Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Elenos Vainienės ir Jono Algimanto Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXXX m. balandžio XX d. naktį, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), verandoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išžagino mažametę N. R., gim. XXXX–XX–XX, pasinaudodamas jos bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio ir mažametystės.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios N. R. ir liudytojo I. P. parodymais, o jo parodymus nemotyvuotai atmetė. N. R. parodymai buvo prieštaringi, teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad jie po įvykio toliau bendravo, nukentėjusioji pretenzijų jam nereiškė. Jam nepalankius parodymus N. R. davė paveikta savo mamos, nes ji nenorėjo, kad jos duktė toliau su juo bendrautų. Apeliantas skunde tvirtina, kad įvykio metu, priešingai nei nurodo liudytojas I. P., jis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, su pastaruoju kartu išgėrė tik po įvykio. I. P. duoda melagingus ir jam nepalankius parodymus todėl, kad abu yra susipykę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad I. P. pats pasiūlė jam paslėpti paklodę, ant kurios buvo panašios į kraują dėmės, kadangi nenorėjo, kad kas nors sužinotų, jog jisai anksčiau buvo apvogęs N. R. senelių namus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. B. gynėjas prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančių faktinių duomenų pagrindu nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis A. B. padarė BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios N. R. būkle dėl mažametystės ir apsvaigimo nuo alkoholio, prieš nukentėjusiosios valią su ja lytiškai santykiavo, t. y. ją išžagino. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą teisiamajame posėdyje, motyvuotai išdėstė įrodymus, patvirtinančius A. B. kaltę nusikalstamos veikos padarymu, juos išanalizavo ir nurodė, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia surinkti įrodymai. Esminių BPK pažeidimų šioje byloje nenustatyta.

BK 149 straipsnio 4 dalis nustato atsakomybę už lytinį santykiavimą su mažamečiu asmeniu prieš šio valią panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle.

Byloje pagrįstai nustatyta, kad apeliantas XXXX m. balandžio XX d. naktį lytiškai santykiavo su nuo alkoholio apsvaigusia nukentėjusiąja N. R., bei žinojo, kad nusikalstamos veikos padarymo metu, nukentėjusioji yra 13 metų amžiaus, t. y. mažametė. Nuteistasis A. B. pripažįsta nuosprendyje nurodytu laiku turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja N. R., bet tvirtina nežinojęs, jog nukentėjusioji buvo mažametė, nes pastaroji jam buvo sakiusi esanti 14 metų amžiaus. Kolegijos nuomone, šie apelianto teiginiai yra paneigti byloje surinktais įrodymais, t. y. iš dalies ir paties A. B., nukentėjusiosios N. R., liudytojų I. P., L. P., E. R. parodymais, teismo psichiatrinės ekspertizės išvada, šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas ištyrė ir dėl jų motyvuotai pasisakė.

Nukentėjusioji N. R., papildomai apklausta ikiteisminio bylos tyrimo metu, parodė (t. 1, b. l. 60), kad A. B. niekada nebuvo klausęs kiek jai yra metų ir jam apie savo amžių ji nebuvo nei sakiusi, nei kitokiu būdu pranešusi. N. R. taip pat pabrėžė, kad tikrąjį jos amžių gerai turėjo žinoti I. P., nes su pastarojo seserimi XXXX mokosi vienoje klasėje. Tai, kad jai yra 14 metų, ji neteisingai yra pasakiusi tik savo draugei R. K. Šiuos parodymus N. R. patvirtino ir teisiamajame posėdyje. Liudytojas I. P. akistatos su A. B. metu parodė, kad A. B. žinojo, kad N. R. yra 13 metų, nes L. P. (nuteistojo pusseserė) ir nukentėjusioji buvo klasiokės. Taip pat tą aplinkybę, kad A. B. turėjo žinoti tikrąjį N. R. amžių, iš dalies patvirtina ir liudytojos L. P. parodymai. Pastaroji ikiteisminio tyrimo metu parodė (t. 1, b. l. 90), kad A. B. žinojo kurioje klasėje ji (L. P.) mokosi ir kada yra jos gimtadienis. A. B. žinojo, kad įvykio metu ji, t. y. L. P., mokėsi 7-oje klasėje ir buvo 13 metų amžiaus. Liudytoja E. R., kuri yra I. P. ir L. P. motina, parodė, kad A. B. žinojo kiek jos dukrai L. P. metų ir kurioje klasėje ji mokosi, kadangi kartu švęsdavo gimtadienius (t. 2, b. l. 50). Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo patvirtino ir A. B., nes jis pripažino žinojęs, jog N. R. ir L. P. mokosi vienoje klasėje. Teismo psichiatrijos ekspertai išvadoje nurodė, kad A. B. psichikos ypatumai neapriboja jo gebėjimo suprasti, kad N. R. yra mažametė.

Nusikalstama veika kaip išžaginimas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį kvalifikuojamas tada, kai kaltininkas iš tikro suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, arba, kai nesuvokė, tačiau teismas pripažįsta, jog kaltininkas pagal bylos duomenis, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo tai suvokti.

Kolegija įvertinusi išdėstytus įrodymus, daro išvadą, kad A. B. žinojo nukentėjusiosios N. R. amžių, t. y., kad ji yra mažametė. Apelianto skundo teiginiai apie tai, kad pati nukentėjusioji jam sakiusi, kad jai yra keturiolika metų ir greitai sueis penkiolika, tai, kad rašė apie tai jam trumpąsias SMS žinutes, yra paneigti byloje ištirtais įrodymais ir vertinami tik mėginimu išvengti atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. Byloje nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių liudytojai, o ypač I. P. ir nukentėjusiosios motina R. R. buvo suinteresuoti apkalbėti A. B. R. R. kaip motina yra atsakinga už mažametės dukters priežiūrą ir tinkamą auklėjimą, todėl jos pozicija nesitaikstyti su tuo, kas įvyko jos dukrai, draudimas jai bendrauti su A. B., yra visiškai pateisinami, o apelianto teiginiai, kad R. R. buvo suinteresuota jo nuteisimu – atmestini. Byloje nėra pagrindžiančių objektyvių duomenų apie tai, kad I. P. galėjo duoti A. B. atžvilgiu neteisingus parodymus iš keršto, t. y. dėl iš namų paimtų N. R. senelių daiktų.

N. R. mažametystės faktą teismas pagrindė ir kitais netiesioginiais įrodymais Teisiamajame posėdyje N. R. buvo betarpiškai apklausta, todėl nuosprendyje konstatuojama, kad nukentėjusioji iš pažiūros tikrai atrodo mažametė, vizualiai tai matyti iš jos kūno sandaros, veido bruožų. Nuteistajam A. B. nenustatyti psichikos sutrikimai, apribojantys jo gebėjimą suprasti, todėl be objektyvių duomenų, kad N. R. amžius jam buvo žinomas iš kitų šaltinių, šią aplinkybę suprasti jis turėjo ir subjektyviai, nes tam tikrą laiką iki įvykio su nukentėjusiąja bendravo.

Apeliantas savo kaltę nusikalstamos veikos padarymu neigia remdamasis ir tuo motyvu, kad nevartojo nei fizinės nei psichinės prievartos nukentėjusiosios atžvilgiu, lytiškai santykiauti su juo nukentėjusioji sutiko savo valia. Šie skundo argumentai nepagrįsti, todėl turi būti atmesti.

Kolegija atsižvelgia į tai, kad lytinis santykiavimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinį ir psichinį išsivystymą bei socialinę brandą suvokė daromų su juo veiksmų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens iniciatyva. Nukentėjusioji N. R. visose apklausose vienodai parodė, kad nesipriešino A. B. tik dėl to, kad buvo apsvaigusi nuo alkoholio, negalėjo kontroliuoti savo veiksmų, o jei būtų buvusi blaiva, ji nebūtų sutikusi lytiškai santykiauti su A. B. Šioje byloje nukentėjusiajai N. R. buvo atlikta teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizė, kurios metu nustatyta, jog nukentėjusioji nagrinėjamo įvykio metu nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu, atsižvelgiant į jos psichologinius ypatumus, psichikos būseną, įvykio metu ji galėjo teisingai suprasti jos atžvilgiu atliekamų veiksmų esmę, tačiau, atsižvelgiant į N. R. būseną įvykio metu (mažametystę, apsvaigimą nuo alkoholio), ji nesugebėjo įvertinti situacijos pavojingumo ir atitinkamai veikti, todėl negalėjo pasipriešinti jos atžvilgiu atliekamiems veiksmams. Šią situaciją atitinka ir N. R. parodymai, kuriuos ji davė ikiteisminio bylos tyrimo metu ir parodė, kad dar pažinties su A. B. pradžioje, pastarasis teiravosi kada galės su ja pasimylėti, tačiau ji atsakiusi, jog tam esanti dar per jauna. Be to, įvykio dieną, kai N. R. kartu su draugais vartojo alkoholinius gėrimus, ji nesvarstė galimybės ir nekalbėjo apie galimus lytinius santykius su A. B. Šios aplinkybės parodo, kad A. B. suvokdamas susidariusią situaciją ir ja pasinaudodamas, lytinius santykius su nukentėjusiąja N. R. turėjo prieš jos valią.

Nuteistasis taip pat nesutinka su teismo išvada, kad nusikaltimo įvykdymo metu jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Šį skundo argumentą, teisėjų kolegija vertina kaip apelianto mėginimą paneigti jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. tai, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformuoja iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą, nes apsisprendimas jau padarytas.

Apklausos XXXX m. balandžio XX d. metu A. B. parodė, jog prieš įvykį, apie XX val. namuose buvo išgėręs apie tris standartines stiklines sidro, kurio pavadinimo nežino, tačiau nurodė, kad jis buvo 6 laipsnių stiprumo (t. 1, b. l. 113), savo parodymus patvirtino XXXX m. kovo XX d. apklausos metu (t. 1, b. l. 138) bei pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. 2, b. l. 68). Taip pat nukentėjusioji N. R. apklausos metu parodė, jog vaikinai (apeliantas ir I. P.) atėjo šiek tiek išgėrę (t. 1, b. l. 59), nes nuo jų sklido alkoholio kvapas. Analogiškus parodymus davė ir liudytoja R. K., kuri, be to, papildomai nurodė, jog pas N. R. senelius I. P. su nuteistuoju A. B. išgėrė likusią dalį (pusę 0,7 l talpos butelio) degtinės (t. 1, b. l. 69). Liudytojas I. P. XXXX m. balandžio XX d. apklausos metu parodė, kad merginos juos pakvietė eiti pas N. R. senelius, paklaustos ką ten darysim, atsakė, jog gersim degtinę (t. 1, b. l. 74). Be to, kaip matyti iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto, A. B. pripažino, kad alkoholinius gėrimus vartoja nuo 16 metų, geria juos dideliais kiekiais, jam yra susiformavęs pagirių sindromas (t. 1, b. l. 167). Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad A. B. įvykio dieną ir betarpiškai prieš pat įvykį, jau būdamas vienoje draugijoje su nukentėjusiąja, vartojo alkoholinius gėrimus. Byloje nėra duomenų apie tai, kad A. B. būtų turėjęs išankstinį tikslą turėti lytinius santykius su N. R., šis tikslas susiformavo vėliau, kai jis jau buvo vartojęs alkoholinius gėrimus ir susitiko su taip pat apsvaigusia nuo alkoholio N. R.

Remiantis tuo kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, skiriant nuteistajam bausmę, pagrįstai atsižvelgė į apelianto atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą.

Nors apeliantas nepripažįsta savo kaltės nusikaltimo padarymo ir nekelia bausmės dydžio klausimo iš esmės, vis tiktai prašo neskirti jam laisvės atėmimo bausmės. Kolegija, atmesdama šį apelianto prašymą, konstatuoja, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, pakankamai išsamiai vertino kaltininko asmenybę. Vadovaujantis LR BK 61 str. 2 d., teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parinko bausmės rūšį, o taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Keisti bausmės rūšį ar jos dydį, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.