge dirbusi M. J. A. (liudytojos paaiškinimai, t.8, b.l.10-11). Galiausiai patys gyventojai pagal jos tiesioginę paskirtį liovėsi patalpa naudotis, kuomet įsirengė sanitarinę įrangą savo butuose. Kai kurie Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. (duomenys neskelbtini) dokumentai (gyventojų prašymai išduoti buto planą) leidžia tikėtinai vertinti, jog tokie įrengimo darbai buvo atliekami 1977 m. - 1986 m. Antai (duomenys neskelbtini) buto gyventojo 1983 m. prašyme išduoti buto planą tiesiogiai nurodomas tokio prašymo motyvas – įteisinti įrengtą virtuvėje tualetą.

Todėl priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokios specifinės funkcijos, kaip nusileidimo į rūsį laiptinė, patalpa neatliko mažiausiai nuo 1948 metų, yra visiškai pagrįsta. Ši išvada paremta rašytiniais įrodymais bei paties teismo įsitikinimu (t.8, b.l.7-9). Teismas teisingai pastebėjo ir tai, kad natūroje iš esmės neišliko ir pačių rūsių kaip patalpų, kurios atliktų gyventojų sandėliukų funkcijas, kiekvienam jų naudojantis izoliuota rūsio erdve, taigi kartu suponuotų ir gyventojų poreikį naudotis laiptine ar laiptais. Vienos iš apeliančių (J. B.) butas apskritai buvo privatizuotos be tokios patalpos, žymimos raide „R“, taigi jos teisė dėl vaklstybės disponavimo šia ginčo patalpa, apskritai nėra pažeidžiama. Kitam (šiuo metu R. K.) butui konkreti sandėliavimo patalpa rūsyje nebuvo paskirta (t.6, b.l. 75,76), nors pagal privatizavimo taisykles nuomininkai galėjo išpirkti tik tai, kuo naudojosi. Pažymėtina, kad teisės naudotis patalpa būtent kaip laiptine į rūsį negynė ir ankstesni butų, įskaitytinai ir dabar priklausančių ieškovėms, savininkai, dar daugiau, jie siekė patalpų, nurodomų kaip lauko tualetas, uždarymo (panaikinimo) (t.4, b.l. 56-60). Aplinkybė, kurią akcentuoja apeliantės, pateikdamos su skundu Pastatų vidaus plotų eksplikacijos lapo kopiją (t.8, b.l. 93, originalas inv. b. 15 lape), jog patalpų paskirtis gyvenamoji, nesudaro kolegijai prielaidų kitaip vertinti buvusią funkcinę šių patalpų paskirtį. Žyma „gyvenamoji“ atspindi tik paties pastato 2A/2p, kaip statinio, rūšį, tačiau 12-2 patalpos paskirties (t.y. kam ji naudojama) neapsprendžia. Nors ši patalpa kadaise galimai buvo skirta ir namo gyventojų bendriesiems poreikiams, gyventojams įsirengus atskirus sanitarinius mazgus tokio jų poreikio naudotis patalpa pagal tiesioginę paskirtį neišliko. Objektyvių ir patikimų duomenų, kad ji būtų naudojama kuriems nors kitiems bendriesiems namo gyventojų poreikiams ir toks naudojimas galėjo sąlygoti šios patalpos išlikimą bendrąja visų namo gyventojų nuosavybe pagal DNSB įstatymo nuostatas, taip pat nesama.

Taigi byloje nėra paneigta aplinkybė, kad ginčo patalpos buvo naudojamos ir reikalingos savivaldybių specialioms funkcijoms įgyvendinti, todėl jos pagrįstai, teisės aktų nustatyta tvarka, buvo įtrauktos į Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto apskaitos skyriaus balansą kaip atskiras turtinis vienetas (t.1, b.l. 36-38, t.5, b.l.79-88), perduotos trečiojo asmens J. M. buitinių paslaugų įmonės naudojimui bei priežiūrai (t.1, b.l. 39, t.3, b.l. 78, t.4. b.l. 61, t.5, b.l. 139-141), o vėliau trečiajam asmeniui ir išnuomotas (t. 1, b.l. 31-35, 39, t. 3, b.l.12-13). 1996-06-27 nuomos sutarties 3 p. nuomos terminas nustatytas iki 1999-02-03 arba iki kol šios negyvenamosios patalpos bus įtrauktos į privatizavimo programą, tai reiškia perduotos VĮ Valstybės turto fondui. Toks veiksmas ir buvo atliktas ginčijamu 1999-04-01 perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 401071, įregistruojant viešosios nuosavybės valdymą patikėjimo teise (t.1, b.l. 11, 104).

Kolegija negali sutikti ir su skundo argumentais dėl DNSB įstatymo normų ir patalpų funkcinės paskirties netinkamo santykio nustatymo skundžiamu teismo sprendime. Kaip matyti iš dėstomų motyvų, apeliantės ginčo patalpos nuosavybėse bendrumą tarp visų namo patalpų ir butų savininkų sieja vien su faktu, kad patalpos yra tame name, kuriame yra ir apeliantėms priklausantys butai, bei tuo, kad viena jų įsigijo butą su neidentifikuotu rūsiu. Viena vertus, teismas pasisakė, kad gyventojai naudojosi ir kiemo sandėliukais (pvz. liudytojos A. G. paaiškinimai, t.8, b.l. 8), kuriems laiptinės nebuvo būtinos, todėl tikėtina, kad būtent tokio kiemo sandėliuko naudojimas galėjo įtakoti ir privatizavimo sutarties turinį. Šie teismo motyvai anaiptol nereiškia ieškinio ribų peržengimo ar įsiteisėjusio teismo sprendimo c.b. Nr. 2-391-590/2008, kuriuo buvo atmesti J. M. buitinių paslaugų įmonės ir UAB „Jaugvila“ ieškiniai dėl R. K. buto su rūsiu pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, kvestionavimo, kaip tai traktuoja apeliantės. Ginčijamu teismo sprendimu nepakeičiama nei buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo, nei pirkimo – pardavimo sutarčių turinys ar susiklostę teisiniai santykiai. Jeigu įrašai privatizavimo dokumentuose neinformatyvūs, tai spręsti, ar tam tikri objektai, kaip priklausiniai, yra priskirti butui ar ne, teismas gali pagal kitus įrodymus Taigi tokia argumentacija teismas mėgino paaiškinti situaciją, kuomet neidentifikuoto rūsio privatizavimas sutartyje buvo paminėtas, tačiau jokia konkreti rūsyje esanti patalpa (izoliuota erdvė) apeliantės R. K. butui nebuvo priskirta ir dėl to šio buto buvę gyventojai į seniūniją nesikreipė.

Antra vertas, aptarti gyvenamojo namo kadastriniai matavimai ir paties teismo atliktos patalpų apžiūros rezultatai rodo, kad ginčo patalpos nebuvo ir nėra bendro naudojimo objektas, kuris priklauso namo gyventojams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrojo naudojimo objektai – tai konstrukcijos, įranga, patalpos ar kiti objektai (koridoriai, laiptinės, holai, palėpės, rūsiai, pusrūsiai), kurie tarnauja bendriesiems savininkų poreikiams, nes susiję su viso namo įrengimu, funkcionavimu ar kitokiu naudojimu ir nėra atskirų namo patalpų savininkų ar trečiųjų asmenų nuosavybė (nuo 1995 m. galiojusios red. DNSB įstatymo 1 str., 20 str.). Tačiau nagrinėjamos bylos atveju patalpos yra aiškiai izoliuotos nuo butų, turi atskirą įėjimą iš lauko, langą, o jų paskirtis (buvusi ir veikusi tualeto patalpa) nėra susijusi funkciniu ryšiu su šio namo patalpų eksploatavimu. Tiek butai, tiek ginčo patalpos galėjo būti naudojamos atskirai ir tarp jų nėra tokios priklausomybės, kaip tarp pagrindinio daikto ir priklausinio. Šiose patalpose nėra ir namui eksploatuoti būtinų techninių įrenginių, o nuo 1948 m. nėra ir laiptinės į rūsį. Tai reiškia, kad buvę namo gyvenamųjų ir sandėliavimo patalpų naudotojai (nuomininkai) menama laiptine, kaip namo dalimi, taip pat nesinaudojo ir objektyviai negalėjo naudotis. Be to, ši patalpa turėjo aiškų savininką – valstybę.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tokią aplinkybę, kad bendro naudojimo patalpa pagal savo paskirtį negali būti naudojama individualiai. Byloje liudijusi M. J. A. nurodė apie B. (buvusios 7 buto savininkės) naudojimąsi rūsiu ar sandėliuku, kuris, jos teigimu, buvęs šalia tualeto patalpos, o durų, kuriomis ši naudojosi patekimui į sandėliuką, spyna buvo rakinama (t.8, b.l. 10-11). Tačiau toks aiškinimas reikštų individualų, o ne bendrą naudojimą.

Kolegija pasisako ir dėl patalpų perdavimo į savivaldybės balansą tvarkos, nes tuo taip pat yra grindžiamas apeliacinis skundas. Neprivatizuoti savarankiški turto objektai, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo gyvenamosios, ar negyvenamosios paskirties, įskaitytinai ir butai, liko valstybės nuosavybe ir jais disponuoti galėjo tik valstybė. Tai numatė ir 1994 metais priimtas įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“. Todėl toks skundo argumentas, kad pati valstybė neįrodė savo nuosavybės, taigi atitinkamai ir disponavimo ginčo patalpa teisės, nėra pagrįstas. Pažymėtina, kad tuo metu nebuvo privatizuota ne tik ši konkreti namo patalpa 12-2, bet ir kitos toje pačioje statinio dalyje 2A/2p esančios bei su ginčo patalpa besiribojančios negyvenamosios paskirties patalpos, pažymėtos indeksais 12-1, 12-4, 12-5 (t.1, b.l. 18, t.5, b.l. 156-157). Jos taip pat netapo bendrąja namo gyventojų nuosavybe. Pagal 1994-06-20 Vyriausybės nutarimą Nr. 496 (t.5, b.l. 85) Vilniaus miesto savivaldybei buvo leista perimti į savo balansą su reorganizuojamų seniūnijų įmonių gamybinių funkcijų vykdymu nesusijusį turtą (negamybines patalpas ir kt.). Įgyvendinant šį nutarimą, ginčo patalpos 1996-06-25 aktu buvo perduotos iš Energetikos ir namų ūkio skyriaus balanso į savivaldybės Turto valdymo skyrių (t.5, b.l. 87-88). Vėlesniu Vyriausybės nutarimu - 1998-08-04 Nr. 1005 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (pastatų ar jų dalių, statinių ir įrenginių) perdavimo valstybės įmonei Valstybės turto fondui tvarkos“ nustatyta, kad valstybės valdžios ar valdymo institucijos ir savivaldybės perduoda VĮ Valstybės turto fondui valstybei nuosavybės teise priklausantį ir patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą (pastatus ar jų dalis, statinius ir įrenginius), kuris nepriskirtas savivaldybių nuosavybėn pagal jau minėtą 1994 metais priimtą įstatymą „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ ir nenaudojamas valstybės valdžios ar valdymo institucijų arba savivaldybių funkcijoms vykdyti. Nekilnojamasis turtas ir su juo susiję turimi dokumentai turėjo būti perduoti iki 1999-01-01, išskyrus iki 1998-08-12 išnuomotą ne konkurso tvarka, uždaro konkurso tvarka ar laikinai perduotą neatlygintinai naudotis pagal panaudos sutartis nekilnojamąjį turtą, kurio duomenys pateikiami VĮ Valstybės turto fondui turėjo būti pateikiami iki 1999-02-01. Nuomos sutarties sudarymo atveju reikėjo perduoti turtą ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki nuomos ar panaudos sutarčių galiojimo termino pabaigos arba per 2 mėnesius nuo nekilnojamojo turto įrašymo į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą privatizavimo objektų sąrašą arba tam turtui tapus nereikalingam, netinkamam (negalimam) naudoti. Ginčo patalpa buvo išnuomota trečiajam asmeniui pagal 1996-06-27 nuomos sutartį iki 1999-02-03 arba iki patalpų įtraukimo į privatizavimo programą (t.3, b.l. 12), todėl jos perdavimas VĮ Valstybės turto fondui 1999-04-01 aktu Nr. 401071 nustatytam teisiniam reglamentavimui neprieštaravo (t.1, b.l. 11).

Konstatuotina, kad byloje ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ginčo patalpos nuosavybės teise pagal įstatymą priklausė valstybei, šios patalpos neturėjo bendrojo naudojimo patalpos statuso, o apeliantės, įgijusios butus iš juos privatizavusių asmenų, netapo šios patalpos bendraturtėmis, kadangi buvę namo gyventojai šių pagalbinės paskirties patalpų, neatitinkančių laiptinės reikalavimų, nebuvo įgiję ir kolegija savo argumentus dėl to jau išdėstė. Taigi nebuvo atlikta nieko, kas varžytų ar pažeistų apeliančių, kaip butų šiame name savininkių, teises, ar, juo labiau, visų namo patalpų savininkų bendrąsias teises, kurias šioje byloje pareikštais ieškiniais už visus savininkus mėgino įgyvendinti apeliantės. Disponavimo valstybės turtu teisiniai veiksmai neįtakoja apeliančių interesų, valstybės įgaliota institucija gali disponuoti tokiu turtu pagal įstatymus (privatizuoti, perduoti kitiems asmenims, pavyzdžiui, už valstybės įgyjamas privačios bendrovės akcijas, kaip kad susiklostė nagrinėjamos bylos atveju, ir pan.). Tokia valstybės teisė įgyvendinta ir 1999-12-02 Seimo nutarimu (t.2, b.l. 195).

Apibendrinant teisėjų kolegija pripažįsta, kad pagrindų, nurodytų 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra. Aptarti ir kiti skundo argumentai kitokio šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo nesuponuoja.

Taip pat apeliantės prašo išspręsti Vilniaus m. 3-ajm apylinkės teismui adresuotą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, motyvuodamos tuo, kad teismas šio prašymo neišsprendė (t.8, b.l. 114-115). Tokia argumentacija neatitinka tikrovės. Kaip matyti iš bylos, teismas buvo nustatęs terminą šio prašymo trūkumams ištaisyti, o apeliantėms to nepadarius, prašymą laikė nepaduotu ir grąžino (t. 7, b.l. 138, 139, 146, 147). Byla jau išnagrinėta iš esmės, todėl dabar prašymas teisiškai neaktualus.

Nėra prielaidų ir šios civilinės bylos sustabdymui iki kol Vilniaus apygardos teismas baigs nagrinėti kitą civilinę bylą (c.b. Nr. 2-5022-661/2011). Bylos sustabdymo būtinybės (prejudicinio ryšio) apeliantės nepagrindė, be to, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenims, byla Nr. 2-5022-661/2011 jau išnagrinėta.

Iš apeliančių lygiomis dalimis priteistinos 15,25 Lt procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos valstybės naudai (t.8, b.l. 147) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. K. ir J. B. po 7 (septynis) litus 63 centus procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų valstybės naudai.