Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. C., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. C. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą:

jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), įregistruotos (duomenys neskelbtini), vieninteliu akcininku, direktoriumi ir kasininku, atsakingu už UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos operacijų grynaisiais pinigais atlikimą, 2008-02-29 iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pagal kasos išlaidų orderį Nr. 4 prie kavinės „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui išmokėjo 91982,59 Lt, nurodydamas, kad pinigai išmokami S. R. (S. R.), o išmokėjimo pagrindas – „...pagal sutartį Nr. 200108 (26640 EUR) specifikacija Nr.01 ((duomenys neskelbtini))“, tokiu būdu iššvaistė jam patikėtą svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį didelės – 91 982,59 Lt – vertės turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 184 str. 2 d.

Apklaustas teisme kaltinamasis A. C. kaltu prisipažino ir parodė, kad pasielgė atsakingai. Išėjęs iš „(duomenys neskelbtini)“ 2007 m. pradžioje nusprendė pradėti savo verslą, vasarą vertėsi ekspedijavimo darbais – muitinės formalumų tvarkymu. Kadangi buvo įgijęs praktikos žuvies versle, liko kai kurie kontaktai. Buvęs „(duomenys neskelbtini)“ klientas S. R. atrodė patikimas. Su juo pasirašė sutartį, jis Lietuvoje turėjo atidarytą sąskaitą, todėl nekilo įtarimų, kad jis nevykdys sutarties. S. R. vieną kartą buvo sutikęs dirbdamas „(duomenys neskelbtini)“. Sutartį dėl šaldytos žuvies tiekimo su S. R. pasirašė (duomenys neskelbtini) esančioje kavinėje, o pinigus – avansą – išmokėjo mašinoje. Buvo pati verslo pradžia, biuro neturėjo, nebuvo daug sutarčių. Žuvis turėjo būti tiekiama iš Rusijos Federacijos į Lietuvą, pirkėjas buvo jo bendrovė „(duomenys neskelbtini)“. Metų sutartis buvo pasirašyta 250 000 eurų sumai. S. R. rodė visus kompanijos registracijos dokumentus, jo kompanija buvo registruota Panamoje, o pats S. R. gyveno Maskvoje. Kadangi S. R. bendravo ir su „(duomenys neskelbtini)“, jis pasirodė patikimas, abejonių nekėlė. Dirbdamas „(duomenys neskelbtini)“, buvo atsakingas už muitinės formalumų tvarkymą, todėl nežino, ar su S. R. nekilo sunkumų dėl atsiskaitymo, nes išėjęs iš „(duomenys neskelbtini)“, su S. N. nebendravo. S. R. avansą sumokėjo grynaisiais pinigais. Jis aiškino, kad pinigus pats įsineš į savo sąskaitą, kad avansas jam reikalingas kuro laivams apmokėjimui. Nuvažiavęs į namus, paėmė pinigus, nuvyko pas buhalterę, ji išrašė kasos orderį, o S. R. laukė kavinėje. Tai užtruko valandą. Jam pagal kasos išlaidų orderį sumokėjo 91 000 Lt. Kasos išlaidų orderyje S. R. pasirašė. Jam nesuprantama eksperto išvada, kad negalima nustatyti, kas pasirašė kasos išlaidų orderį. Žuvis turėjo būti pristatyta iš Kaliningrado srities. Krovinio laukė ilgai. Iš pradžių S. R. sakė, kad nesukaupė visos žuvies partijos, po to jis neatsakydavo į jo skambučius. Bandė susisiekti elektroninėmis priemonėmis. Pagal pasirašytą sutartį turėjo teisines galimybės Rusijos Federacijoje ginti savo teises, tačiau ten samdytis teisininką nebuvo finansinių galimybių, nes įmonėje finansinė padėtis buvo kritinė. Paskutinį kartą S. R. pasakė, kad imsis teisinių priemonių pinigams susigrąžinti, tačiau jis nusijuokė, pareikšdamas, kad laimėti ginčą neturi jokių galimybių. Jaučiasi esąs apgautas, mano, kad S. R. buvo iš anksto suplanavęs jį apgauti. Suvokia, kad kaltinamas iššvaistęs jam priklausančios įmonės lėšas. Sutinka, kad nepatikrinęs partnerio mokėjimo galimybių, jo patikimumo, nors ir būdamas „(duomenys neskelbtini)“ vienintelis akcininkas, prarado įmonės lėšas. Jeigu nebūtų prasidėjusi krizė, būtų dengęs trūkumą iš savo atlyginimo.

Apklaustas teisme kaip liudytojas S. N. parodė, kad iki 2011-01-11 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. C. buvo jo pavaldinys. „(duomenys neskelbtini).“ yra S. R. kompanija, jos vardu jis paėmė produkciją ir neatsiskaitė. Su S. R. pasirašė trišalę sutartį 2005-06-14. S. R. savo įmonės dokumentus buvo pateikęs. Iš pradžių už gautas prekes mokėjo pagal sutartį, bet vėliau nutraukė mokėjimus ir už žuvies konservus liko skolingas. Krovinio vertė buvo 45000–55000 JAV dolerių. Krovinius ruošė A. C., bet jis viską tikrino. Jis bandė su S. R. susisiekti, bet jis slapstėsi, neatsiliepdavo į telefonų skambučius, bandė su juo susitikti Maskvoje. A. C. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ išėjo 2005 ar 2006 metais. Iš darbo išėjo ne iš karto po to sandėrio su S. R.. A. C. išėjimas iš darbo nebuvo susijęs su minėto kontrakto nevykdymu. Jis nemėgsta neatsakingų žmonių, o kaltinamasis jį pavesdavo dėl darbo reikalų, jam trūko pareigingumo, tai buvo pagrindinis motyvas, kodėl jis išėjo iš darbo. Šiuo metu jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ įmonės nežino.

Liudytoja D. D. apklausta teisme parodė, kad yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininkė, bendrovė tvarko apskaitą. A. C. kreipėsi į ją ir buvo sudaryta sutartis dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo. A. C. atsinešė sutartį. Jo įmonė užsiiminėjo ekspedijavimo veikla, jis norėjo užsiimti papildoma veikla, norėjo sudaryti papildomą sutartį, kartu sprendė, ar to reikia, nes veikla buvo rizikinga. Nutarė rizikuoti, nes įmonė „(duomenys neskelbtini)“ buvo daugmaž patikima, turėjo atsiskaitomąją sąskaitą Lietuvoje. Visada su ofšorinėmis įmonėmis rizikinga pradėti verslą, vieni sako, kad nepatikimos, bet kiti dirba ir nieko neatsitinka. A. C. išrašė kasos išlaidų orderį pagal sutartį. Neprisimena, ar sutartyje buvo aptarta, ar pats direktorius nurodė mokėtiną sumą. Neatsimena, kam buvo išmokėti pinigai, nes nebuvo asmens dokumento, kad išrašytų kasos išlaidų orderį konkrečiam asmeniui. Nežino, kas į kasos išlaidų orderį įrašė asmens duomenis, bet buvo įrašytas vardas, pavardė. Jai atrodo, kad ir parašas buvo. Grynuosius pinigus kontroliavo pats direktorius, todėl negali pasakyti, kiek kasoje buvo pinigų. Pagal dokumentus matėsi kasoje esantis pinigų kiekis. Kontrakto sumos neprisimena. Jeigu buvo išrašytas kasos išlaidų orderis, tai turėjo pakakti įmonės kasoje esančių pinigų. Kiek žino, pagal šį kontraktą prekės nebuvo gautos. Jai atrodo, kad išmokėti pinigai buvo kaip avansas, nes sumokėti visus tikrai būtų buvę rizikinga. A. C. sakė, kad bandys aiškintis dėl nepavykusio sandorio, susisiekti su S. R.. Nebuvo gautas krovinys, pinigai nebuvo grąžinti. Po šios nesėkmingos sutarties įmonė dirbo, buvo įgyvendintos sėkmingesnės sutartys. A. C. visada pristatydavo dokumentus laiku, nevėluodavo atsiskaityti. Prasidėjus krizei, įmonės veikla sustojo. Su A. C. dirbo 2–3 metus. Nepamena, kada nutraukė sutartį dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo. Už mėnesį buvo sutarta konkreti suma. Kaltinamasis su jos įmone už atliktą darbą neatsiskaitė. Šiuo metu buhalterinę apskaitą tvarko 25–26 įmonėms, tuo metu buvo mažiau įmonių, nes buvo įmonės veiklos pradžia. Po nepavykusios sutarties su A. C. mažai bendravo, gal jam buvo nepatogu, kad liko skolingas jos įmonei.

Iš sienos kirtimo duomenų matyti, kad S. R. 2008 m. kirtęs Lietuvos Respublikos sieną, atvykęs į Lietuvos Respubliką, išvykęs iš Lietuvos Respublikos nebuvo (t. 1, b. l. 81, t. 2, b. l. 103–105).

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-7-388/2007 yra pasisakęs, kad „sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Jie gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį. Tais atvejais, kai vengiama įvykdyti turtines prievoles, svarbiausia nustatyti, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas.“

A. C. būdamas bendrovės akcininku ir direktoriumi privalėjo veikti taip, kad jo veiksmai neprieštarautų įstatymų reikalavimams ir atitiktų bendrovės interesus. Iš 2008 01 20 Sutarties Nr. 200108 matyti (t. 2, b. l. 16–18), kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama A. C., sudarė sutartį su Panamoje įregistruotos kompanijos „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotu atstovu S. R.. 2012-09-12 LTEC Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr.11K-166(12) konstatuota, kad tirti pateiktame 2008 01 20 kontrakte Nr. 200108 ir 2008 02 29 specifikacijoje prie 2008 01 20 kontrakto Nr. 200108 pasirašė ne koks nors kitas asmuo, o S. R.. Taigi byloje nėra paneigtas kaltinamojo aiškinimas apie šios sutarties sudarymą, tačiau duomenų, pagrindžiančių kaltinamojo aiškinimą, kad „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės pinigus – 91982,59 Lt – kaip avansą pagal kasos išlaidų orderį išmokėjo S. R., byloje nėra. Atliktos rašysenos ekspertizės išvadoje (t. 2, b. l. 6–8) konstatuota, kad 2008-02-29 kasos išlaidų orderyje Nr. 4 S. R. vardu pasirašė ne S. R., o kitas asmuo. Apklausta teisme liudytoja D. D. parodė, kad A. C. reikalavimu išrašė kasos išlaidų orderį pagal „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartį. Ji taip pat paaiškino, jog neatsimena, kam buvo išmokėti pinigai, nes nebuvo asmens dokumento, kad išrašytų kasos išlaidų orderį konkrečiam asmeniui, kas į kasos išlaidų orderį įrašė asmens duomenis, ji nežino. Taigi lieka neaišku, kam buvo išmokėti bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ priklausantys pinigai, tačiau tai nepaneigia kaltinamojo A. C. aiškinimo, kad paimtus iš kasos pinigus perdavė S. R. kaip avansą sudarytos sutarties vykdymui. Iš kaltinamojo A. C. parodymų matyti, kad jis nesiėmė jokių teisinių priemonių bendrovės lėšų susigražinimui. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis A. C. savo veiksmais sumenkino UAB „(duomenys neskelbtini)“ galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, todėl padaryta veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas. Kvalifikuojant iššvaistymą nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltinamasis A. C. taip veikdamas galėjo ir nepasipelnyti. Svarbu tai, kad jam patikėtas turtas buvo neteisėtai (nepasirašant kasos išlaidų orderyje) ir neatlygintinai (negautos sutartyje numatytos prekės) perleistas tretiesiems asmenims. Būtent tai nustatyta šioje byloje. Turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas, todėl šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tyčia. Ji gali būti ne tik tiesioginė, bet ir netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, o netiesioginė – kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Kaltinamasis A. C. neneigia neatsakingai pasielgęs su jam patikėtu turtu. Subjektyvieji nusikalstamos veikos – iššvaistymo – požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltinamojo A. C. prisipažinimu. Nusikalstamos veikos padarymą patvirtina byloje surinkta ir teismo posėdyje išnagrinėta bylos medžiaga, t. y. objektyvieji bylos duomenys. Tai, kad A. C. nesiėmė jokių teisinių priemonių susigrąžinti prarastą turtą-pinigus, nesikreipė į teisėsaugos institucijas dėl negautų prekių ir pinigų gražinimo, leidžia manyti, kad jis suprato, jog pažeidžia UAB „(duomenys neskelbtini)“ interesus, daro bendrovei materialinę žalą ir sąmoningai leido šiems žalingiems padariniams atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Kaltinamasis iššvaistė didelės vertės svetimą turtą, jo veika kvalifikuotina pagal BK 184 str. 2 d.

Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertindamas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Teismas atsižvelgia į tai, kad A. C. padarė sunkų nusikaltimą, nusikaltimas nesusijęs su smurtu prieš asmenis. A. C. atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. A. C. dirba, yra teigiamai charakterizuojamas, po padaryto nusikaltimo kitų nusikalstamų veikų ar administracinės teisės pažeidimų nepadarė, todėl kaip asmuo nėra toks pavojingas, kad jį reikėtų izoliuoti nuo visuomenės. Kaltinamojo A. C. teisme duotų parodymų turinys leidžia daryti išvadą, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, nuoširdžiai gailisi, tai pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, įstatymų leidėjas numatė tik laisvės atėmimo bausmę iki septynerių metų. Tačiau teismas pažymi, kad individualizuojant bausmę ne mažiau svarbu tinkamai įvertinti ir BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes skiriant bausmę bei BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, susijusias su padaryto nusikaltimo pavojingumu, kaltės turiniu, nusikaltimo padarymo motyvais, kaltininko asmenybe. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, o BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu.

A. C. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Jo įvykdyta nusikalstama veika yra tyčinė, baigta. A. C. iššvaistė didelės vertės svetimą turtą. A. C. savo parodymuose neneigė savo kaltės. Byloje nenustatytos A. C. atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Teismas atsižvelgia ir į tai, kad nusikaltimo padarymo metu A. C. buvo vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, o bylos duomenimis iš esmės nepaneigtas jo aiškinimas, jog neteisėtai iššvaistytas pinigines lėšas jis tikėjosi panaudoti bendrovės reikmėms. Nors pastaroji aplinkybė negali pateisinti nuteistojo nusikalstamo elgesio, tačiau yra svarbi sprendžiant skiriamos bausmės individualizavimo klausimą.

Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo klausimą, taip pat svarbu, kad kaltininko asmenybės įvertinimas leistų daryti išvadą, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas už padarytą nusikalstamą veiką nebūtų teisingas. Kaltininko asmenybės pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po jo. A. C. iki jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo nebuvo teistas. Po nusikalstamos veikos padarymo iki teismo nuosprendžio priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas, ir per šį laikotarpį A. C. jokių naujų nusikalstamų veikų neįvykdė. Šios aplinkybės rodo kritišką savo veiksmų vertinimą bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas jau padarė nuteistajam teigiamą poveikį. A. C. šiuo metu dirba Švedijoje. Be to, byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys.

Įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, susijusias su nuteistojo A. C. įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdžiu, nuteistojo asmenybe, teismas mano, jog nuteistajam, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį skirtina švelnesnė bausmės rūšis nei numatyta įstatymo. Teismo nuomone, su realiu laisvės atėmimu nesusijusi bausmė – bauda – leistų pasiekti bausmės tikslus, t. y. nuteistajam A. C. turėtų padaryti pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir žalingumą kitiems asmenims, visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamų veikų padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Kaltinamojo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 184 straipsnio 2 dalyje, yra ekonominio pobūdžio, todėl manytina, kad nuteistajam adekvatu taikyti tokio pobūdžio sankcijas – baudą, numatytą BK 47 straipsnio 3 dalyje (Lietuvos Respublikos 2007 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str., 301–302 str., 308 str., teismas

nusprendžia:

A. C. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d., ir taikant BK 54 str. 3 d. nubausti 120 MGL (15600 Lt) dydžio bauda. Išaiškinti nuteistajam, kad bauda turi būti sumokėta per 4 mėnesius į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, nesumokėjus baudos per nustatytą terminą, bauda bus išieškoma priverstinai.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant skundą nuosprendį priėmusiam teismui.