- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-30
- Bylos Nr.
- N-261-2335-09
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pažeidėjas
- A. V.
- Kategorijos
- 45.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutarties Audriaus vilko administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Utenos rajono policijos komisariato vyriausiasis patrulis 2008 m. kovo 31 d. surašė A. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis 2008 m. gegužės 2 d., apie 20:10 val., Girsteitiškio k., Balninkų sen., Molėtų r. vairuodamas automobilį „Jeep Grand Cherokee“, valst. nr. (duomenys neskelbtini) viršijo leistiną greitį 38 km/h (įvertinus paklaidą), t.y. važiavo 89 km/h greičiu, kai leistinas greitis buvo 50 km/h. Savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 174 punkto reikalavimus. Administracinė atsakomybė už tai numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 4 dalyje.
Utenos rajono policijos komisariato komisaro inspektoriaus 2008 m. gegužės 22 d. nutarimu A. V. pagal ATPK 124 straipsnio 4 dalį paskirta 520 lt. dydžio bauda.
II.
A. V. kreipėsi į teismą, prašydamas nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
A. V. paaiškino, kad jo vairuojamas automobilis greičio neviršijo, nors policijos pareigūnas parodė greičio matavimo prietaisą paaiškindamas, kad jis greitį viršijo 38 km/h, jis su pažeidimu nesutiko. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pažymėjo, kad jis važiavo 45 km/h greičiu, tai patvirtino ne tik prietaisų skydelio rodmenys, bet ir automobilyje esanti navigacinė sistema, be to, panašiu greičiu, prieš jo vairuojamą automobilį apie 30 m. atstumu važiavo jo draugo R. P. vairuojamas automobilis, tačiau jo policijos pareigūnai nesustabdė, todėl mano, kad ir jis negalėjo viršyti greičio, o pareigūnai arba suklydo arba užfiksavo ne jo automobilio greitį.
Atsiliepimas
Institucija, paskyrusi nuobaudą, su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad nuobauda A. V. paskirta teisėtai ir pagristai, jo pažeidimas įrodytas administracinės teisės pažeidimo protokolu, tarnybiniu pranešimu, atsižvelgiant į tai, kad vairuodamas automobilį ir viršydamas leistiną greitį jis sukėlė didelį pavojų aplinkinių žmonių gyvybei ir sveikatai bei padarė vieną sunkiausių administracinės teisės pažeidimų.
III.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi A. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad A. V. vairuojamo automobilio greitis – 89 km/h – užfiksuotas greičio matavimo prietaisu Berkut R Nr. 0507041, galima paklaida ± 1 km/h (stacionariame režime). Prietaisas patikrintas valstybinės metrologijos tarnybos (patikros liudijimas Nr. 0043776), todėl jo parodymais abejoti nėra pagrindo. Techninės priemonės panaudojimas užfiksuotas administracinio teisės pažeidimo protokole. Teismo nuomone, tai, kad buvo matuotas būtent A. V. vairuojamo automobilio greitis, patvirtina liudytojais apklaustų policijos pareigūnų N. G. ir M. U. parodymai, apie tai, kad matuojant A. V. vairuojamo automobilio greitį, kitų automobilių nebuvo, todėl pamatuotas būtent jo automobilio greitis. M. U. parodė, kad A. V. automobilis važiavo gyvenvietės zonoje esančiu keliu, kurio abejose pusėse buvo miškas, jam išvažiavus iš miško, greičio matavimo prietaisu buvo užfiksuotas jo vairuojamo automobilio greitis. M. U. pažymėjo, kad po pažeidimo, A. V. skambino savo draugams, kad šie pažiūrėtų ar tikrai buvo ženklas, žymintis gyvenvietės pradžią, kas leidžia daryti išvadą, kad A. V. nepastebėjo greitį ribojančio ženklo, nebuvo atidus eismo dalyvis. Liudytojai N. G. anksčiau A. V. nepažinojo, M. U. patvirtino, kad prieš šį įvykį jau yra kartą surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą A. V., tačiau jo asmeniškai nepažįsta, su juo jokių konfliktų neturėjo, be to, jų teismo posėdyje duoti parodymai pilnai atitinka N. G. tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, todėl abejoti šių liudytojų parodymais teismas neturėjo pagrindo. A. V. paaiškinimus, kad jis greičio neviršijo, teismas vertino kritiškai, nes jie prieštarauja liudytojų N. G. ir M. U. parodymams, jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. A. V. nurodyta automobilyje esanti navigacinė sistema, negali būti vertinama kaip transporto priemonės greičio matavimo prietaisas, kadangi jai nėra atlikta patikra, jos parodymai niekur nėra fiksuojami.
Liudytojų J. Ž., R. P. ir J. P. parodymus teismas vertino kritiškai, kaip siekimą padėti A. V. išvengti administracinės atsakomybės, kadangi juos sieja draugiški santykiai, jų paaiškinimai prieštarauja liudytojų M. U. ir N. G. parodymams, kurie parodė, kad betarpiškai prieš A. V. vairuojamą automobilį kitų važiuojančių automobilių nebuvo. Be to, liudytoja J. Ž. parodė, kad ji nestebėjo A. V. vairuojamo automobilio spidometro, liudytojai R. P. ir J. P. važiavo kitame automobilyje, todėl nustatyti, kokiu greičiu važiavo A. V., neturėjo galimybės.
Teismas padarė išvadą, kad pilnai įrodyta, jog A. V., vairuodamas automobilį, viršijo leistiną greitį, pažeisdamas KET reikalavimus, jo veika atitinka ATPK 124 straipsnio 4 dalies sudėtį. Administracinio teisės pažeidimo protokolą surašė ir bylą išnagrinėjo įgalioti ir kompetentingi pareigūnai, esminių administracinės teisenos proceso pažeidimų, suvaržiusių asmens teises, nenustatyta. Nuobauda paskirta sankcijos ribose, atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir į tai, kad jis turi galiojančią nuobaudą, kas pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Teismas konstatavo, kad administracinė nuobauda jam paskirta teisėtai ir pagrįstai, sutinkamai su ATPK 30² straipsnio reikalavimais, naikinti nutarimą nėra pagrindo.
IV.
Apeliaciniu skundu A. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartį ir jo skundą patenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka, kad greičio matavimo prietaisu Berkut R Nr. 0507041 (patikros liudijimas Nr. 0043776 ) buvo užfiksuotas jo vairuojamo automobilio greitis lygus 89 km/h.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas rėmėsi policijos pareigūnų parodymais. Teismas rėmėsi ir tokiais pareigūnų parodymais, kad po pažeidimo apeliantas skambino savo draugams, kad šie pažiūrėtų ar tikrai buvo ženklas, žymintis gyvenvietės pradžią. Tačiau tokie parodymai yra nelogiški, kadangi apeliantas neturėjo kam skambinti.
Prieš teismo posėdį policijos pareigūnai pamatę į koridorių įeinantį R. P. pareiškė, kad ten stovėjo R. P., o bylos nagrinėjimo metu tvirtai teigė, kad jokio kito automobilio jie nematė.
Teismas rėmėsi pareigūno M. U. parodymais, kad Audriaus vilko vairuojamas automobilis važiavo gyvenvietės zonoje esančiu keliu, kurio abiejose pusėse buvo miškas, jam išvažiavus iš miško, greičio matavimo prietaisu buvo užfiksuotas jo vairuojamo automobilio greitis. Atsižvelgiant į tai, kad miškas pasibaigia likus maždaug 500 metrų iki greitį matavusių pareigūnų, pagal M. U. parodymus, galima būtų teigti, kad ir apelianto vairuojamo automobilio greitis buvo užfiksuotas likus 500 metrų iki greitį matavusio pareigūno.
N. G. pareiškė, kad tuo metu, kada buvo užfiksuotas A. V. vairuojamo automobilio judėjimo greitis, jis stovėjo šalia M. U. ir pastebėjo, kad greitis buvo užfiksuotas likus maždaug 200 metrų iki jų. Taigi liudytojų parodymai skiriasi.
Teismas rėmėsi M. U. parodymais, kad prieš šį įvykį M. U. jau yra kartą A. V. surašęs administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau, pasak pareigūno, jokių konfliktų tąkart nebuvo.
Nagrinėjant bylą teisme M. U. nurodė, kad A. V. vairavo neprisisegus saugos diržų, bei neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės liudijimo. Tačiau pažeidimo protokole nebuvo paminėti šie pažeidimai.
Šalies argumentai
Apeliantas nesutinka, kad teismas jo parodymus vertino kritiškai.
Apeliantas sutinka, kad navigacinė sistema negali būti vertinama kaip transporto priemonės greičio matavimo prietaisas, kadangi jai nėra atlikta patikra, jos parodymai niekur nėra fiksuojami, tačiau įvertinus tai, jog ir navigacinės sistemos greičio parodymai, ir automobilio prietaisų skydelyje greičio parodymai, ir priekyje tokiu pačiu greičiu R. P. vairuojamo automobilio prietaisų skydelio greičio parodymai buvo vienodi, galima teigti, kad tikrasis vairuojamo automobilio judėjimo greitis buvo toks, kokį fiksavo minėti prietaisai, o ne toks, kokį nurodė policijos pareigūnai.
Vadovaudamasis ATPK 276 ir 252 straipsniais visi apelianto liudininkai davė priesaiką. Atsižvelgiant į tai, jog J. Ž., R. ir J. P. parodymai tiek nagrinėjant bylą teisme, tiek raštiški paaiškinimai visiškai sutapo su apelianto duotais parodymais ir tarpusavyje neprieštaravo.
Pareigūnų melagingus parodymus galima paneigti tuo, kad apelianto kelionės maršruto tikslas atspindi tikrą dviejų automobilių judėjimo šalia vienas kito priežastį.
Nagrinėjant bylą teisme pareigūnai nurodė, kad prietaisas gali dirbti dvejais režimais, kai fiksuojamas didžiausiu greičiu kolonoje judančio automobilio judėjimo greitis ir kai fiksuojamas konkretaus automobilio judėjimo greitis, nutaikius greičio matavimo prietaisą į judantį automobilį.
Į apelianto klausimą, kokiu režimu dirbo greičio matavimo prietaisas, kada buvo fiksuojamas A. V. vairuojamo automobilio judėjimo greitis, pareigūnai negalėjo atsakyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas nesutinka dėl jam inkriminuoto ATPK 124 straipsnio 4 dalyje numatyto pažeidimo. Teigia, kad jis važiavo leistinu greičiu.
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 144 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama.
Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.
Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.
ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas argumentavo, kodėl vienais įrodymais nesiremia, o kitus pripažįsta kaip objektyvius. Toks vertinimas yra atliktas įrodymų visumoje, todėl yra tinkamas.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ), tačiau ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos ir įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina tik teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma.
A. V. padarytą pažeidimą patvirtina 2008 m. gegužės 4 d. administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. E870871, pažeidimą stebėjusio policijos pareigūno N. G. tarnybinis pranešimais, liudytojais apklaustų N. G. ir M. U. parodymais teismo posėdžio metu. Šiais įrodymais fiksuoti duomenys patvirtina, jog, panaudojant technines priemones (greičio matuoklį Berkut R), buvo nustatyta, kad A. V. vairuojamas automobilis, važiuodamas 86 km/h greičiu, viršijo leistiną 50 km/h greitį. Pažymėtina, jog administracinio teisės pažeidimo byloje esantis patikros liudijimas patvirtina, kad greičio matavimo prietaisas buvo metrologiškai patikrintas ir tikslus, patikros sertifikatas galiojo iki 2008 m. gruodžio 11 d. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų manyti, jog jos administracinį teisės pažeidimą fiksavę pareigūnai galėtų būti suinteresuoti šios bylos baigtimi ar dėl kitų priežasčių teiktų neteisingus paaiškinimus apie įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojai N. G. ir M. U. administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmeniškai nepažįsta, teismas neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais. Liudytojai J. P., J. Ž. ir R. P. yra A. V. draugai, todėl gali būti suinteresuoti duoti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui palankius parodymus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų M. U. ir N. G. parodymais, administracinio teisės pažeidimo protokolu, o A. V. paaiškinimus, J. P., J. Ž. ir R. P. parodymus vertino kritiškai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. V. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 124 straipsnio 4 dalyje, kadangi gyvenvietės zonoje važiavo 89 km/h greičiu (1 km/h paklaida). Pagal KET 174 punktą gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu. ATPK 124 straipsnio 4 dalis numato, kad nustatyto greičio viršijimas daugiau kaip 30, bet ne daugiau kaip 40 kilometrų per valandą, užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių šimtų iki šešių šimtų litų.
Administracinio teisės pažeidimo byloje A. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažintina tai, kad per metus laiko pakartotinai padarė tos pačios rūšies administracinį teisės pažeidimą, šią aplinkybę patvirtina administracinio teisės pažeidimo byloje esantis išrašas iš KET pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, A. V. pagrįstai paskirta didesnė bauda nei sankcijoje numatytas baudos vidurkis.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti teismo nutarties apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.