Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Gailiūno ir Konstantino Gurino,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. M. – Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1270-431/2010 pagal ieškovo Lietuvos dailės muziejaus ieškinį atsakovams K. M.-Ž., Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarei R. S. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu, tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų atsakovių pusėje Vilniaus miesto 18-ojo notarų biuro notarė G. K., uždaroji akcinė bendrovė UAB DK „PZU Lietuva“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl dailininko K. Ž. kūrinių, nuolatinai saugomų Lietuvos dailės muziejuje, nuosavybės teisių. Byloje nustatyta, kad dailininkui gyvenant JAV ir sugrįžus nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą, jo sukurti dailės kūriniai dovanojimo aktų bei kitais pagrindais buvo priimami muziejaus nuolatiniam saugojimui. Po dailininko mirties šiuos meno kūrinius paveldėjo jo testamentinė įpėdinė. Muziejaus pagrindiniame fonde apskaitomi dailininko padovanoti ar valstybės institucijoms parduoti ginčo kūriniai yra ne nacionalinės biudžetinės įstaigos - muziejaus, o valstybės nuosavybė, kuriuos muziejus valdo patikėjimo teise (LR kultūros ministro 2005 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-716 patvirtintos Muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcijos (toliau- Instrukcija) 11 punkto; LR kultūros ministro 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-95 patvirtinto Lietuvos dailės muziejaus statuto 22.2., 24.4. punktų nuostatos).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nuosavybės teisių į didžiąją dalį ginčo paveldėjimo teisės liudijime nurodytų meno kūrinių palikėjas buvo netekęs dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sandorių pagrindu, todėl šie daiktai negalėjo būti paveldimi. Remdamasis šia išvada, paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą dalį teismas pripažino negaliojančia.

Pagal atsakovės K. M.-Ž. apeliacinio skundo suformuluotus pagrindus apeliacijos dalyką sudaro klausimai: dėl užsienio valstybės teisės taikymo dovanojimo teisiniams santykiams; dėl dovanojimo sutarčiai keliamų reikalavimų ir eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktų vertinimo; dėl ieškinio senaties termino, numatyto CK 5.8 straipsnyje, taikymo; dėl priteisto žyminio mokesčio dydžio.

Dėl užsienio valstybės teisės taikymo dovanojimo teisiniams santykiams

Civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai, ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 str. 1 d.). Pagal CK 1.12 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina ir jos turinį nustato teismas ex officio. Jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, atsižvelgdama į tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise (CK 1.12 str. 2 d.). Tokios pačios užsienio teisės taikymo nuostatos yra reglamentuotos ir CPK 808 straipsnio 1 ir 2 dalyse. CK 1.41 straipsnis, reglamentuojantis dovanojimo sutartims taikytiną teisę, numato, kad šioms sutartims taikoma dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisė, išskyrus nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, kurioms taikoma nekilnojamojo daikto buvimo vietos teisė. Dovanojimo sutartis negali būti pripažinta negaliojančia, jeigu jos forma atitinka dovanojimo sutarties sudarymo vietos arba dovanotojo nuolatinės gyvenamosios ar verslo vietos valstybės teisės reikalavimus (CK 1.41 str. 2 d.). Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę (CK 1.48 str. 1 d.).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 18-ojo notarų biuro notarės G. K. (duomenys neskelbtini) patvirtintu oficialiuoju testamentu K. Ž. savo mirties atveju visą turtą, kuris priklausys jam mirties dieną, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, taip pat ir išvardintus (390 vnt.) jo tapytus meno kūrinius paliko savo sutuoktinei K. M.-Ž. (1 t., 96-110 b. l.). (duomenys neskelbtini) testatorius mirė. 2004 m. rugpjūčio 27 d. Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarė R. S. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą, kuriuo patvirtino, kad minėtame testamente išvardintų menų kūrinių paveldėtoja yra testamentinė įpėdinė (1 t., 95 b. l.). Ieškovas Lietuvos dailės muziejus (toliau - muziejus), kaip valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdytojas, ginčija paveldėjimo teisės liudijimo pagal testamentą dalį dėl 370-ties dailininko K. Ž. kūrinių paveldėjimo, grįsdamas tuo, kad dar iki testamento surašymo, 1971-1994 metais dailininkas K. Ž. šiuos kūrinius perdavė Lietuvai - didžiąją jų dalį padovanojo muziejui, kelis pardavė tuometės Lietuvos TSR valstybės institucijoms. Ieškinio reikalavimą pagrindžiančioms aplinkybėms įrodyti ieškovas pateikė muziejaus nuolatiniam saugojimui eksponatų priėmimo aktus, dovanojimo aktus ir kt.

Taigi, valstybės nuosavybės teisių į ginčo kūrinius atsiradimą ieškovas grindžia dovanojimo sandoriais. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme posėdžio metu apeliantės atstovas pareiškė (2 t., 212-219 b. l.) dėl ginčo kūrinių dovanojimo teisiniams santykiams taikytinos užsienio valstybės – JAV teisės, motyvuodamas tuo, kad visi kūriniai buvo perduoti Amerikoje, todėl teismas, remdamasis CK 1.41 straipsniu, CPK 808 straipsniu, nustatė atsakovei terminą pateikti duomenis apie dailininko K. Ž. nuolatinę gyvenamąją ar verslo vietą nuo 1970 m. iki mirties ir įrodymus dėl ginčo santykiams taikytinos užsienio valstybės teisės. Atsakovės atstovas pareiškė prašymą taikyti JAV Niujorko valstijos įstatymą, galiojusį meno kūrinių perdavimo metu, ir pateikė dovanojimo teisės Niujorko valstijoje oficialų aiškinimą ir jos taikymo praktiką (3 t., 29-112 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nagrinėjamo ginčo dovanojimo santykiams JAV teisė netaikytina. Ginčo kūrinių nuosavybės teisių atsiradimo pagrindui - dovanojimo sandoriams teismas taikė 1971-1994 metais Lietuvoje galiojusio 1964 m. liepos 7 d. Civilinio kodekso dovanojimą reglamentuojančias normas, remdamasis šio kodekso 606, 607³ straipsniais, galiojusiais iki jo aštuntojo skyriaus penkiasdešimtojo skirsnio pakeitimo 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459.

Byloje nustatyta, kad iš Niujorko gyventi į Lietuvą dailininkas K. Ž. grįžo 1986 metais, 1987 m. Lietuvoje sukūrė šeimą, 1992 metais Lietuvoje įsigijo nekilnojamąjį turtą ir paskutinė nuolatinė jo gyvenamoji vieta iki mirties buvo Lietuvoje. Byloje esantys eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktai (toliau – aktai) liudija, kad dailininko paveikslus nuolatiniam saugojimui muziejus priiminėjo nuo 1971 m. sausio 25 d. iki 1994 m. balandžio 11 d. (1 t., 111-120, 124, 139, 141, 143-147, 161, 164-165, 168-169, 171-176, 180). Byloje yra pateikti keturi dailininko pasirašyti kūrinių dovanojimo dailės muziejui dokumentai: 1) Niujorke 1977 m. gegužės 27 d. pasirašytas dovanotų 154-ių aliejinių paveikslų sąrašas (1 t., 121-123 b. l.); 2) Vilniuje 1983 m. liepos 27 d. pasirašytas 40-ties tapybos kūrinių dovanojimo aktas (1 t., 125-126 b. l.); 3) 1991 m. balandžio 15 d. 74-ių kūrinių dovanojimo aktas (1 t., 177-179 b. l.); 4) 1994 m. balandžio 11 d. 6-ių kūrinių dovanojimo aktas (1 t., 181 b. l.). 1983 m. liepos 27 d., 1991 m. balandžio 15 d. ir 1994 m. balandžio 11 d. dovanojimo aktus pasirašė ir muziejaus įgalioti asmenys. Dovanojimo aktai nenumato užsienio teisės taikymo. 1983 m. liepos 27 d. abiejų šalių – dovanotojo ir apdovanojamojo, pasirašytas dovanojimo aktas sudarytas Lietuvoje. 1991 m. balandžio 15 d. ir 1994 m. balandžio 11 d. dovanojimo aktai buvo sudaryti taip pat Lietuvoje, kai dovanotojo nuolatinė gyvenamoji vieta ir dovanojamieji kūriniai buvo Lietuvoje.

1977 m. gegužės 27 d. ir 1983 m. liepos 27 d. dovanojimo dokumentų sudarymo metu dailininkas gyveno JAV, į Lietuvą pristatytus kūrinius muziejus priėmė šių dokumentų pagrindu atitinkamai 1978 m. gruodžio 8 d. ir 1983 m. liepos 27 d. (1 t., 114-120, 124 b. l.). Dovanojimo dokumentų sudarymo metu galiojo 1964 m. CK penkiasdešimtasis skirsnis, kurio 606, 607³ straipsniais, paneigdamas užsienio valstybės teisės taikymą, vadovavosi pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad 1964 m. CK 607³ straipsnis sudaro pagrindą nagrinėjamo ginčo atveju taikyti užsienio valstybės teisę. Pagal aptariamų dovanojimo aktų sudarymo metu galiojančio 1964 m. CK 281 straipsnį dovanojimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kada turtas perduodamas apdovanotajam. Dovanojimo sutartis yra realinis sandoris, todėl nuosavybės teisės į padovanotą daiktą, jeigu pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo reikalinga jo teisinė registracija, apdovanotajam atsiranda nuo dovanos perdavimo. 1964 m. CK 607³ straipsnio, reglamentavusio įstatymą, taikomą nuosavybės teisei, 1 dalis numatė, kad nuosavybės teisę į daiktą nustato įstatymas šalies, kur tas daiktas yra. Nuosavybės teisės į daiktą atsiradimą ir nutraukimą nustato įstatymas šalies, kur tas daiktas buvo tuo metu, kai buvo padaryti veiksmai ar buvo kitokios aplinkybės, kurios davė pagrindą atsirasti arba nutraukti nuosavybės teisei į daiktą, jeigu ko kito nenustato TSR Sąjungos ir Lietuvos TSR įstatymai (1964 m. CK 607³ str. 2 d.). Ginčo kūriniai buvo Lietuvoje, kai apdovanotasis juos priėmė, todėl apdovanotojo nuosavybės teisių į juos atsiradimui, o dovanotojo nuosavybės teisių į juos pasibaigimui, pagal 1964 m. CK 607³ straipsnio 2 dalį, taikoma Lietuvos teisė.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė taikytinos teisės klausimą, o apeliacinio skundo argumentai šių teismo išvadų nepaneigia.

Dėl dovanojimo sutarčiai keliamų reikalavimų ir eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktų vertinimo

Pagal 1964 m. CK 280 straipsnio 1 dalį, dovanojimo sutartimi dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanotajam turtą nuosavybėn. Dovanojimo sutartis, kuria pilietis dovanoja turtą valstybinei, kooperatinei ar visuomeninei organizacijai, nepriklausomai nuo sutarties sumos, sudaroma rašytine forma (1964 m. CK 282 str. 2 d.). Dovanojimo sutartis yra realinė, todėl jai atsirasti nepakanka laikytis tik jos sudarymo formos, bet dovanotojas privalo realiai perduoti dovanotą turtą apdovanotajam nuosavybėn, o pastarasis šį turtą turi priimti ir jį valdyti (disponuoti), kitaip tariant, dovanotojo išoriškai (formaliai) išreikštoji valia turi atitikti tikrąją (vidinę) jo valią bei tikslą, kurio šiuo sandoriu buvo siekiama.

Byloje nustatyta, kad pagal Niujorke 1977 m. gegužės 27 d. dailininko K. Ž. pasirašytą dovanotų 154-ių aliejinių paveikslų sąrašą šiuos paveikslus, kaip dovaną, muziejus priėmė 1978 m. gruodžio 8 d. aktu Nr. 166 (1 t., 114-120, 121-123 b. l.). Vilniuje 1983 m. liepos 27 d. dailininko K. Ž. ir muziejaus direktoriaus R. B. pasirašytu dovanojimo aktu dailininkas padovanojo Lietuvos TSR dailės muziejui 40 tapybos kūrinių, kuriuos muziejus priėmė tos pačios dienos aktu Nr. 140 (1 t., 124, 125-126 b. l.). Dailininko K. Ž. ir muziejaus įgalioto asmens pasirašytais 1991 m. balandžio 15 d. dovanojimo aktu ir 1991 m. birželio 3 d. eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktu Nr. 44 bei 1994 m. balandžio 11 d. dovanojimo aktu ir eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktu Nr. 26 K. Ž. padovanojo Lietuvos dailės muziejui atitinkamai 74 ir 6 savo dailės kūrinius, kuriuos muziejus priėmė (1 t., 171-176, 177-179, 180-181 b. l.). Tai, kad šie dovanojimo sandoriai atitinka jų sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą pripažino ir LR Vyriausybės pavedimu LR kultūros ministro 1995 m. rugsėjo 22 d. įsakymu sudaryta komisija (2 t., 150-153 b. l.). Šiais dovanojimo aktais muziejaus iš dailininko priimti dailės kūriniai yra apskaityti pagrindiniuose fonduose, kuriuos sudarančios vertybės valdomos teisės aktų nustatyta tvarka. Kad dovanojimo aktuose atspindėta dailininko valia atitiko jo vidinę valią padovanoti paveikslus Lietuvai, liudija byloje esantys jo raštas valstybės institucijai, viešas interviu spaudoje (2 t., 7, 11, 75 b. l.). Dovanojimo aktuose išreikštos dovanotojo valios padovanoti paveikslus Lietuvai neginčija ir testamentinė įpėdinė. Iki mirties dailininkas nereikalavo paveikslų grąžinimo, neginčijo dovanojimo sandorių nei pats, nei pagal 2003 m. kovo 13 d. sutartį (4 t., 125-139) jo teisių perėmėja tapusi atsakovė. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dailininko nuosavybės (turtinės) teisės į minėtuose dovanojimo aktuose nurodytus metus kūrinius pasibaigė nuo jų perdavimo apdovanotajam, todėl mirties dieną jis nebuvo jų savininkas ir šie kūriniai negalėjo būti paveldėti. Vertindamas aptartus įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo taisykles reglamentuojančių procesinės teisės normų, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl šių įrodymų netinkamo vertinimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo 1986 m. spalio 14 d. eksponatų nuolatiniam saugojimui priėmimo aktų Nr. 169, 169a, 1987 m. gruodžio 25 d. akto Nr. 286 įvertinimo (CPK 185 str.). Muziejinės vertybės, turinčios išliekamąją vertę, sudaro pagrindinį muziejaus fondą, kurio rinkinius sudaro nuolat saugoti priimti eksponatai (LR Muziejų įstatymo 3 str., Instrukcijos 4 p.). Eksponatų, priimtų nuolat saugoti, priėmimo-perdavimo aktų rašymui turi būti objektyvus pagrindas – Rinkinių komisijos posėdžio protokolas, dovanojimo aktas ir kt. (Instrukcijos 110 p.). Toks muziejinių vertybių priėmimo teisinis reglamentavimas lemia, kad eksponatų priėmimo saugoti aktas savaime nėra dokumentas, įrodantis vertybių perdavimo muziejui pagrindą, juo tik įforminamas vertybių perdavimo-priėmimo faktas. Todėl paveikslų nuosavybės teisių įgijimą grįsti tik eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktu, kolegijos vertinimu, nepakanka.

1986 m. spalio 14 d. eksponatų nuolatiniam saugojimui priėmimo aktu Nr. 169 kaip dovaną muziejus priėmė 74-is dailininko K. Ž. kūrinius, priėmimo pagrindu nurodydamas TSRS užsienio prekybos ministerijos 1986.09.02 leidimą Nr. 150 (1 t., 143-147 b. l.). Tas pats 12-os K. Ž. kūrinių priėmimo nuolatiniam saugojimui pagrindas nurodytas ir tos pačios dienos akte Nr. 169a bei 1987 m. gruodžio 25 d. akte Nr. 286 dėl 6-ų paveikslų priėmimo (1 t., 147, 168 b. l.). Dailininko valios padovanoti šiuos paveikslus muziejui įrodymu ieškovas laiko meno kūrinių ir ekspozicinės medžiagos, kurią TSRS konsulas JAV Vašingtone priėmė kaip dovaną Lietuvos TSR dailės muziejui, sąrašo, kuriame be kitų išvardinti ir K. Ž. kūriniai, kopiją (1 t., 148-160 b. l.). Šis sąrašas nepasirašytas nei paveikslus konsului perdavusio dailininko, nei juos priėmusio asmens. Vertindama šiuos aktus, minėta kultūros ministro sudaryta komisija padarė išvadą, kad dokumentų, jog aktuose nurodytus kūrinius K. Ž. padovanojo, nėra, o K. Ž. pasirašytu aktu Nr. 286 yra sudaryta pasaugos sutartis (1 t., 150-153 b. l.). Byloje nėra dovanojimo akto ar jį atitinkančio rašytinio dokumento, liudijančio dailininko valią neatlygintinai perduoti muziejui nuosavybėn šiuose aktuose nurodytus kūrinius, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad juose nurodyti muziejuje saugomi dailininko kūriniai dovanojimo sutarties pagrindu tapo valstybės nuosavybe ir jų kūrėjas prarado turtines teises į juos. Tokiu būdu, ieškinio dalis dėl aptariamuose aktuose nurodytų paveikslų paveldėjimo neteisėtumo laikytina neįrodyta, todėl atmestina, atitinkamai keičiant ginčijamo teismo sprendimo dalį (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir, remdamasis teisiniu dovanojimo reglamentavimu, pagrįstai atmetė atsakovės argumentus dėl K. Ž. tikrosios valios dovanoti kūrinius su sąlyga, kad jie bus eksponuojami specialiai tam pastatytoje galerijoje. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl dovanojimo su sąlyga teisinio vertinimo nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl šiuo klausimu plačiau nepasisako, nes naujų argumentų, kurių teismas nebuvo įvertinęs, apeliaciniame skunde nepateikta.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino 1984 m. rugpjūčio 7 d., 1986 m. rugpjūčio 5 d., 1987 m. rugsėjo 17 d., 1987 m. lapkričio 9 d., 1988 m. lapkričio 25 d. eksponatų priėmimo nuolatiniam saugojimui aktus Nr. 122, 111, 206, 257, 257 (1 t., 139, 141, 161, 164-165, 169 b. l.) ir jais priimtų K. Ž. kūrinių priėmimo pagrindus - Kultūros ministro įsakymus dėl šių kūrinių įsigijimo (1 t., 140, 142, 162-163, 166-167, 170 b. l.) ir pagrįstai pripažino, kad šiuose aktuose nurodytus kūrinius muziejus įsigijo pirkimo-pardavimo sandorių pagrindu. Vien tai, kad dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nėra išlikę finansiniai atsiskaitymo su dailininku dokumentai, nesudaro pagrindo spręsti apie K. Ž. nuosavybės teisių į šiuos kūrinius buvimą. Kultūros ministro 1987 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 555 (1 t., 166-167) už 1 000 rb buvo įsigytas K. Ž. paveikslas „(duomenys neskelbtini) ir paskirtas dailės muziejui. Šio paveikslo priėmimo nuolatiniam saugojimui 1987 m. lapkričio 9 d. akte Nr. 257 (1 t., 165 b. l.) nurodyta, kad šis paveikslas yra padovanotas muziejui, todėl į muziejinę apskaitą, autoriui sutikus, įtraukiamas darbas (duomenys neskelbtini). Nesant jokių duomenų apie šio paveikslo apskaitymo muziejuje pagrindą (dovanojimą), negalima konstatuoti, kad dailininkas yra praradęs nuosavybės teises į jį, todėl pripažinti negaliojančiu ginčijamą paveldėjimo teisės liudijimą dėl šio paveikslo paveldėjimo nebuvo pagrindo.

Dėl ieškinio senaties termino, numatyto CK 5.8 straipsnyje, taikymo

Apeliantė ginčija teismo argumentus, kuriais išspręstas ieškinio senaties klausimas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad CK 5.8 straipsnyje numatytas ieškinio senaties terminas nagrinėjamo ginčo atveju netaikytinas. Apeliacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. CK 5.8 straipsnyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas pretenduojantiems į palikimą asmenims, kurie per šį terminą gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovas nepretenduoja į dailininko K. Ž. palikimą. Ginčydamas atsakovei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą muziejaus valdomų paveikslų dalyje, ieškovas gina turto, kuris iki palikimo atsiradimo nebepriklausė palikėjui, savininko teises.

Teisę ginčyti testamentą įstatymas suteikia kitiems įstatyminiams arba testamentiniams įpėdiniams (CK 5.17 str. 1 d.). Ieškovas nėra nei įstatyminis, nei testamentinis K. Ž. įpėdinis, todėl jis neturi testamento, kurio pagrindu išduotas ginčo paveldėjimo teisės liudijimas, ginčijimo teisės. Ieškovo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas atitinka CK 1.138 straipsnio 2 punkte numatytą civilinių teisių gynimo būdą. Įrodymų, pagrindžiančių kito asmens, o ne testatoriaus nuosavybės teises į ginčo paveldėjimo teisės liudijimu paveldėtą turtą, pagrindu padarytos išvados apie paveldimo turto savininką palikimo atsiradimo momentu leidžia spręsti dėl turto, kuris nebepriklausė palikėjui, paveldėjimo neteisėtumo.

Ieškovo ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas yra išduotas pagal Lietuvoje notaro patvirtintą (duomenys neskelbtini) oficialųjį testamentą, todėl vertinti ankstesnį, (duomenys neskelbtini) Jungtinių Amerikos Valstijų ambasadoje Vilniuje JAV konsulo patvirtintą K. Ž. testamentą (3 t., 7-9 b. l.) pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Dėl tos pačios priežasties spręstina, kad apeliacinės instancijos teismui apeliantės pateiktas pagal šį testamentą ir atsakovės priesaiką 2011 m. lapkričio 25 d. JAV ambasadoje sudarytas ir konsulo patvirtintas paveldėjimo liudijimas (4 t., 55-123 b. l.) nagrinėjamam ginčui teisiškai nėra reikšmingas, todėl kolegija dėl jo plačiau nepasisako.

Dėl notarės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų

Byloje atsakove dalyvavusi ginčo paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą išdavusi notarė teismo sprendimo neskundė, prie kitos atsakovės apeliacinio skundo neprisidėjo. Atsiliepime į šį skundą notarė nurodė argumentus, kuriais kvestionuoja teismo išvadas dėl jos (notarės) veiksmų vertinimo ir CK 5.37-5.39 straipsnių taikymo ir aiškinimo. Šių teisės normų taikymas ir aiškinimas bei notarės veiksmų vertinimas nėra nagrinėjamo apeliacinio skundo dalykas. Minėtas teisės normas nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas aiškino ginčo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo vertinimo kontekste ir konstatavo, kad duomenys apie paveldimą turtą (palikimo apyrašas) ir jo valdymą, kuriais notarė nedisponavo, būtų padėję jai įsitikinti paveldimo kilnojamojo turto, kuris tuo metu nebuvo apskaitomas valstybės registruose, egzistavimu natūroje ir jo valdymu. Nustatęs, kad testatoriaus mirties dienai testamente nurodyto turto dalis nuosavybės teise nepriklausė palikėjui, teismas sprendė apie ginčijamos paveldėjimo teisės liudijimo dalies prieštaravimą CK 5.1 straipsniui ir pripažino ją negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnį. Notarės veiksmus teismas įvertino Notariato įstatymo 2 straipsnio nuostatų aspektu.

Dėl priteisto žyminio mokesčio dydžio ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Už 380 950 Lt sumos ieškinį ieškovas sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį (1 t., 94 b. l.). Pirmosios instancijos teismas 2007 m. balandžio 26 d. nutartimi (1 t., 268 b. l.) sprendė žyminio mokesčio klausimą ir nuo likusios žyminio mokesčio, mokėtino už turtinio pobūdžio reikalavimą, dalies mokėjimo ieškovą atleido. Ieškinį patenkinęs iš dalies, skundžiamu sprendimu teismas priteisė iš atsakovių po 50 Lt ieškovui, po 3 905 Lt valstybei žyminio mokesčio. Už apeliacinį skundą atsakovė sumokėjo 150 Lt žyminio mokesčio, nuo likusios dalies mokėjimo 2010 m. spalio 27 d. nutartimi teismas apeliantę atleido (4 t., 15, 26 b. l.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, siekdamas suvienodinti ieškinio kvalifikavimo turtiniu ar neturtiniu bendrosios kompetencijos teismų praktiką, išaiškino, kad jeigu ieškinyje ieškovas reiškia reikalavimą, kurio patenkinimo atveju jam tiesiogiai priteisiamas turtas (lėšos, akcijos, daiktas, kt.), toks ieškinys kvalifikuotinas kaip turtinis; jeigu ieškiniu ieškovas neprašo priteisti jam lėšų ar kito turto, ieškinys yra tik susijęs su turtiniu reikalavimu (turtu) ir jo patenkinimo atveju ieškovui nepriteisiama turto, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2011). Nagrinėjamoje byloje kaip tik ir egzistuoja ta kasacinio teismo išaiškinimo situacija, kuriai esant ieškinys kvalifikuojamas kaip neturtinis. Todėl pareikštas ieškinys apmokamas CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu 100 Lt dydžio žyminiu mokesčiu. Tokiu atveju, sprendimo dalis, kuria iš atsakovių valstybei priteistas turtinio reikalavimo dydžio žyminis mokestis, panaikintina.

Pakeitus teismo sprendimą, iš naujo paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantei iš dalies laimėjus bylą apeliacinės instancijos teisme iš jos ir iš notarės ieškovui priteistų bylinėjimosi išlaidų suma mažintina pusiau, o apeliantei iš ieškovo priteistina 50 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str.). Pirmosios instancijos teisme apeliantė turėjo 3 000 Lt atstovavimo išlaidų (2 t. 210 b. l.). Teismas iš ieškovo atsakovei priteisė 60 Lt šių išlaidų. Įvertinus bylos rezultatą apeliacinės instancijos teisme ir atstovo darbo sąnaudas joje bei atsižvelgiant į teisinį priteistino maksimalaus advokatų darbo užmokesčio dydžio reglamentavimą, priteista šių išlaidų suma padidintina iki 1 000 Lt (CPK 98 str.). Už apeliacinį skundą permokėtas žyminis mokestis grąžintinas apeliantei (CPK 87 str.).

Šalys neteikė apeliacinės instancijos teismui duomenų apie advokatų pagalbos šios instancijos teisme išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo dalį, kuria Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarės R. S. patvirtintas (duomenys neskelbtini) K. M.-Ž. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą pripažintas negaliojančiu dalyje dėl šių dailininko K. Ž. meno kūrinių: (duomenys neskelbtini), panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Kitas, su ieškinio reikalavimu susijusias sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Ieškovui Lietuvos dailės muziejui iš atsakovių K. M.-Ž. ir Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarės R. S. po 50 Lt priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti ir priteisti iš kiekvienos po 25 Lt (dvidešimt penkis litus).

Atsakovei K. M.-Ž. iš ieškovo Lietuvos dailės muziejaus priteistas 60 Lt bylinėjimosi išlaidas padidinti iki 1 000 Lt (vieno tūkstančio litų).

Sprendimo dalį, kuria iš atsakovių K. M.-Ž. ir Vilniaus miesto 30-ojo notarų biuro notarės R. S. priteista po 3 905 Lt žyminio mokesčio valstybei, panaikinti.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos dailės muziejaus atsakovei K. M.-Ž. 50 Lt (penkiasdešimt litų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Grąžinti atsakovei K. M.-Ž. už apeliacinį skundą permokėtus 50 Lt (penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio.