Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų R. Č. medienos apdirbimo įmonės ir R. Č. 15 440,51 Eur pelno pagal jungtinės veiklos sutartį ir 3 860,15 Eur palūkanų; paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog šalys 1999 m. balandžio mėnesį susitarė dėl bendros veiklos ir pelno pasidalijimo. Teismo vertinimu, jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp šalių susiklostė 2001-07-22, kai šalys pasirašė darbo ir pelno sutartį, darbo sutartis-pažymas. Be to, teismas pažymėjo, jog ir pats ieškovas, teikdamas patikslintus ieškinius, nurodė, kad nuo 2001-07-22 jį su atsakovu siejo jungtinės veiklos santykiai.Teismas nustatė, kad 2001-07-22 šalys pasirašė darbo ir pelno sutartį, darbo sutartis-pažymas, kuriose aptarė, kad pelnas abipusiu susitarimu dalijamas į 3 dalis, kurio viena dalis priklauso R. Č., dvi dalys – A. Č., kiek ir kokių įrenginių ir staklių ieškovas pateikė atsakovo įmonei, taip pat nurodė, kad pastatų kaina 18 000 Lt, pradėdamas dirbti ieškovas perkant atsakovo įmonės pastatus sumokėjo 12 000 Lt, todėl 1/3 pastatų priklauso R. Č. ir 2/3 pastatų priklauso A. Č.. Iš darbo sutarties-pažymos teismas nustatė, kad šalys raštu susitarė, jog ieškovas patieks stakles, jas prižiūrės, remontuos, o atsakovas rūpinsis medienos tiekimu ir produkcijos pardavimu.Teismas nurodė, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad pasirašė šiuos susitarimus, pripažino, kad ieškovas pateikė stakles. Nors atsakovas ir tvirtina, kad ieškovo pateiktos staklės buvo nekokybiškos, tačiau, pasak teismo, byloje nėra duomenų, kad šį susitarimą atsakovas būtų nutraukęs ar ginčijęs. Byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovas pateikė stakles R. Č. medienos apdirbimo įmonei. Teismas sprendė, kad nors minėti šalių susitarimai pavadinti kaip darbo sutartys-pažymos, tai iš esmės yra jungtinės veiklos sutartis, kurioje aptarti partnerių įnašai ir pelno pasidalijimas (CK 6.969 str. 1, 4 d.). Todėl, pasak teismo, esant 2001-07-22 šalių susitarimui dėl jungtinės veiklos, partnerių įnašų ir pelno paskirstymo, atsakovui atsirado pareiga ieškovui mokėti 2/3 gauto įmonės pelno (CK 6.976 str.). Paskaičiuodamas pelno dydį, teismas nesivadovavo ieškovo pateikta paskaičiavimų lentele, nurodydamas, kad tokiems paskaičiavimams atlikti reikia specialių žinių ir kvalifikacijos, kurių ieškovas neturi. Nustatydamas pelno dydį, teismas vadovavosi teismo paskirtos finansinės-ekonominės R. Č. medienos apdirbimo įmonės ekspertizės už 2001-2004 m. išvadomis. Teismo ekspertas nurodė, kad R. Č. medienos apdirbimo įmonės grynasis 2001-2004 metų pelnas buvo 91 037 Lt. Atsižvelgęs į tai, kad pats ieškovas pripažino, kad jo santykiai nutrūko nuo 2003-02-01, pelną teismas paskaičiavo už laikotarpį nuo 2001-07-22 iki 2003-02-01, kuris sudaro 15 440,51 Eur. Teismas sprendė, kad pelną gavo tiek R. Č., tiek R. Č. medienos apdirbimo įmonė, todėl jį ieškovui iš atsakovų priteisė solidariai. Teismas sprendė, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, nurodydamas, kad ieškovo reikalavimas atsirado iš jungtinės veiklos teisinių santykių, ir ieškovas prašo priteisti ne nuostolius, o pelną pagal jungtinės veiklos sutartį, todėl šiam ginčui spręsti taikytinas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.Ieškinio reikalavimą priteisti 24 135 Eur dydžio kompensaciją už parduotą Pastatą teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad 2016-01-29 teismo posėdžio metu ieškovas pripažino, kad atsakovui 12 000 Lt neperdavė, pastatas pirktas iš R. Č. medienos apdirbimo įmonės pelno. Kadangi Pastatas įsigytas (2001-07-20) dar iki jungtinės veiklos sutarties sudarymo (2001-07-22), teismas sprendė, kad ieškovui tuo metu R. Č. medienos apdirbimo įmonės pelnas nepriklausė, todėl jis neturi teisės į 2/3 dalis Pastato. Be to, teismas pažymėjo, kad nors šalys ir susitarė dėl 2/3 dalies pelno, tačiau sutartis dėl nekilnojamojo daikto turi būti notarinės formos, o notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu (CK 1.193 str.). Konstatavęs, kad sutartis dėl Pastato nėra galiojanti, teismas sprendė, kad nėra pagrindo ieškovui priteisti kompensaciją už Pastatą.

Apeliaciniame skunde atsakovai R. Č. ir R. Č. medienos apdirbimo įmonė prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą ieškinį atmetant visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Konstatavęs, kad šalis siejo jungtinės veiklos santykiai, teismas turėjo nustatyti jos apimtį ir tikslą. Šalys susitarė ne dėl visos R. Č. medienos apdirbimo įmonės veiklos, kaip bendro tikslo, bet tik dėl jos dalies, kurią apima ieškovo numatytų pagaminti, perduoti įrenginių panaudojimas R. Č. medienos apdirbimo įmonės veikloje. Tikslo bendrumas siejamas tik su ieškovo įrenginių panaudojimu, o ne visa įmonės veikla. Ginčo laikotarpiu įmonė veiklą vykdė ne tik ieškovo, bet ir savo įrenginiais: 1999 m. įmonė pasigamino savo stakles, 2001-2002 m. įmonė įsigijo stakles iš UAB ,,Metesa“. Todėl teismas nepagrįstai visą įmonės pelną ginčo laikotarpiu vertino kaip jungtinės veiklos rezultatą, kurį padalijo pagal šalių nurodytas dalis. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis perdavė tinkamus medienos apdirbimo įrenginius. Apklausti liudytojai patvirtino, kad įmonėje ribotą laiką buvo panaudoti 2 ieškovo perduoti įrenginiai, kurie gedo, nė vienas iš liudytojų nepatvirtino, kad buvo perduoti visi įrenginiai, numatyti 2001 m. darbo sutartyje–pažymoje. Įmonė nesinaudojo patalpomis, kuriose, pasak ieškovo, buvo vykdoma medienos apdirbimo veikla. Konstatavus, kad buvo perduoti ne visi ieškovo nurodyti įrenginiai, nustačius, kad jie buvo naudoti ne visą ieškovo nurodomą laikotarpį, ieškovo gautina nauda turi sumažėti proporcinga dalimi. Be to, byloje nėra įrodymų, kad medienos apdirbimo įrenginiai nurodyti 2001 m. darbo sutartyje – pažymoje buvo pagaminti, tinkami naudoti pagal paskirtį ir perduoti R. Č. medienos apdirbimo įmonei produkcijos gamybai, iš kurios buvo uždirbtas pelnas. Tai reiškia, kad šalys nesukūrė partnerių bendrosios nuosavybės, kurią būtų galima dalinti. Įmonė pelną gavo ne vykdydama susitarimą su ieškovu, o savarankišką ūkinę komercinę veiklą. Šalių santykius kvalifikuoti vien kaip jungtinės veiklos negalima, nes šalių sudaryti susitarimai yra mišrūs. Šalių teisiniai santykiai yra labiau kaip rangos teisiniai santykiai, nei jungtinės veiklos, nes šalių susitarimo esmė buvo ne bendros veiklos vykdymas, bet įrenginių pagaminimas ir perleidimas už užmokestį R. Č. medienos apdirbimo įmonei.Teismo išvada, kad atsakovai atsako solidariai, yra nepagrįsta. Teismas nemotyvavo, kodėl atsakovų atsakomybė yra solidari. Atsakovas R. Č., kaip individualios įmonės savininkas, atsako subsidiariai. Ieškovo įrodinėjami jungtinės veiklos santykiai atsirado tarp ieškovo ir atsakovės R. Č. medienos apdirbimo įmonės, o ne atsakovo R. Č., kuris nėra šių santykių dalyvis. Teismas neteisingai sprendė, kad ieškovas, prašydamas priteisti negautą pelną, nepraleido ieškinio senaties termino. Ieškovas, prašydamas priteisti negautą pelną (negautas pajamas) prašo nuostolių atlyginimo; tokiam reikalavimui taikomas 3 m. ieškinio senaties terminas. Apie savo teisių pažeidimą ieškovas vėliausiai sužinojo nuo įrodinėjamos jungtinės veiklos sutarties pabaigos (2003 m.). Todėl ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, kurio atnaujinimui pagrindo nėra.

Apeliaciniame skunde ieškovas A. Č. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė jungtinės veiklos santykių laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio mėn. iki 2001-07-21. Tarp šalių egzistavusio žodinio susitarimo apie bendrą veiklą faktą atsakovas R. Č. pripažino UAB ,,Skuodo medis“ vardu 2010-09-22 pateiktame atsiliepime į ieškinį. Be to, žodinio susitarimo faktą patvirtina ta aplinkybė, kad UAB ,,Airkama“, kuriai ginčo laikotarpiu vadovavo ieškovo brolis V. Č., išnuomojo gamybines patalpas R. Č. medienos apdirbimo įmonei. 1999 m. ieškovas perdavė R. Č. medienos apdirbimo įmonei stakles, kurių dalis nurodyta darbo sutartyje–pažymoje bei rūpinosi staklių remontu. Faktą, kad R. Č. medienos apdirbimo įmonė laikotarpiu nuo 1999-08-01 iki 2001-08-01 gamyboje naudojo ieškovo pagamintas ir ieškovui priklausančias stakles, įrodo R. Č. medienos apdirbimo įmonės produkcijos sudėtis (buvo pjaunami rąstai, gaminamos trąšos, lentos, dailylentės, durys ir baldų ruošiniai). Tokia produkcijos sudėtis įrodo, kad nurodytu laikotarpiu R. Č. medienos apdirbimo įmonė naudojo visas stakles. 1999 m. žodinis susitarimas pagal savo prasmę atitiko jungtinės veiklos santykius, nes juo šalys susitarė kooperuotis, gauti pelną iš bendro verslo. Tuo metu galiojęs CK nereikalavo, kad jungtinės veiklos sutartis būtų sudaroma raštu. Tik steigiant ūkinę bendriją jungtinės veiklos sutartis privalėjo būti patvirtinta notarine tvarka. Byloje esantys įrodymai leidžia spręsti, kad R. Č. medienos apdirbimo įmonė apskaitydavo ne visas ūkines operacijas, todėl šios įmonės pelnas turėjo būti apskaičiuotas netiesioginiu būdu (pagal ieškovo pateiktą lentelę). Todėl būtų neteisinga ir nesąžininga vadovautis vien tik ekspertizės rezultatais, sprendžiant dalintino pelno dydžio klausimą. Juo labiau, kad ekspertizės metu nepavyko nustatyti 2001 m. pelno dėl dokumentų trūkumo ir byloje iš viso nėra duomenų apie 1999 m. ir 2000 m. atliktas ūkines operacijas. Esant tokioms aplinkybėms, buvo tikslinga taikyti netiesioginius pelno apskaičiavimo būdus, t. y. pagal elektros suvartojimą. Atsakovai neįrodė, kad šio modelio taikymas yra neprotingas, teismas taip pat nenurodė aplinkybių, sudarančių kliūtis taikyti tokį metodą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad šalių susitarimas dėl Pastato nesukėlė jokių teisinių padarinių. Iš darbo sutarties-pažymos kilo R. Č. medienos apdirbimo įmonės pareiga perduoti ieškovui 2/3 dydžio idealiąją dalis nuosavybės į Pastatą. Šis būsimas nuosavybės perleidimas atitiktų daiktinio sandorio sampratą ir būtų sudarytas pas notarą. Be to, R. Č. medienos apdirbimo įmonė neturėjo teisės parduoti Pastato tretiesiems asmenims be suderinimo su ieškovu, nes Pastatas buvo įsigytas kaip 1999 m. prasidėjusios bendros jungtinės veiklos rezultatas. Pastato pardavimas tretiesiems asmenims yra niekinis, todėl ieškovui iš atsakovų priteistina piniginė kompensacija, sudaranti 2/3 dalis Pastato rinkos vertės.