Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audronės Jarackaitės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo antstolio V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 19 d. nutarties, kuria išaiškinta Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 2 d. išduoto teismo įsakymo pagal kreditoriaus A. G. pareiškimą skolininkui N. M. dėl skolos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vykdymo tvarka (civilinės bylos Nr. L2-1750-51/2009).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo nutartis priimta nukrypstant nuo kasacinio teismo suformuotų teisės aiškinimo taisyklių sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo klausimais, konkrečiai, dėl išieškojimo galimumo iš solidarių bendraskolių, taip pat pažeidžiant Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, konkrečiai, kad teismus saisto tiek horizontalūs, tiek ir vertikalūs precedentai. Šiuo atveju nėra poreikio keisti suformuotas teisės aiškinimo taisykles nagrinėjamu klausimu.Poreikis nukreipti išieškojimą į skolininko sutuoktinio turtą kyla tik tuomet, kai skolininkas neturi pakankamai turto. Ši informacija gaunama tik vykdymo proceso metu, išskyrus bylas, nagrinėjamas ginčo teisena. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismo baigiamasis aktas priimtas ne ginčo teisena, išklausius tik vieną pusę.

N. M. nedalyvavo sudarant sandorius tarp jos sutuoktinio ir išieškojimą vykdančio A. G. . Disponavimas skolininko N. M. turtu yra apsunkintas dėl šiam turtui taikytų areštų ir hipotekos. Be to, N. M. ketina inicijuoti su skolininku sudarytos santuokos nutraukimo procesą.Antstolis nepakankamai bendradarbiauja su išieškotoju ir skolininku priverstinio vykdymo procese. A. G. sugrąžino išieškotojui dalį priteistos pinigų sumos – 40 000 Lt, tarp vykdymo proceso šalių nėra konflikto.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai išaiškino, kad vykdymo procese negalima vykdyti išieškojimo iš skolininko sutuoktinio, kuris nebuvo dalyvaujančiu byloje asmeniu, ar nebuvo nukrypta nuo teismų praktikoje suformuotų precedentų nagrinėjamu klausimu.

Teismo precedento doktriną yra suformavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Pirmą kartą oficiali konstitucinė teismo precedento doktrina įteisinta Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime. Šiame nutarime nustatytos su teismo precedentu susijusios taisyklės buvo pakartotos ir išplėtotos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarime, 2006 m. lapkričio 8 d., 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimuose ir 2007 m. spalio 24 d. nutarime.

Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime suformuluotos oficialios konstitucinės teismo precedento doktrinos nuostatos yra šios. Rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, taigi ir visaverčio teisingumo vykdymo, sąlyga. Todėl teismų precedentų negalima nemotyvuotai ignoruoti sprendžiant analogiškas bylas. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų, kurie tų kategorijų bylose turi precedento reikšmę. Aukštesnės instancijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais, kurie turi būti aiškūs ir ex ante (iš lot. k. „iš anksto“) žinomi teisės subjektams, inter alia (iš lot. k. „tarp kitko, be to“) žemesnės instancijos teismams, nes teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama. Esami aukštesnės instancijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos teismus. Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.

Konstitucinio teismo doktrinoje nėra eksplicitiškai paminėtas stare decisis principas, bet net ir nevartojant šios sąvokos teismo sprendimas laikomas ne vien teisės taikymo aktu, bet autoritetingu teisės šaltiniu, įpareigojančiu, taigi, susaistančiu, ne tik kitus analogiškas bylas nagrinėsiančius teismus, bet ir patį precedento kūrėją (kol aukštesnės instancijos teismas nepriėmė sprendimo, paneigiančio tą sukurtą precedentą). Taigi teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliu, tiek horizontaliu aspektu. Tuo pačiu pastebėtina, kad tokia konstitucinėje jurisprudencijoje suformuota doktrina yra itin griežta.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime pabrėžė, kad teisminiam precedentui, kaip teisės šaltiniui, negalima teikti per daug reikšmės, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas akcentavo, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Be to, nutarime pateiktas „pavyzdinis“ precedentų konkurencijos sprendimo taisyklių sąrašas: 1) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu (t. y. svarbi reikšmė tenka teismo precedentų hierarchijai); 2) reikia atsižvelgti į teismo precedento sukūrimo laiką; 3) reikia atsižvelgti į tai, ar atitinkamas teismo precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; 4) reikia atsižvelgti į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; 5) reikia atsižvelgti į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); 6) reikia atsižvelgti į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; 7) reikia atsižvelgti į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą. Teisės doktrinoje nustatyta ir daugiau taisyklių, kaip antai, „seni precedentai, nepatvirtinti naujais, laikomi „silpnesniais“.

Konstitucinėje doktrinoje pabrėžiama galimybė keisti suformuotus precedentus, kai tai objektyviai būtina ir konstituciškai pateisinama. Tas objektyvus būtinumas ir konstitucinis pateisinimas siejamas su dviem sąlygomis: 1) būtinumu labiau užtikrinti, apsaugoti, apginti tam tikras vertybes; 2) būtinumu motyvuoti nesivadovavimą esamu precedentu ir naujo precedento sukūrimą.

Taigi teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose. Nukrypdamas nuo ankstesnio precedento teismas privalo ne tik deramai argumentuoti patį priimamą sprendimą (sukuriamą naują precedentą), bet ir aiškiai išdėstyti motyvus, argumentus, pagrindžiančius būtinumą nukrypti nuo ankstesnio precedento (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismo precedento kaip teisės šaltinio neabsoliutumą lemia ir tai, kad įstatymų leidėjas gali pakeisti įstatymą ir pakoreguoti jam „ne(į)tinkančią“ teismų praktiką, atspindinčią ir išreiškiančią tai, kaip atitinkamo įstatymo nuostatas supranta jas taikantys teismai.

Teisės doktrinoje ir konstitucinės teisės jurisprudencijoje aukščiau išdėstytos nuostatos leidžia spręsti, kad itin svarbu tinkamai identifikuoti, ar nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos toms faktinėms aplinkybėms, remiantis kuriomis suformuota teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė. Jeigu šios aplinkybės analogiškos arba labai panašios, turi būti sprendžiama, ar būtina vadovautis egzistuojančiu teismo precedentu, ar vis dėlto esamos aplinkybės sudaro pagrindą nukrypti nuo suformuotos taisyklės ir nustatyti kitokią teisės taikymo taisyklę. Itin sudėtinga teisinė situacija susiklosto tuomet, kai kasacinis teismas suformavo teisės taikymo taisyklę, o žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, kurios faktinės aplinkybės labai panašios į aplinkybes bylos, kurioje suformuluota taisyklė, mano, jog vadovaujantis sukurtu precedentu, būtų priimtas iš esmės neteisingas sprendimas.

Sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia reikia pažymėti, kad šios bylos ratio decidendi nėra tokios pat, kaip kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009, t. y. faktinės aplinkybės šiose bylose nėra tapačios. Nagrinėjamu atveju teismas baigiamąjį aktą byloje priėmė neišklausęs skolininko ir visiškai neįvertinęs jo pozicijos byloje, kadangi sumariniame procese kreditorius pareiškime išdėstytam faktiniam reikalavimo pagrindui pagrįsti neprivalo pateikti įrodymų. Teismas, priimdamas teismo įsakymą, faktinių aplinkybių nenustatinėja, neatlieka įrodymų, net jeigu jie ir pateikti, nei teisinio, nei faktinio vertinimo, išskyrus tuomet, jeigu pareiškimas aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d. 4 p.). Esminė aplinkybė, ar teismo įsakymas įsiteisės, yra tai, ar skolininkas, būdamas tinkamai informuotas apie teismo įsakymo priėmimą, pareikš prieštaravimus, ar ne (CPK 436 str. 7 d.). Šioje byloje skolininkui nepateikus prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo, teismo išduotas įsakymas įsiteisėjo (CPK 435 str. 2 d., 436 str. 7 d.). Tuo tarpu kitos kasacinio teismo spręstos bylos, kuriomis atskirajame skunde remiasi apeliantas, buvo nagrinėtos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Šis skirtumas yra reikšmingas, kadangi neišklausius skolininko, negalėjo būti išklausyta ir skolininko sutuoktinė, į kurios turtą vykdymo procese ir siekia nukreipti išieškojimą antstolis.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog svarbiausia teismo, nagrinėjančio ginčus tarp šalių bei kitus teisės klausimus, pareiga – įvykdyti teisingumą byloje. Jeigu teismas, nagrinėjantis konkretų ginčą, neįvykdo realaus teisingumo, jis nerealizuoja savo paskirties. Teismui nėra ir negali būti svarbesnio tikslo už teisingą ginčo dėl teisės išsprendimą. Teismo sprendimas bus teisingas tik tuomet, kai jis bus paremtas visapusišku faktinių aplinkybių ištyrimu bei jų teisiniu įvertinimu, nes teisingumas vykdomas kiekvienoje byloje individualiai, o ne apskritai. Tai, kad teismai, spręsdami pagal faktines aplinkybes analogiškas bylas, turi vadovautis jau suformuotomis teisės taikymo taisyklėmis, per se nėra teismo tikslas. Tai tik viena iš priemonių priimti teisingą sprendimą byloje. Teismas, vadovaudamasis sukurtu precedentu, neturėtų priimti sprendimo, kuris neatitiktų pagrindinių proceso teisės principų ir iš esmės pažeistų vienos iš šalių teises kitos šalies sąskaita, net jeigu jį sukūrė aukštesnės grandies teismas. Šiuo atveju bylai patekus į šį teismą, jis galėtų spręsti, ar yra pagrindas persvarstyti savo suformuotą teisės taikymo taisyklę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju ir egzistuoja tokia faktinė situacija, kai vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-607/2007, Nr. 3K-7-149/2008, Nr. 3K-3-248/2009, Nr. 3K-7-242/2009 suformuota teisės taikymo taisykle, pagal kurią remiantis sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo institutu gali būti leista vykdyti išieškojimą ir iš skolininko solidaraus bendraskolio, kuris nebuvo įtrauktas į bylą, būtų įvykdytas neteisingumas. Tokia išvada darytina dėl keleto priežasčių.

Visų pirma, viena iš pagrindinių civilinio proceso įstatymo nuostatų yra ta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus tarp šalių bei spręsdamas teisės klausimus ypatingąja teisena, sprendime gali pasisakyti tik dėl į bylą įtrauktų asmenų subjektinių teisių ir pareigų (CPK 266 str.). Jeigu šia taisykle būtų nesivadovaujama, tai reikštų, kad pažeidžiami pamatiniai teisės į teisminę gynybą ir teisingą procesą principai, įtvirtinti ne tik nacionalinėje teisėje, bet ir tarptautinėse sutartyse, rungimosi ir dispozityvumo principai netektų prasmės (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5, 12, 13 str.). Tokiu atveju procesas galėtų vykti asmeniui apie jį nieko nežinant ir tai būtų laikoma norma teisėje. Akivaizdu, kad tokio teisinio reglamentavimo neįtvirtina nei vienos teisinės valstybės įstatymai ar tarptautinės sutartys. Atvirkščiai, proceso įstatymuose paprastai numatoma, kad teismo išsprendimas dėl į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, taip pat pagrindą peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą proceso atnaujinimo forma (CPK 329 str. 2 d., 366 str. 1 d. 7 p.).

Paprastai tik remiantis teismo baigiamuoju aktu gali būti pradedamos priverstinio vykdymo procedūros. Vykdomojo dokumento turėjimas yra pagrindas atlikti priverstinio vykdymo veiksmus (CPK 586 str.). Bylą laimėjusi šalis tampa išieškotoju, o pralaimėjusi – skolininku (CPK 633 str. 1 d.). Asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese (CPK 633 str. 2 d.). Suinteresuoti asmenys nelaikomi skolininkais ir teismo sprendimas nesudaro pagrindo vykdyti išieškojimą iš jų turto. Šie asmenys yra suinteresuoti, nes vykdant išieškojimą iš skolininko turto, jiems gali būti sukeliami tam tikri padariniai, kaip antai, atskiriant skolininko turto dalį iš bendro su tuo asmeniu turto (CPK 667 str.). Bet kuriuo atveju išieškojimas gali būti vykdomas tik iš skolininko turto, o skolininko atžvilgiu gali būti atliekami tik tokie priverstinio vykdymo veiksmai, kurie nustatyti vykdomajame dokumente (CPK 642 str.). Vykdant išieškojimą iš skolininko turto, negali būti pažeidžiamos tų asmenų, kurie nenurodyti vykdomajame dokumente ir dėl kurių subjektinių teisių bei pareigų nepasisakė teismas, interesai.

Antra, vykdymo procesas yra užbaigtos bylos tam tikra proceso tąsa, nes byloje priimtas rezultatas šioje stadijoje gali įgauti materialią išraišką, t. y. šalys gali realiai gauti tai, dėl ko jos ir bylinėjosi. Akivaizdu, jog vykdymo procese negali būti keičiamas teismo nustatytas rezultatas, nes būtent sprendime nustatytas rezultatas ir yra tai, ką turi įvykdyti pralaimėjusi šalis. Nei antstolis, atliekantis priverstinio vykdymo veiksmus, nei vykdymo proceso šalys neturi įgaliojimų vykdymo stadijoje keisti teismo nustatyto rezultato. Vykdymo procese negali būti keičiama sprendimo esmė, taip pat negali būti atliekami veiksmai tų asmenų atžvilgiu, dėl kurių teismas sprendime nepasisakė. Priešingu atveju teismo baigiamasis aktas netektų prasmės, nes bylinėjimasis tebesitęstų po bylos užbaigimo. Proceso stadijos nebeatliktų savo tikrosios paskirties, nedalyvavę byloje asmenys vykdymo stadijoje nebūtų apsaugoti nuo jiems atsirasiančių galimai neigiamų padarinių.

Trečia, kai antstolis, vykdantis išieškojimą iš skolininko turto pagal teismo baigiamąjį aktą, mano, kad būtų galima nukreipti išieškojimą ir į skolininko sutuoktinio turtą, jis turi vadovautis CPK 666-668 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Tai reiškia, kad išieškojimą galima nukreipti tik į skolininko dalį bendrojoje dalinėje ar bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Nei šios, nei kitos proceso taisyklės neįtvirtina antstolio teisės nukreipti išieškojimą į asmens, kuris nebuvo įtrauktas į bylą dalyvaujančiu asmeniu, turtą. Jeigu tokios taisyklės būtų nustatytos, tai reikštų, kad vykdymo procese vykdoma įsiteisėjusiu sprendimu užbaigtos bylos peržiūra, kadangi realiai būtų pakeičiamas vykdomojo dokumento, t. y. vykdymo veiksmų atlikimo pagrindo, turinys (CPK 586 str.). Be to, vykdymo veiksmai būtų atliekami ne pagal įstatyme nustatytas vykdomųjų dokumentų vykdymo taisykles, o atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes. Tai reikštų, jog įsiteisėjus teismo sprendimui byloje, teisingumas nebūtų įgyvendintas, o būtų tebevykdomas vykdymo proceso stadijoje, be to, ne remiantis teismo sprendimų kontrolės formomis ar proceso atnaujinimo instituto normomis.

Ketvirta, vykdymo stadijoje suteikus teisę antstoliui nukreipti išieškojimą į nedalyvavusio byloje skolininko sutuoktinio turtą, reikštų, kad teismai iš esmės sukūrė naują teisės normą. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina valdžių atskyrimo principą, kuris yra pamatinis teisinėje valstybėje (Konstitucijos 5 str. 3 d.). Pagal šį principą įstatymus Lietuvoje leidžia tik Seimas, o teismai juos taiko vykdydami teisingumą, t.y. bylas nagrinėja remiantis rašytinės teisės aktais (CPK 3 str. 1 d.). Kūrybiškas įstatymų aiškinimas ir taikymas nesudaro pagrindo teismams kurti naujas teisės normas.

Penkta, teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo instituto paskirtis – paaiškinti, kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis gali būti vykdomas išieškojimas pagal teismo baigiamąjį aktą. Teismo sprendimo vykdymo tvarkos aiškinimo metu negali būti pakeičiama to, ką aiškina teismas, turinys, esmė (CPK 589 str.). Priešinga išvada reikštų, kad teismas po teismo sprendimo paskelbimo keičia sprendimo motyvus bei rezoliucinėje dalyje išdėstytas išvadas dėl ginčo esmės, nors tą draudžia įstatymas (CPK 276 str. 1 d.). Beje, draudimas keisti teismo sprendimo turinį įtvirtintas ir aiškinant teismo sprendimą (CPK 278 str. 1 d.).

Šešta, teisė į teisminę gynybą ir teisingą procesą negali būti suprantama siaurai, nes tai yra pamatinė asmens teisė, be kurios kitos teisės, jų pažeidimo atveju, taptų realiai neginamos. Tai, kad po teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje, t. y. tik vykdymo proceso metu sprendžiama dėl asmens materialiųjų subjektinių teisių remiantis teismo sprendimo vykdymo tvarkos išaiškinimo institutu, neatitinka tikrosios prigimtinių teisių į teisminę gynybą ir teisingą procesą paskirties, asmenų, iš kurių siekiama vykdyti išieškojimą, teisių bei teisėtų interesų.

Septinta, leidus vykdyti išieškojimą iš į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų turto, būtų pažeistas šalių procesinis lygiateisiškumas, kadangi viena šalis – išieškotojas įgytų nepagrįstą pranašumą (CPK 17 str.). Nagrinėjant bylą, jis galėtų visų solidarių bendraskolių (nebūtinai sutuoktinio) neįtraukti į bylą, o įtraukęs tik vieną iš jų ir teismui priėmus reikalavimus pareiškusiam asmeniui palankų sprendimą, vykdymo stadijoje išsiieškoti ir iš visų kitų bendraskolių, kurie nedalyvavo nagrinėjant bylą.

Kaip minėta, sprendžiant klausimą, ar nagrinėjamoje byloje būtina vadovautis tam tikru sukurtu precedentu, taip pat sprendžiant precedentų konkurencijos klausimus, reikia atsižvelgti ir į aplinkybes, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo (teisminio precedento) nebuvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių. Kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009, kuria atskirąjį skundą grindžia apeliantas, yra išdėstyta atskiroji nuomonė. Be to, šią nutartį priėmė ne visi kasacinio teismo teisėjai, t. y. ne Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, kurioje yra 18 teisėjų, o septynių teisėjų kolegija, kurios vienas teisėjų išdėstė atskirąją nuomonę.

Atkreiptinas dėmesys, kad iškilus itin sudėtingiems teisės aiškinimo ir taikymo klausimams, dėl kurių aiškinimo teismai ar to paties teismo teisėjai (teisėjų kolegijos) pasisako skirtingai, įstatymas numato galimybę vieningos praktikos suformavimo užtikrinimui konkrečią bylą nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinėje sesijoje (CPK 357 str.).

Taigi vykdymo stadijoje suteikus teisę antstoliui nukreipti išieškojimą į nedalyvavusio byloje skolininko sutuoktinio turtą, būtų pažeista jo teisė į teisminę gynybą bei teisingą procesą, iškreipta atskirų stadijų paskirtis. Siekdamas išieškojimą nukreipti į skolininko bendraskolių turtą, išieškotojas turėtų bendra ginčo teisenos tvarka kreiptis į teismą dėl skolos iš šio bendraskolio ar bendraskolių priteisimo (CPK 5 str.). Tik įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo iš bendraskolio būtų priteistas turtas, jis įgytų teisę vykdyti išieškojimą iš šio asmens turto.

Dėl nurodytų motyvų kolegijos nuomone, šioje byloje nėra pagrindo vadovautis atskirajame skunde nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose konkrečiose bylose priimtomis teisės aiškinimo taisyklėmis.

Kiti atskirajame skunde bei atsiliepime į jį išdėstyti argumentai nėra reikšmingi nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui.

Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį ir naikinti jos atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.