Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-06-15 · Byla Nr. Ik-1895-815/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-06-15
Bylos Nr.
Ik-1895-815/2012
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ernestas Spruogis, Egidija Puzinskaitė, Jūra Marija Strumskienė
Pareiškėjas
VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“
Atsakovas
Valstybinės kalbos inspekcijos
Advokatai
Valdemaras Stančikas
Administracinė byla Nr. I-1895-815/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00112-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 38; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūros Marijos Strumskienės, sekretoriaujant Neringai Pustovit, dalyvaujant pareiškėjos – VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ atstovui – advokatui Valdemarui Stančikui, atsakovės – Valstybinės kalbos inspekcijos atstovui – šios institucijos Bendrųjų reikalų ir finansų skyriaus vyresniajam specialistui Dainiui Žemaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ skundą atsakovei – Valstybinei kalbos inspekcijai dėl norminio administracinio akto teisėtumo, sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėja – VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ (toliau – ir pareiškėja, ir Fondas), atstovaujama advokato Valdemaro Stančiko (išrašas iš 2011 m. spalio 14 d. sutarties dėl teisinių paslaugų Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6)) su skundu (b. l. 1–5), kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. 49 „Dėl garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 49) patvirtintų Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių (toliau – ir Laikinosios taisyklės) 5 ir 6 punktai atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2, 5 ir 17 straipsnių nuostatas;

1.2. panaikinti Valstybinės kalbos inspekcijos (toliau – ir atsakovė, ir Inspekcija) 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 10V-516 „Dėl įmonių pavadinimų“ (toliau – ir sprendimas Nr. 10V-516);

1.3. įpareigoti Inspekciją pareiškėjos skundą išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjos skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėja kreipėsi į Inspekciją su skundu dėl juridinių asmenų pavadinimų rašymo nelietuviškais rašmenimis neatitikimo galiojantiems teisės aktams bei prašymu patraukti asmenis, atsakingus už netinkamą valstybinės kalbos vartojimą, administracinėn atsakomybėn. Skundą pareiškėja grindė Įstatymo 16, 17 ir 24 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.40 straipsnio 2, 3 dalimis, 2.39 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarime Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų 73 punktu, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – ir Komisija) 2004 m. vasario 2 d. nutarime Nr. N-2(91) patvirtintų Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.2, 11.1 punktais, nurodė, jog tokiu būdu Komisija, kaip Įstatymą įgyvendinančioji institucija, apibrėžė, jog bet kokiu atveju įmonės pavadinime turi būti vartojamos lietuviškos raidės.

Inspekcija sprendime Nr. 10V-516 pareiškėjos skundą atmetė, tačiau sprendimas Nr. 10V-516 yra nepagrįstas, neteisėtas, jame netinkamai aiškinamos teisės normos, reglamentuojančios valstybinės kalbos vartojimą, bei netinkamai aiškinami Konstitucinio Teismo aktai, todėl sprendimas Nr. 10V-516 turi būti panaikintas

2.2. Sprendime Nr. 10V-516, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjos skunde pateikti pavyzdžiai su nelietuviškais rašmenimis yra juridinių asmenų simboliniai pavadinimai („Alpiq energija Lietuva“, „Maxima“, „Swedbank“ „Ifö Sanitär“, „Rockwool“). Pagal Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. birželio 19 d. nutarime Nr. 60 „Dėl lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos“ patvirtintų Rašybos ir skyrybos nuostatų (toliau – ir Nuostatos) 11.1 punktą lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų nelietuviški periodinių leidinių, organizacijų, sporto, meno ir kitokių kolektyvų, firmų, firminių gaminių ir kiti oficialiai vartojami simboliniai pavadinimai (dažnai su numeriais ar kitomis specialiomis nuorodomis) rašomi transkribuoti ar transliteruoti nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų atitinkami pavadinimai. Pareiškėjos nuomone, šis Inspekcijos motyvas yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad Inspekcijos nurodomos Nuostatos nustato lietuvių kalbos rašybos bei skyrybos taisykles, tuo tarpu Nuostatų 9 punktas (Inspekcija nurodo 11 punktą, bet aktualioje Nuostatų redakcijoje 11 punkto nėra) reglamentuoja nelietuviškų pavadinimų rašymo tvarką, t. y. nustato, kaip užsienio valstybėse kitomis kalbomis sudaryti simboliniai pavadinimai rašomi Lietuvoje lietuvių kalba. Pažymėtina, kad pareiškėja iš esmės nekelia klausimo dėl užsienyje registruotų juridinių asmenų pavadinimų naudojimo Lietuvoje. Skundas pareikštas dėl Lietuvos Respublikoje sudaromų juridinių asmenų pavadinimų, todėl Nuostatų 9 punktas (Inspekcija nurodo 11 punktą) šiuo atveju nėra taikytinas. Kita vertus, pagal Taisyklių 5.2 punktą simboliniai pavadinimai rašomi lietuviškomis raidėmis. Akivaizdu, jog remiantis Nuostatomis, net ir kitomis kalbomis sudaryti simboliniai pavadinimai Lietuvos Respublikoje privalo būti rašomi lietuviškomis raidėmis.

2.3. Inspekcija, atsisakydama tenkinti pareiškėjos skundą, nurodo, jog skunde minimi pavadinimai „Maxima“, „Swedbank“. „Ifö Sanitär“, „Rockwool“ įregistruoti Valstybiniame patentų biure ir yra tapę prekių ženklais; tuo tarpu Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme prekių ženklams nekeliami jokie kalbiniai reikalavimai. Pažymėtina, jog skunde paminėti įmonių pavadinimai buvo nurodyti tik kaip pavyzdžiai, be to, skunde buvo nurodytas ir juridinio asmens pavadinimas „Alpiq Energija Lietuva“ UAB, kuris nėra prekės ženklas ir dėl jo Inspekcija skundžiamame sprendime nepasisakė. Be to, Juridinių asmenų registre yra įregistruota daug kitų juridinių asmenų pavadinimų, kurie nėra įregistruoti kaip prekių ženklai, pavyzdžiui UAB „West link“, Ekstremalaus sporto klubas „West wave“, UAB „Ost-West-Market“, UAB „Ost express“ UAB „Floor-X“, UAB „Ž. W. K. transportas“, UAB „1. Q consult“, UAB „Q vara“, tačiau šių aplinkybių Inspekcija nevertino, dėl jų nepasisakė, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pažymėtina, jog prekės ženklas yra netapati juridinio asmens pavadinimui sąvoka. Pagal Prekių ženklų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį prekių ženklas tai bet koks žymuo, kurio paskirtis - atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai; prekių ženklui prilyginamas ir ženklas, skirtas paslaugoms žymėti. Taigi, prekių ženklas ir juridinio asmens pavadinimas atskirais atvejais gali sutapti ar būti panašūs, tačiau tai nereiškia, kad prekės ženklas be išlygų gali būti naudojamas kaip juridinio asmens pavadinimas, nes juridinio asmens pavadinimui keliami specialūs reikalavimai, tame tarpe ir reikalavimas, jog pavadinimas būtų užrašytas lietuviškais rašmenimis.

2.4. Skundžiamą sprendimą Inspekcija motyvuoja ir tuo, jog priėmus Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Įstatymo įgyvendinimo įstatymas), Komisija buvo įpareigota nustatyti informacijos kitomis kalbomis pateikimo tvarką. Laikinųjų taisyklių 5 punkte konkrečiai nustatyta, kad firmos pavadinimas ir prekės ar paslaugos ženkle esantys žodžiai į kitas kalbas neverčiami (pavyzdžiui, „Computerland“, „United Colors of Benetton“, „East“, UAB „Svajonė“), o 6 punkte pateikti pavyzdžiai – ELECTROLUX, VELUX, OFRER INC. – nepalieka jokių abejonių, kad Laikinosiose taisyklėse aptartais atvejais gali būti vartojami ir nelietuviški rašmenys.

Vertinant nurodytą Inspekcijos motyvą, pažymėtina, kad pagal Nuostatas, jų 9 punktą, lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų nelietuviški periodinių leidinių, organizacijų, sporto, meno ir kitokių kolektyvų, firmų, firminių gaminių ir kiti oficialiai vartojami simboliniai pavadinimai (dažnai su numeriais ar kitomis specialiomis nuorodomis) rašomi transkribuoti ar transliteruoti nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų atitinkami pavadinimai; pagal Taisyklių 5.2 punktą galimi iš sutrumpinimų ar kitaip dirbtinai sudaryti ir lietuviškomis raidėmis rašomi simboliniai pavadinimai, kurių pabaiga atitinka lietuvišką galūnę. Taigi, manytina, jog Laikinųjų taisyklių 5 ir 6 punktų nuostatos prieštarauja nurodytoms teisės aktų nuostatoms. Be to, Laikinųjų taisyklių 5 ir 6 punktų nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniui, Įstatymo 2, 5 ir 17 straipsniams.

2.5. Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Remiantis Konstitucinio Teismo praktika, šis pamatinis konstitucinis principas nusako Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje; poįstatyminiai aktai paprastai skiriami įstatymams įgyvendinti, todėl jie leidžiami remiantis galiojančiais įstatymais ir negali jiems prieštarauti, taigi, visi teisės aktai turi būti teisėti: įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai teisės aktai – Konstitucijai ir įstatymams; poįstatyminis teisės aktas yra įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingo organo priimtas teisės aktas, tai paprastai yra valdymo aktas, juo realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įstatymo normomis; poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc), ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas).

Taigi, pagrįstai teigtina, jog Laikinųjų taisyklių 5 ir 6 punktų nuostatomis negalima remtis kaip negaliojančius ir prieštaraujančioms aukštesnės juridinės galios norminiam aktui – Įstatymui.

2.6. Inspekcija, grįsdama skundžiamą sprendimą, taip pat cituoja Civilinio kodekso 2.40 straipsnio 3 dalį, tačiau ši nuostata nereglamentuoja juridinio asmens pavadinimo rašybos tvarkos, o tik nustato juridinio asmens pavadinimo panašumo į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos galimybę. Taigi, šis pavadinimas, nors ir panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, turi būti rašomas lietuviškais rašmenimis.

2.7. Visiškai nepagrįstas ir prieštarauja pačios Inspekcijos cituojamai Konstitucinio Teismo praktikai motyvas, neva Konstitucinis Teismas nėra priėmęs jokio sprendimo dėl juridinių asmenų pavadinimų, jų sudarymo taisyklių, o Konstitucinis Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas skirtas išsiaiškinti vardų ir pavardžių rašybą Lietuvos Respublikos piliečio pase ir dėl to šiame nutarime pateikti išaiškinimai negali būti taikomi juridinių asmenų pavadinimų sudarymo ir naudojimo sričiai.

Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime inter alia konstatavo, kad: konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymuose nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones; lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba; jeigu teisės normose būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla.

Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutarime inter alia konstatuota, kad pagal Konstituciją lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė, ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, nes užtikrina visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių dalyvavimo valdant valstybę prielaida ir būtina sąlyga.

Inspekcijos cituojamame Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo motyvuojamosios dalies 4 ir 7 punktų nuostatų išaiškinimo“, be kita ko, konstatuota, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti, atsižvelgiant į visų oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurių (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata; jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis).

Taigi, remiantis Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu akivaizdu, jog juridinių asmenų pavadinimų sudarymui ir rašymui turėtų būti taikomos asmens vardų ir pavardžių rašymui piliečio pase analogiškos taisyklės, t. y. minėti pavadinimai turi būti rašomi valstybine kalba, lietuviškais rašmenimis; priešingu atveju būtų paneigtas Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis valstybinės kalbos principas, paneigtos minėtos Įstatymo nuostatos, būtų nukrypta nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime pateikto išaiškinimo.

II

Atsakovė – Valstybinė kalbos inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 21) nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą palikti nenagrinėtą, pateikia tokius argumentus.

Skundžiamos teisės normos apsauga numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) septintajame skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo, gamtos, istorijos ir kultūros paminklų apsaugos srityje“, todėl, esant galimam galiojančių teisės normų pažeidimui, žala dėl šio pažeidimo padarymo kyla valstybinei kalbai, o ne konkrečiam asmeniui. Skundžiamame administraciniame akte Inspekcija atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, todėl iš esmės jis laikytinas atsisakymu pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną. Ginčai dėl atsisakymo pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nagrinėjami ATPK nustatyta tvarka; teisę apskųsti nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje turi asmuo, dėl kurio jis priimtas, institucija, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat nukentėjusysis (ATPK 291 straipsnis). Pareiškėja nepatenka į subjektų, turinčių teisę paduoti skundą, ratą, t. y. skundą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, todėl skundas paliktinas nenagrinėtas.

III

1. Teismo posėdyje pareiškėjos – VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ atstovas – advokatas Valdemaras Stančikas, remdamasis pareiškėjos skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovės – Valstybinės kalbos inspekcijos atstovas – šios institucijos Bendrųjų reikalų ir finansų skyriaus vyresnysis specialistas Dainius Žemaitis (2012 m. birželio 11 d. įgaliojimas (b. 71)) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1.1. Pareiškėja pateikė Inspekcijai 2011 m. lapkričio 14 d. skundą „Dėl įmonių pavadinimų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų ir Konstitucinio Teismo nutarimų“ (b. l. 22–25), kuriame, remdamasi, be kita ko, Civilinio kodekso, Įstatymo, Laikinųjų taisyklių, Taisyklių nuostatomis, Konstitucinio Teismo praktika, nurodė keletą iš, pareiškėjos nuomone, daugelio Lietuvos Respublikoje įregistruotų įmonių pavadinimų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų, sąrašą („Alpiq Energija Lietuva“, „Maxima“, „Swedbank“. „Ifö Sanitär“, „Rockwool“) ir prašė Inspekcijos nubausti valstybinių ir nevalstybinių institucijų vadovus, kurių darbuotojai vartoja juridinių asmenų pavadinimus, prieštaraujančius Konstitucijai ir kitiems teisės aktams, įpareigoti atitinkamas įmones laikytis teisės aktų reikalavimų.

1.2. Valstybinė kalbos inspekcija, atsakydama į pareiškėjos 2011 m. lapkričio 14 d. skudną, 2011 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. 10V-516 „Dėl įmonių pavadinimų“ (b. l. 13–14, 26–27), be kita ko, nurodė:

1.2.1. Konstitucinis Teismas nėra priėmęs jokio sprendimo dėl juridinių asmenų pavadinimų, jų sudarymo taisyklių, o Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas skirtas išsiaiškinti vardų ir pavardžių rašybą Lietuvos Respublikos piliečio pase. Vardai ir pavardės ir juridinių asmenų pavadinimai – dvi visiškai skirtingos kalbos vartojimo sritys, ir teisės normos, taikomos vienai sričiai, negali būti mechaniškai taikomos kitai.

1.2.2. Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime aiškiai nurodė, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visų oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo akluose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis).

1.2.3. Pareiškėjos skunde pateikti pavyzdžiai su nelietuviškais rašmenimis yra juridinių asmenų simboliniai pavadinimai („Alpiq energija Lietuva“, „Maxima“, „Swedbank“, „Ifö Sanitär“, „Rockwool“). Pagal Nuostatas, jų 11.1 punktą, lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų nelietuviški periodinių leidinių, organizacijų, sporto, meno ir kitokių kolektyvų, firmų, firminių gaminių ir kiti oficialiai vartojami simboliniai pavadinimai (dažnai su numeriais ar kitomis specialiomis nuorodomis) rašomi transkribuoti ar transliteruoti nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų atitinkami pavadinimai, pavyzdžiui, laikraščiai bei žurnalai „Karogs“, „Time“, „Novyj mir“; firmos, organizacijos, kolektyvai „Cameron“, „Chrysler Corporation“, „Los Angeles Lakers“, „Milan AC“, firminiai gaminiai „Renault“, „Mercedes Benz“, „Braun“, „Sony“.

1.2.4. Pareiškėjos skunde minimi simboliniai pavadinimai „Maxima“, „Swedbank“, „Ifö Sanitär“, „Rockwool“ įregistruoti Valstybiniame patentų biure ir yra tapę prekių ženklais. Prekių ženklų įstatyme prekių ženklams nekeliami jokie kalbiniai reikalavimai; šis įstatymas suderintas su 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmąja Tarybos direktyva 89/104/EEB dėl valstybių narių prekių ženklų įstatymų derinimo ir 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo. Nurodytuose Europos Sąjungos teisės aktuose taip pat nėra lingvistinių apribojimų.

1.2.5. Priėmus Įstatymo įgyvendinimo įstatymą, Valstybine lietuvių kalbos komisija buvo įpareigota nustatyti informacijos kitomis kalbomis pateikimo tvarką. Laikinųjų taisyklių 5 punkte konkrečiai nustatyta, kad firmos pavadinimas ir prekės ar paslaugos ženkle esantys žodžiai į kitas kalbas neverčiami (pavyzdžiui, „Computerland“, „United Colors of Benetton“, „East“, uždaroji akcinė bendrovė „Svajonė“), 6 punkte pateikti pavyzdžiai ELECTROLUX, VELUX, OFRER INC. nepalieka jokių abejonių, kad šiame teisės akte aptartais atvejais gali būti vartojami ir nelietuviški rašmenys.

1.2.6. Civilinio kodekso 2.40 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad juridinio asmens pavadinimas gali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos kaip žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jeigu toks pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje; juridinio asmens, susijusio su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, jeigu yra šių sutikimas naudoti pavadinimą.

1.2.7. Remiantis pateiktais argumentais, įmonių. įstaigų ir organizacijų pavadinimai neprieštarauja galiojančioms teisės normoms, todėl pareiškėjos skundas toliau nenagrinėtinas.

Sprendime Nr. 10V-516 taip pat nurodyta jo apskundimo tvarka.

2. Šioje administracinėje byloje sprendžiama, ar Valstybinės kalbos inspekcijos skundžiamas sprendimas Nr. 10V-516 (b. l. 13–14, 26–27) yra teisėtas bei pagrįstas, o tuo pačiu šioje byloje pareiškėja prašė atsakovės vertinti, ar juridinių asmenų pavadinimai atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo nuostatas.

2.1. Pirmiausia, akcentuotina, kad šioje byloje atsakovė nėra teisi, jog pareiškėja siekė inicijuoti tik administracinių teisės pažeidimų procesus. Priešingai, šioje byloje yra kilęs administracinis teisinis ginčas dėl juridinių asmenų pavadinimų, nes pareiškėja savo 2011 m. lapkričio 14 d. skunde „Dėl įmonių pavadinimų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų ir Konstitucinio Teismo nutarimų“ (b. l. 22–25) Inspekcijai prašė Inspekcijos ne tik nubausti valstybinių ir nevalstybinių institucijų vadovus, kurių darbuotojai vartoja juridinių asmenų pavadinimus, prieštaraujančius Konstitucijai ir kitiems teisės aktams, bet ir įpareigoti atitinkamas įmones laikytis teisės aktų reikalavimų. Todėl pareiškėjos skundas nagrinėtinas iš esmės.

2.2. Pabrėžtina, kad pareiškėjos – VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ prašymas atsakovei, be kita ko, sietinas su viešojo intereso – valstybinės kalbos gynimu, nes valstybinės kalbos naudojimas viešajame Lietuvos gyvenime laikytinas viešuoju interesu ir dėl to gintinas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-687/2008). Tačiau, nors pareiškėja nurodo, kad pagal savo įstatus (b. l. 56-66) bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktą bei 56 straipsnio 1 dalį turi teisę ginti viešąjį interesą (žr. pareiškėjos rašytinius paaiškinimus, b. l. 54-55), tačiau teismas nesutinka su tokia pozicija, nes pareiškėja galėtų ginti minėtą viešąjį interesą tik teisės aktų nustatyta tvarka; tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, jo 25 straipsnio, nuostatas šio įstatymo vykdymą kontroliuoja Valstybinė kalbos inspekcija. Pareiškėja nenurodė jokių teisės aktų, kuriais remiantis, ji galėtų ginti valstybinę kalbą. Todėl pareiškėjos skundas dalyje, kurioje ji reikalauja ginti viešąjį interesą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat nurodo (žr. pareiškėjos rašytinius paaiškinimus, b. l. 54-55), kad ji pati nesupranta nelietuviškų juridinių asmenų pavadinimų, todėl ji gina savo asmeninį teisėtą lūkestį būti informuotai lietuvių kalba. Todėl šiuo aspektu teismas sutinka, kad Valstybinės kalbos inspekcijos skundžiamas sprendimas Nr. 10V-516 (b. l. 13–14, 26–27) turi būti įvertintas iš esmės, o pareiškėja savo teisėto lūkesčio aspektu turi reikalavimo teisę.

2.3. Pareiškėja savo skunde prašo teismą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 25 d. nutarime Nr. 49 „Dėl garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių“ patvirtintų Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių 5 ir 6 punktai atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 2, 5 ir 17 straipsnių nuostatas.

Valstybinės kalbos įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyta, jog Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba, 5 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos tarp savęs susirašinėja valstybine kalba, 17 straipsnyje – kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba, kad valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose. Kartu teismas ypač atkreipia dėmesį, jog Valstybinės kalbos įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinta, kad visų Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai daromi laikantis lietuvių kalbos normų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų. Taigi, šiame įstatyme, jo 16 straipsnyje, nustatyta, kad Valstybinė kalbos komisija gali detalizuoti, kaip turi būti sudaromi Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintų Viešosios garsinės informacijos ir viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių (1997 m. lapkričio 20 d. redakcija) 5 punkte nustatyta, jog firmos pavadinimas ir prekės ar paslaugos ženkle esantys žodžiai į kitas kalbas neverčiami (pvz., „Computerland“, „United Colors of Benetton“, „East“, uždaroji akcinė bendrovė „Svajonė“), o 6 punkte įtvirtinta, kad iškaboje firmos vardas pateikiamas pagal registravimo liudijimą (visas arba taisyklingai sutrumpintas); prie nelietuviškų ar veiklos srities nenusakančių lietuviškų firmų pavadinimų rekomenduojama nurodyti minimalią informaciją apie firmą (jos veiklos pobūdį, parduodamas prekes, teikiamas paslaugas ar pan.) (ir toliau pateikiami pavyzdžiai (Electrolux buitinė technika ir kt.)).

Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, jog Valstybinė kalbos komisija 2004 m. vasario 2 d. nutarime Nr. N-2(91), remdamasi Valstybinės kalbos įstatymo 16 straipsniu, patvirtino Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisykles, kuriose nėra nuostatų apie leidimą naudoti nelietuviškas raides; kartu šių taisyklių 3 punkte nustatyta, jog įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimams, daromiems iš žodžių ar žodžių junginių, turinčių tiesioginę reikšmę, taikomi kitais teisės aktais nustatyti darymo ir rašymo reikalavimai.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjos argumentai, jog Viešosios garsinės informacijos ir viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių (1997 m. lapkričio 20 d. redakcija) 5 ir 6 punktai prieštarauja Valstybinės kalbos įstatymo 2, 5 ir 17 straipsnių normoms yra nepagrįsti, pateikti nutylint, kad pagal Valstybinės kalbos įstatymo 16 straipsnį Valstybinė kalbos komisija gali detalizuoti, kaip turi būti sudaromi Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, įstaigų ir organizacijų pavadinimai. Ypač pabrėžtina, kad, nors Valstybinės kalbos komisijos 2004 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. N-2(91) patvirtintų Įmonių, įstaigų ir organizacijų simbolinių pavadinimų darymo taisyklių nuostatose nėra nuorodų leisti naudoti nelietuviškas raides steigiant firmas Lietuvoje, tačiau šiose taisyklėse, jų 3 punkte, yra nuoroda į kitus teisės aktus, kurie gali leisti, net ir steigiant įmones Lietuvoje, naudoti nelietuviškus rašmenis. Antai, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.40 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad juridinio asmens, susijusio su užsienio juridiniu asmeniu ar kita organizacija, pavadinimas gali būti sudaromas taip, kad jis būtų tapatus ar panašus į užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimą, jei yra šių sutikimas naudoti pavadinimą: šitas teisinis reguliavimas akivaizdžiai suponuoja, kad Lietuvoje steigiamų juridinių asmenų pavadinimai gali būti su nelietuviškais rašmenimis (tapatūs užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos pavadinimui). Todėl pareiškėjos reikalavimas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Viešosios garsinės informacijos ir viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių 5 ir 6 punktai atitinka Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 2, 5 ir 17 straipsnių nuostatas, yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

2.4. Pareiškėja prašo panaikinti Valstybinės kalbos inspekcijos 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 10V-516 „Dėl įmonių pavadinimų“. Teismas ištirs, ar atsakovė skundžiamu sprendimu atsakė į pareiškėjos klausimą, iškeltą jos 2011 m. lapkričio 14 d. skunde „Dėl įmonių pavadinimų, neatitinkančių teisės aktų reikalavimų ir Konstitucinio Teismo nutarimų“ (b. l. 22–25) tik dėl firmų „Alpiq energija Lietuva“, „Maxima“, „Swedbank“, „Ifö Sanitär“, „Rockwool“, nes dėl kitų įmonių atsakovė neturėjo pasisakyti, kadangi pareiškėja negali ginti viešojo intereso, o gina tik savo teisėtą lūkestį būti informuotai valstybine kalba.

Teismas visiškai sutinka su Valstybinės kalbos inspekcijos 2011 m. gruodžio 5 d. sprendime Nr. 10V-516 „Dėl įmonių pavadinimų“ pateikta argumentacija, kad pareiškėjos skunde minimi simboliniai pavadinimai „Maxima“, „Swedbank“, „Ifö Sanitär“, „Rockwool“ įregistruoti Valstybiniame patentų biure ir yra tapę prekių ženklais (žr. www.vpb.lt) – dėl to ginčo nėra. Taip pat sutiktina, jog Prekių ženklų įstatyme prekių ženklams nekeliami jokie kalbiniai reikalavimai; šis įstatymas suderintas su 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmąja Tarybos direktyva 89/104/EEB dėl valstybių narių prekių ženklų įstatymų derinimo ir 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo. Dar daugiau, pavadinimai „Alpiq energija Lietuva“, „Swedbank“, „Ifö Sanitär“, „Rockwool“ yra susiję su užsienio juridiniais asmenimis (žr. www.alpiq.com, www.swedbank.com, http://corp.ifosanitar.com/, www.rockwool.com bei dėl „Alpiq energija Lietuva“ (b. l. 39-45)), todėl, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame sprendime, jiems taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.40 straipsnio 3 dalis. Todėl Valstybinės kalbos inspekcijos 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 10V-516 „Dėl įmonių pavadinimų“ yra visiškai pagrįstas, atitinkantis teisės aktus, jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

2.5. Kadangi Valstybinės kalbos inspekcijos 2011 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 10V-516 „Dėl įmonių pavadinimų“ yra teisėtas ir pagrįstas, tai išvestinis pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Inspekciją pareiškėjos skundą išnagrinėti iš naujo atmetamas kaip nepagrįstas.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjos – VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos – VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Egidija PuzinskaitėErnestas SpruogisJūra Marija Strumskienė